Apie akimirkas

Blogspote buvo techninių nesklandumų pora dienų ir po to kažkur prapuolė mano paskutinis įrašas. Jo nekartosiu.
Nes toks yra gyvenimas - kiekvienas momentas yra vienintelis. Kiekviena akimirka nepakartojama. Kiekvienas poelgis galutinis.
Banaliau pasakyti turbūt neįmanoma. Bandau pasitaisyti.
O juk būna. Būna tokių momentų, kai atrodo jau jau tuoj tuoj kažką pasakysiu, žengsniu svarbų žingsnį ir... ir nepasakai. Akimirksniu situacija pasikeičia - ir jau vėlu. Paleidai. Viena nanosekunde pavėlavai. Ir nebepakartosi. Arba priešingai - pasakai, padarai - o nereikėjo. Ir viskas subyra. Būna.
Būna tokios situacijos kai pajauti akimirkos vertę ir trapumą. Kai laiko kruopelė gali nulemti likimą. O paskui, kasdieniame gyvenime akimirkų ir nejaučiame. Nevertiname. Netaupome.
Tai va. Toks mielas rytas. Ir aš tingiai mėgaujuosi trečiu arbatos puodeliu. Nes ji tokia skani skani. Gavau dovanų. "Pai mu tan".  Baltoji arbata. Rekomenduoju. Apskritai, balta arbata mano mėgstamiausia. Apie arbatas kitą kartą.
Žiūriu pro langą, kasausi už ausies ir galvoju kaip būtų gerai pabėgioti. Jau kokia valandą taip galvoju. Sukiodamais tarp nereikšmingų užsiėmimų.
Šį rytą mąstau nenuosekliai. Rašau padrikai. Be loginių perėjimų. Chi chi. (Mano grupiokai žino apie ką aš čia). ;)
Einu prie išvadų.
Akimirkos nepakartosi. O gyvenimas sudarytas būtent iš jų. Ne iš metų, ne iš savaičių. O iš akimirkų, mažų kaip biseris, suvertų ant laiko siūlo. O kai jų nevertini, netaupai - tai atrodo, kad laikas bėga per greitai. Ne. Laikas eina tuo pačiu 60 minučių per valandą greičiu. Tik tu jo neišgyveni. Nes nepastebi momento. Nes esi kažkur kitur. Šalia. Praeity, ateity. Planuose. O ne toj vienintelėj akimirkoj. Kuri tuoj sprogs.
Kaip visada, aš tai taikau sau. Nes kiek aš prokrastinuoju chi chi geriau nesakysiu.

Dar Getės Faustas mainais už žavingos akimirkos sustabdymą siųlė sielą. Ir nieko gero, tiesa pasakius, iš to nesigavo. Nes nereikia stabdyti akimirkų. Net ir žavingų.
Einu pabėgiot.