2015 m. kovo 27 d., penktadienis

Bendraudami mes susikuriame žmogaus portretą iš nuotrupų. Kaip puzlą iš gabaliukų, tik iš 1000000000000000000 detalių turime geriausiu atveju 742, o visas kitas dasipaišome remdamiesi savo patirtimi, nuotaikomis ir pasaulio matymu. Todėl ir gaunasi, kad bendraujame daugiasi su savo atspindžiais ir gauname tai, ką patys ir sutvėrėme.
Pati nevisai supratau ką parašiau, bet skamba neblogai. Paliksiu.
Turiu naują pažįstamą rumunę, sutikau parke vaikų aikštelėje. Su savo vaikais kalba rusiškai, nes jos vyras pakistanietis. Aha. Logiška. Na, ji nuvažiavo aplankyti giminių Maskvoje, ten klube sutiko jį. Maskvoje jis studijavo mediciną. Ir liubofff. Labai daug klišė ir stereotipų - rumunė, pakistanietis, musulmonas, klubas, ji prastai kalba angliškai... Ir aš labai stengiuos nepulti į šitus nuomonės susidarymo spąstus. Sunkiai gaunasi. Jaunesniam vaikui 5 mėnesiai, o tasai vyras jau priekaištauja, kad laikas lieknieti. Mano galvoje įsijungė raudona alermo lemputė. Vyresniam 2 metai ir pasiutęs kaip išprotėjęs tankas. Su lelium ant rankų ji laksto po visą aikštelę rėkdama - Razvan stoj! Razvan net! Razvan otdai! O tas nekreipdamas dėmesio griebia svetimus vežimus, lipa, griūna, tampo vaikus ant supynių... Mano galvoje įsijungia antra raudona perspėjimo lemputė. Kad šitoj šeimoj kažkas negerai. Ir ji visa uždusus su kūdikiu ant rankų - oj nebegaliu, jis visai durnas, nebegaliu, visą dieną taip, kas su vaiku darosi. Ir kiša jam šokoladinį sausainį. Visai jis nevalgo! Mano galvoje užsidega dar viena perspėjimo lemputė, o tos 2 mirksi. Paskambino vakar. Draugiška, nori bendrauti. Aš šiame rajone draugų neturiu, tai bendraujam. Kalbames. Ji parke, mes nėjom, nes Motiejus karščiuoja nuo dantų. Ir staiga klyksmas - Razvaaaaan, Razvaaaaan, neeeeet Razvaaaaan! Man kilo noras nesiaiškinus kviesti greitąją pagalbą. Išsigandau. Tokį klyksmą girdi tik filme, kai supranti - Bredas Pitas mirs. Kol ji man pasakojo kokios nuolaidos H&M vaikas išbėgo į gatvę. Gerai, kad nebuvo mašinų. Išbėgti iš vaikų aikštelės ir nubėgti iki gatvės -  geras galiukas. Nu gerai, aš pati esu Motiejų išmetus iš mašininės sėdynės. Būna. Užgesinau raudoną lemputę.
Ir dar per 5 mėnesius vyras nenorom ją pirmą kartą išleido vieną į miestą. Pirmą kartą sutiko pabūt su vaikais. Jau supratot kokios lemputės užsidega. Ir vyras grįžta vėlai iš darbo, o ji su vaikais jo laukia iki vėlumos. Eina miegoti 1 nakties... Ir dar jie neturi interneto. Tik telefone. Nežino, kas yra ebay. Nežino, kas yra skydliaukė. Neužsiregistravus pas daktarą...
Mano galvoje jau dega visa raudonų lempučių girlianda.
O kitas vidinis balsas sako - tu juk nieko apie ją nežinai. 2 kartus pabendravai gyvai. Kelis kartus pakalbėjai telefonu. Ir jau sprendi, kad ten viskas pas juos negerai??? Gal jiems taip gerai. Kas tau darbo?
Tai va. Bet puzlą galvoje jau susidėjau. Su vyru despotu, vyresnėliu, kuriam trūksta dėmesio ir jis eina iš proto ir pervargusia mama, kuri neturi viskam vidinių resursų - nei kitiems, nei sau - rūpintis figūra, mokytis anglų kalbos, būt žavia ir dėmesinga.
O pas mus - Motiejus graužia vaikštynę. Styvas ką tik numetė nuo stalo fotoaparatą ir pluoštą popierių. Tuoj ten lėks flomasteriai. Viskas gerai. Laimė ir harmonija.