2012 m. gegužės 15 d., antradienis


Paskutiniu metu mano kelyje vis pasimaišo žodis "reikia".
Iš vienos pusės su juo viskas kaip ir aišku - reikia sėdėti tiesia nugara, skaniai ir sveikai maitintis, valyti dantis, judinti užpakalį ir smegenis... aišku ir lengva patikrinti: kam reikia? Man reikia.
Kiti "reikia" liečia aplinkinius - reikia išvesti šunį, pašerti žuvytes, vaikus, vyrą... Kam reikia? Šuniukui, žuvytėms, vaikams ir vyrui reikia. Kitaip apsikakos ir numirs badu.
Bet yra kita neaiškių "reikia" grupė, kuriuos kai kurie žmonės mėgsta naudoti kaip nenuginčijamą argumentą ir abejotiną motivaciją. "Tai reikia padaryti, nes juk reikia."
Kam reikia? Man? - Visiškai nereikia.
Tau reikia? Irgi nereikia.
Vardeniui Pavardeniui? Nė trupučio nereikia.
Tai kam gi reikia?
Kažkokiai įsivaizduojamai visuomenei, hipotetiniam idealui, kuris dažnai egzistuoja tik atskirai paimtoje galvoje ar galvų grupėje.
O nuo tų hipotetinių idealų, vis reikalaujančių tai šio, tai ano tos galvos taip ištinsta, kad jų nešiotojai jau nebepajegia išrūšiuoti ir susisteminti visų reikalų ir nereikalų. Blaškosi, spurda, kelia chaosą ir įtampą, blaško ir erzina aplinkinius... bet patys įsivaizduoja esą labai svarbūs ir užsiėmę. Oi kaip aš nieko nespėju... Tiek daug visko reikia padaryti...
Kam?