Oskaras Vaildas

Kiekvienas šventasis turi praeitį ir kiekvienas nuodėmingasis turi ateitį.

Vyras gali būti laimingas su bet kuria moterim tol, kol jos nemyli.

Gyvenime yra tik dvi tragedijos: negauti tai, ko nori ir gauti tai.

Jie sugadina kiekvieną meilę bandydami padaryti, kad ji truktų amžinai.

Aš turiu paprastą skonį, aš visada pasitenkinu geriausiu.

Patirtis, tai vardas, kuriuo mes vadiname savo klaidas.

Viskas, kas yra populiaru yra klaidinga.

Yra daug dalykų, kuriuos mes išmestumėme, jei nebijotume, kad kiti gali juos paimti.

Pesimistas: tai tas, kuris turėdamas galimybę pasirinkti iš dviejų blogių renkasi abu.

/Oscar Wilde/

   Pasipiktinimas ir apmaudas yra našta, nesuderinama su sėkme. Visada atleisk pirmas; ir visada pirmas atleisk sau.

Dan Zadra

Vat aš ir sakau - nieko šiaip sau nebūna. Nėra, tiesiog nėra gamtoje jokio "šiaip sau". Ar girdėjote chemijoje, matematokije "šiaip sau" dėsnį? Nėra ir nebus. Penkiasdiašimt aštuoni Einšteinai kvadratu neatras pagal jokias nano tikimybių teorijas "šiaip sau". Nei kvantinėje, nei stygų, nei žalvarinių triūbų teorijoje. Nėra jokio "šiaip sau". Pamiršk "atsitiktinai".
Jei neturi paaiškinimo, kodėl taip ir ne kitaip atsitiko - išsitrauk iš po lovos krištolinį rutulį ir jis tau pasakys, jei neturi krištolinio rutulio - išsitrauk krepšinio kamuolį (veikia taip pat efektyviai) arba tiesiog atsistok priešais veidrodį ir pats sau pasakyk: ką prisivirei, tą ir srėbk.
Daug yra tam paaiškinimų: ką pasėsi, tą ir pjausi; kaip šauksi, taip ir atsilieps; belskis ir atidarys; ieškok kaip duonos ir rasi.
Jei turi krepšinio ar kitoki kamuolį gali paspardyt, krištolinio rutulio spardyt nerekomenduojama.

O penktadienį ėjau į "Blue Orchid Enterprise" seminarą. Keistas pavadinimas - "Žydroji orchdėja", skamba kaip gėjų baras. Ta orchidėja bando iš Sedovos daryti žmogų (ne, tai ne anoniminių alkoholikų klubas). Atsisėdau į laisvą vietą. Išdalino korteles vardams užsirašyti. Užsirašiau. Žiūriu - o kaimynas vardu Adam. Visi pamatė ir pradėjo kikenti "Eva and Adam". Ir pataikyk tu man taip atsisėsti. Iš 20 žmonių - prie Adomo. Atsitiktinai? Gal. Nes ta vieta buvo patogi, į galą sėst nenorėjau. O gal dėl to, kad jis animatorius, o visi kiti bankininkai/buhalteriai/marketingistai. Nuobodžiai rimti.

Pažįstamas egiptietis šiandien pirmą kartą matė iš dangaus krentančius ledo gabaliukus (aka kruša). Sniego dar nėra matęs. Kai tai pasakė, aš pasijaučiau tokia ooooooooooo. Na tokia ooooooooo - gyvenimo mačiusi. Nes sniegą žinau. Gilios žinios - kartais net iki juosmens, prie Kauno marių. Na ir kas, kad apie visokius marketingus jis išmano 1000 kartų daugiau, nei aš... Kas yra tūkstantį kartų daugiau už nieko? Bet vis tiek - nesvarbu, ką jis žino, nesvarbu, kad jo protėviai kartu su ateiviais piramides statė, kai mano protėviai virvelinę keramiką išradinėjo, nes neturėjo į ką alų pilstyt. Ber jis gi SNIEGO nematęs!
Karibietė iš Sent Vinsento ir Grenadinų nežino kas yra Antrasis Pasaulinis karas. Kitas pusrutulis, kitas pasaulis.  Na, aš irgi daug ko nežinau. Ne tame esmė. Bet netgi WW2 nežinojimas- smulkmena palyginus su sniegu!
Vat tik dabar supratau, kad labai labai labai pasiilgau sniego.

Karoliukas po mano "M" ir "K" klavišais kiekvieną kartą smarkiau paspaudus, skamba taip skania skaniai, kaip tarp dantų trupantis griliažas. Ir man kaip Pavlovo šuniui sustiprėja seilių liaukų sekrecija.
 
 

Dūmai

Asmeniškai, aš nepažįstu nei vieno rūkoriaus-pypkoriaus, kuris būtų nustojęs pūsti dūmus, vien pamatęs anti-rūkymo plakatą.
Bet man tokie plakatai labai patinka kaip propogandinio meno forma. Vis gi reikia smegenų/pastangų, kad pasakyti/parodyti kažką naujo/įdomaus šioje kaip kiaulių takas ištryptoje temoje.

Rašau aš čia nesuprasi ką, o gyvenimas teka savo vaga.
Sirgau, kosėjau, čiaudėjau ir buvau labai temperatūriškai nelaiminga. Prie viso to snargliuoto nelaimingumo turėjau skubiai išversti labai ilgą ir baisiai neįdomią sutartį. Kur šalys įsipareigoja daug daug visko, kompensuoti, likviduoti, eliminuoti, atlyginti ir t.t. Ir išverčiau. Ir netgi beveik pasveikau. Ir prabudus nusprendžiau, kad dūšia reikalauja kultūros. Meno jai reikia. Na, kad jau taip reikia - duosim. Suplanavau išvyką į dvi galerijas. Antakius išsipešiojau (kad kultūrą geriau matyti).
Ir čia įvyko skambutis. Nemalonus tokis. Ištvėriau. Ir netgi pagalvojau - va kaip puiku, iš ryto atlikau, tai dabar ramiai galiu žinoti, kad nieko nemalonesnio šiandien nebeįvyks. Bet ne - po to įvyko dar keli skambučiai. Vieno pasekmėje paklausiau telefonisto (ar kaip vadinasi žmonės, kurie kalba su tavim paspaudus tam tikrą skaičių)  ar jis kartais ne idijotas. Jis įsižeidė, pasakė, kad su manim nebekalbės, tokiu vaikišku tonu, kaip smėlio dėžėje pabiručiai sako "aš su tavim nebežaidžiuuuuu". Bet taip ir neišpešiau iš jo reikalingos informacijos. Skambinau ratais. Galų gale vis tiek teko skambinti atgal, ir atsiliepė tas pats (o gal identišo balso klonas) ir kantriai ir mandagiai aiškino man 20 minučių sudėtingą vaiksmų seką. O viskas dėl banalaus telefono, kad numerio nereikėtų keisti. Ir taip viskas sugedo. Ir taip viskas beprasmiškai sudėtinga. Dėl tokio mažo dalyko. Net žmogų įžeidžiau. Net neatsiprašiau...
Nuplaukė, Sedova, tavo kulūra. Buitis nugalėjo.Reikia belstis į telefonų saloną. Pakeliui, aišku, užsuksiu į 1 paundo parduotuvę ir prisipirksiu visokių riešutų šokolade. Ir vėl pradėjo skaudėti gerklę, galvą ir kutenti nosį.
O po klaviatūros "M" ir "K" klavišais lindo lindo ir palindo karoliukas (biseris). Ir labai nepatogu. Reikia smarkiai smarkiai maigyti. Ypač trukdo rašant slaptažodžius. Neberite aroliuų ant laviatūros. Ir nevalgykite trupančio maisto priešais kompiuterį. Neapsisunkinkite sau gyvenimo, nes ir taip aplinkui daug norinčių tai už jus padaryti.

Šunų mylėtojams

Jeigu jūs galite:
- pradėti savo dieną be kofeino,
-  džiaugtis gyvenimu ir nekreipti dėmesio į skausmus ir ligas,
- susilaikyti nuo skundų ir nevarginti žmonių savo rūpesčiais,
- kasdieną valgyti tą patį maistą ir būti už tai dėkingu,
- suprasti mylimą žmogų, kai jis neturi jums laiko,
- nekreipti dėmesio į kaltinimus iš mylimo žmogaus pusės, kai ne dėl jūsų kaltės viskas einasi ne taip, kaip reikia,
- ramiai priimti kritiką,
- elgtis su savo vargšu draugu taip pat, kaip su turtingu,
- apsieiti be melo ir apgaulės,
- tvarkytis su stresu be vaistų,
- atsiplaiduoti be alkoholio,
- užmigti be tablečių,
- nuoširdžiai pasakyti, kad jūs neturite nusistatymų dėl odos spalvos, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos ar politikos

reiškia jūs pasiekėte savo šuns išsivystimo lygį.

Seras Vinstonas Čerčilis

Tai, ko jūs ieškote irgi ieško jūsų.

/Rumi/

Nerimas, tai neteisingas vaizduotės panaudojimas.

/Dan Zadra/

Pratęskit sąrašą:

Aš rašau skirtingai nuo to, ką kalbu, aš kalbu skirtingai nuo to, ką galvoju, aš galvoju skirtingai nuo to, ką turėčiau galvoti, taigi visa tai  tęsiasi į giliausią tamsą.
Franz Kafka

Atelofobija

Va, radau tokį žodį "atelofobija" - netobulumo baimė. O aš vis nežinojau, kaip šį jausmą įvardinti. Kai nori padaryti kažką labai gerai ir labai gražiai. Taip gražiai ir taip gerai, kad tieisog rankos svyra dar nepradėjus. Nes kažkur kirba tokis mažas smailiauodegis kirminukas ir pyktibiškai šnabžda "nepadarysi che che che".
Froidas su barzdočių akiniuočių kompanija pasakytų, kad iš vaikystės čia viskas. Kalti visi aplinkui - tėvai, seneliai, 15 kartų atgal į amžių glūdumą, vaikų darželis, viešasis transportas ir be abejo - lietuvių kalbos mokytoja. Froidas to nežino, bet ji skatinimą suprato septintukais už rašinėlius. 
38% vakarų Europos gyventojų turi psichinių sutrikimų. Aš su savo atelofobija ir kitais nagų kramtymais papuolu į statistiką.
Beje, išskaičiau, kad bitutė-darbštuolytė per visą savo gyvenimą surenka tik 2 arbatinius šaukštelius medaus. Šiandien aš surijau, tiksliau sugėriau su arbata jau kokių 3 bičių gyvenimo darbus. Va ir galvok - vienam viso  gyvenimo triūsas kasdieninis, kitam... ech... Gerai, kad bitės to nežino.
Kaip Houmerio išmintis išmintis byloja: "Bandymas - pirasis žingsnis nesekmės link".  Dzeno išmintis sako: "Kliūtis ir yra kelias". Kuo tikėti - tikriausiai bitėm.

Mano sparnai nepaliko pėdsako danguje, bet man neliūdna - aš juk žinau, kad skraidžiau.

/Rabindranath Tagore/