2012 m. gegužės 12 d., šeštadienis

 foto: Ryan McGinley

Man labai patinka skaityti knygas autobusuose. Ypač, kai važiuoji į centrą, iki galinio sustojimo, kai nereikia vis dairytis pro langą - ar nepravažiavau savo stotelės. Turiu apie 20 minučių siūbuojančio skaitymo. Nedažnai važiuoju į centrą, gal porą kartų į savaitę, šį kart į kiniečių kalbos pamoką.
Įlipu į antrą aukštą. Beveik tuščia, tik keli žmonės. Išsitraukiu knygą. Pradedu skaityti.
Ir, priekyje sėdinti mergina išsitraukia telefoną ir pradeda kalbėti. Garsiai, šaižiai, neįtikėtinai bjauriu balsu. Pagalvoju - ot, davė dievas balsą... ne, dievas tokio negalėjo duoti...
Skaityti tampa neįmanoma. Būti toj pačioj erdvėj tampa nepakeliama. Jos balso bangos drasko mano ausų būgnelius ir staigiai kelia neapykantos savo artimui cunamį. Ji pasisveikino, paklausė kaip sekasi, egzaltuotai pasidžiaugė, kad kitam laido gale sekasi nuostabiai, sprendžiant iš visų ūbavimų kitame ryšio gale išlošė megazilijoną,o gal net tris. Visą tai aš stengiausi ignoruoti, savo minties galia prislopinti išorinius dirgiklius. O tada išgirstu - "...nekenčiu savo darbo, dėl jo pradedu nekęsti savo gyvenimo".
Ir, šitie paprasti žodžiai akimirksniu pakeičia mano santykį su tuo bjauriu balsu. Prieš tai ji buvo blogis, visaapimantis blogis, kuris griauna mano pasaulio darną ir harmoniją. O po tos frazės aš supratau - ji ne blogis, o tiesiog pavargęs, nelaimingas žmogus, su savo problemom ir silpnumais.
Ne, jis nepavirto į angelų kamerinį ansamblį, nei į upelio čiurlenimą. Bet neigiami jausmai transformavosi į empatiją ir atjautą.
Net pakėliau galvą. Ji sėdėjo pusiau šonu į mane. Neįtin patraukli susikūprinusi kačiarga.
Tie žodžiai - nekenčiu savo darbo ir pradedu nekęsti savo gyvenimo. Skaudūs žodžiai.
Esu buvusi toje būsenoje, pažįstamas jausmas. Labi nemielas. Nelinkiu niekam. Netgi kačiargai su šaižiai bjauriu balsu.

Grožis yra žiūrovo akyse. Net ne ten. Kažkur giliau.
Jei žmogus patinka, žiūri ir galvoji - kokios mielos raukšlelės, kaip simpatiškai kreivi dantys, o jau ir žili plaukučiai...
O jei nepatinka - na ir kas, kad žaismingas apgamas virš lūpos - atrodo, kaip pridžiūvęs maistas, na ir kas, kad duobutės skruostuose - vis tiek jos kreivos!

Reikia mokėti matyti grožį. Jo daug.

Kažkur skaičiau ar girdėjau nenutrūkstamos informacijos sraute, kad psichologai tai tokie žmonės, kurie užsidėję akinius vaizduoja, kad supranta kitus žmones, nors patys kramto nagus ir šlapinasi į lovą nustatė, kad 70 % dienos minčių yra neigiamos. Nežinau, kaip jie tas mintis skiačiavo ir rūšiavo: teigiama, neigiama, neigiama, neigiama, teigiama... Bet peržvelgiau savo. Hm... gal ir tiesa. O gaila. Reikia kelti teigiamumo lygį.