2011 m. vasario 7 d., pirmadienis

Sapnai


Sapnavau visokias nesąmones.
Kad padovanojau draugei raudona arbatinuką. O paskui ją kažkoks niekšas su juo uždusino. Neklauskit, kaip galima uždusinti žmogų su mažu raudonu  arbatinuku. Ekspertai sakė, kad tai buvo lėta ir skausminga mirtis. Aš save taip kaltinau - kodėl padovanojau raudoną? Juk ten buvo labai gražių juodos keramikos arbatinukų ir aliejinių lempų.
Dar sapnavau golfo aikštę. Niekada nesu žaidusi golfo. Bet pataikiau į duobutę. O kai norėjau iš jos išimti kamuoliuką - ji pavirto į visą duobę. Turėjau į ją įlipti ir vargais negalais išlipau. Pakviečiau kažkokį žmogų, sakau - "Žiūrėk, kokia duobė! Vos išlipau!". O jis įlipo - jam tik iki kelių. Ir juokiasi iš manęs.
Paskui važinėjau dviračiu aplink labai gražius fontanus. O paskui mane vyras su tokiu mėlynu vilnoniu aptemptu tarybiniu treningėliu. Galvoju - gal čia tas arbatinukų dusintojas? Labai jau manjakiškas tas jo treningėlis...
O aplink namai tokie dideli, gražūs. Raityti tokie - kaip kokioj Vienoj. Ar panašiai. Sugalvojau, kad reikia ten kraustytis gyventi. Nuvažiavau su dviračiu pažiūrėt iš arčiau. O namų viduj salės, salės, salės. Ir kažkodėl suprantu, kad čia gyvena Stalinas. Nes kai taip gražu, tai gyventi gali tik karaliai arba diktatoriai. Bet vis tiek man tie namai tokie gražūs. Kaip senos bibliotekos. Nes nieko nėra gražiau už senas bibliotekas. Nebent kalnai.
Ir tada aš skraidžiau po tas dideles barokines paauksuotas sales (nors aš nekenčiu baroko, paauksavimų ir išraitymų). Ir skraidžiau, ir skraidžiau. Sienos, langai, laiptai. Šviesu ir erdvu.
O tada žadintuvas pradėjo mane žadinti. Ilgai žadino. Aš jam vis liepiau pasnausti. O jis vis žadino. Galų gale jis laimėjo.
Tokie mano sapnai. Gal jie ką nors reiškia, gal nieko nereiškia...Skraidyti po dideles sales man patinka. Visą kitą galima veikti ir realiame pasaulyje. O skraidyti - tik sapne.
Ko gero, niekam raudonų arbatinukų nedovanosiu. Maža ką.