2010 m. lapkričio 21 d., sekmadienis

Apie princeses, gyvenančias svajonių pilyse


Papsakosiu jums dar apie vieną Princesę. Ne, ne tą, kuri vis verkė ir verkė, ir ne tą, kurios Drakoną nužudė Princas ant Balto Žirgo. (Kaip Jūs jau supratote, jis buvo joks  ne princas, o ir jo žirgas buvo ne baltas, o tik nudažytas baltais vandens dispersiniais dažais).
Tai va, seniai, labai seniai gyveno dar viena Princesė. Toje tolimoje šalyje, kuri buvo toli, labai toli visos mitys, troškimai ir svajonės meterializavosi. Ir mūsų pasaulyje tai vyksta, bet ne iš karto. O toje pasakų šalyje tai buvo kasdienybė. Beveik kaip pas mus Googlas.
Tos šalies gyventojų svajonės įgydavo vieną ar kitą pavidalą priklausomai nuo žmogaus įsisvajojimo lygio. Vienų žmonių svajonės buvo pakankamai lengvos - jie savo svajones vedžiodavosi ant pavadėlio, kaip koki prijaukintą debesėlį. Kitų sunkesnės - tie vargdieniai tampydavo jas paskui save priekabom, o kas neišgalėdavo įsigyti priekabą ar karutį - tekdavo ant kupros nešiotis visas savo rožines ir žydras svajones.
O ta mūsų princesė, pala, reikia jai sugalvoti gerą vardą. Be abejo, ji turėjo ir tikrą vardą, bet tai buvo seniai, labai seniai ir rašytiniuose šaltiniuose jos vardas neišliko. Tarkim jos vardas buvo Esmerkristaldina Fredaleksibela fon Kugel-Šmugel de  Burbonšmur. Manau, tai pakankamai kilmingas vardas tokiai nuostabiai didenybei.
Tai va, ši mūsų Esmerkristaldina tiek daug svajodavo, kad iš jos materializuotų svajonių baudžiauninkai skaldė rožines plytas ir statė svajonių pilis. Sulaukus 23 metų amžiaus ji turėjo jau 16 pilių, 38 vasaros rezidencijas, 14 kalnų namelių, 21 medžioklės trobeles ir 4 bokštelius. O šiaip Esmerkristaldina dienų dienas leisdavo savo didžiajame svajonių bokšte. Jis buvo aukštas kaip šaukstas ir ilgas kaip smilga, net aukštesnis už Kuala Lumpuro dvynius bokštus kartu sudėjus.
Be abejo, š tokių aukstybių jai buvo sunkoka nusileisti ant žemės. Nes tada seniai, labai seniai liftų dar nebuvo. O krepšyje ant virvių leistis žemyn kažkaip neprincesiška, net auksiniame krepšyje su gulbem deimantinėm akim ir perlais bei sapfyrais uodegose. Maža koks akmenskaldys po sijonu pažiūrės. O po princesės sijonu tokių dyvų yra!!! Ūūūūūūū! Negalima rizikuoti akmenskaldžių fizine ir psichine sveikata. Darbų sauga pirmoj vietoj!
Aha. Tai va. Statė princesė pilis. O jose negyveno. Tada vyriausias ministras pasiūlė tose pilyse padaryti fantazijų parką. "Fantazilendą" taip sakant. Kad nereikėtų nenaudojamų pastatų restauravimui ir renovacijai eilinių piliečių svajonių naudoti. Nes juk ir fantzijų pilyse laikui bėgant ima byrėti tinkas.
Princesė Esmerkristaldina savojo princo taip ir nesulaukė. Ne vienas princas su arkliu bandė įkopti į jos bokstą. Bet kaip princui su žirgu, šarvais, pliumažu, kokarda, rapyra, skydu, špaga ir kardu užjoti rožiniais stačiais sraigtiniais laiptais į 238 aukštą? Ne vienas princas buvo užstrigęs, ne vienas arklys susilaužė kojas, ne vienas ginklanešys nusisuko sprandą. Bandė ir kiauliaganiai užkopti į princesės menę. Bet ir kiaulaitės atsisakė lipti laiptais. Šiaip ne taip užvarė jas iki 114 aukšto, o toliau niekaip. Paskui dar kelias savaites lipo žemyn. O kiek vargo buvo laiptinės prižiūrėtojams paskui kuopti kiaulaičių mešlą! Vieną kartą skrido pro šalį Ali Baba ant skraidančio kilimo, bet kilimas pasirodė princesei per prastas. Nieko ji persiškuose kilimuose neišmanė (kvaiša).
O kaip baigė gyvenimą Esmerkristaldina Fredaleksibela fon Kugel-Šmugel de  Burbonšmur niekas ir nebepamena. Gal tapo piktąja ragana? Tikriausiai taip ir buvo. Taip kartais nutinka su princesėm, kurių svajonės neišsipildo...
Bet tai buvo seniai, labai seniai  ir toli, labai toli.
Aš ten nebuvau, alaus midaus negėriau, per barzdą nevarvėjo... O ir barzdos neturiu.