Miegas

šaltinis

Jeigu  aš sutikčiau džiną, auksinę žuvelę, lydeką ar kitokius norų pildytojus aš jų paprašyčiau gero miego.
Bet kur aš juos sutikčiau? Nežvejoju. O ant žemės aliejinės lempos nesimeto, tik skardinės nuo Coca-Colos ir plastikiniai buteliai. Savęs gerbiantys džinai jose negyvena, neekologiška.
Na, bet tarkim sutikčiau džiną/žuvelę/lydeką. Žinot, būna, kad nori atidaryt konservus, patrauki už kilputės - o ji nutrūksta. Tai visaip ten kankini tą skardinę, šiaip taip atidarai - o ten džinas-sardinė. Sako: nevalgyk manęs, išpildysiu 3 tavo norus, o valdove...
Pirmas mano noras būtų - kokybiškas miegas, tiek kiek man reikia. 8 valandos, o gal 7, o gal 9, ar 8:35. Nežinau.
Tačiau, su džinais reikia būt labai budria - jie, kaip ir šiuolaikiniai norų pildytojai, tik ir laukia, kaip čia tą maumą išdurti. Žinome, mes, plaukiojom - norai turi būti konkretūs. Paprašysi daug pinigų - o džinas duos tau Vietnamo dongų ar Ugandos šilingų. Labai daug, bet nieko nevertų.
Antras noras - greitai užmigti. Butent tam, kad džinui palikti mažiau erdvės išsidirbinėjimams. O tai duos valandas kokybiško miego pačiu netinkamiausiu laiku.
Trečias noras - lengvai ir greitai atsikelti. O tai būna - miegi lyg ir gerai, o atsikelt niekaip, nors dangus griūtų.
Ir išviso, jeigu aš būčiau viso pasaulio valdovė - priimčiau visuotinį Miego įstatymą. Miego prievolę. Visiems žmonėms privaloma išssimiegoti. Kartoju - PRIVALOMA. Įkurčiau miego policiją - ji stabdytų žmones gatvėje ir darbovietėse ir tikrintų jų išsimiegojimo lygį. Jeigu miego lygis žemas - privalomas miegas tam skirtose kapsulėse. Jeigu keli neišsimiegojimai iš eilės - privalomi gero miego kursai.
Dabar įsivaizduokit utopiją - kur visi išsimiegoję, laiku nuėję miegot, atsikėlę žvalūs, aktyvūs... Nusikaltimai ir svaigalų vartojimas kristų, darbingumas padidėtų kelis kartus.
Tačiau, kavos pramonė tam nepritartų, Nestle ir Starbucks greitai suorganizuotų man nelaimingą atsitikimą ir grąžintų žmoniją į kavos vergiją. Nes nu - kokainas, heroinas... Kofeinas! Kas valdo pasaulį? Kofeinas! Big Coffee! Covfefe...
Gal ir gerai, kad aš ne pasaulio valdovė. 

Nauji metai

Štai ir įžengėme į naują dešimtmetį. Kas kaip, aš tai gailėjausi, kad geriau prosecco, užkąsdama raugintais kopūstais. Taip, fejerverkai buvo. Sutikau su trenksmu. Valio!

Naujametinis postas juk turi būti pozityvus, kaip margarino reklama.

Dešimtmečio apžvalga, kaip priklauso:

- išsikrausčiau į Angliją.

- pasigimdžiau M.

- stuijuoju magistrantūroj.

- priaugau 10 kg, (own your curves!), praktiškai, po kilogramą išminties per metus.

- netekau 1 danties ir skydliaukės.

Rezoliucijų nebus, nes nu blem, jei per 40 metų nesugebu susitvarkyt namų, tai gal jau laikas ir susivokti.

Pajaučiau nostalgiją blogui, tai va, parašiau kažką. Bet jei žadėsiu rašyti pastoviai, o dėl buities slėpinių nesigaus, tai vėl bus kažkaip ne taip. Nžn nžn, kaip visi viską spėja ir dar dulkes nušluostyt. Aš tai gavau 10 turginių maišų, tų languotų, iš ebay, tik kad visi vienodi, tikėjausi įvairių. Darysiu skulptūrą.

A, rezoliuciją viena prisiminiau. Kokiems 30 metų į priekį: mačiau, čia, kažkurią dieną, važiuoja diedukas su mobility scooter, sėdi sau patogiai. Ant kelių laiko tašę su tinkliniu langeliu šone, ten katukas sėdi. Irgi patogiai. Ir važiuoja abu kažkur. Čelovėk i koška... Idilė. 

Čia iš serijos - kur matai save po  kažkiek metų.

Visiems to ir linkiu.

Maždaug tiek.

Nežinau kaip pradėt. Penktadienį Benas pirmą kartą savo gyvenime nulupo česnako skiltelę. Paaiškinkit jūs man - kaip galima gyventi 39 metus ir niekada nelupti česnako?
Vat iki šiol pagalvoju ir nesuvokiu.
Sako - niekada nereikėjo.
Aš purtau galvą.
Negali būti.
Kaip taip gyventi?
Nelupant česnako.
Galima nelipti į Everestą. Nemokėt išardyt ir surinkt kalašnikovo. Bet lupti česnako skiltelę???
Ir dar sako - mūsų tokių daug, nelupusių česnako...
Vajetau.

foto Philippe Lestrade

Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų artėjimo!
Kaip visada, jie sliūkina iš parduotuvių lentynų, tv reklamų ir monitorių. Kaip ne keista, šiemet manęs tai netgi netrigdo. Eisiu šiandien nusipirkt spalvoto lietučio - pasikabinsiu ant sienos lovos galvūgalyje - tegul būna fėjų šalis visada su manim. Turiu gyvą eglutę - kažkokį nekvepiantį spygliuotį Picea Glauca. Prisidižiovinau apelsinų - senis šaltis turi būti mano pastangom patenkintas.
Tačiau - mane apėmė vidurio gyvenimo krizė. Visų pirma taip - mano beandraamžiai - dėdės ir tetos. Tą aš jau anksčiau pastebėdavau, bet dauguma būdavo dar visai jaunatviški. O dabar sunku ignoruoti pavytusius kaklus, raukšles ir bendrą sudiedėjima/tetėjimą. O aš juk ne tokia! Čia tik jie sensta, o aš juk ne... atėjantis skaičius 40 baisiai gasdina... Krizė. Laikas pirkti Poršė ir jachtą su fotomodeliais.
O antras krizės momentas - šiemet aš nieko gero absoliutiškai nenuveikiau. Žinot, broliai-šaunuoliai peržvelgia praėjusius metus ir susirašo savo pasiekimus: įkopiau į Krakatoa, išgelbėjau skęstantį krokodilą, baigiau univerą, vedžiau gražiausią pasaulio moterį, išmokau groto jukulele, užauginau savo pirmą batatą... O aš ką? Šiemet absoliučiai nieko. Pernai galėjau ramiai miegot, žinodama, kad metų pasiekimas Motiejus. O dabar - niekur neužlipau, neišgelbėjau, nevedžiau, neišmokau, nebaigiau... Išdaiginau iš sėklos savo pirmą kaktusą? Nu plem. Dar graudžiau. Eiti ką nors gelbėti? Tai reikia, kad kas nors skęstų.
Styvai, laikykis. Tu dabar skęsi, o aš tave gelbėsiu.
Kad metai nenueitų perniek.

 

Klausiu Beno:
Gal turi ylą? (Angl. awl)
Ką taip?
Praspelinu a-w-l.
O kas tai yra?
Stora adata su rankena skylėms badyti.
Ne, niekad nemačiau ir neturėjau.
...
Kažkodėl man atrodo, kad Lietuvoj neatsirastų nei vieno žmogaus, kad nežinotų, kas yra yla.
Gal todėl, kad ylos maiše nepaslėpsi? Bet kaip taip - vat gyvena žmogus ir neįsivaizduoja, kas yra yla?
Nors gal tuoj bus karta, kuri nežinos kas yra plaktukas ir už kurio galo jį laikyti.
Aš dinozauras.
 

foto David Yarrow, su tekstu nesusiję, bet nugi faina

Sakau - visi žmonės privaloma tvarka turi vaikščioti į pasimatymus.
Rašysiu į sveikatos apsaugos ministeriją racionalizacinį pasiūlymą kaip atsakinga ir neabejinga pilietė. Neabejinga artimo savo sveikatai - dvasinei ir fizinei. Pilietė su megzta berete (3 vnt.) ir per daug kačių (+20 vnt.). Pilietinė iniciatyva tiesiogiai proporcinga kačių ir virbalų skaičiui.
O gal aš jau čia kartojuos? Berods, šita mintis man jau buvo kilus prie porą metų, bet ne visas savo išmintingas mintis spėju užrašyti... todėl pasauly ir nėr tvarkos ir šviesos.

"Visi pilnamečiai veiksnūs piliečiai turi vaikščioti į pasimatymus 2 kartus į metus. Santuoka ir nėštumas nuo pasimatymų neatleidžia."

Tam reikalui sudaryta speciali ypatingoji valstybinė pasimatymų komisija reguliuotų šitą reikalą. Būtų sudaryta anketų bazė, kad parinkti tinkamus partnerius pasimatymui. Prašau nemaišyti ir kumsčiais nemakaluoti - jokių neištikimybių aš čia nepropaguoju. Pasimatymus vaikščiot sveika! O jeigu jūsų santykiai tokie išklerę, kad vienas pasimatymas juos sugriauna - ne veidrodis kaltas, kad snukis kreivas.
Sakysit - ir šiaip į kavines, resotranus, čiuožyklas ir skersgatvius vaikščiot galima. Galima.
Bet pasimatymo esmė ne tame. Į pasimatymą eini su nepažįstamu žmogus, na labai mažai pažįstamu. Kai geri kavą su pažįstamais - viskas kaip visada. Darbas užknisa, viršininkas debilas, kaimynai - laukiniai. O pasimatyme - visi pasitempę, viskas puiku. Visi myli savo darbą visa širdim, atiduoda visą save savo veiklai, gerbia aplinkinius, vertina kiekvieną gyvenimo minutę, visų pirma yra reiklūs sau.
Pasimatyme atsisėdi ant suoliuko po gatvės žibintų nušviestais medžiais. Groja gatvės muzikantas. Pučia ryškiai raudoną triūbą. Ateina jaunimo grupelė ir visi linksmai šoka aplinkui. Raudona triūba triūbyja dar skambiau. Dėl tokių akimirkų jis čia ir groja. Pašoko. Pasifilmavo. Nuėjo linksmi. Ir atrodo, kad tam žmonės ir eina į gatves - šokti ir šypsotis.

Tai va.

Gerbiama sveikato apsaugos ministerija,
niekam ne paslaptis, kad Lietuva gedulingai pirmauja savižudybių varžybose. Prašau imtis ryžtingų veiksmų demografinės situacijos gerinimui ir įvesti privalomus pasimatymus pilnamečiams Lietuvos respublikos gyventojams.
Esu įsitikinusi, kad reguliari pasimatymų praktika teigiamai veikia tiek emocinį, tiek psichosomatinį žmogaus stovį...
Bla bla bla

Pagarbiai,
sedova
xx

Nebus iš manęs anglės. Oj nebus.
Vaikų žaidimų grupėj sutikau pažįstamą su 18 dienų amžiaus naujagime. Šitoj situacijoj priklauso pažiūrėt į leliuką ir pasakyt "aaawww she/he is absolutely gorgeous!!!" tokiu saldybiniu balsu, kad net sirupas varvėtų nuo tų žodžių.
Man niekada tas nepavykdavo. Absolutely gorgeous dalis.
Šį kart galvoju - susiimk, motin, pasistenk.
Reikia gi integruotis.
Pasilenkiu prie vežimo. Guli ten maža kumpanosė mergikė. Miega. Miela. Taip. Tokia šviežiai iškepta. Viskas tvarkoj.
Ir labai stengiuos.
Gaunasi Aaawwww...
Ir viskas. Balsas užstringa.
Na, dar kartelį pasistenk.
Aawwwww....
Toliau niekaip. Neapsiverčia liežuvis ištarti tą falšyvą saldėsį. Bet nu gi reikia, ieva, gimdyk!
Aawwwwww....
Nu kiek čia galima aimanuoti. Pasidaviau.
Awww.... she is sooooo sweet! Oh my god! So tiny.... awwww.... isn't she amazing?!!!
Bet to absolutely gorgeous taip ir neįveikiau.
Nebus iš manės anglės. Ką padarysi. 

1935 m. prezervatyvų testavimas

Šiaip tai vyrai turi tokią vieną savybę.
O ta savybė - vos vieną kartą susitikus pradėti gerinti tavo gyvenimą. Pvz., pasiūlyti perstumdyti baldus, kad būtų feng šui racionaliau.
- Lovą reikia perstumti į kitą kambarį!
- Ji pradžioj ten ir buvo, bet man per daug triukšmo nuo gatvės.
- Prie triukšmo priprantama.
- Aš nepripratau.
- O kaip žmonės prie aerouosto gyvena? Pripranta!
- Grrrrrr..
- Aš noriu tau padėti!!! O tu nevertini!
...
Visą naktį skaityti butų nuomos skelbimus (kuriuos aš visus mačiau po 23 kartus) ir sakyti:
- Kaip neišsimiegojau. Visą naktį skelbimus žiūrėjau.
- Tai aš juos visus pati periodiškai peržiūriu.
- Bet aš dėl tavęs juos skaičiau!!!
- Ačiū, bet...
- Aš noriu tau padėti!!!
- Grrrrr...
- O tu nevertini!
...
- Labas rytas, kaip laikais?
- Rytas. Motiejus buvo labai neramus, neišsimiegojau visai.
- Tau reikia atsipalaiduoti.
- Aš ir taip stovėdama miegu, koks atsiplaiduoti. Geriu antrą puodą kavos.
- Tau reikia atsipalaiduoti. Įsijunk BBC Radio 3, paklausyk klasikos.
- Nereikia man klasikos, man reikia neužmigt.
- BBC radio 3 labai gerai!
- Ačiū!
- Ne ačiū, o įsijunk ir klausyk.
- Grrrrr...
- Aš noriu tau padėti!!!
...
O aš nenoriu, kad už mane skaitytų skelbimus, stumdytų mano baldus, rinktų radio stotį.
Ar ne paprasčiau tiesiog paklausti:
- Kaip aš galiu tau padėti?
Taip ir pasakiau vyriškiui.
- Bet tada nebus siurprizo!
- Grrrrr...

Įsipyliau sriubos. Valgau. 
Šalia išsirikiavo palaikymo būrys - Motiejus ir Styvas. Abu labu žiūri man į burną. Laukia.
Motiejus pamaitintas. Styvas pašertas. Bet vis tiek. Vištieną šiuose namuose myli visi. Vegetarų mūsų gretose nėra.
Duodu Motiejui gabaliuko vištienos. Tas mikliai susikiša į burną.
Duodu Styvui gabaliuką vištienos. Tas žiūri. Padedu ant grindų. Tas pauosto. Apsidairo... Mąsto kažką. 
Tuo tarpu Motiejukas greitai prieina, paima vištieną ir susigrūda į burną.
Nėr ko žiopsot, Styvi. Kas greitesnis - tas sotesnis.

Visi turime frazių, kurios užsidega kaip raudona perspėjimo lemputės - stop. Su šitu žmogum bendrauti negalima.
Mano lempučių girliandoje atsirado nauja frazė. Ankčiau, matyt, buvau tolerantiškesnė. Su amžium mizantropėju.
Šita frazė "Iš kur tu tiek žinai?" ir jos variantas "Iš kur tu tai žinai?" man sukelia apokaliptinę apopleksiją.
Su miela šypsena ir duobutėm skruostukuose atsakau:
- Aš moku skaityti. O tu?
 
 
  

Ata Mohammad

Pievelėje Motiejus susirado daug draugių. Tiesą pasakius, jis į jas net nežiūri, trepsi savo reikalais, laukia pravažiuojančių traukinių. Drauges linksminti tenka man.
Yra dvi keturių metų dvynukės pakistanietės. Kaip du vandens lašai ir aprengtos vienodai. Tokios klasikinės dvynukės kaip iš filmo, kurios visada vaikšto kartu.
Prieina, atsisėda ant žolės priešais. Tyli.
- Mes turim vikšrelį, - sako viena.
Ir parodo susisukusį ant pavytusio pienės lapo žalią vikšrą.
- Jis serga, - tęsia kita.
- Mes juo rūpinames.
- O gal jis tiesiog miega? - siūlau savo versiją..
- Ne, - mano versija nediskutuotinai atmesta.
- Jis serga, - galutinė diagnozė.
- Mes juo rūpinames.
Čia vikšrelis nukrito nuo pavytusio pienės lapo į žolę. Žalio vikšrelio žalioj žolėk nesimato. Mergaitės kantriai bando jo ieškoti ilgas dvidešimt sekundžių.
- Jis pabėgo, - sako viena.
- Einam, rasim kitą.
- Kad turetumėm kuo rūpintis.
Vat tau moteriška psichologija nuo mažų dienų.
Tas noras kažkuo rūpintis užkoduotas genuose.
Berniukai bomborduotų vikšrelį ir visaip kitaip skandintų baloje. Mokslo vystymo tikslai. Progreso juk nesustabdysi.
Sėdėjau ant žolės ir juokinga, ir graudu.
"Šitas pabėgo, einam rasim, kuo rūpintis".

André Kertész

Žmonės, kurie parduotuvėje sveriamų riešutų skyriuje pasiima "paragauti" kelis riešutus net neketindami pirkti, nusiskina porą vynuogių nuo kekės ir čiaumoja švytėdami "visus išdūriau" fizionomija.
Kas tai?
Užandai, kirminą numarinai, sutaupei, pralobai?

Paryžiaus gražiausių kojų konkursas, 1936 m.

Pasikalbu per skaipą su Draugeišmaskvos. Prisiklausau tokių istorijų, kad jokių muilo operų nebereikia. Kaip nesikalbėsi?
Vakar ji man paporino apie plastines operacijas ir grožio procedūras. Mano visas glūdus šitos pramonės šakos supratimas susivedė į patempimus, išsiurbimus, pripūtimus ir pabadymus. Na dar visokius masažus, purvus, deguonis, rūgštis ir t.t.
Mano pačios grožio procedūros susiveda į poras sutraukiančio serumo pasitapšnojimą ir kokios tai arbatmedžio ar vitamino c kaukes užsimozojimą, kartą per jauną mėnulį. Galima sakyti vyžų amžius.
O Draugėišmaskvos politikės dukra, verslininko žmona, 400 kv m namas ir nugikokiečiapinigaieva?
Pasigimdžius vaikelį jos pilvas atsisakė grįžti į pradines formas. Pats pilvas grįžo, o riebalų klostė ne. Sako - kabosiu aš čia ir gravitacija mėgausiuos.
Draugeiišmaskvos tas nepatiko. Paėmė ji vyro pinigų, kažkokį apgailėtiną tūkstantį eurų ir sako - sukiškit tą klostę atgal. O pas juos grožio pramonės buveinėje visokių aparatų daug. Paėmė jos tą klostę, aptepė kažkokiu tepalu, kad oda gyva liktų ir sukišo į aparatą. O aparatas tą klostę įsiurbė. Jau skauda, ar ne? (Nuo tokių minčių mano pilvas pats susiurbė iki stuburo ir už dyką.) Ir užšaldė. Pusvalandį šaldė. Pusvalandis baisaus skausmo. Nuo to šalčio riebalų ląstelės numirė. Išeini iš aparato, galvoji skausmas tuoj praeis - kur gi. Mėnesį kasdieną tepėsi nuskausminančiais tepalais. Klostė iškeliavo anapilin.
Bet čia dar nieko.
Draugėsišmaskvos brolis vedė brazilę. Brazilės mama buvusi kažkokio miesto merė. Manau Rusijos ir Brazilijos korpupcinis mentalitetas artimas, todėl meilei kalbų skirtumas nesvarbu.
Pasirodo Brazilijoje plastinės operacijos yra norma. Kaip į masažą nueit. Visiškai įprasta, kad tėvai dukros pilnametystės proga jai padovanoja plastinę operaciją.
Tos Draugėsišmaskvos brolio žmonos sesei padovanojo. Ir naujai iškepta pilnametė nuėjo ir pasidarė ... būgnai ir smegenų šturmas - ne visai ne tai ką jūs pagalvojot, o lytinių lūpų plastinę operaciją.
Pasidarysiu dar kavos.
Šitoj vietoj mane užpuolė jausmų ir žodžių apopleksija.
Kai atgavau kalbos dovaną, supratau, kad visą tai sakau dėl savęs - nes negaliu laikyti savyje, o ne Draugeišmaskvos. Mes su ja operuojame tiek skirtingomis verybių ir moralės sistemomis, kad dažnai dialogas yra tiesiog beprasmis. Aš sakau žodžius, o jie praplaukia šalia jos ausų kaip auksinės žuvelės.
Ir suprantu, kad mano mentalitetas skiriasi nuo braziliško plastinių operacijų klausimais, kaip ir nuo saudoarabiško moterų teisių požiūrio. Ir nieko čia nepadarysi. Ir pasaulio tadablindinti aš nesiruošiu.
NU BET BL!!!
Kaip gali tėvai dovanoti jaunutei dukrai plastinę operaciją? Tai juk tas pats, kas pasakyti - brangi dukrele, mes tave, aišku, labai mylime mučo, bet tu nepakankamai graži, eik pasipimpink.
O dukrelė - ačiū, brangūs mamasita ir papasitai, kad užauginote mane geru ir teisingu žmogumi, eisu aš pasigražinsiu savo lytines lūpas ir žengsiu į suaugusių gyvenimą žingsnį platų!
Ai, žodžiu, pasijaučiau kaip konservatorė baisi su kandžių sukapota pilka megzta beretė ir butaforiniu rūtų vainikėliu ant viršaus.
Prikalbėjau visokių pompatikų alia reikia mylėt save tokia, kokia esi. Jei jauties graži ir esi graži, o jei jautiesi negraži, nesvarbu kiek prisigrožinsiu vis tiek būsi negraži.
Pasirodo, Maskvoj, visi, kas turi pinigų visaip kaip gražinasi. Nes kitaip neatitinki žaidimo taisyklių.
Gal ir čia taip. Gal visur taip. Gal aš atsilikau.
Gal mano leiboristinių pažiūrų draugai per daug užsiemę šiūkšlių rūšiavimu ir važinėjimu dviračiais.
Bet kai einu gatve ir pamatau pagyvenusią porą - matosi, kad jie gyvena kukliai. Raukšlėti, kreivi šleivi. Apsirengę neperšlampamais rūbais ir sportiniais batais. Angliški sulipę vienas ant kito dantys. Ir laikosi už rankų. Šnekasi ir šypsosi.
Ir neįtikinsit, kad plastinės pramonės paslaugos gali tai nupirkti.
Skylės dūšioje silikonu neužkiši, botoksu neužpilsi.
Aš taip manau.
Dar daug galima prirašyt, bet ai, jūs supratot.

Man kartais atrodo, kad aš esu visatos eksperimentas, kaip nereikia daryti.
Nereikia kramtyti nagų. Ir visata iškišusi iš kvazaro išmintingą šaltos šviesmečių šviesos nutviekstą pirštą (kiek daug sviesto) su dailiai nusmailintu nagu rodo - kramtysi nagus, būsi kaip ieva sedova. Ir Mozė išsitraukęs akmens plokštę paskubomis kala: "Upd. 11. Aš viešpats tavo sakau - nekramtyk nagų savo." Ir visi išsigandę nustoja. Ir visatoje vėl įsivyrauja taika ir harmonija. Į mano pusę šviesmečių šviesos nutviekstas pirštas net nepažiūri, tik numoja - ai... ech... tebunie, sedova, kramtyk... ką jau čia su tavim...
Išmintingas pirštas sulenda atgal į kvazarą snausti iki sekančio futbolo čempionato.
Žinau, normalumo nebūna. Ką aš vadinu normalumu - gebėjimą nekomplikuoti, nekapstyti šiknoj sliekų ir netaisyti to, kas gerai stovi.
Bet kai smegenų pusrutuliai nusileidę į krūtinės lygį ir kliuksi pieno puta, o ant pieno putos plaukia pampersų avinėliai ir barškaliukai - na jus suprantat - nebėr žmogaus. Tą jau jūs pastebėjot.
Normalios moterys turi vyriškius, kurie kasdieną parneša joms po mamutą, pabučiuoja vaiką, paglosto šunį ir katinas galanda nagus į jų gauruotas kojas. O aš pati medžioju mamutus, piešiu medžiokles scenas ant urvo sienos, šoku lietaus šokį ir mokinu Motiejų mamuto medžioklės ypatybių. Mamuto vaidmenį atlieka Styvas - Motiejus iškėlęs rankas su aršiu kovos šūkiu puola Styvo link, tas pamiršęs savo antsvorį, vikriai palenda po kėde, kuri vaizduoja savanos bruzgynus.
Ir štai atsiranda vyriškis. Apžiūri mano urvą, medžioklės scenas palubėj, pasikaso pakaušį ir sako - aš jums duosiu savo pavardę ir daug mamutų.
Čia mano pieno puta susimaišo su pampersais į neestetišką košę, barškaliukai isteriškai muša aliarmą.
Nes jis visas toks iš Afrikos. Ne koks politkorektiškas pusiau-ono-anglas. Jis netgi žino už kurio galo laikyti plaktuką. Ir jokie išlyginti marškiniai, parfumai ir nušveisti batai to nepaslėps.
Ir tada mano smegenys sukliuksi krūtinėje - aš gi tokia visa pažeidžiama, aš gi su vaiku ant rankų, o jeigu tas, o jeigu anas... ir momentaliai pamirštu, kad aš pati moku medžioti mamutus, laikyti plaktuką ir netgi kočėlą ir jokios afrikos nepramuš mano žemaitiškų ir kazokiškų kraujų.
Ir tada mano smegenų ląstelės iš skystos pieniškos būsenos perėjo į kietąją, susigrupiravo karė ar gal vėžlio rikiuote, pasitarė tarpusavyje, pasikuždėjo, nubalsavo ir tarė:
- blem, sedova, ko čia tu dabar pavirtai į manų košę? Pažeidžiamumas nėra silpnumas. Būti pažeidžiama nereiškia būti trapia ir lengvai sulaužoma. Tai nėra potencialios aukos pozicija. Jeigu tu suvoki ir priimi savo pažeidžiamumą kaip vieną iš savo žmogiškos esaties briaunų - tai yra jėgos ir pusiausvyros pozicija. Normalu ir sveika būti pažeidžiama, būtų priešingai, jeigu tu tai neigtum ir ignoruotum. Pažeidžiamumo suvokimas padeda išstatyti savo ribas ir standartus. Na, viską tu pati suprati. Go for it.
Ir tai suvokus man pasidarė ramu. Pampersai ant pieno bangų keterų susilankstė į dailiausio orginamio gulbės. Ties horizontu praskrido drugeliai.
Ir kažkur už storos vakuumo kaldros girdisi kaip kvazare visatos pirštas pats save kramto.


P.S. jeigu ką - aš žinau, kad šviesmetis atstumo matas.

Labdaros Aukcionas

Mane labai sužavėjo Justės iniciatyva prisijungti prie Ievos akcijos padėti vėžiu sergantiems vaikams. Tikriausiai, "sužavėjo" nevisai tinkamas žodis šiuo atveju. Ir iš vis, nemėgstu aš pompos.
Labai skaudu, kai serga vaikai. Skaudu ir baisu, kai negali padėti savo vaikui... svetimam vaikui... Nebūna svetimų vaikų. Gal tu jų nematai, nežinai apie juos. Nepažįsti kiekvieno asmeniškai. Bet jeigu esi mama ar tėtis vienam mažyliui - visuose kituose matai Vaiką.
Norėčiau ir aš prisidėti. Imu pavizdį iš Justės ir skelbiu aukcioną įsigyti katiną Benjaminą. Sutvertas 2011 metais nepasipelnymo, o džiaugsmo tikslais. Niekada neplanavau jo parduoti - tai vienas iš tų darbų, su kuriais nenori skirtis. Todėl išrinkau būtent jį - tikiuosi, jį įsigijęs žmogus gaus jaukumo šaltinį savo namams.

Labai taktiškas, inteligentiškai ir visapisiškai išsilavinęs katinas. Nedrasko baldu ir nekniaukia po langais. Šitą aš jums garantuoju.

Veltas sausuoju būdu, aukštis apie 20 cm.
Pašto išlaidas apmokėsiu pati.
Aukcionas vyks iki liepos 31 dienos vidurnakčio.
Už Benjaminą gauti pinigai parems akciją "Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų".
Žinau, žinau - fotkių kokybė baisi. Daryta paskubom ir šiaip. Bet juk jūs ne už tai mane mylite?
Facebook'as su mano blogu nedraugauja, prašom dalintis kitom masinės informacijos priemonėm. ;)

Ryžas Tėvas

Šiąnakt apturėjom nekviestą svečią. Ryžą ir nenusiteikusį bendrauti. Aš miegu su atviru langu ir jau anksčiau pagalvodavau - ko tas Styvas šokinėja vis pirmyn atgal pro langą - bum bum, bum bum. Nes jis pas mane gi Gracijus, lengvas kaip pūkelis. Bum bum, šlept.
Vakar labai norėjau miego, o Styvas bandė deginti kalorijas, todėl teko uždaryti jį į virtuvę.
Snaudžiu. Ir girdžiu - kažkas įšoko per langą. Bet Styvas gi virtuvėj.
Atsikėliau. Svečias pabėgo. Pasižiūrėjau pro langą - Ryžas Tėvas. Liesas. Liūdnų akių. Ne alfa. Toks link zetų.
Išleidau Styvą iš virtuvės - lai saugo langą ir neleidžia svetimų.
Paryčiais prabundu tualeto lankymo tikslais. Einu ta kryptim ir virtuvėj prasideda audra. Tas pats Ryžas blaškosi su trenksmais bandydamas iššokt pro uždarytą langą. Šoka ant spintelių, žamyn, su indais kartu. Atidariau galines duris ir ženklų kalba bandžiau paaiškint, kad čia kelias į laisvę. Styvas tuo tarpu miegojo ant savo vystymo stalo prie lango ir net negirdėjo, kad pro jį praėjo įsibrovėlis. Sargas. Atsibudęs labai nesuprasdamas stebėjo kodėl čia kažkoks katinas griauna virtuvę. Ir viskas. Jokios reakcijos, bandymo apginti namus. Tik urgztelėjo, kai tas prabėgo pro šalį ir nėrė lauk pro duris.
Nuostoliai: sudaužytas dubenėlis, nulaužtas kaktusas - ko man labai gaila, nuplešta užuolaida, išvartytos gėlės, suėstas Styvo maistas ir kažkur jis paženklino virtuvėj, palikdamas savo vyrišką kvapą.
Pasirodo - visą šitą laiką, man miegant, pas mus lankėsi katinai ir ėdė Styvo maistą. O aš galvojau, kad jam naktį prabunda apetitas. Ir Styvas miega ir ką... ir nieko.
Toks tas mano Styvas. Pasimatyme sakau - turiu katiną, mes gyvenam kartu ir tiek. Nes jis toks... jis OK.
OK tas mano Styvas.

Gerieji žmonės priminė man, kad aš lyg ir turiu blogą.
Ar karuselė, kuri nesisuka yra karuselė?

Tiesą pasakius, jau buvau nusiteikus blogą visai apleisti, bo leisgyvius arklius reikia pasmaugti plikom rankom.
Kažkur išskaičiau įdomią mintį - kad sėkmingi žmonės užbaigia trečdalį savo planų/idėjų/kaipavadinsinepagadingsi, kitą trečdalį palieką neužbaigę, o likusio trečdalio idėjų net nepradeda.
Apsidairiau į nebaigtų idėjų kalnus dėžėse ant spintos. Atsidusau. Nu, galvoju, reikia išmesti nafig ir tapti sėkmingu žmogum.
Šiaip tai jau, sėkmingas žmogus, kaip ir paprastas žmogus yra mitiniai postmodernistinės visuomenės personažai, kurių niekas nėra sutikęs. Jie gyvena šalia vienaragių, apaštalų ir dorų politikų.
Dar pas mane visa plati virtuvės palangė apstatyta bazilikais. Kurių man nereikia. Kurių mano draugėms irgi nereikia. Tikrai nereikia. Nu gal paimsi vieną vazoną? Ne, tikrai tikrai nereikia. Na pažiūrėk kokie gražūs. Ačiū, ne. Tikrai tikrai.
Pasisėjau visą pakelį bazilikų. Nors man jie yra-nėra širdies neskauda. Vat petražoles ir krapus galiu valgyti šluotom. O bazilikai nu...
Bet kažkur pasamonėje kirbėjo ir nedavė ramybės - reikia pasisėt bazilikų.
Nes kažkada seniai seniai svečiuose pas draugą japoną Kensaku kelis kartus stebėjau, kaip jis lėtai, dėmesingai, su tekančios saulės ramybe ir samurajušku susikaupimu apžiūrinėjo savo baziliko daigus. Ir buvo tame kažkokia aukštesnė prasmė ir išmintis. Daugiau visiškai niekas iš Keno elgesio nepaliko man tokio gilaus įspūdžio kaip bazilikų daigai. Visom prasmėm nėra jis sektinas pavizdys. Bet kad bazilikai yra labai labai svarbu - liko. Gyvendama Maloniosios gatvės žaliojoje trobelėje nusipirkau Kalvarijų turguj baziliko daigų. Mano laimė truko neilgai. Juos nuėdė sraigės. Jos ėdė viską. Net kačių maistą. Susisielojau. Ir tai tik sutvirtino mano įsitikinimą, kad bazilikai tikrai yra labai svarbu. Bėgo metai. Ir štai pavasarį, kai visose parduotuvėse antifrizą pakeičia sėklos ir batutai aš juos prisiminiau. Dosnia ranka prisisėjau. Ir jie visi išdygo. Ir sraigės nenuėdė. Ir aš turėčiau būti laimingiausia pasaulyje bazilikų turėtoja. Ir. Ir. Ir...??? Nei man jų reikia. Nei kam nors iš vis jų reikia.
Va.
Taip ir būna su išsipildžiusiais troškimais.
Gal juos užšaldyt?
Su neužbaigtais projektais bėda ta, kad nuo mažens yra kalama - ką pradėjai, turi užbaigti. Nes Afrikoje vaikai badauja, o tu čia stumdai kopūstus po lėkštę. Ir visiems aišku, kad joks vaikas Afrikoje nepasotės nuo to, kad tu springdamas ryji kopūstų sriubos tirščius. Bet kaltė lieka. Tu asmeniškai kaltas. Nu. Va, tu nenori dėtis kepurės, o kažkur Jungtinėse Valstijose benamis narkomanas šala ant šaligatvio. Logiška. Neužsuki vandnes valydamasis dantis - dykumoje numirė gėlelė. Neužbaigei pradėto darbo - kažkur paprastas ofiso žmogelis įsipjove pirštą su popierium.
Ai.
Jeigu ant įsivaizduojamos xy ašies x yra paprastas žmogus, o y - sėkmingas žmogus, aš esu taškelis maždaug ties 0,025.

O naujienos. Na kokios mūsų naujienos - iš pat ryto Motiejus unitaze paskanadino mašinytę ir mėlyną dramblį.

Jeigu kam reikia bazilikų, tai kreipkites.
Tikrai nereikia bazilikų?

foto Benoit Courti

Bevartydama vienos psichologės blogą radau gana įdomią užduotį - surašyti 100 norų. Savo norų. Ne taikos visame pasaulyje ir vaistų nuo vėžio, o konkrečių savo norų - nuvažiuoti į Peru, perskaityti Ulisą, perdažyti sienas, pasisiūti suknelę.
Patiko mintis. Reikia atsisėsti ir norėti.

Draugė pakišo mintį kraustytis į Liverpulį, kur ji dabar gyvena.
- O ką aš ten darysiu?
- O ką tu Mančesteryje darai?
Va būtent. 
Bet senatvinis įleistų šaknų kompleksas. Prišildytos kėdės jausmas.
O realiai - tarp Mančesterio ir Liverpulio valanda traukiniu. Kaip Kaunas ir Vilnius. Ir panašiai vienas kitą myli. Kas norės - aplankyti galėtų ir tenai. O dirbti man tas pats iš kur.
Bet va - apsispręsti viduj, tiesiog perjungti geležinkelio bėgių strėlę, kad mintys riedėtų kitą kryptim - tas sunkiausia.
Liperpulyje geresnės meno galerijos. O tai didelis pliusas.


Pora fotkių iš sendaikčių mugės Liverpulyje.
Atroje centre atvira nepadorybė, kurią man buvo gėda fotkint iš arčiau. :)
Nupirkau Motiejui mašinyčių. Dar buvo labai faina prisukama beždžionė ant triratuko. Gailiuos, kad tuo metu klausimas "o kam?" sustabdė.

Prisiminiau, kad turiu blogą. Viena pažįstama priminė. O tai ir pamiršau visai.
Daug dalykų pamiršau. Jų vietą užimė kiti. Mažiau protingi, daugiau džiaugsmingi. Kam skaityti intelelektualius straipsnius, jeigu tuo metu gali valgyti vaiko koją?
O jei rimčiau - dėmesys smarkiai krito. Laistau kaktusus verdančiu vandeniu ir kalbėdama kartais pagalvoju - o kam aš tai pasakoju? Pala, pala. Kokia čia pagrindinė mintis? Ėėėėė. Net paklausiau daktarės ar čia negali būti ankstyvas alzheimeris. Jei neramina užsirašyk patikrinimui. Reikės.
Atsimenu, kadaise reguliariai rašyti blogą buvo smagu. Jis toks kaip augintinis. Bet dabar visi mano augintiai apleisti. Styvas tunka ir vaiko mažesnius už save kiemo katus. Kaktusai kažkaip bando išgyventi. Blogas dulka.
Nemoku aš multitaskinti. O jei nusisuki - kažkas suvalgo mano blakstienų tušą ir šypsosi juoda burna. Arba išžarsto katino maistą po visą virtuvę. Tikriausiai, jau ir paragavo.

Na gerai, pakalbam apie ką nors. Pvz., man aktuali tema - asmeninės ribos. Vat yra keletas patarėjų, kurios lenda ten, kur neprašytos.
Vaikų auginimas iš vis labai aktuali visiems tema. Ir tiems, kad savo jau užaugino, ir tiems, kas vaikų dar neturi, bet jau viską žino. Nes.
Bet tarkime, visai ne apie vaikų auginimą. O tiesiog.
Vat yra fizinė namų erdvė. Ir pro langą įlipa neprašytas svečias. Ką jūs darote - eik lauk, sakote. Ir rėkiate, ir kviečiate policininką, ir vejate jį lauk su keptuve/kočėlu/kėde. Nes juk negalima įsibrauti į žmogaus erdvę be leidimo.
O pvz., ateina kviestas svečias, apsidairo ir pradeda kritikuoti viską. Ir baldai ne taip stovi, ir voratinkliai nenuvalyti, ir vorai ne taip tupi, ir šiaip viskas. Ar čia jau griebt kočėlą, ar dar palaukt?
Esmė ne tame mandagu-nemandagu. O kad - kaip noriu aš taip gyvenu. Ir mano vorai, kaip nori taip ir tupi. Ar kas klausė patarimo? Ne. Tai, kaip sakoma - užrašyk ant popieriuko, susisuk ir susikišk.
O tada man kilo klausimas - kodėl aš nemapasakau patarėjoms, kad nu nereikia man aiškinti vėl ir vėl kaip man miegoti su vaiku. Ir ne dėl to, kad aš susipažinus su krūvom straipsnių ta tema, ir kad mums taip smagiau, paprasčiau ir murmurmur. Ne, tiesiog - kas su kuo miega yra niekeno daugiau reikalas. Va kodėl aš tiesiog nepasakau - ačiū, jau mes apie tai kalbėjom, aš toliau darysiu kaip man patinka ir. A todėl, kad dauguma jų vyresnės. Ir ką - nes nemandagu. Ar tikrai, juk galima mandagiai pasakyti. Todėl, kad jos ehhmmm... įsižeis? Pala, o tu t.y. aš. neįsižeidžiu, kad man aiškina? Nu. Kad išvengt konfrontacijos ir išsaugot gerus santykius ir būt ėėėė gera mergaite? O tai įtampa dėl to, kad kažkas pažeidžia tavo asmenines ribas negadina gerų santykiu??? Ir kokia tu gera mergaite, labas rytas.
Va.
Čia kas nors paprastai patsako - na nereikia taip reaguoti. Asmeninės ribos asmeninės ribos. Prisigalvoji. Žmogus pataria, nes jam tu rūpi. Čia dėmesys ir rūpestis. Ačiū reikia sakyti, o nesišiaušti ir nekelti telefono paskui.
Juk neprieina tie patarėjai-geranoriai prie kiekvieno praeivio ir neaiškina jam, kad rūkymas sukelia plaučių vėžį ir impotenciją, kad batai nutryptais išlypusiais kulnais kenkia sąnariams, kad veganizmas sukels skausmingą mirtį nuo aminorūgščių deficito...
Meilė, rūpestis ir dėmesys.
Ir kodėl gi man vis atrodo, kad čia daugiau noras būti teisiu, kad jeigu nedarai taip, kaip aš darau, reiškia - darai negerai. Todėl, kad man 68 metai, o tau 36, reiškia tu žinai 32 metais mažiau...
Prisiminiau. Atėjo kažkasa pas mane į svečius vyriškis. Ir šast - atidarė mano spintos duris.

Kaip priklauso teisingam blogui, reikia įtraukti savo skaitytojus į diskusiją:
O kaip jūs reaguojate į savo asmeninių ribų pažeidimą? Ar mokate jas apginti spygliuota viela?
Ar įsibrovėlio amžius, statusas turi jums reikšmės?