Apie gyvenimą ir mirtį

Stoviu ant galvos. Skamba telefonas.
 - Skambinu iš ten ir ten ar galiu pakalbinti?
- Aha,- sakau, - tai jau siūlysit kažką pirkti.
Mano džiugus tonas kažkodėl išmušė nepatyrusią, o gal tiesiog pavargusią telefonistę iš paruoštos kalbos  vėžių. Net neįdomu pasidarė. Per lengvai pasidavė. Nuobodžiai siūlo pirkti knygą apie ilgą gyvenimą. Ne sakau, ačiū pačiū, nenoriu. Gyventi ilgai noriu. Bet be knygos.
Einu gatve. Saulė šviečia. Viskas nuostabu. Vyrukas, toks visai gal ir nieko, klausia:
 - Ar susimąstote apie tai, kad mirsite?
...ir vėl knygą kiša. Pamojavau rankele ir nustriksėjau toliau.
Aha.
Tai negi jau be knygų negalima nei gyvent sau ilgai ir laimingai, nei numirt ramiai?