Prieš Kalėdas visi pradeda kalbėti apie tam tikrą "Kalėdų dvasią".
Sprendžiant iš to, kad nemažai skaitytojų užsuka į mano dienoraštį iškodami google atsakymo, kas yra Kalėdų dvasia (tai rodo mano srauto šaltiniai) - ne visiems aišku kas ta dvasia ir ką su ja daryti.
Mylėti, atleisti, suprasti, padėti reikia ne tik prieš Kalėdas, o visus metus. Gėris ne sezoninis reiškinys kaip sniegas, kuris ištirpsta pavasarį. Kartą į metus į "Maisto banką" įmestas makaronų pakelis neduoda rezervacijos rojuje.
Kaip pati supratau - gera daryti ir gyventi dėkingumo ir darnos būsenoje reikia ne dėl kitų, ne dėl Dievo ar kitos aukštesniosios būtybės, ne dėl moralinių normų - o dėl savęs. Tiesiog taip yra paprasčiau ir sveikiau. Žymiai labiau apsimoka savo laiką ir energiją skirti džiugiai ir prasmingai veiklai ir kūrybai, o ne beprasmiškoms negatyvioms emocijoms, kurios nuodija būtį ir ėda sveikatą.
Bet gyvenant su žmonėm ir tarp žmonių nėra taip paprasta išlaikyti tą šviesią ir lengvą širdies ir proto būseną. Tie žmonės kartais būna tokie kiaulės! Tyčia ir nevisai jie skaudina mus, myli tai per daug intensyviai, tai visai nekreipia dėmesio. O kartais kai pasako - tai pasako, kad net uuuuuu!!! Ir kas belieka? Galima pasiųst velniop ar panašia kryptim.... bet visų juk neišsiuntinėsi. Belieka atleisti. Kartais tai būna visai nelengva. Bet būtina jei nori toliau ilgai ir laimingai gyventi - su kiaule ar be, bet atleisti vis tiek būtina. Ne dėl kiaulės - o dėl savęs. Dėl šventos ramybės. Tai naudinga visais metų laikais, o dabar dar ir dera prie Kalėdų dvasios, kučiukų ir eglutės.
Neįmanoma tiesiog pamiršti. Atleidimas - tai laiko ir sąmoningo vidinio darbo reikalaujantis procesas.Psicholgai išskiria 7 atleidimo žingsnius:
Pirmas žingsnis -
Nuspręsti nustoti kentėti.
Kol skriaudėjas kankina jus - neįmanoma atleisti.O kaip nustoti - tiesiog sąmoningai priimti sprendimą nustoti kankintis, skaudinti save, galvoti apie skriaudą, neteisybę ir kitus "smagius" dalykus.
Antras žingsnis -
Pripažinti, kad su mumis pasielgė blogai
Praeiti nedingsta. Beprasmiška užmiršti skriaugą. Psicholiginės ginybos mechanzmų dėka kančia, neapykanta ir apmaudas išstumiami į pasąmonę, kur jie tęsia savo veiklą su dar didesne griaunančia jėga. Mums būtina pripažinti žmogaus kaltę mūsų atžvilgiu. Pripažinti, kad mums padarė skriaudą, žalą - tai būtina tam, kad gyventi toliau. Tai padeda atkurti santykius su pačiu savimi. Padeda išvengti psichosomatinių susirgimų ir elgesio modelių, kur žmogus kartoja tas pačias klaidas.
Atleisdami mes rūpinamės savo sveikata. Atleidimas sveika ir sielai, ir kūnui.
Atleisdami skriaudėjui mes gauname naujų jėgų ne tik dvasinių, bet ir fizinių. Tai patvirtina JAV psichologijos profesorės Charlotte van Oyen Witvliet tyrimas. Daugiau nei 70 vyrų ir moterų paeiliui išgyveno keturias emocines būsenas - aktyvų skriaudos jausmą, mintis apie kerštą, užuojautą skriaudėjui ir atleidimą. Visose būsenose matavo pulsą, kraujo spaudimą, prakaito išsiskyrimą ir raumenų tonusą. Psichologai nustatė akivaizdžius fiziologinius skirtumus tarm atleidimo ir neatleidimo būsenų. Vien prisminus skriaudėją visiems tyrimo dalyviams sutrikdavo širdies veikla. Šie pakitimai dar labiau paūmėdavo jiems pagalvojus apie kerštą.
Būtina dėti pastangas atleidmo kelyje - dėl savo psichinės būklės ir fizinės sveikatos.
Trečias žingsnis -
Išreikškti savo pyktį.
Pajauskite pyktį ir net neapykantą sav skriaudėjui. Pripažinkite ir išleiskite savo kančią - nelaikykite jos viduje. Agresija iš pradžių net naudinga - ji rodo psichinę sveikatą, kad nukentėjęs neneigia įvykio ir neperima sau svetimos kaltės. Neapykanta - tai labai stiprus jausmas, kurio nepriversi išnykti. Jei jos nenukreipsime į skriaudėją - ji pasisuks į mus pačius, paleisdama savęs naikinimo procesą. Ne visada yra galimybė išreikšti savo pyktį skriaudėjui tiesiogiai ir išsakyti savo jausmus (pvz. viršininkas ar kitas valdžią turintis asmuo). Tačiau įmanoma paties atlikti šį darbą: užrašyti viską, kau jaučiate, papasakoti apie savo išgyvenimus žmogui, kuriuo pasitikite arba pasikonsultuoti su psichologu.
Ketvirtas žingsnis -
Liautis jaustis kaltu
Kaip bebūtų keista - dauguma nukentėjusių jaučiasi kalti dėl to, kad su jais nutiko. Bandymas išsiaiškinti, kuri mūsų esybės dalis nukentėjo daugiausia padės sušvelninti skausmą ir apmaudą, pažiūrėti į juos iš šalies. Kas mumyse buvo pažeista - orumas, reputacija, garbė, fizinės ribos? Atsakymas į šį klausimą padės atsikratyti kaltės jausmo, t.y. suvokti, kad ne mes atsakingi už tai, kas įvyko.
Penktas žingsnis -
Suprasti tą, kas mus įskaudino
Neapykanta ir pyktis padeda pergyventi agresiją, bet jei pasinerti į juos ilgam - tai veda į savigriovą. Kad to išvengti naudinga "įlįsti į skriaudėjo kailį". Suprasti jo motyvus nereiškia bandyti atleisti, mūsų užduotis - pamatyti jo silpnybes, suvokti poelgį, sukėlusį mums skausmą. Tai padės, iš dalies, priimti jį. Juk, galų gale, žmogus nėra jo poelgiai, kad ir kokie siaubingi jie bebūtų.
Šeštas žingsnis -
Neskubėti
Atleisti - nereiškia pamiršti. Atleidimas, duotas per greitai, niekam neatneša palengvėjimo. Neskubėkite, leiskite praeiti laikui. Per greitas atleidimas gali tapti spąstais nukentėjusiam - kuris tebejaučia apmaudą ir pyktį (dažnai nesuvokdamas to) - juk praėjo per mažai laiko. Atleidimo iliuzija nėra atleidimas.
Septintas žingsnis -
Vėl tapti savo gyvenimo šeimininku
Kaip suprasti, ar mes jau tikrai atleidome? Jei mes nebejaučiame pykčio nei kartėlio tam, kuris privertė mus kentėti ir jei išnyko kaltės dėl to, kad įvyko jausmas - galima skaityti, kad atleidome. Kitas atleidimo požymis - sugrįžimas į aktyvų gyvenimą. Atleidimas - tai dažnai išsivadavimo aktas. Išsivadavimo nuo skausmo, kančios, kaltės, savigraužos. Atleisti - tapti brandesne ir stipresne asmenybe. Tapti savo gyvenimo šeimininku. Išsivaduoti ir eiti toliau.
Va kiek prirašiau. TIkiuos kam nors tai bus naudinga. Juk reikia iki Kalėdų atleisti ir nesinešt skriaudų į Naujus metus.
Tačiau, kaip sakė prancūzų rašytoja ir filosofė Simone Weil "atleisti galima tik už tai, už ką galima nubaisti".
