Rašiau laišką iš pat ryto draugei į saulėtą Kaliforniją iš debesuoto su pragiedruliais vietomis krituliai Mančesterio.
(Įdomus vis gi žodis "krituliai". Ypač vienaskaita - kritulys. Labiau tinka produktams iš po žvirblių paoudegio.)
Tai va, geriant rytinę arbatą su avižiniais sausainiais labai miela rašyti elektroninius laiškus, trupinti ant klaviatūros, sėdėti su pižama ir neskubant pletkinti apie visokius molius.
Įmerki sausainio pusę į arbatą ir laikai iki to nenusakomo momento, kai jau pakankamai prisigėrė arbatos su pienu, bet ne per daug, kad neištežtų ir neplium atgal į puoduką ir nešlept ant savęs. O tiek būtent tiek, kiek reikia iki tobulo suminkštėjimo, iki dangiško tirpimo burnoje, paliekant norą tuoj pat merkti kitą ir dar kitą ir dar. O kita sausainio pusė lieka trapi. Ir trupa visur - ant pilvo, ant klaviarūtos, ant po stalu. Ir visas tas mirkymas ir trupinimas taip tobulai rytiška. Kad pamiršti visus dienos planus ir žinai, kad palauks, o jei nepalauks, tai ir nereikia. Kol yra avižinių sausainių.
Ir pletkinimas labai tinka prie viso šito proceso. Nes, na ko dar iki pilnos laimės reikia?
Avižiniai sausainiai skatina mąstymą. Mirkymas mąstymą gilina. Neišeina paviršutiniškai pletkinti. Tik metaforiškai. Api tai, kad mes visi klaidžiojame savo užburtuose ratuose. Sprendžiam problemas ne iš tos pusės. Ir toks sprendimas tik vėl sukuria dar vieną ratą. Ir tie ratai auga ir sluoksniuojasi, apsivynioja ir kuo toliau, tuo sunkiau ištrūkti. Rasti išėjimą. Savo labirituntuose pasiklydę nieko nematom. Iš šalies pažiūrėjus atrodo taip paprasta, akivaizdu - va išėjimas. Elementaru, kaip vaikiškoje galvosukių knygelėje "padėk pelytei rasti kelią iki sūrio". Bet kai pats esi tame labirinte, nematai vaizdo iš viršraus.
Tokie mano rytiniai pletkalai.
Reikės nusipirkti dar sausainių.

foto: Antonio Perrone Torkio