Susipažinau su korejiete. Iš tos, normalios Korėjos. Visalaiką jas maišau - Pietų? Lygtai Pietų.
Plepam.
Klausiu:
- Kiek tau metų?
Susimąstė...
- Aš gimus 1980-ais metais... Tai man... ... trisdešimt... ... ... du.
Keistai pasirodė, kad žmogus sunkiai žino, kiek jam metų.
- Matai, pas mus Korėjoj metus kitaip skaičiuoja.
- O kaip galima kitaip juos dar skaičiuoti?
- Kai žmogus gimsta, jam iš karti vieneri metai. Ir visi metais pasensta sausio pirmą.
- Tai išeina, kad gimusiam gruodžio 31-ą, sausio 1-ą jau 2 metai? O ne 1 diena? Kaip taip?
- Na taip. Ne per gimimo dieną pasensta metais, o sausio pirmą. Todėl Korėjoje man jau 33, o kitur 32.
Dyvų dyvai. Ir tiek.

Apie varveklius

foto: Bruce Davidson

Prisiminiau istoriją. Ją man papasakojo draugės mama Pamaskvėj. Kaip draugės mamai jai dabar turbūt apie 60 metų. Rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Kai nuvažiuoju į savo gimtą Novo-Šichovą, priverstina tvarka turiu kasdieną pas ją pietauti. Ir ne šiaip užkąsti - o 3 patiekalai. Sriuba, antras ir arbata su desertu. Aš jau ir taip ir taip ten dejuoju ir maldauju, kad dėtų po mažiau, bet krauna lėkštėn dosniai, iš širdies.
Maitinimas lydimas pokalbio.
Tai va. Viena iš jos istrorijų.
Ji pati iš Baltarusijos. Kai baigė mokyklą, mirė tėvas. Teko jai eiti dirbti į vietinį liemenukų fabriką, kad padėti mamai išlaikyti jaunesnius brolį ir sesę. Nieko seksi tuose tarbyniuose liemenukuose nebuvo - baisūs kaušai, kurių niekas nepirko, bet reikėjo užpildyti parduotuvių lentynas. Ir ji su pasišlykštėjimu siuvo tą košmarą, kurio jokia gerbianti save moteris net liemenuku nepavadintų. Ir taip nuobodu, nyku ir beprasmiška tai buvo. Sako ir dabar su pasibodėjimu, kaip baisų sapną prisimena tuos bjaurių kaušelių bokštus.
Ir taip sunku, taip slogu tai buvo, taip nepakeliamai slėgė, kad vieną dieną ji suprato, kad tiesiog daugiau nebegali. Nei dienos daugiau, tarp tų baisių liemenukų. Nė už ką.
Buvo pavasaris. Tirpo varvekliai.
Ji atsistojo po vienu iš jų. Lediniai lašai lašėjo ant galovos ir pečių.
Ji šito ir siekė - sušalti ir susirgti, kad daugiau neiti į tai baisę gamyklą.
Ir susirgo.
Labai smarkiai susirgo. Stiprus kiaušidžių uždegimas.
Aišku, kad kvaila. Kad galima ir paprastai išeiti iš darbo, negadinant sveikatos.
Bet kartais situacija atrodo tokia beviltiška, kad padarytum bet ką, kad tik išeit.
Tik ne visada po ranka yra varvekliai.

O jos vardas Angelina.
Gražus vardas.
Ir maitina skaniai.

Meilė yra tai, kas nutinka vyrams ir moterims, kurie nepažįsta vienas kito.
/W. Somerset Maugham/

Galima gulėti po tiltu ir žiūrėti kaip teka vanduo.

Arba braidyti po pelkę, apsiavus raudonus guminius batukus,

arba susiriesti į kamuoliuką ir klausyti, kaip lietus barbena į stogą.

Būti laiminga taip lengva!

/Tuve Jansson/

Darvino sūnaus Franciso piešinys, vaizduojantis kareivį, jojantį ant morkos, puolantį raitelį ant baklažano.

Sako gyvenimo išmintis, kad reikia gyventi dabartyje. Praeitis kaput, ateitis bbž, džiaukis, žemės druska, kad turi akimirką žavingą. Sako, nereikia laukti, kada pagerės. Griebk už ragų, carpe diem ir daryk galų gale kažką su tais ragais...
Bet yra tokie gyvenimo momentai, kuriuose nesinori būti. Pvz., kai įjungus dušą bėga šaltas vanduo. O tu jau nusirengei ir stovi kampe. Ir ant tavęs tyška bjauriai šlapiai šalti lašai. Ir pakiši delną. Ir dar kartą. Ir galvoji - kodėl negalėjau įjungti, palaukti ir tada įlipti? Ir gyvenimas nemielas, ir niekas manęs nemyli, ir niekam aš nereikalinga.
Arba verdi makaronus. Labai labai alkana. "Makaronai" skamba labai proletariškai. Pannette regate kur kas geriau. Alkana alkana. Jau ir pesto šaukštu kabini iš bado. Ir vis ragauji ar jau valgomi. O jie vis kieti. O tu vėl ragauji. Ir apsidegini liežuvį. O jie kieti. Ir kieti. Ne kokis tau al dente, o visai kieti. Jau pusę indelio pesto iškabinai. Ir pusę šaukšto sučiulpei, o jie vis dar kieti.
Arba kai jau visai šalia namų. Tik gatvę pereiti. O raudona šviesa. O myžti noriu. O mašinos važiuoja ir važiuoja. O aš žinau, kad šviesoforas pasikeičia suskaičiavus iki 48. Bet jau 48 ir nesikeičia. 49 ir nesikeičia. 50 ir ne... O tu jau visaip kaip raitaisi. 54 - pasikeitė.
Na ir būk tokiame momente.
Ir tai dar ne viskas.

Pakistanietiškas ūsuotas dėdė nemoka valyti. Aš vaikštau ir piktinuosi. Rodau - papurški, palauki, nuvalai. Ir čia, ir čia, ir dar čia. O šituos išmesti.
O jis sako. Aš pirmą kartą gyvenime valau. Žmonai vakar per skaipą papasakojau, nepatikėjo. Šiaip aš teisininkas, Pakistane turiu savo firmą. Žmona banko vice prezidentė. Namie turiu 7 tarnus. Jie viską daro. Tai nepyk, kad prastai valau. Atsiprašau, aš nemoku.

Vandeny

pasirodo galima rūkyti ir gerti.

Reikės pabandyti.

 
- Ji atrodo, kaip žmogus, kuris turėjo daug sunkumų paskutiniu laiku.
- Kodėl?
- Na, pamatai žmogaus veidą ir ant jo parašyta, kad jo gyvenimas buvo nelengvas. O į tave pažiūrėjus matosi, kad tavo paskutiniai 5 metai nebuvo sunkūs.
- Ką???
- Tavo gyvenimas nebuvo sunkus paskutiniais metais.
- Kodėl tu taip sakai?
- Nes tavo veidas šviesus ir linksmas.
- Nieko tu nežinai.
- Tikrai?
- Akies trauma, tėvo mirtis, serganti mama...
- Hm. Reiškia tu gerai moki maskuotis. Išmokyk mane.
- Love, create, don't be afraid.

Norėjau parašyit kažką labai įdomaus, bet internetas šiandien toks lėtas, kad kol krovė puslapį ir pamiršau.
Draugas ispanas parašė žinutę, neteisinga anglų kalba: "Are you better?? Yesterday I was all day thinking in ask about your health. But finally I forgot. Sorry.. I hope you are right."
Taip ir aš - galvojau ką parašyt ir galiausiai pamiršau.
 Dar vis sergu. Labai kvaila sirgti vasarą. Žiemą sirgti kaip ir normalu. Vasarą - be ryšio. Visada be ryšio sirgti, bet vasarą ypač.
Sėdžiu-guliu lovoj, šaukštu kabinu kepenų paštetą, nes jis nenori teptis. Duona trupa man ant pilvo. Nuo pilvo ant lovos.
Ūsuotas dėdė tvarko namą. Kažkokios pakistanietiškos tautybės. Bet ne musulmonas. Pasiūliau arbatos - gėrė. Nesiramadanina. Bandau su juo susikalbėti. Kalbu lėtai, kažkodėl išpūtūs akis, o jis entuziastingai sako "OK OK OK".
"Could you clean windows as well?" - "OK OK". "Sorry I am ill" - "OK OK"
Vakar kepiau pyragą. Gavosi neskaniai. Sugadinau sviestą, grietinę, miltus, obuolius, kiaušinius, cukrų. Padėjau sugadintus produktus į šaldytuvą. Iš ten keliaus į šiukšlių maišą. Tarpinė stotelė. Beveik kaip lavonas - iš pradžių paguli šaldytuve, paskui į žemę.
Va dar gražios foto su žmonėm vandenyje.

 foto: Erdal Buldun

Viruso pakirsta nerūšiuoju naudingų, gražių ir linksmų daiktų. Pusę dienos žaidžiau Samorost (gražiausias visų laikų žaidimas), paskui nusprendžiau išrūšiuoti kompo turinį.Bandydama vadovautis tą pačia "naudinga, gražu, linksma" taisykle.
Man kažkodėl labai patinka žmonių vandenyje-vonioje nuotraukos. Turbūt todėl, kad tai yra gerai.

 foto: Zerno Roli

 

1920-ieji

Gyvenkite taip, kad būtų negėda parduoti naminę papūgą didžiausiai miesto liežuvautojai.

/Will Rodgers/

Kai žmogus sulaukia pilnametystės jam vertėtų pakeisti vardą, kad nutraukti ryšį su savo praieitim, užfiksuota internete.

/Google vadovas/

foto: Vladimir Kovalčiuk

Visada atsiras kas nors, kam nepatinka tai, ką tu darai. Tai normalu. Visiems iš eilės patinka tik kačiukai.

/M C Hammer/

foto: Leonord Freed

Žmonės dalinasi į dvi kategorijas: vieni mėgaujasi gyvenimu, o kiti žiūri į juos. Ir pavydi.

/Ksenija Sobčak/

 

Pažąstyse atsirado guzai. Galvoju - arba svetimimų embrionai ten auga, arba sparnai. Tikriausiai sparnai.
Palietus skauda - turbūt normalu, kai sparnai kalasi.
Ir šiaip savijauta varginanti. Nekasdieną gi į angelą pavirsti.
Norėjau daktarui parodyti šitą evoliucijos stebuklą - bet ne taip čia ir paprasta pas jį/ją patekti. Sakė laukti skambučio. Laukiu.
Jei rimtai, niekada neturėjau pažąstyse skausmingu guzų. Buboninis maras?
Turiu mokinę ginekologę, pažįstamą diabeto tyrinėtoją ir netgi alzheimerio ligos. O pažąstų limfmazgių ne.
Internetas šiuo klausimu pareiškė, kad reikia valgyti kasdien šviežius česnakus, ilsėtis ir vengti spiritinių gėrimų. Labai įdomi fomuluotė.
Pvz. kas nors sakys:
- Einam į pabą po pintą.
O aš elegantišku rankos judesiu atsakysiu:
- Ne, gerbiamasis, aš vengiu spiritinių gėrimų.
Ilsiuosi, vengiu ir vartoju česnakus.
Ta proga prisiminiau vieną iš teisingo gyvenimo taisyklių "Atsikratyk visko, kas nėra naudinga, gražu ar linksma". Bėda tame, kad "naudingo" ir "gražaus" savokos gana plačios. Labai norint praktiškai viską galima galima priskirti gražaus ir naudingo kategorijai.
Atsibodo guleti lovoje ir kvepėti rožėmis (nusipirkau rožių kvepalus antradienį ir kvepiu be sustojimo. patraukė ant rožių kvapo - bobėju?). Galvoju gal reikia atsikratyti visko negražaus, nenaudingo ir nelinksmo...
Bet paskambino daktariukas ir pakvietė parodyti jam savo pažąstis.
Simpatiškas daktariukas. Sako ne maras, ne svetimas ir ne sparnai. Virusas. Liepė ibuprufeną gerti ir ilsėtis. Apie česnakus ir spiritinius gėrimus nieko nesakė.
O eidama namo nusipirkau loterijos bilietą ir krevečių mišrainės. Bandžiau save įtikinti, kad krevetės labai sveika ir skanu. Eilinį kartą nepavyko.

Reikia mylėti gyvenimą labiau, nei gyvenimo prasmę.

/F. Dostojevskis/

Jeigu jūs rimtai norite įskaudinti tėvus, bet trūksta įžūlumo būti gėjumi, mažiausia, ką jūs galite padaryti - 

tapti meninku.
/Kurt Vonnegut/

Būti apgailėtinu labai lengva. Būti laimingu - sudėtingiau ir kiečiau.

/Tom Yorke/

Sąžiningas vaikas myli ne tėti ir mamą, o ragelius su ledais.

/Don-Aminado/