G+ paskelbiau, o čia dar ne - ultragarsas parodė, kad auga berniukas. Aišku, perspėjo, kad čia ne 100%, bet jei mano pilvo jausmo ir ultragarso nuomonės sutampa - tikriausiai taip ir yra.
Sveikas, viskas vietoje. Auga gerai. Tik širdies negalėjo pažiūrėti - nusisuko. Plaka, lyg ir tvarkoj.  Dar eisiu sausio 13-tą.
Pirmą kartą jį mačiau 8 savaičių - tokia pupelė ar inkstas su plakančiu taškeliu ir makaluojančiais pagaliukais - galūnėm. 11 savaičių jau buvo visas žmogeliukas-varliukas - nardė, skraidė, nerimo. Dabar - 20 savaičių toks jau visas apvalutis, ramesnis. Nusižiovavo plačiai.
Keista - mano pilve kažkas žiovauja.
O ką - žiovavimas labai svarbus dalykas - koks gyvenimas be žiovavimo?
Kadangi nuo pat pradžių jaučiau, kad berniukas, tai ir vardą turėjau. Vieną, be variantų. Matthias. Mūsiškai - Motiejus. Bet nenoriu, kad anglai iškraipytų jo vardą, jiems jis atrodytų kaip Moutaijydžius. O taip viesiems bus praprasčiau gyventi. Aš jau netgi pripratau, kad nežinantys mane kviečia Ai-yva. Bet aiškinti kiekvienam, kaip tarti vaiko vardą man neužtektų kantrybės.
Kol kas Krisas jį vadina Mister Baby.

Pabaigai fragmentas iš mano pokalbio su teta. Pralies šiek tiek šviesos į mano santykius su šeima. Kalbėjom dieną prieš ultragarsą.
- Man atrodo, kad berniukas, - sakau.
- O mes, tavo mamytė ir aš norime mergaitės, - atsako teta.
- Na, jei dabar bus berniukas gal paskui bus mergaitė...
- O tu ką??? Dar vaikų norėsi???
- O kodėl gi ne? Dar ne vakaras...
- Tu nori būti vieniša mama su tuntu vaikų???
- Na kodėk vieniša, ką jau visam gyvenimui vieniša...
- Aaaa.... tai tu dar tikiesi sutikti vyra normaliems santykiams...
Uždanga.
Aplodismentai.