Šiandien mane vėl pažadino muzikos garsai. Grigorijus grojo antrojo pasaulinio karo laikų melodijas: "Vyhodiiiiila na bereg Katiuuuuuušaaa" ir t.t. Po to derintojo vizito pianinas skamba daug garsiau.
Diedukas labai mielas. Idealus kaimynas. Na ir kas, kad pažadina jo pianinas. Bet reik sąžinės turėt parpt iki 11. Jei groja pianinas - reiškia Diedukas verda košę. Pusryčiams pas jį visada košė. Tada ateis Stasė - ir jie kartu valgo. Stasė ateina pas jį kasdieną. Pagal vartelių barškėjimą galima nustatyti laikrodį - 11:45 ir 18:45. Stasei apie 70 metų. Kartą kieme sukau lanką, kaip tik atėjo Stasė ir sako - "o, aš irgi suku lanką, ant liemens ir ant kaklo!". Išvados - lankas yra gerai, nes Stasė savo metų judri, linksma, gyvybinga. Stasė turi tik 2 priekinius dantis, viršuje. Šypsosi šelmiška raganos šypsena. Veidas švyti. Akys žiba. Aplink akis raukšlytės kaip spinduliukai. Gal jos ir sukuria tą švytėjimo įspūdį.
Mes su Stase susitinkame tik virtuvėje. O kalbos kokios gali būti? Stasė, megsta viska kartoti minimum po 5 kartus:
- Ajajaj, kaip karšta, ajajaj.
- Taip karšta.
- O pas mane namie, žinok kaip karšta! Ajajaj! 35 laipsniai! Ajajaj!
- Tikrai karšta.
- Tiesiog ajajaj!
Ir tai kartojasi kol aš pasiimu ko man reikia ir atbula bandau pasprukti nuo Stasės "ajajaj". Dabar pokalbio leitmotyvas pasikeitė į "ajajaj kaip šalta, ajajaj".
Duok dieve, man sulaukus 70 metų dar pajėgti sukti lanką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą