Kas ieško - tas randa

Nenustoju stebėtis, ko ieško žmonės google paieškoje ir kreivais interneto takeliais papuola į mano blogą. Šiaip tai mano blogas visai ne apie tai, bet žinių troškima pagirtinas dalykas, todėl ištiesiu pagalbos ranką šiame nelengvame kelyje:

ka valgo sraiges
pusryčiam, pietums ir vakarienei

kaip atrodo sperma
atrodo taip, kai labai skuba ir susipina uodegėlėm

dauzo galva
nedaužo ir negalvą. tiks

kaip piesti stora suni
šuns neradau, bet principas toks pat

sugadintas gyvenimas
netikiu sugadintais gyvenimais. bet tarkim šita Edward Malindine foto iš vaikų namų 

 arba šita, kažkieno foto

 bet vis tiek nežinau kriterijų pagal ką vertinamas gyvenimo sugadinimo lygis.

grazus uzpakaliai
vienas, bet tikrai gražus

paveiksleliai i kuriuos paziurejus kas nors atsitinka
pažiūrėjus į šitą paveikslėlį visiems atsitinka daug daug laimės

 

Pažiūrėjau kinoteatre filmą "The Artist". Ir, žinokite, labai patiko. Taip patiko, kad daugiau nieko ir nesakysiu.
  

Baigėsi ta mūsų žiemužėlė žiema. Tiesa pasakius, net nelabai prasidėti spėjo. Taupiai taip. Sparčiai. Neišsiplėčiant.

O vietiniai salos gyventojai mane jau gerokai dakasė su savo "Tai sniegas tau priminė namus...", "Pasijautei kaip namie?"...
Ir dar nuoširdžios nuostabos kupini klausimai: "Ir kodėl tau šalta? Tu juk iš šiaurės, turėtum būti pripratus prie šalčio."
Kartoju dar kartą - ne, Lietuvoje mes negyvename šaldytuvuose, nei sniego pilyse, nei ledo rūmuose. Lietuva ne Šiaurės ašigalyje. Nei Pietų. Pas mus žiema ne 12 mėnesių, o vasaros karštesnės, nei UK. Vasarą pas mus +35 C, bet prie karščio aš irgi nepripratus. Jei sutiksit mane dykumoj prakaituojančią - nenustebkite.

Kur pažvelgsi - visur balta (arba kai per pūgą nesisėdi namuose)

Pagaliau ir į mūsų karalystę atėjo žiema. Aš jau net nesitikėjau. Girdėjau, kad žada sniegą. Bet meteorologais tikėti - kaip tv gido astrologine prognoze - galima tik iš nuobodulio.
Su mišria kompanija susiruošėme į žygį. Mišri kompanija žygiuoja kiekvieną pirmąjį mėnesio šeštadienį. Pasiūlymas, atsižvelgiant į prognozuojamą pūgą, ramiai žygiuoti aplink Holingowrth ežerą buvo atmestas. Mus gi  į kalnus traukia. Aukščiau, vikriau, drąsiau.  Na, angliški kalnai, gal ir ne Alpės. Bet netgi Wikipedija Peninus kalnais vadina. Nors kalvos ten, kalvos ir tiek, nors ir didelės. Puskalniai, trumpiau tariant.
Ežeras tikrai neatrodė patraukliai pilką apsiniaukusią dieną. Ne seksiseksi:

Būrio vadas, apsiginklavęs žemėlapiu nuramino mažiau ryžtingą kompanijos dalį, kad maršrutas tik 4,5 mylios, juokas, žodžiu. Ir mes juo patikėjome. Kaip galima netikėti žmogum su žemėlapiu? O pasirodo - galima. Ne tik galima - reikia. Juk žinojau, iš patirties žinojau - niekada negalima pasitikėti vyrais! Net ir su žemėlapiais!

Paskui klausiant "kiek dar liko?" vis girdėjau atsakymą "dar kokios 2 mylios".  Susumavus visas tas "dar 2 mylias"  gautųsi  kokios 7 mylios mažiausiai. Kas nėra taip jau baisiai daug, bet greitakojai Sedova vis teko laukti lėtosios grupės dalies. O laukti - šalta. Ypač per pūgą.

Viskas prasidėjo gražiai, žaliai, su sniego raibumu. Žiemos kvapas džiugino iškišus nosį iš miesto.

O tada pradėjo byrėti iš dangaus sušąlusio vandens molekulės. Mažos mažos. Kokia čia pūga, sakau. Juokas tokia jūsų angliška pūga. Aš gi, cho cho, iš Lietuvos. Manęs taip lengvai neišgąsdinsi, cho cho.
Bet ledo kristalai grupavosi į didesnes kompanijas ir greitai pūga netgi labai supūgėjo. Vėjas pakilo. Matomumas pradingo.

   

Ten kažkur turėjo atsiverti nuostabus vaizdas į apylinkes. Vaizdo nebuvo jokio.

Ten kažkur turėjo būti romėniško kelio fragmentas. Pro sniegą matėsi keli akmenys. Gal ir romėniški. Svarbu nepaslysti.
Nusileidus žemyn į civilizaciją akies kraštu pamačiau judančius kupstus. Apsnigtos avys. Myliu avytes.

Nesigilinant į detales, žygis pavyko. Niekam juk neįdomu, kad buvo šalta, pilna ausis vėjo, sniegu aplipę akiniai ir visi kiti šalti, šlapi ir nekomfortabilūs dalykai.
Bet juk tam ir eina sportsmenkos komsomolkos idijotai į žygius, kad paskui grįžti į šiltus namučius, griūti į karštą vonią, persirengti sausais drabužiais, įlįsti į jaukią lovą ir džiaugtis civilizacijos pasiekimais.

Tu turi išmokti rinktis savo mintis taip pat, kaip kasdeieną  renkiesi savo drabužius. Tai yra jėga, kurią tu gali ugdyti. Jeigu tu taip smarkiai nori kontroliuoti įvykius savo gyvenime, dirbk su savo sąmone. Tai vienintelis dalykas, kurį tu turėtum bandyti kontroliuoti.
   

Elizabeth Gilbert

p.s. knygos perskaityti nesugebėjau, filmo net nebandžiau žiūrėti. mintis teisinga.

Šią savaitę gavau labai gražią mėlynai katinišką atvirutę iš saulėtosios Kalifornijos. Su palinkėjimu: "...sakoma, kad katinai išpildo plinkėjimus......linkiu, kad artimiasiu metu leistumeisi į pačias neįtikėtiniausias keliones: nusifotografuotum ant pasaulio krašto, išgertum puodelį kakavos su Antarktidos ruoniais ar Australijoj ssušoktum tradicinį aborigenų šokį!"
Palinkėjimai pradėjo pildytis. Vakar nusifotografau ant pasaulio krašto:

Ten toliau nebuvo nieko. Nei žemės, nei dangaus. Tik balta balta...
Tikrai, katiniški palinkėjimai pildosi. Sekanti stotelė - Australija? :)

Saulėta ir pavasariška atrodė tik žiūrint pro langą. Iš tikro ten buvo šalta. Termometrai sako visas -1 C. Žinau, kad kontinente dabar beveik -30 C. Bet savas šaltis arčiau kūno ir man vietinis -1 šaltesnis už tolimą -28.
O karštakraujai anglai ir ypač anglės vaikšto plikom kojom, vasariniais medžiaginiais bateliais, plonytėm palaidinėm ir šaliko net dėl grožio neužsimeta. Be pėdkelnių, kojos plikos. Ir net nemėlynuoja. Kur jau man čia lygintis. Pas juos antifrizas gyslomis teka. Pas mane  - arbata.
"Girdėjau, tavo šalyje dabar -28. Tai tau dabar čia kaip vasara?".
"Ne, mano mielas, aš vasara su paltu nevaikštau".
Reikia susikaupti ir išlįsti vėl į tamsų šaltą miestą. Gal jau tikrai sedovai senatvė, kad mieliau smogsočiau lovoj ir žiūrėčiau "Coronation street", negu flirtuočiau su rudaakiu kavalierium?
O viso pasaulio balandžiai mėgsta sėdėti ant statulų galvų. Kedenti plunksnas ir tuštintis.

p.s. audinių prisipirkau,kad vos panešiau. 10 kartų pigiau, negu tėviškėlėj.

Šiandien taip gražu, taip saulėta, kad nenoriu nieko rašyti. Nieko daryti. Nieko galvoti.
Norisi pavasarėti. Einu pirkti medžiagos sijonui. O parduotuvė tokia didelė, ten visko tiek daug. Kad prisipirksiu ko nereikia ir būsiu labai patenkinta.

Keletas nuotraukų dviračių mylėtojams.

Jeigu eini per pragarą, nesustok.

/Sir Winston Churchill/
   

Žmonės yra dviejų tipų: tie, kuriems darbas yra darbas, o malonumas yra malonumas; ir tie, kuriems darbas ir malonumas yra viena.

/Sir Winston Churchill/

Ten kažkas buvo

Šiandien pusę dienos galvojau kažką labailabai parašyti. Tokio labailabai, kad norėtųsi pasidalinti su visu pasauliu. Na, su ta išrinktąja žmonijos dalimi, kuri supranta keistą kalbą, kuri likusiai neišrinktąjai žmonijos daliai skamba kaip "škiškiški". Su tos išrinkotosios dalies dalimi, kuri turi internetą, skaito blogus ir žino apie mano egzitstavimą. Ta dalies dalies dalies dalis galbūt nėra labai gausi visatos mąstu, bet man labai svarbi. Negi sukčiau pusę dienos galvą dėl kažko nesvarbaus?
Tai buvo labailabai.
Bet buvau užsiėmusi visokiais veikimais. Dirbimais. Bendravimais. Kavos gėrimais. Kaukių baliaus kostiumo rinkimais. Gimtadieniais. Ir kitais svarbiais svarbumais. Parėjus namo, atsisėdus ramiai su arbatos puodu prie baltojo ekrano sėdžiu, rymau ir nieko nebeprisimenu. Niekonieko. Neseniai rašiau apie "delete" mygtuką galvoje. Atšaukiu tą norą. Neteisingai jis veikia. Ištrynė ne tą mintį, net nepaklausęs "are you sure?".
Išrinktieji, nepykite. Nebus labailabai.
Geriau visi draugiškai nusišypsome ir nebesukame galvos dėl nieko. Nei dėl labalabai svarbių dalykų, nei dėl nelabai.

Deja, nežinau šio mielo paveiksliuko autoriaus. Genialu.

Viskas neturi būti tobula.

Idealizavimas irgi yra kančios forma.

/Julian Hibbard/