2010 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

Rytas metro

Kaip gera ir ramu Vilniuje. Nėra tos lekiančios, skubančios žmonių ir mašinų minios kaip Maskvoje. Vis dėl to, tokia milžiniška žmonių sankaupa vienoje vietoje nėra sveikas reiškinys. Oficialus gyventojų skaičius Maskvoje 2010 sausio 1 d. virš 10 milijonų. Neoficialiai - 6 milijonais daugiau. Jokie sveiko proto gyvūnai negyvena taip susispaudę. Net bitės, kai avilyje jų pasidaro per daug pagimdo bičių karalienę ir dalis avilio išskrenda. O žmonės matyt kvailesni už bites - ir tik grūdasi, spraudžiasi. Aišku tai beprotiškas miestas. Apie ekologiją, oro kokybę, triukšmo lygį net nėr ko šnekėt.
Vieną rytą papuoliau į metro 8 val. ryto. Per patį piką. Labai greitai pasigailėjau, kad nepralaukiau žemės paviršiuje kol visi išsivažinės po darbus, universitetus. Nors įėjau į metro galinėje stotelėje - vagonas jau buvo pilnas. O važiuojant link centro prisigrūdo tiek, kad norintys įlipti jau netilpo. Prieš išlipant po truputį pradedu judet durų link. Paklausiu priešais stovinčio ar lips ir šiaip ne taip apsikeičiame vietom. Durys atsidaro - minia tiesiog išneša mane iš vagono. Reikia pereiti į kitą stotelę, kitoje metro šakoje. Prieš ekskalatorių žmonių grūstis per pusę salės. Karša ir tvanku. Žmonės priekyje, už nugaros, iš šonų. Aplink mane tik pečiai ir nugaros. Minios galo nematyt. Juda žingsniu per pusę pėdos. Nors aš nesergu klaustrofobija, bet dėl oro stokos momentais pradeda apimti lengva panika. Nes net labai norėdama iš šios spūsties negalėčiau išeiti - įkliuvai, tai kentėk! Šiaip ne taip pasiekiau ekskalatorių, kur gavau daugiau erdvės ir oro. Atvažiuoja traukinys, iš jo lipa žmonės. Dar net pusė nespėjo išlipti jau balsas sako "atsargiai durys užsidaro, sekanti stotelė...". O žmonės lipa, rankom prilaikydami užsidarančias duris. Lygiai taip pat - pečiais prilaikydami duris įlipa. Aš jau tiesiog netilpau. Ir nerizikavau būti durų suspausta. Pamačiau, kad nuvažiuojančio traukinio paskutiniai vagonai tuštesni ir atvažiavus sekančiam traukiniui laisvai įlipau į paskutinį vagoną.
Šita kelionė man paliko ne ypač malonų įspūdį. Silpnų nervų žmonėms patarčiau vengti metro piko valandom.
Aišku, prie visko pripranta žmogus. Bet tikrai nenorėčiau, kad toks rytinis pasivažinėjimas, pasigrūdimas būtų mano kasdienybė. Ne itin nuostabi dienos pradžia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą