2013 m. gegužės 31 d., penktadienis


Praėjusį trečiadienį aš draugavau net su 4 šunim. Du mano seni draugai - Montis ir Deizė bei į svečius užsukę Angusas ir Džiordžija. Krispinas - Mončio ir Deizės gaujos vadas, kaip žinia, baleto mokyklos direktorius. O Anguso ir Džiordžijos gaujos lyderis vardu Deivas - šokio teotro vadybininkas. Baleto mokykla ir šokio teatras gyvena viename pastate, todėl Krispinas ir Deivas draugauja. Pas abu po du šunis. Abu vieniši. Iš čia galima daryti išvadas - senmergės apsikrauna katėm. Senberniai - šunim. Ir labai gerai. Visi laimingi.
Jų draugystės istorijos nežinau. Neklausiau. O mūsų pažinties istorija paprastutė. Tačiau, kai vieną dieną man bekasant Mončio pilvą namų taisytojas ir visų galų meistras Dynas paklausė iš kur aš pažįstu Krispiną, aš nerangiai bandžiau išsisukti atsakydama - Krispiną aš pažįstu per Deivą. Bet nuosekliaus staliaus ir visų kitų galų meistro taip lengvai neapmulkinsi. O iš kur tu pažįsti Deivą? Klausia. Čia aš padariau pauzę. Bo Deivą aš pažįstu iš gumtree skelbimo - "Male muse wanted". Deivas atsiliepė ir bandė būti muza. Nesigavo. Bet supažindino mane su Mončiu ir Deize. Kas yra labai maloni pažintis. Anksčiau aš artimai su šunim nebendravau ir nepatyriau pilvo kasymo džiaugsmo. Tik katėm už ausies kasiau. Kas irgi be galo smagu... Tai va. Bet negaliu aš gi staliui ir visų galų meistrui sakyti apie mūzas? Gi gautųsi tiesioginė Deivo reputacijos kompromitacija. O aš labai geranoriška motriškė ir niekam kompromitacijų nelinkiu. Šioje netikėtoje situacijoje aš nieko gudraus nesugalvojau, tik apsimesti khm... nelabai prigirdinčia/suprantančia ir su didele šypsena atskiau "YES!". Leiskite manyti, kad šypsenos žavesys visų galų meistrui atėmė žadą ir jis daugiau neklausinėjo. Kavos aš jam irgi daugiau nebesiūliau.
Aš niekada anksčiau nesu buvusi keturių šunų draugijoje. O be reikalo. Keturių šunų draugija yra labai gerai. Beveik terapija. Beveik delfinų. Keturi delfinai vaikšto aplinkui. Paglosčius vieną - kiti suplaukia dėmėsio gauti. Ypač Džordžija - ji seniausia, pirma gauna ėsti, ji gaujos vadas, po Deivo ir Krispino, ir manęs. Nes aš irgi juk gaujos vadas. Jie gauna ėsti po manęs. Džordžija burzgia ant kitų, kai tie gauna glostymo, nes viskas jai, tik jai... O Deizė įsimylėjusi į Angusą. Jie visi sterilizuoti, todėl meilė vaisių neatneš. O Angusas gražus - juodas vokiečių aviganis. Montis jį viena akim stebi, bet nelabai pavydžiai...
Tikrai. Gyvūnai yra gerai. Labai labai. Nuo jų, tiesa, byra labai daug plaukų. Bet namai ne mano.
Dabar apsėsti švaros, higienos ir bakterijų naukinimo, gyvenant beveik steriliomis sąlygomis, aišku, keturi šunys yra ūūūū! Bet kažkada, prieš keletą ar kelioliką šimtmečių žmonės gyveno apsupti gyvūnų. Ir tai buvo gerai. Ir aš taip norėčiau.
Na. Dabar aš gyvenu (vis dar) su trim gyvūnais. Kurie visiškai ne mieli. Kurių nesinori nei liesti, nei pilvą kasyti.
Paskutinis mano namų pletkas - Džo banalaus virtuvinio pokalbio metu prisipažino, kad nesiprausė 3 savaites. Kam papasakoju, klausia - ir ką tu atsakei? Nieko. Man buvo kultūrinis šokas. Aš nieko neatsakiau. Ir sako dar - reiktų man rasti merginą. O tai sėdžiu tik kambary, muziką kuriu, va nesiprausiu net. Reiktu man merginos - kap rūpintųsi manimi...
Bet, ai... Nenoriu aš pasakoti apie liurbius. Dabar aš mąstau pozityviai.