Bendraudami mes susikuriame žmogaus portretą iš nuotrupų. Kaip puzlą iš gabaliukų, tik iš 1000000000000000000 detalių turime geriausiu atveju 742, o visas kitas dasipaišome remdamiesi savo patirtimi, nuotaikomis ir pasaulio matymu. Todėl ir gaunasi, kad bendraujame daugiasi su savo atspindžiais ir gauname tai, ką patys ir sutvėrėme.

Pati nevisai supratau ką parašiau, bet skamba neblogai. Paliksiu.

Turiu naują pažįstamą rumunę, sutikau parke vaikų aikštelėje. Su savo vaikais kalba rusiškai, nes jos vyras pakistanietis. Aha. Logiška. Na, ji nuvažiavo aplankyti giminių Maskvoje, ten klube sutiko jį. Maskvoje jis studijavo mediciną. Ir liubofff. Labai daug klišė ir stereotipų - rumunė, pakistanietis, musulmonas, klubas, ji prastai kalba angliškai... Ir aš labai stengiuos nepulti į šitus nuomonės susidarymo spąstus. Sunkiai gaunasi. Jaunesniam vaikui 5 mėnesiai, o tasai vyras jau priekaištauja, kad laikas lieknieti. Mano galvoje įsijungė raudona alermo lemputė. Vyresniam 2 metai ir pasiutęs kaip išprotėjęs tankas. Su lelium ant rankų ji laksto po visą aikštelę rėkdama - Razvan stoj! Razvan net! Razvan otdai! O tas nekreipdamas dėmesio griebia svetimus vežimus, lipa, griūna, tampo vaikus ant supynių... Mano galvoje įsijungia antra raudona perspėjimo lemputė. Kad šitoj šeimoj kažkas negerai. Ir ji visa uždusus su kūdikiu ant rankų - oj nebegaliu, jis visai durnas, nebegaliu, visą dieną taip, kas su vaiku darosi. Ir kiša jam šokoladinį sausainį. Visai jis nevalgo! Mano galvoje užsidega dar viena perspėjimo lemputė, o tos 2 mirksi. Paskambino vakar. Draugiška, nori bendrauti. Aš šiame rajone draugų neturiu, tai bendraujam. Kalbames. Ji parke, mes nėjom, nes Motiejus karščiuoja nuo dantų. Ir staiga klyksmas - Razvaaaaan, Razvaaaaan, neeeeet Razvaaaaan! Man kilo noras nesiaiškinus kviesti greitąją pagalbą. Išsigandau. Tokį klyksmą girdi tik filme, kai supranti - Bredas Pitas mirs. Kol ji man pasakojo kokios nuolaidos H&M vaikas išbėgo į gatvę. Gerai, kad nebuvo mašinų. Išbėgti iš vaikų aikštelės ir nubėgti iki gatvės -  geras galiukas. Nu gerai, aš pati esu Motiejų išmetus iš mašininės sėdynės. Būna. Užgesinau raudoną lemputę.
Ir dar per 5 mėnesius vyras nenorom ją pirmą kartą išleido vieną į miestą. Pirmą kartą sutiko pabūt su vaikais. Jau supratot kokios lemputės užsidega. Ir vyras grįžta vėlai iš darbo, o ji su vaikais jo laukia iki vėlumos. Eina miegoti 1 nakties... Ir dar jie neturi interneto. Tik telefone. Nežino, kas yra ebay. Nežino, kas yra skydliaukė. Neužsiregistravus pas daktarą...
Mano galvoje jau dega visa raudonų lempučių girlianda.
O kitas vidinis balsas sako - tu juk nieko apie ją nežinai. 2 kartus pabendravai gyvai. Kelis kartus pakalbėjai telefonu. Ir jau sprendi, kad ten viskas pas juos negerai??? Gal jiems taip gerai. Kas tau darbo?
Tai va. Bet puzlą galvoje jau susidėjau. Su vyru despotu, vyresnėliu, kuriam trūksta dėmesio ir jis eina iš proto ir pervargusia mama, kuri neturi viskam vidinių resursų - nei kitiems, nei sau - rūpintis figūra, mokytis anglų kalbos, būt žavia ir dėmesinga.
O pas mus - Motiejus graužia vaikštynę. Styvas ką tik numetė nuo stalo fotoaparatą ir pluoštą popierių. Tuoj ten lėks flomasteriai. Viskas gerai. Laimė ir harmonija.

Įsivaizduokit - visa ta istorija su rojaus sodu, Ieva, Adomu ir reptilijom yra tiesa. Ir Abelis su Kainu irgi tiesa. Ir kaip dabar madinga eina jie visi pas šeimos psichologą. Psichologas klausinėja Adomą ir Ievą apie vaikystę ir apie tėvus. Visos mūsų problemos kilę iš vaikystės ir mes visi kartojame tėvų šeimos modelį, tėvai yra mūsų elgesio pavizdys...
- Mamos aš neprisimenu. Ir tėvas apie ją niekada nekalbėjo. Nesu tikra, ar jis iš viso mūsų tėvas. Sakė, kad sukurė pagal savo pavizdį, o paskui supyko, kad suvalgėm obuolį ir išvarė. Ir dar prakeikė. Va tokia ta jo meilė. Ar meilė čia? Tėvai turi mylėti besąlygiškai..
- Na ką aš atsimenu. Kad viskas buvo gražu. Nieko nereikėjo daryti. O paskui staiga išvarė. Kodėl supyko? Nepaklausėm... Tik vieną kartą! Ir išvarė. O mes ką - mes nieko nemokėjom, nei sėti, nei arti. Daryk ką nori, sukis, kaip išmanai. Jam nesvarbu...
- O dar ji "paragauk obuolio, paragau, koks skanus"... viskas per ją!
- Ar tau kas kišo per jėgą? Suaugęs žmogus, galėjai atsisakyti. Niekas nevertė. O dabar kiekvieną dieną prikaišioja "viskas čia per tave, dabar galėtume Rojaus sode gyventi, vargo nematyti, viskas per tave!". Nei dienos ramiai nugyventi neduoda. Pjauna ir pjauna.
- Ir kaip su šitais dviem infantilais gyventi? Tėvai vadinasi. Kaip maži vaikai - nieko nemoka, nei ugnies įkurti, nei žuvies pagauti. Uogų ir tų neatskiria - kur valgomos, kur nuodingos. Kiek kartų per juos vėmiau, kad jūs žinotumėt! Tokiems iš vis vaikų negalima turėti... Ir riejasi kaip šuo su katė dėl to obuolio...
- Aha. Ir pastoviai tos pačios kalbos "o pas mus Rojaus sode.... o pas mus Rojaus sode...". Kaip sugedusi plokštelė.
- Nebegaliu taip gyventi, viskas užkniso, tuoj ką nors pritvosiu!

Och jau tas būties lengvumas.

Motiejus žadina 5 ryto. Su daina.

Tada už lango jau laukia kačių familija. Susiglaudę tupi ant metalinio kvadračiuko, tyrai alkanais žvilgsniais žiūri - įdomu kiek jau taip sėdi. Vis pagalvoju apie pinigų švastymą, bet vidinis sentegziuperi su egzistenciniu priekaištu sumurma - mes atsakingi už tuos, kuriuos...

Atitraukdama langus vis pagalvoju, kad jau beveik metai šitam bute ir reikia pagaliau pradėt ieškot kito. Kaimynai iš viršaus susilaukė mažo leliuko su didele nosim, nupirko jam lovytę, o dėžę pastatė priekiniam kieme. Į konteinerį ciela netilpa, tai padėjo palei gyvatvorę. Nes juk ištirps ar angelai atskris į dangų paims. Vat toks vat kultūrų skirtumas. Lyjo pora dienų. Tirpo, bet neištirpo, nuvirto ant šono, vidury susidarė ežeriukas. 

Buto ieškojimas užsiėmimas sunkus. Jeigu žinai ko nenori. Ir jegu turi vaiką ir katiną - tavęs irgi niekas nenori. Todėl atsidūsti ir pagalvoji - gal angelai atskris ir perkraustys mus į nuostabų butą be vaizdo į ežerą.

Vis rutulioju mintį keltis į Stokportą - miestuką Mančesterio palydovą - arčiau gamtos, kalvų, bet toliau nuo miesto, į kurį aš ar taip ar taip nevažinėju. Mintis kirba, bet kol kas nesimaterializuoja.

Dar kirba mintis stoti į kooperatyvą ir laukti kada atsilaisvins butas. Šalia universiteto ir parduotuvių. Bet mes nemėgstame kolektyvų ir vidinių intrigų. Ir kaip suprantu dauguma veganai. Bet mintis kirba. Kirba ir nesimaterializuoja.

Daugiametė tinginio praktika parodė - jeigu nors truputį judėti tam tikra kryptim - tikslą pasieksi.

Bet kol kas nepradėjau judinti nei kojos nykščio.

Laukiam angelų.

Daugiametė tinginio patirtis parodė - kol būties lengvumas pakeliamas - nekrutėsiu.

Ir kas bus su mano tyrai alaknų akių katinais, sėdės susiglaudę ant juodo metalinio kvadračiuko ir mes atsakingi už tuos, kuriems duodam valgyt...

Aš noriu miego. 

Mano vietiniame turguje vyrauja internacionalo multikultūrizmo nuotaika. Čia galima įsigyti visko.
Pirkau audinio. Klausiu - koks pluoštas? Persiko pūkas. Aaa. Ok. Duokit 2 metrus. Prašom, mem.
Čia galima įsigyti visko - vaisių, daržovių, sagų, užuolaidų, odinių sofų, parfumo už 3 svarus, guminių batų, nusagstytų pseudosvarovskiais aukštakulnių, senų lakuotų spintų su veidrožiais, kačių laipyklių, rytietiškų papuošalų, xxxxxxxl dydžio liemenukų ir triūsikų, žuvies, sutręšusių sendaikčių, vaikiškų vežimėlių... čia vyrauja multikultūrizmo dvasia - šalia miniako kabo burka, prašom, mem.
Praeina aukštas pilvotas afganas su karakuline bajoriške kepure ir chna dažyta barzda. Anglai pardavėjai sėdintys ant didžiulio lakuoto stalo juokiasi ir rėkia pavymui - King Džiafa-Džiafa, ei! King Džiafa-Džiaffa!
Galima nusipirkt ir visų laikų hito - lovos užtiesalų su tigriukais. Jie, kaip ir languotos tašės niekada nepavirs dulkėmis.
Čia pat kažkokie sektantai skleidžia Jėzaus meilę.
Plėvesuoja hidžabai. Šalia treningai ir mokyklinės unoformos.
Iš kur jūs, mem? Lietuvos. Labas!
Visi juda, kažką perka.
Man patinka retsykiais užsukti į turgų. Ta pati dvasia kaip ir prieš tūkstančius metų Samarkende ar Stambule.

Pirma Motiejaus daryta nuotrauka.
"Mamos portetas".
Tas baltas - tai aš, o rūžavas plėmas viršuj - mano veidas.
Na, dar pora lubų kadrų pasibandymui, bet čia tai jau visa spalvinė kompozicija.
Neklausė nieko, pats viską.
Skaitau - kaip 8,5 mėnesio, labai netgi gud. :)

Ant Mančesterio iškrito sniegas.
Koks visas 1 cm.
Žmonės meta mašinas gatvėje ir eina pėsčiomis. Vėluoja arba atšaukti traukiniai.
Ir šita šalis kažkada valdė pasaulį???
Traukiniai Anglijoj atskira istorija.
Jeigu kokioj Vokietijoj pagal traukinius galima tikrintis laikrodį, tai Anglijos traukiniai yra kaip... khm... kokį čia palyginimą suraičius... tikslūs, kaip saulės laikrodis per lietų. Va.
Ateini į traukinį, atsisėdi. Lauki. O jis nejuda. 5 minutės. Stovi. Nejuda. 10 minučių... 30 minučių... visi kiti kažkur važiuoja, o tu stovi vietoj. Tada konduktorius praeina ir visų atsiprašo, kad traukinio vairuotojas neatėjo. Kaip??? Pramiegojo, pamiršo, pagrobtas? Ir pilnas žmonių traukinys stovi ir laukia jo.
Arba dar - kiekvieną rudenį traukiniai vėluoja arba iš vis būna nuimti, nes ant bėgių nukrito medžių lapai. Ir kiekvieną rudenį tai netikėtas siurprizas ir šokas. Labai pavojingas reiškinys! Traukiniai turi važiuoti labai labai lėtai, o tai nulėks nuo bėgių! Visame likusiame pasaulyje nebūna rudens, lapų, lietaus, žiemos ir sniego.
Čia gal ne visai į temą. Bet prie to paties "kas dar šitoj šalį pzdc".
Draugė pasakojo. Dirba pas juos įmonėje keli vyrukai 25-35 metų amžiaus. Anglai. Maikes sandėly pakuoja. Reikia į dėžę sudėti 70 arba 80 maikių. Nesugeba suskaičiuoti. Visada bus arba 68 arba 71. Dirba jau virš pusės metų. Arba ateina pavėlavęs 20 minučių. Šefas sako - kodėl vėluoji? Aš nevėluoju. Kaip nevėluoji, jau 9:20. Nevėluoju. Ar atėjai per anksti? Ne. Ar atėjai laiku? Ne... Tai reiškia vėluoji! Bet juk nedaug!!!
Sako, visa ta karta tokia. Terminas yra - generation Y ar Z. Nesitikslinau. Žodžiu, generation WTF.
Ir jie ne debilai. Būna ir mediciną baigę. Tokie daktarais dirba. Tik gali rašyt su klaidom. Nemokėt skaičiuot. Išeit iš darbo vietos nepranešę. Ateit bet kada. Ir jie ne dundukai. Universitetus baigę. Nes egzus išlaikyt nėr sunku jeigu ruošies - turi klausimus, pasiruoši visus, siurprizo nebus. Išlaikei. Įstojai. Baigei. Ir jie - tokie WTF visose srityse. Ligoninėse kuriamos grupės, kurios šitus veikėjus prižiūri, kontroliuoja, kad neišeitų kada užsimanę ir pan.
Tai vat toks traukinio vairuotojas gali ateiti pusvalandį pavėlavęs į darbą - juk nedaug. O visi keleiviai laukia. Konduktorius už jį atsiprašinėja ir klauso pasipiktinimus.
Pasnigo. Ramu.
Gatvėj beveik nėra mašinų. Ryte nebuvo kamščių.
Mančesteris stovi.

Apsirgome.
Skambinu į polikliniką, manęs paklausia vaiko gimimo datos. Iš pradžių painioju dienas, o paskui bandau įtikinti, kad jis gimė 2015 gegužį. Lengvai nepasiduodu.
Čia ne apie tai.
Ateiname į polikliniką, laukiame. Sėdi senutė. Anglai mėgsta kalbėti. Jei stovės parduotuvės eilėje už tavęs, būtinai pradės kalbėti apie orą. Lauke +8, o sakys: oj kaip šalta. Sausio mėnesį. O jei lauke +2, sakys: kokia tu drąsi per tokį šaltį su kūdikiu išeiti į lauką.
Bet čia ne apie tai.
Senutė, pasidėjusi rankinuką ant kelių man sako. Laukiu greitosios. Į tualetą noriu - tuoj sprogsiu. O negaliu nueiti - vaikštynės pasiimti man neleido. Negalima su vaikštyne į greitąją. O be jos negaliu eiti - man galva sukasi. O vežimėlio ratas nukrito. Tai laukiu greitosios, kad atgal parvežtų į senelių namus. Nežinau, kiek dar lauksiu. O į tualetą taip noriu, kad tuoj sprogsiu. Kas per tvarka - vaikštynės negalima į greitąją pasiimti. O be jos aš nepaeinu. Ir vežimo ratas nukrito. Reikės rytoj skambinti, kad pataisytų. O man galva svaigsta. Aš į tualetą noriu, kad tuoj sprogsiu. O pati be vaikštynės negaliu. O kiek lauksiu dar nežinau. O taip noriu, kad tuoj sprogsiu...
Jums gal padėti nueiti?
Na kur tu man padėsi, man galva svaigsta. O vaikštynės į greitąją paimti neleido...
Nueinu prie registratūros langelio.
Ten sena ledi į tualetą nori labai, o pati paeiti negali be vaikštynės. Gal kas nors gali jai padėti nueiti?
O pas kokį daktarą ji buvo?
Nežinau, laukia greitosios, jau ilgai. Labai į tualetą nori.
Paklausk pas kokį daktarą ji buvo.
Paklausiu. Širdį skanavo. Atraportuoju.
Bet ji labai į tualetą nori. Sakė tuoj sprogs. Jau ilgai laukia. Gal kas nors gali ją nuvesti?
Aš nepraėjus apmokymų (not trained), negaliu. Jei nukris - man bus pzdc (get in trouble).
Bet jeigu ji sprogs čia ant kėdės, sakau, tada bus dar didesnis pzdc. Gal yra laisvų apmokytų seselių, kad nuvestų ją į tualetą?
Skambina kažkur. Klausia ar tokiomis aplinkybėmis gali jos - registratorės - nuvesti senutę į tualetą. Gavo leidimą.
Nuvedė dviese už parankių.
Pasijaučiau, kad mano diena praėjo ne veltui - mano dėka nesprogo senutė.
Kažkada, mano tolimoje laukinėje tarybinėje vaikystėje, pervesti senutę per gatvę buvo labai geras darbas. Dabartiniame civilizuotame kapitalistiniame pasaulyje negalima vedžioti senučių nepraėjus apmokymų.

Mane stebina žmonės, kurie moka planuoti savo gyvenimą.
30-ies vesiu, 32-iejų turėsiu vaiką. Paskui dar vieną...
Kaune įsikalbėjau su taksistu. Dirba juodai. Uždirba 5000 lt, bet tik dirba ir miega. Ir pinigus kiša į "tumbačką", anot jo paties. Nes planas - pasistatyt namą, o tada jau kurs šeimą. O dabar tik dirba ir dirba, jokio asmeninio gyvenimo.
Vat man įdomu - ar tokie planai įsigyvendina? Ar tikrai pasistatę namą tokie žmonės staiga ima mažiau dirbti, prisimena apie asmeninį gyvenimą, susiranda žmoną ir vaikus...

p.s. iliustracija su taksistais ir pinigų taupymu neturi užslėpto ryšio.

Kalbu telefonu su moteriške, tiksliau, dama, apie 70 metų amžiaus, labai aktyvi, pasitempusi, švytinti, gavo iš Grybauskaitės nacionalinį apdovanojimą - žodžiu, duokdievekiekvienam, o jos vyras, beje, turi naują hobį - mokinasi groti varpais ir šiaip verda uogienes.
Ji sako - nepažinojau tavęs, kai buvai normali.
Ką čia beatsakysi, meluot nemėgstu - tai, kad aš niekad ir nebuvau.

foto Robert and Shana ParkeHarrison

Žmogaus prigimtis prisigalvoja belekiek godzilijonų paaiškinimų visatos dėsniams. Karma-šmarma, gyvenimas kaip zebra, kas kyla aukštyn - turi nusileis žemyn, sėkmingas etapas, ne ta koja, juoda katė, merkurijus antruose namuose, o kylantis skorpionas trečiuose, dešinės kojos nykštys trumpesnis, už rodomajį pirštą...
Visatai mūsų paaiškinimai neįdomus. Kas nudyla - suluš, kreivai padėta - nukris ir nesvarbu, kokio ilgio tavo dešinės kojos rodomasis pirštas. O tuo labiau, kokios nebeegzistuojančios žvaigždės šviečia, kai tu išlipi iš lovos - eik laiku miegot, neprisiryk prieš miegą, nesuk galvos dėl nieko, o daryk, ką gali, kaip gali ir kada gali - pageidautina tam skirtu laiku.
Aš čia nieko netujinu. Su savim kalbu.
Jeigu tau atsiuntė brangesnį siurblio modelį - neprisigalvok, gerbiama Sedova, kad tai ŽENKLAS, kad dabar visus metus tau viskas bus gerai. Ir nustok kramtyt nagus.
Kad tau atsiuntė brangesnį siurblį - tai reiškia tik tiek, kad sistemoje buvo klaida, po švenčių visi užsiknisę ir tiek. Kadangi tu esi high (questionable) integrity žmogus, tu aišku pranešei jiems apie klaidą. Ir jie aišku, pagalvojo, kad nafig čia mums kurjerius siuntinėti ten-šen, lai turi ir džiaugiasi.
Ir nustok ieškot ženklų.
O jei skauda dantį - vėl gi, tai joks ne ŽENKLAS, kad dabar viskas bus blogai. Tai tik reiškia, kad -būna. Būna ir tiek.
Beje - pirmą kartą gyvenime man taisė dantis su kūdikiu ant rankų. Ne visai ant rankų - ant pilvo.
Čia toks angliškasis būdas. Kadangi dantistinės klinikos laiptai į antrą aukšą statūs ir siauri - vežimą patarė palikt pirmame aukšte. Va, sakau, kūdikį atsinešiau, neturiu, kur dėt, pats sėdėt dar nemoka. Nieko sako, palaikysi ant kelių. Nu, palaikysiu ant kelių. O jie kėdę tik keberiokšt ir lengvu rankos judesiu atlenkė mane į 180 laipsnių kampą. Kūdikis per mano ištiestų rankų ilgį patogiai įsitaisė tiesiai ant mano šlapimo pūslės. 8 kg gyvos masės.
Anglų dantistai turi mūsuose nekokią reputaciją. Netgi labai gražūs dantistai. Vat būčiau koks vyras - galėtų išgrežiot dantų ažūrą - bile papai dideli, viską atleisčiau, na ir kas, kad dantų nebėra - užtai, karšta. Bet moterys padarai nuobodūs - net į labai gražų dantistą žiūri nepatikliai. Skauda, sakau. Ir baksnojo, ir pūtė, ir krapštė, ir kaukšėjo. Nieko nerado. Skauda, sakau. Gerai sako, ištirsim. Ir paėmė į rankas gražtą. Ir ištyrė išgreždamas visą nemažą plombą lauk. Neradau nieko, sako. Na, ne visai taip. Neradau matomo skausmo šaltinio, sako. Bet esmė ta pati - a bbž, kodėl tau skauda. Užtepė košės ir paleido. Sakė, grįžt po mėnesio.
Angliškas dantistas neturi išeities - vis tiek jis lieka kaltas. Būtų pakrapštęs, skėstelėjęs rankom, liepęs gerti nurofeną ir nieko nedaręs - būtų durnas. Išgręžiojo, nieko nerado - irgi durnas. Anglas dantistas - bet kokiu atveju durnas. Tiesiog taip yra.
Nutrūko Motiejaus šokinėjimo spyruoklė. Didelė tokia, stora. Nežinau kaip.
Nusipirkau didelę baltą lentą. Dideliems darbams planuoti. Kad galų gale susiimti. Atnešė, išpakavau. Sulankstyta. Ir viskas vat vieną dieną - dantis, spyruoklė, lenta. Ir ką tai reiškia - nieko tai nereiškia.
Būna.

Sveikinu visus išgyvenusius visas šventes. Oj, nelengvas tai darbas. Silkės, balta mišrainė, farširuoti kiaušiniai... dabar metus bus ramu. Galima atsipūsti.
Ir aišku - sveikinu sulaukus euro. Šiugždėkit, šnarėkit, žiūrinėkit. Linkiu išleisti apgalvotai ir lengvai, o uždirbti džiugiai ir daug!
Ir šiaip - viskas yra labai gerai. 
Nauji metai. Valio!
Pojehali!

Dažniausiai, jeigu žmogaus kiti nemėgsta - jis neieškos problemos savyje. O galvos, kad visi kiti per daug durni, kad suprastų jo dievišką protą ir talentą. Visi kiti tiesiog nesugeba įvertinti tokio grynuolio. Kur jau paprastiems mirtingiems - čia kaip beždžionę pasodinus prie fortepijono.
Toksai deimantinis individas tuoj tuoj žada laimėti Nobelio premiją, įrodyti savo genialumą, kad visi nusigraužtų iki alkūnių. Tuoj gaus. O jūs visi pavydėsit.
Tas pats su žmonių grupe ar visa tauta. Niekada nepagalvos - o ką mes darome ne taip? Paprasčiau nuspręst - aplinkui priešai, o mes ypatingi, dievo išrinkti, mes turime savo skirtingą kelią ir tuoj visi pasigailės, kad mūsų nemėgsta. Va, tuoj tuoj, pasigailės. Dar nepasigailėjo? Nieko, tuoj pas mus išauš šviesus rytojus, tuoj nužengs ant mūsų dangaus karalystė, o visi kiti bus sutrypti į mėšlą. Dar tik reikia truputį palaukti.