Gyvenimas su savim

Po savaitgalio jaučiuosi viršijusi savo žodžių limitą. Net galvoje mintys nešokinėja kaip paprastai sakinių pavidalu, o iškyla flegmatiškais vaizdiniais kaip Lochneso pabaisa iš rūko. "Reikia grąžinti knygą į biblioteką" - prieš akis nutrinta knyga ir Trakų gatvė. "Sedova, nešk savo šikną į sporto klubą" - šita mintis jau porą savaičių kabo virš galvos sunkiu akmeniu, o šiandien jau matau virš savęs pakabintą didelį šaldytuvą. Jei šiandien nenueisiu - rytoj kabos visas sunkvežimis.
Sunku man gyventi su Sedova... Nojui buvo lengviau suvaryti visus padarus į savo laivą, nei man vieną Sedovą į sporto klubą. Ir ką man su ja daryti?
Pažadėti malonią dovaną? Senas triukas. Tokiais atvejais ji sako "man nieko nereikia, visko turiu". O pati vakar iš didelio nereikėjimo nusipirko 2 batų poras. Nes tuo metu jai jau "reikia", nes tuo metu "aš gi moteris". Nieko nieko, batus ji gerus perka ir už labai gerą kainą. Na taip, aš gi moteris.
Reikia reikia nuvaryti ją į sporto klubą. Kaip nors. Su botagu ir meduoliu. Pro Trakų gatvę. Ir knygą grąžinsiu.

Apie ailurofiliją

Sužinojau, kad aš esu ailurofilė. Tai toks protingas žodis, kuris reiškia asmenį, mylintį katulius. Rainulius, pilkulius, margulius. Ir visus kitus. O ir kaip jų galima nemylėti? Jie yra sukurti tam, kad jais žavėtis, bučiuoti, kasyti už ausies, o jei jie nešvarūs ir nehigieniški - tiesiog pasakyti gera žodį.
Katės yra tobulos. Priešinga nuomuonė priimama kaip 100% klaidinga. Be diskusijų.

Apie katės kaką

Va būna kažkas ateina į žmogaus gyvenimą, o paskui pasimato, kad tas kažkas yra blogai. Netenka žmogus to kažko blogai ir jaučiasi labai nelaimingas. Nors turėtų džiaugtis, kad tas blogai buvo jo gyvenime neilgai. Pateiksiu aiškesnį tipinį pavyzdį.
Gyvena sau mergina ir susipažįsta su vyruku (gali būti ir atvirkščiai). Jis gražiai šypsosi ir žiūri meiliai. Merginai suspurda širdis ir ji neatkreipia dėmesio, kad pas vaikiną ant kaktos parašyta "svoločius". Jūs pasakysite, kad pas svoločių ant kaktos neparašyta, kad jis svoločius. Netiesa. Viskas parašyta didelėm raidėm. Tik reikia mokėti skaityti ženklus. Ir visi  iš prigimties tuos ženklus skaityti moka. Tik ne visada nori. Nes smagiau žiūrėti į meilią šypseną, nei į nieko gero nežadančius ženklus. Bet anksčiau ar vėliau tų ženklų prisikaupia tiek, kad jie pabyra ant galvos akmenų liūtim. Net ir visai aklas praregi. Tada būna "vajėzusmarja!", ir kur buvo mano protas, kur buvo mano akys ir kaip tas svoločius galėjo ateiti į mano gyvenimą? Kur kur - visiems aišku kur - toj vietoj, kuri skirta minkštai sėdėti. Na, "kaip" ir "kodėl" būna jau per vėlu svarstyti. Tada norom nenorom, po daugelio "o gal..." vis gi svoločius palieka merginos gyvenimą. Prasideda savigaila ir savigrauža su milijonu tikrų ir prisigalvotų priežasčių. Nemigos naktys, ašaros, sumažėjęs arba padidėjęs apetitas ir nusilpęs imunitetas. Jai nepakeliamai skaudu gyventi be to svoločiaus. O kodėl? Juk kaip tik reikia džiaugtis. Kad buvo 7 mėnesiai, o ne 7 metai. O jei  7 metai, tai, ačiū dievui, ne 70.

Ar jūs matėte kaip kakoja katės? Jei nematėt - papasakosiu.
Katė ilgai kapsto duobutę. Ir iš vienos pusės, ir iš kitos. Kapsto įnirtingai iš peties. Atrodo prakrapštys dėžutės dugną ir grindis. Ji visa yra šiame procese. Kai duobutė yra norimo gylio, katė atsitupia į kakojimo pozą. Ji labai susikaupusi. Suraukus kaktą žiūri į vieną tašką. Rimties ir koncentracijos įsikūnijimas. Visiems aišku - vyksta kažkas nepaprastai svarbaus. Kai reikalas atliktas, katė patikrina kas gavosi. Jei gavosi tai, ko buvo tikėtasi - kakis užkapstomas. Ir katė šviesos greičiu laksto po namus. Pirmyn atgal, atgal pirmyn, aukštyn žemyn, skersai išilgai. Katė švenčia. Ji jaučia palengvėjimą. Ji atsikratė šūdo.

O kodėl žmonės kenčia netekę šūdo? Prastas darbas, beprasmiai santykiai, netikri draugai... Kuo mažiau šūdų gyvenime - tuo geriau.

Katė palieka kaką. O ne kakas katę. 

Apie telefonus ir duris

Ar žinote, ką reiškia išeiti iš namų be telefono? Jeigu nežinote - pasistenkite ir nesužinoti.
Einu gatve ir viskas gerai. Netgi smėlio Vilniaus valdžia iš kažkur iškrapštė ir storu sluoksniu pribarstė ten, kur prieš savaitę buvo ledas. Ir smėlis toks skaniai gražus - kaip rudas cukrus su cinamonu. Einu, neslidu visai. Kepurės bumbuliukai džiugiai svyruoja mano žingsnių ritmu... O tada grybšt-grybšt. Vienoj kišenėj - nėr. Kitoj kišenėj - irgi nėr. Rankinėje - nėr, nėr, nėr. Dar kartą kišenės. Dar kelis kartus rankinė. Nuo kratymo ir nekoordinuoto graibymo telefonas neatsirado. O tikėjausi. Galėtų kaip triušis fokusininko cilindre. Bet nėr.
Ką daryt? Grįžti namo, nors ir netoli - nesinori. Nors ir smėlio dosniai pribarstyta ir neslidu visai. Bet grįžti nesinori. Gal kaip nors. Buvau ten vieną kartą. Rasiu.
Rakinama laiptinė. Tyrinėju butų numeriukus. Bandau visų sąmonių, pasąmonių, intuicijų ir atsitiktinumų pagalba atspėti kurį mygtuką paspausti... Bet iš laiptinės išėjo žmogus ir aš nekaltai įsmukau į laiptinę.
O laiptinėje daug gražių, aukštų, medinių durų. Ir visos vienodos. Visos tamsiai rudos ir antikvariškai solidžios. Bandau  prisiminti aukštą. Gal antras, o gal ir trečias? Gal antras. O gal ir trečias. Skambinu į 24-tas duris. Širdies balso vedama. Aitdaro labai maloni moteris, bet ne ta. Apibūdinu, ko ieškau. Nematė, nežino, nepažįsta. Einu į kitą aukštą ir skambinu į kitas duris. Atidaro kitas žmogus, bet irgi nieko apie nieką nežino ir nematė. Taip perskambinu daug daug rudų, aukštų, solidžių durų, bet nerandu tų, kurių man reikia. Gerieji žmonės siūlo paskambinti iš jų telefono. Bet kas šiais laikais žino numerius atmintinai? Po kažkelinto bandymo pasidaviau. Atsibodo. Nors žmonės, gyvenantys už tų, gražių, didelių, rudų durų tikrai labai labai malonūs.
Grįžau namo. Telefonas kažkodėl gulėjo ant šaldytuvo.
Paskambinau. Nuėjau vėl. Kepurės bumbuliukai tebelingavo džiugiai mano žingsnio ritmu. O kaip jie gali nelinguoti?
O pasirodo manosios durys buvo Nr. 25. Visai šalia 24-tų - nuo kurių aš ir pradėjau savo paieškas. Širdies balsas beveik pataikė. O labai maloni moteris net nežino, kas gyvena už sienos.
Paklauskite mano kaimynės Babulės - ji pati taip prisistatė tą dieną, kai aš čia atsikrausčiau. Aš sakau - Ieva. O ji (rusakalbė) sako - tau aš tiesiog Babulia. Nors Babulia kiekvieną kartą pabrėžia kaip ji prastai girdi ir net negirdi savo durų skambučio - bet ji puikiai išgirsta, kaip aš rakinu savo duris ir išlenda pakalbėti apie gyvenimą. Paklauskite Babulės - ji jums viską apie mane pasakys: kada aš grįžtu namo ir kad niekada nešluoju laiptinės.

Bet va paaiškinkite man. Kodėl žmonėm įdomu, kas vyksta kitame pasaulio gale. Kodėl žino afrikos valstybėlės politinio perversmo smulkmenas. Kas nuskendo, kas susprogo. Žiūri, skaito, klauso kas ką kur kaip - žuvo, atsistatydino, nukrito, nušovė. Pro geltonosios spaudos rakto skylutę seka svetimus gyvenimus ant odinių sofų. Vedė, metė, išsiskyrė, džinži binži su kitu... Viską apie visą pasaulį žino. O kas už sienos gyvena - ne.
Gal tai toliaregystė? 

Apie pasaulius

Sako: na tai gyvena žmogus savo pasaulyje....
Ir ką???
Taip, aš bjauri.
Bet man giliai dafeni, kur tas žmogus gyvena. Bele nesmirdėtų ir sąlyginai normaliai komunikuotų. O tada - lai gyvena jis kad ir 18 pasaulių vienu metu...

Nesimiega ir gyvūnai

Nesimiega. Tai pripešiojau iš visur gražių gyvūnų nuotraukų.
Man patinka gyvūnai. Ko gero, jų greitai nebeliks. Na, liks tik vištos, kiaulės, kalakutai, jaučiai, avys, katės, šunys, kanarėlės, žiurkės, balandžiai ir tarakonai. Na, dar tunas, lašiša, silkė, akvariuminės žuvelės, vorai kampuose, musės, uodai ir erkės. Žodžiu - maistas ir parazitai. O visi kiti gyvūnai pavirs į kailinius, iškamšas ir eksponatus zoologijos soduose.

Yra toks laukinės gamtos fotografas Eric Lefranc (www.ericlefranc.com). Jis nufotografavo šią baltąją lokę su lokiuku, besiglaudžiančius ant tirpstančios ledo lyties. Šitus išgelbėjo...
Yra daug dalykų, dėl kurių neverta graudentis ir varvinti ašaros. Bet gyvūnų man gaila. Pažiūrėjus šitą nuotrauką man nuoširdžiai gėda būti žmogumi.
Aišku, galima pradėti mosikuoti galūnėmis, kad globalinis atšilimas tik šiaip ciklinis reikškinys Žemės klimato istorijoje ir mes - protingi žmonės - čia, atseit, iš vis ne prie ko. Mašinos, fabrikai ir t.t. nieko netirpdo ir neteršia. O jei ir teršia, tai mes turime pilną teisę - nes mokame rašyti, skaityti ir net skaičiuoti. O tai, savaime suprantama, duoda teisę pasivadinti "civilizacija" ir pasinaudojant "progresą" sukurti daug išmoningų mašinų ir prietaisų, kurie padeda grečiau pjauti šaką, ant kurios sėdime.
Ir iš vis, meška pati kalta, kad nežiūri kur eina.

Na ką aš čia taip... Tiesiog man meškiukų gaila.
O dar va keletas mielų foto. Žiūrėdama į jas aš šypsausi.
(Deja, neradau autorių, tikiuos, jie nesupyks).

 

 

Labas rytas! 

Kažkas kažką pasakė

Kai aš sprendžiu problemą, niekada negalvoju apie grožį... bet jeigu pabaigus sprendimas yra negražus, aš žinau, kad jis blogas.
(Buckminster Fuller)

Leiskit man pasakyti kelis dalykus apie gailėjimąsi... Jam nėra galo. Jūs negalite rasti pradžios grandinės, atvedusios mus iš ten į čia. Ar turėtumėte gailėtis dėl visos grandinės ir oro tarpuose, ar dėl kiekvienos grandies atskirai, tarsi galėtumėte atskirti jas? Ar jūs gailitės dėl pradžios, kuri baigėsi taip blogai ar tik dėl pačios pabaigos?(Janet Fitch)

Daugumos žmonių laimė yra sugriauta ne siaubingų katastrofų ar lemtingų klaidų, o kartojimo lėtai griaunančių mažų dalykų.
(Ernest Dimnet )

Žmonių sugebėjimas kelti vienas kitam nuobodulį atrodo žymiai didesnis nei kitų gyvūnų rūšių.
(H. L. Mencken)

Pavojinga suprati naujus dalykus per greitai.
(Jossiah Warren)

Žmogus yra dievas, kai svajoja ir elgeta, kai galvoja.
(Friedrich Hölderlin)

Toks šeštadienis

Būna dienų, kai viskas kažkaip babarkšt ir keberiokšt.
Toks man buvo šeštadienis. Darbai nesidarė. Šiaip ne taip pasidarė, bet ne taip kaip reikia.
O tada grietinės indelis išdavikiškai atsidarė rankinėje ir viską išterliojo. Grietinė skanu su bulviniais blynais, pomidorų salotom, koldūnais ir t.t. Bet išbėgusi rankinėje ji bjauriai rūgščiai smirdi ir visai nesmagu traukti išterliotus daiktus...

O bevirdama koldūnus sutvėriau mini-gaisrą. Prisikvėpavau degančios plastmasės ir pabėgau iš namų. Gerai, kad išskyrus kiaurasamtį niekas nenukentėjo.
O tada netyčia papuoliau į grupės "Thundertale" koncertą. Aš, tiesa pasakius, net nežinojau, kad tokia grupė yra. Bet labai gerai, kad ji yra. Nors aš nesu šio stiliaus gerbėja - man jų akustinis koncertas labai patiko. Dainų tekstai apie bernelius, mergeles, laisvę, priešus, žirgelius... tiems, kam patinka idealizuota patriotinė praeitis. O groja vyrai tikrai gražiai.
O "Varniukų" alus pavojingas. Lengvai geriasi ir toks klastingas. Būkite su juo budrūs!

Apie langus

Man patinka šviesa. Taip. Tamsa irgi gražu. Naktis. Žvaigždės. Labai.
Bet aš nemėgstu šviesos trūkumo. Kai jau nebe-šviesa ir dar-ne-tamsa. Prieblanda ne mano.
Man patinka šviesa.
O tai yra langai.
Langai yra gražu.

Citatos

 

Tu esi ant žemės. Nėra nuo šito vaistų.
(Samuel Beckett)


Aš nebūtinai sutinku su viskuo, ką aš sakau.
(Marshall McLuhan)

Švytėti - ir velniop visą kitą! Tai yra mano moto - ir saulės!
(Vladimiras Majakovskis)

Ką siela žino dažnai yra nežinoma žmogui, turinčiam sielą. Mes esame begalybę kartų daugiau, nei mes galvojame.
(Kahlil Gibran)

 

Mes visi gimėme neišprusę, bet žmogus turi sunkiai dirbti, kad išlikti kvailiu.
(Benjamin Franklin)

 

Tiesa visa susideda iš dviejų pusiau-tiesų, ir tu niekada nepasieksi jos, nes visada yra kažkas pridurti.
(Tom Stoppard)

Apie apdovanojimus

Kaip gera grįžti namo po savaitės makalavimosi tarp miestų. Gera gera gera griūti į savo lovą ant turkio spalvos paklodės ir vinipūhinės pagalvės. Namai yra ten, kur tavo pagalvė. Taip.
O dar labai smagu gauti "Stylish blogger award".Smulkmena - bet maloniai paglosto dūšelę. Šį malonumą man atsiuntė Ashtroka. Labai malonu ir netikėta, kad nepažįstamas žmogus kažkokiu būdu aptinka mano blogą interneto platybėse ir randa jame sau artimų minčių.
Kodėl aš rašau šitą blogą? Nes man patinka rašyti. Tokiu būdu patenkinu savo grafomanišką silpnybę. O jei dar kas nors jį skaito - dvigubai smagiau. Net nelabai svarbus skaitytojų skaičius. Jei skaito bent vienas žmogus - jau yra atsakas. Juk laišką rašome tik vienam žmogui. Jei bent vienam žmogui mano rašalai pakelia nuotaiką ar paįvairina dieną - nuostabu!

Tai grįškime prie šito žaidimo.

Taisyklės:
- Gavęs apdovanojimą išduoda, iš ko jį gavo
- Parašo 7 dalykus apie save;
- Išrenka tuos, kam perduos titulą;
- Jiems praneša gerą žinią.

Jau išdaviau iš ko gavau. Ačiū tau, Ashtroka, už labai gražius žodžius.

7 dalykai apie mane:
1. 90% žmonių manęs visiškai nedomina. Man patinka geri ir įdomūs žmonės. Neįdomus, bet geri žmonės - tinka. Blogi ir įdomūs - domina kaip reiškinys, bet trumpai. Blogi ir neįdomūs - reikia nustumti nuo žemės krašto.
2. Aš kramtau ir krapštau odeles aplink nagus. Kartais iki kraujo. Negražu. Tikrai moteriai nedera. Jokiais būdais. Bet krapščiau, krapštau ir panašu, kad krapštysiu. Prašau mane barti. 

3. Virtuvėje turiu kopečias. Smagu turėti namus, kuriuose reikia kopečių tam, kad paimti kažką iš lentynos. Turiu daug lentynų, o jose visokių turtų ir gėrybių.
4. Man patinka katės, kaktusai, arbata, vinilinės plokštelės, dideli langai, kalnai, vonia, verandos, akmenys, knygos ir įdomūs paveikslėliai.
5. Įdomūs paveikslėliai man patinka, nes daug pasako apie žmoniją. O žmonija yra keistas reiškinys: ji kuria meną, grožį, dvasingumą ir tuo pačiu metu kankina, drąsko, kapoja, bado, žudo, prievartauja vieni kitus. Niekaip aš jos negaliu suprasti.

6. Labiausiai man patinka veikti Nieko. Bet taip, kad būtų labai įdomu. Blogo rašymas yra Nieko dalis.
7. O kelionėse man patinka skaityti žurnalus ir sutikti naujus žmones. Naujus žmones smagu sutikti ir ne kelionėse. Bet čia galima grįžti prie pirmo ir penkto punkto.

Na va. Šis tas.
O su sekančiu punktu šiek tiek problematiška. Aš neskaitau blogų. Yra keletas, kuriuos stebiu - laikas nuo laiko užmetu akį. Jie yra mano profilyje. Visas sąrašas.

Taisyklės yra tam, kad jas laužyti.

Iš visų sunkumų, su kuriais teko žmonėms susidurti, nei vienas nebuvo labiau kankinantis nei paprastas laukimas.
(Khaled Hosseini)


Daryk arbe nedaryk. Nėra bandymų.
(Magistras Joda)

Akys mato tik tai, ką protas pajėgus suvokti.
(Henri Bergson)

Meilė yra laiko klausimas. Nėra gerai sutikti tinkamą žmogų per anksti ar per vėlai.
(" 2046" Wan Kar-wai filmas, 2004)



Nepasiduok savo vienatvei
Taip greitai.
Leiks jai įeiti giliau.
Leisk jai fermentuoti ir pagardinti tave
Kaip retas žmogiškas
Ar net dieviškas ingredientas gali.
(Hefizas)

Stebėk savo mintis - jos tampa žodžiais.
Stebėk savo žodžius - jie tampa veiksmais.
Stebėk savo veiksmus - jie tampa įpročiais.
Stebėk savo įpročius - jie tampa charakteriu.
Stebėk savo charakterį - jis tampa tavo likimu.
(Lao Dzė)



Visos protingos mintys jau yra sugalvotos, būtina tik pabandyti pagalvoti jas vėl.
 (Johanas Volfgangas Gėtė)

"I always find it more difficult to say the things I mean than the things I don’t."
(W. Somerset Maugham, The Painted Veil)

Ar žinote

Ar žinote, kas šis įdomaus žvilgsnio vyras? Dizaineris Miltonas Glaseris. Vardas daugumai nieko nesako. Bet jis sukūrė visiems žinomą:

Kartais darbas yra garsesnis už kūrėją.

Apie vėją

Kažkada praeito amžiaus pabaigoje tolimoje Arizonoje žmonės sugalvjo pastatyti "Biosferą 2" (Biosphere 2). Šiame projekte buvo bandoma sukurti uždarą ekologinę sistemą. Projektass žlugo audringai dauginantis tarakonams, skruzdėlėms, vabzdžiams ir mikroorganizmams naikinantiems derlių. Biosferoje gyvenusiems žmonėms trūko degonies ir maisto. To ir reikėjo tikėtis - nes mūsų planeta šiek tiek sudėtingesnė, nei šiltnamis.
Labai įdomus faktas: šitoj Biosferoj išaiškėjo, kad medžiams reikalingas vėjas. Be pastovaus siūbavimo medžiai tampa trapūs ir lūžta. Medžiams reikia siūbuoti.
Aš nemėgstu konfliktų. Tačiau skirtingų nuomuonių susidūrimas kartais yra reikalingas. Įdomu diskutuoti su kitaip mąstančiais, priešingą nuomonę turinčiais žmonėmis. Nebūtina prieti bendrų išvadų. Tiesiog sveika žinoti, kad egzistuoja begalybė skirtingų požiūrių, pasaulio supratimų.
Žmonėms kaip ir medžiams reikia vėjo.

Apie rožes

Pažiūrėjau filmą "Juoda rožė - liūdesio,raudona rožė - meilės ženklas" ("Черная роза - эмблема печали, красная роза - эмблема любви"). Patiko. Labai.
Filme yra visko: dryžuotas chalatas, graži mergina, nelabai geras vyras, geras berniukas, trenktas kaimynas, daug balionų, langas, kopečios, šampanas, fleita, Grebenščikovas, puantai, 2 minutės erotikos, Stalinas, plunksnų vėduoklė, konfeti, dimedrolis, šuo, kalėdinė eglutė, rokenrolas...
Geras filmas.

Apie ekologiją

Netyčia aptikau šitą nuotrauką. Ir ji mane labai sukrėtė. Aš jautri moteriškė - myliu gyvūnus. Man labiau patinka, kai žiūrinti į juos norisi šypsotis ir galvoti kokia nuostabiai turtinga ir įvairi mūsų planetos gamta.
Šito vežlio man asmeniškai labai gaila. Atrodytų viena maža šiušklytė. Plėvelės gabalas. O jam sugadintas gyvenimas. Mes dažnai nepagalvojame, kad esame viena sistema. Kad veikiame vieni kitus. Drugio efektas vis gi ne iš piršto laužtas. Viskas, ką mes pagalvojame, pasakome ir padarome turi padarinius. Ir viskas grįžta. Aišku, šitas vėžlys negrįš pas šiukšlių mėtytoją ir nenukas jam kojos (nors galėtų)... bet Žemė apvali ir niekur tu nepabėgsi.
Tai va. Apie ekologiją.
Jau prikalbėti kalnai žodžių. "Nešiukšlinkit", "taupykit resursus", "mažinkit vartojimą"... Ar labai jūs taupot ir perdirbat? Aš - ne. Stovi kieme vienas konteineris - į jį ir metu viską. O kas toliau - ne mano reikalas. Na, aš vaikštau pėsčiom ir... į skardinę nuo alyvuogių pasodinau agavą...viena šiukšle mažiau. Didelis darbas - vėžliukai man padėkos.

 

Foto: Trevor Little. 

Niujorkas. Smėliasrove plauna namų sienas. Gerai matosi oro taršos padariniai

Nedėsiu čia išsiliejusios naftos, paukščių sulipusiom nuo naftos plunksnom, šiukšlių kalnų, užterštų upių su nudvėsusia žuvim... Viską jūs matėt, viską jūs žinot.
Tiesiog pagalvojau - jei aš būčiau Žemė. Ir ant manęs gyventų daug gražių augalų ir gyvūnų ir tokie žmonės, kurie tik ima viską, kas geriausia, o atgal gražina teršalus ir šiukšles. Kurie, tiesą pasakius, trukdo gyventi visoms kitoms gyvybės formoms. Kurie tik išdrąsko, apnuodija ir nusiaubia. Ką aš daryčiau? Be abejo - norėčiau kuo greičiau nusikratyti šitų parazitų... Tai va. Nesuprantu ko ta Žemė laukia? Mestų mus lauk ir gyventų gražiai ir laimingai.

Apie kėdes

Kur jūs metat savo drabužius, rankinukus, šalikus? Negi visi tokie tvarkingi ir viską sukabina ant kabliukų ir pakabų, sulanksto ir sudeda į lentynas, uždaro spintų dureles - ir viskas, nieko nebėra! Fokus marokus!
Negi nieko nemetat ant kėdžių ir ir kitų tam tinkamų paviršių?
Pas mane tam reikalui tarnauja fotelis kambario kampe. Kam dar jis reikalingas?
Todėl mane sužavėjo Pung & Smith kėdė skirta ne sėdėjimui, o būtent drabužių kabinimui.

Yra teisingai mąstančių žmonių. Užskaitau Pung & Smith!

Apie sraiges ir kitus žvėris

Pasiilgau Žalio namo Žvėryne.
Ten į mano žaliąją verandą užsukdavo pasistiprinti katinai, ežiukai, sraigės, paukščiai ir šiaip užsukdavo vyrai su lopetom bei kiti svečiai. Čia iš viso sąrašo užsuka tik "kiti svečiai" - kas mane visada labai džiugina..
Bet vis gi - va, ką reiškia neturėti verandos. Veranda - durys į gyvąją gamtą. O dabar iš gyvosios gamtos tik kaktusai ir petražolės ant palangės. Nežinau, kur gyvena senamiesčio katinai. Gal šildosi rūsy, nes kažkaip jų čia beveik nesimato. Tik praeitą naktį kieme užsidegė šviesa - išdidžiai per kiemą tipeno juodas pūkuotas katinas ir ženklino kaimynų mašinas.
Dar kartais konteineryje pasikuičia koks bomžas. O darydama virtuvėje arbatą vis matau kaimyniniame balkone tupinčią ir rūkančią keistą moterį.Tupi kaip mažas susitraukęs violetinis paukštukas su kapišonu. Taigi šalta. Ir vis tiek rūko. Kiek aš darausi arbatą - tiek ji rūko. O aš geriu daug arbatos.
Tai va ir visa mano senamiesčio gyvūnyja.
Pasiilgau savo žvėriukų.
O dar šiek tiek apie saraiges. Jų nervų sistema sudaryta iš 20 tūkstančių neuronų. Palyginimui - žmogaus smegenys - keli šimtai milijardų neuronų. (Bet tai dar ne proto rodiklis).

Sraigių ragai - visai ne akys. O nosis. Tik išversta lauk. Manoma, kad sraigės nemato, o tik skiria šviesą ir tamsą.
Gyvena sraigės mažomis grupelėmis. Naktį, kai oras atvėsta, jos keliauja ieškoti maisto. Valgo vaisius, daržoves, žoles ir, tarp kitko, kaip skaičiau - labai mėgsta alų. Šito nebandžiau, bet, kad bazilikus ypač mėgsta - pastebėjau (niekada neatleisiu!). Pietų Europoje pačios sraigės keliauja į puodą. Sraigių mėsoje yra daugiau baltymų, nei vištų kiaušiniuose.
Tai šiam kartui tiek apie sraiges.
Jei kada nors turėsiu namą - tai būtinai būtinai su veranda.