Miegas

šaltinis

Jeigu  aš sutikčiau džiną, auksinę žuvelę, lydeką ar kitokius norų pildytojus aš jų paprašyčiau gero miego.
Bet kur aš juos sutikčiau? Nežvejoju. O ant žemės aliejinės lempos nesimeto, tik skardinės nuo Coca-Colos ir plastikiniai buteliai. Savęs gerbiantys džinai jose negyvena, neekologiška.
Na, bet tarkim sutikčiau džiną/žuvelę/lydeką. Žinot, būna, kad nori atidaryt konservus, patrauki už kilputės - o ji nutrūksta. Tai visaip ten kankini tą skardinę, šiaip taip atidarai - o ten džinas-sardinė. Sako: nevalgyk manęs, išpildysiu 3 tavo norus, o valdove...
Pirmas mano noras būtų - kokybiškas miegas, tiek kiek man reikia. 8 valandos, o gal 7, o gal 9, ar 8:35. Nežinau.
Tačiau, su džinais reikia būt labai budria - jie, kaip ir šiuolaikiniai norų pildytojai, tik ir laukia, kaip čia tą maumą išdurti. Žinome, mes, plaukiojom - norai turi būti konkretūs. Paprašysi daug pinigų - o džinas duos tau Vietnamo dongų ar Ugandos šilingų. Labai daug, bet nieko nevertų.
Antras noras - greitai užmigti. Butent tam, kad džinui palikti mažiau erdvės išsidirbinėjimams. O tai duos valandas kokybiško miego pačiu netinkamiausiu laiku.
Trečias noras - lengvai ir greitai atsikelti. O tai būna - miegi lyg ir gerai, o atsikelt niekaip, nors dangus griūtų.
Ir išviso, jeigu aš būčiau viso pasaulio valdovė - priimčiau visuotinį Miego įstatymą. Miego prievolę. Visiems žmonėms privaloma išssimiegoti. Kartoju - PRIVALOMA. Įkurčiau miego policiją - ji stabdytų žmones gatvėje ir darbovietėse ir tikrintų jų išsimiegojimo lygį. Jeigu miego lygis žemas - privalomas miegas tam skirtose kapsulėse. Jeigu keli neišsimiegojimai iš eilės - privalomi gero miego kursai.
Dabar įsivaizduokit utopiją - kur visi išsimiegoję, laiku nuėję miegot, atsikėlę žvalūs, aktyvūs... Nusikaltimai ir svaigalų vartojimas kristų, darbingumas padidėtų kelis kartus.
Tačiau, kavos pramonė tam nepritartų, Nestle ir Starbucks greitai suorganizuotų man nelaimingą atsitikimą ir grąžintų žmoniją į kavos vergiją. Nes nu - kokainas, heroinas... Kofeinas! Kas valdo pasaulį? Kofeinas! Big Coffee! Covfefe...
Gal ir gerai, kad aš ne pasaulio valdovė. 

Nauji metai

Štai ir įžengėme į naują dešimtmetį. Kas kaip, aš tai gailėjausi, kad geriau prosecco, užkąsdama raugintais kopūstais. Taip, fejerverkai buvo. Sutikau su trenksmu. Valio!

Naujametinis postas juk turi būti pozityvus, kaip margarino reklama.

Dešimtmečio apžvalga, kaip priklauso:

- išsikrausčiau į Angliją.

- pasigimdžiau M.

- stuijuoju magistrantūroj.

- priaugau 10 kg, (own your curves!), praktiškai, po kilogramą išminties per metus.

- netekau 1 danties ir skydliaukės.

Rezoliucijų nebus, nes nu blem, jei per 40 metų nesugebu susitvarkyt namų, tai gal jau laikas ir susivokti.

Pajaučiau nostalgiją blogui, tai va, parašiau kažką. Bet jei žadėsiu rašyti pastoviai, o dėl buities slėpinių nesigaus, tai vėl bus kažkaip ne taip. Nžn nžn, kaip visi viską spėja ir dar dulkes nušluostyt. Aš tai gavau 10 turginių maišų, tų languotų, iš ebay, tik kad visi vienodi, tikėjausi įvairių. Darysiu skulptūrą.

A, rezoliuciją viena prisiminiau. Kokiems 30 metų į priekį: mačiau, čia, kažkurią dieną, važiuoja diedukas su mobility scooter, sėdi sau patogiai. Ant kelių laiko tašę su tinkliniu langeliu šone, ten katukas sėdi. Irgi patogiai. Ir važiuoja abu kažkur. Čelovėk i koška... Idilė. 

Čia iš serijos - kur matai save po  kažkiek metų.

Visiems to ir linkiu.

Maždaug tiek.

Nežinau kaip pradėt. Penktadienį Benas pirmą kartą savo gyvenime nulupo česnako skiltelę. Paaiškinkit jūs man - kaip galima gyventi 39 metus ir niekada nelupti česnako?
Vat iki šiol pagalvoju ir nesuvokiu.
Sako - niekada nereikėjo.
Aš purtau galvą.
Negali būti.
Kaip taip gyventi?
Nelupant česnako.
Galima nelipti į Everestą. Nemokėt išardyt ir surinkt kalašnikovo. Bet lupti česnako skiltelę???
Ir dar sako - mūsų tokių daug, nelupusių česnako...
Vajetau.

foto Philippe Lestrade

Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų artėjimo!
Kaip visada, jie sliūkina iš parduotuvių lentynų, tv reklamų ir monitorių. Kaip ne keista, šiemet manęs tai netgi netrigdo. Eisiu šiandien nusipirkt spalvoto lietučio - pasikabinsiu ant sienos lovos galvūgalyje - tegul būna fėjų šalis visada su manim. Turiu gyvą eglutę - kažkokį nekvepiantį spygliuotį Picea Glauca. Prisidižiovinau apelsinų - senis šaltis turi būti mano pastangom patenkintas.
Tačiau - mane apėmė vidurio gyvenimo krizė. Visų pirma taip - mano beandraamžiai - dėdės ir tetos. Tą aš jau anksčiau pastebėdavau, bet dauguma būdavo dar visai jaunatviški. O dabar sunku ignoruoti pavytusius kaklus, raukšles ir bendrą sudiedėjima/tetėjimą. O aš juk ne tokia! Čia tik jie sensta, o aš juk ne... atėjantis skaičius 40 baisiai gasdina... Krizė. Laikas pirkti Poršė ir jachtą su fotomodeliais.
O antras krizės momentas - šiemet aš nieko gero absoliutiškai nenuveikiau. Žinot, broliai-šaunuoliai peržvelgia praėjusius metus ir susirašo savo pasiekimus: įkopiau į Krakatoa, išgelbėjau skęstantį krokodilą, baigiau univerą, vedžiau gražiausią pasaulio moterį, išmokau groto jukulele, užauginau savo pirmą batatą... O aš ką? Šiemet absoliučiai nieko. Pernai galėjau ramiai miegot, žinodama, kad metų pasiekimas Motiejus. O dabar - niekur neužlipau, neišgelbėjau, nevedžiau, neišmokau, nebaigiau... Išdaiginau iš sėklos savo pirmą kaktusą? Nu plem. Dar graudžiau. Eiti ką nors gelbėti? Tai reikia, kad kas nors skęstų.
Styvai, laikykis. Tu dabar skęsi, o aš tave gelbėsiu.
Kad metai nenueitų perniek.

 

Klausiu Beno:
Gal turi ylą? (Angl. awl)
Ką taip?
Praspelinu a-w-l.
O kas tai yra?
Stora adata su rankena skylėms badyti.
Ne, niekad nemačiau ir neturėjau.
...
Kažkodėl man atrodo, kad Lietuvoj neatsirastų nei vieno žmogaus, kad nežinotų, kas yra yla.
Gal todėl, kad ylos maiše nepaslėpsi? Bet kaip taip - vat gyvena žmogus ir neįsivaizduoja, kas yra yla?
Nors gal tuoj bus karta, kuri nežinos kas yra plaktukas ir už kurio galo jį laikyti.
Aš dinozauras.
 

foto David Yarrow, su tekstu nesusiję, bet nugi faina

Sakau - visi žmonės privaloma tvarka turi vaikščioti į pasimatymus.
Rašysiu į sveikatos apsaugos ministeriją racionalizacinį pasiūlymą kaip atsakinga ir neabejinga pilietė. Neabejinga artimo savo sveikatai - dvasinei ir fizinei. Pilietė su megzta berete (3 vnt.) ir per daug kačių (+20 vnt.). Pilietinė iniciatyva tiesiogiai proporcinga kačių ir virbalų skaičiui.
O gal aš jau čia kartojuos? Berods, šita mintis man jau buvo kilus prie porą metų, bet ne visas savo išmintingas mintis spėju užrašyti... todėl pasauly ir nėr tvarkos ir šviesos.

"Visi pilnamečiai veiksnūs piliečiai turi vaikščioti į pasimatymus 2 kartus į metus. Santuoka ir nėštumas nuo pasimatymų neatleidžia."

Tam reikalui sudaryta speciali ypatingoji valstybinė pasimatymų komisija reguliuotų šitą reikalą. Būtų sudaryta anketų bazė, kad parinkti tinkamus partnerius pasimatymui. Prašau nemaišyti ir kumsčiais nemakaluoti - jokių neištikimybių aš čia nepropaguoju. Pasimatymus vaikščiot sveika! O jeigu jūsų santykiai tokie išklerę, kad vienas pasimatymas juos sugriauna - ne veidrodis kaltas, kad snukis kreivas.
Sakysit - ir šiaip į kavines, resotranus, čiuožyklas ir skersgatvius vaikščiot galima. Galima.
Bet pasimatymo esmė ne tame. Į pasimatymą eini su nepažįstamu žmogus, na labai mažai pažįstamu. Kai geri kavą su pažįstamais - viskas kaip visada. Darbas užknisa, viršininkas debilas, kaimynai - laukiniai. O pasimatyme - visi pasitempę, viskas puiku. Visi myli savo darbą visa širdim, atiduoda visą save savo veiklai, gerbia aplinkinius, vertina kiekvieną gyvenimo minutę, visų pirma yra reiklūs sau.
Pasimatyme atsisėdi ant suoliuko po gatvės žibintų nušviestais medžiais. Groja gatvės muzikantas. Pučia ryškiai raudoną triūbą. Ateina jaunimo grupelė ir visi linksmai šoka aplinkui. Raudona triūba triūbyja dar skambiau. Dėl tokių akimirkų jis čia ir groja. Pašoko. Pasifilmavo. Nuėjo linksmi. Ir atrodo, kad tam žmonės ir eina į gatves - šokti ir šypsotis.

Tai va.

Gerbiama sveikato apsaugos ministerija,
niekam ne paslaptis, kad Lietuva gedulingai pirmauja savižudybių varžybose. Prašau imtis ryžtingų veiksmų demografinės situacijos gerinimui ir įvesti privalomus pasimatymus pilnamečiams Lietuvos respublikos gyventojams.
Esu įsitikinusi, kad reguliari pasimatymų praktika teigiamai veikia tiek emocinį, tiek psichosomatinį žmogaus stovį...
Bla bla bla

Pagarbiai,
sedova
xx

Nebus iš manęs anglės. Oj nebus.
Vaikų žaidimų grupėj sutikau pažįstamą su 18 dienų amžiaus naujagime. Šitoj situacijoj priklauso pažiūrėt į leliuką ir pasakyt "aaawww she/he is absolutely gorgeous!!!" tokiu saldybiniu balsu, kad net sirupas varvėtų nuo tų žodžių.
Man niekada tas nepavykdavo. Absolutely gorgeous dalis.
Šį kart galvoju - susiimk, motin, pasistenk.
Reikia gi integruotis.
Pasilenkiu prie vežimo. Guli ten maža kumpanosė mergikė. Miega. Miela. Taip. Tokia šviežiai iškepta. Viskas tvarkoj.
Ir labai stengiuos.
Gaunasi Aaawwww...
Ir viskas. Balsas užstringa.
Na, dar kartelį pasistenk.
Aawwwww....
Toliau niekaip. Neapsiverčia liežuvis ištarti tą falšyvą saldėsį. Bet nu gi reikia, ieva, gimdyk!
Aawwwwww....
Nu kiek čia galima aimanuoti. Pasidaviau.
Awww.... she is sooooo sweet! Oh my god! So tiny.... awwww.... isn't she amazing?!!!
Bet to absolutely gorgeous taip ir neįveikiau.
Nebus iš manės anglės. Ką padarysi. 

1935 m. prezervatyvų testavimas

Šiaip tai vyrai turi tokią vieną savybę.
O ta savybė - vos vieną kartą susitikus pradėti gerinti tavo gyvenimą. Pvz., pasiūlyti perstumdyti baldus, kad būtų feng šui racionaliau.
- Lovą reikia perstumti į kitą kambarį!
- Ji pradžioj ten ir buvo, bet man per daug triukšmo nuo gatvės.
- Prie triukšmo priprantama.
- Aš nepripratau.
- O kaip žmonės prie aerouosto gyvena? Pripranta!
- Grrrrrr..
- Aš noriu tau padėti!!! O tu nevertini!
...
Visą naktį skaityti butų nuomos skelbimus (kuriuos aš visus mačiau po 23 kartus) ir sakyti:
- Kaip neišsimiegojau. Visą naktį skelbimus žiūrėjau.
- Tai aš juos visus pati periodiškai peržiūriu.
- Bet aš dėl tavęs juos skaičiau!!!
- Ačiū, bet...
- Aš noriu tau padėti!!!
- Grrrrr...
- O tu nevertini!
...
- Labas rytas, kaip laikais?
- Rytas. Motiejus buvo labai neramus, neišsimiegojau visai.
- Tau reikia atsipalaiduoti.
- Aš ir taip stovėdama miegu, koks atsiplaiduoti. Geriu antrą puodą kavos.
- Tau reikia atsipalaiduoti. Įsijunk BBC Radio 3, paklausyk klasikos.
- Nereikia man klasikos, man reikia neužmigt.
- BBC radio 3 labai gerai!
- Ačiū!
- Ne ačiū, o įsijunk ir klausyk.
- Grrrrr...
- Aš noriu tau padėti!!!
...
O aš nenoriu, kad už mane skaitytų skelbimus, stumdytų mano baldus, rinktų radio stotį.
Ar ne paprasčiau tiesiog paklausti:
- Kaip aš galiu tau padėti?
Taip ir pasakiau vyriškiui.
- Bet tada nebus siurprizo!
- Grrrrr...

Įsipyliau sriubos. Valgau. 
Šalia išsirikiavo palaikymo būrys - Motiejus ir Styvas. Abu labu žiūri man į burną. Laukia.
Motiejus pamaitintas. Styvas pašertas. Bet vis tiek. Vištieną šiuose namuose myli visi. Vegetarų mūsų gretose nėra.
Duodu Motiejui gabaliuko vištienos. Tas mikliai susikiša į burną.
Duodu Styvui gabaliuką vištienos. Tas žiūri. Padedu ant grindų. Tas pauosto. Apsidairo... Mąsto kažką. 
Tuo tarpu Motiejukas greitai prieina, paima vištieną ir susigrūda į burną.
Nėr ko žiopsot, Styvi. Kas greitesnis - tas sotesnis.

Visi turime frazių, kurios užsidega kaip raudona perspėjimo lemputės - stop. Su šitu žmogum bendrauti negalima.
Mano lempučių girliandoje atsirado nauja frazė. Ankčiau, matyt, buvau tolerantiškesnė. Su amžium mizantropėju.
Šita frazė "Iš kur tu tiek žinai?" ir jos variantas "Iš kur tu tai žinai?" man sukelia apokaliptinę apopleksiją.
Su miela šypsena ir duobutėm skruostukuose atsakau:
- Aš moku skaityti. O tu?
 
 
  

Ata Mohammad

Pievelėje Motiejus susirado daug draugių. Tiesą pasakius, jis į jas net nežiūri, trepsi savo reikalais, laukia pravažiuojančių traukinių. Drauges linksminti tenka man.
Yra dvi keturių metų dvynukės pakistanietės. Kaip du vandens lašai ir aprengtos vienodai. Tokios klasikinės dvynukės kaip iš filmo, kurios visada vaikšto kartu.
Prieina, atsisėda ant žolės priešais. Tyli.
- Mes turim vikšrelį, - sako viena.
Ir parodo susisukusį ant pavytusio pienės lapo žalią vikšrą.
- Jis serga, - tęsia kita.
- Mes juo rūpinames.
- O gal jis tiesiog miega? - siūlau savo versiją..
- Ne, - mano versija nediskutuotinai atmesta.
- Jis serga, - galutinė diagnozė.
- Mes juo rūpinames.
Čia vikšrelis nukrito nuo pavytusio pienės lapo į žolę. Žalio vikšrelio žalioj žolėk nesimato. Mergaitės kantriai bando jo ieškoti ilgas dvidešimt sekundžių.
- Jis pabėgo, - sako viena.
- Einam, rasim kitą.
- Kad turetumėm kuo rūpintis.
Vat tau moteriška psichologija nuo mažų dienų.
Tas noras kažkuo rūpintis užkoduotas genuose.
Berniukai bomborduotų vikšrelį ir visaip kitaip skandintų baloje. Mokslo vystymo tikslai. Progreso juk nesustabdysi.
Sėdėjau ant žolės ir juokinga, ir graudu.
"Šitas pabėgo, einam rasim, kuo rūpintis".

André Kertész

Žmonės, kurie parduotuvėje sveriamų riešutų skyriuje pasiima "paragauti" kelis riešutus net neketindami pirkti, nusiskina porą vynuogių nuo kekės ir čiaumoja švytėdami "visus išdūriau" fizionomija.
Kas tai?
Užandai, kirminą numarinai, sutaupei, pralobai?