Vaizdas pro mano langą šiandien.

Ateina vasara.
Top top top.
Po lietaus švelniai drėgna. Medyje paukščiai lesa pernykštes uogas. Einant po medžiu linksmai nupurto ant galvos lietaus likučius.
Mančesteryje beveik visada lyja. Nestipriai. Bet užtat ilgai. Krapnoja, lynoja. Metų laikai beveik nesiskiria vienas nuo kito. Tik kvepia skirtingai. Dabar kvepia vasara.
Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad Mančesteris ne veltui čia įsikūrė. Ne, ne todėl, kad mančesteriečių protėviai buvo lietaus garbintojai - ilgai, labai ilgai čia buvo niekam neįdomus miesteliūkštis. O paskui 19 a. pradžioje sugriaudėjo industrinė revoliucija - išaugo medvilnės fabrikai. Mančesteris tapo pirmu industriniu miestu. Netgi gavo pravardę - Cottonopolis (Medvilnopolis). O tais laikais verpti medvilnės siūlus reikėjo drėgmėje - kitaip siūlai trūkinėjo. Sausose vietovėse verpyklose pylė ant grindų vandenį drėgmei palaikyti. O tada sako - va, pala, yra toks drėgnas miesteliūkštis, kaip jis ten, Mančesteris. Eime tenai, ten drėgna, gerai. Imam medvilnę. Kanalus iškasim, no problem. Taip, savo klimato dėka Mančesteris pavirto į medvilnės sostinę.
Indurstrinėje eroje tai atrodė maždaug taip:

William Wyld, Manchester from Kersal Moor, 1852

Darbininkus skriaudė ir išnaudojo. Atsirado profsajungos ir Karlas Marksas. Taip taip taip. Čia jis susitiko su Engelsu ir labai jaukioje senoje bibliotekoje, sėdėdami ant palangės dūmojo marksistines dūmas. 

O paskui fabrikai visiems atsibodo ir juos perdarė į butus ir ofisus.

Kodėl dabar žmonės gyvena drėgname Mančesteryje, juk ne siūlų verpti čia važiuoja visokios Sedovos iš pakankamai lietingos Lietuvos? Turi jis savo sunkaus industrinio šarmo. Ir šiaip, geras tas mūsų Mančesteris.

Medžiai gražiai žydi. Paukščiai gražiai čiulba.

Iš tikrųjų aš tik vaizdą pro savo langą parodyti norėjau, Gražu šiandien.

Cha cha cha.
Labai vyriška taktika. Dar padeda "prašau, nepyk, aš idiotas" arba "taip, atsiprašau, aš nesu tobulas. niekas netobulas. bet aš pasistengsiu".
Cha cha.
O mes darome taip:

foto: Jacques Henri Lartigue 

Laikinai einantis berniuko pareigas labai moka sakyti savotiškus komplimentus.
Vakar - Tu graži. Ypač kai šypsaisi. Kai tavo lygūs dantys dominuoja veide. Gražu.
Čia komplimentas.
Mano laki vaizduotė iš karto nupiešė veidą, kuriame dominuoja dantys...
Ūūūūūūūūū!

Vakar man kaktelėjo dar vienas metas.

Diena kaip diena.
Tik buvo vienas įdomus momentas.
Išėjau pavedžiot šunis - mano trečiadieninis darbas. Atėjom į tokį parką - pievą. Deizei gerai kojas pramankštint, kad mažiau namus niokotų. Nors niokoja ir niokos. Tiesiog smagu žiūrėti kaip ji laksto, tarsi išprotėjusi petarda.
Šilta, vieversėliai ulba, tolumoj ūžia autostrada. Gera. Lengvai padūmavęs dangus. Ramybė.
Ir čia mane apėmė keistas džiugesys. Norėjosi šokinėti. Rankomis mojuoti. Tarsi kažkokia jėga iš vidaus kėlė aukštyn aukštyn aukštyn. Ta jėga netilpo manyje.
Ir šokinėjau. Ir rankomis mojavau. Aplink šokinėjo ir uodegomis mojavo šunys.
Tada pažiūrėjau į laikrodį - 13:10. Aš prieš penkias minutes gimiau. Maskvos laiku 16:05.
Gal čia tikrai atėjimo į šį pasaulį atgarsiai?

Sudaužiau parduotuvėje medaus stiklainiuką. Tik -bam!- tirštas medus - neišbėgo.
Ir iš karto per garsiakalbį "staff announcement!" - negi jie ten prie kamerų tikrai sėdi prilipę ir laukia daužytojų? Kai taip garsiai apreiškia apie mano kerėplumą nejauku pasidaro po visamatančia apsaugos akim. Jau galvojau iššoks vyrai juodais drabužiais arba bent jau koks storas apsauginis ir vienu spyriu deportuos už parduotuvių niokojimą. O tik atbėgo miela mergina su šluota ir šypsena. Nors imk ir daužyk į sveikatą.
Nusibraukiau lipnius pirštus į džinsus ir paėmiau sveiką stiklainiuką.
Šukės laimę neša. Medaus šukės turbūt dar veiksmingesnės.
Reikia pirkti loterijos bilietą.

Nori padėti vaikui - daryk kartu su juo.
Nori padėti suaugusiam - paašikink jam kaip daryti.
Nori padėti seniui - padaryk už jį.
Nori padėti Meistrui - pasitrauk ir netrukdyk.
Nori padėti kvailiui - pats kvailys.

Nežinomas autorius.
 
 

Atsibudau. Saulėta. Išeinu iš kambario - keistai nesmirdi. Susimąsčiau. Keista.
Mano kamario daurys prie pat Džo durų. Po penktadienio nakties, beje, kaip po bet kokios kitos nakties pro durų pyšius skverbiasi tabokos dvokas - beveik poezija. Jo kambarys mažesnis už mūsų vonią. Kambariu to ir nepavadinsi. Todėl į mano piktus komentarus apie jo skleidžiamą smarvę Džo graudulingai atsako - šitas kambarys - tai viskas, ką aš turiu. Kurti muziką ir rūkyti - mano vieninteliai džiaugsmai. Tai viskas, ką aš turiu...
Per pusę sekundės apvedu žvilgsniu kambarį, tuos du kvadratinius metrus ir čiužinį ant grindų vietoj lovos, medžiaginę spintą su užtrauktuku... Porą suplyšusių batų. Ir trumpai akimirkai pagailsta šito Brisiaus. Nors iš kitos pusės - jam nieko daugiau ir nereikia. Jam nereikia lovos ir padorių batų. Jis ir žiemą, ir per lietų vaikšto su medžiaginiais bateliais guminiu padu. Per lietų kartais ant kojinės užsimauna oranžinius Sainsbury's maišelius. Iš dar kitos pusės mane žavi žmonės su minimaliais poreikiais. Materalus pasaulis jiems neaktualus.
O jūs negalvokit. Jis buvo netgi susižadėjęs su mergina. Brazilė ar Kolumbietė. O gal Argentinietė. Sakė graži. Gal. Ir iš turtingos šeimos. Tik jinai jį mušė. O jis ją mylėjo. Ir ji mylėjo. Bet Argentinietiškai. O gal Braziliškai. Ir mušė. Ir ji netgi jį vesti norėjo. Bet jis suprato, kad jiems nepakeliui. Nes ji buvo linkusi į materialistinę gyvenseną - namas, kilimas, šaldytuvas, mašina. O jam viso šito nereikia. Jo kelias - su suplyšusiais batais.
Na, čia Džo versija. Aš iš viso negaliu vizualizuoti moters paveikslo, kuri jį imtų. Su visa smarve?
Nesmirdi jau kelias dienas.
Ir jo kambary tylu.
Tikriausiai jo nėra. Gal pas tėvus išvažiavo?
O gal kas atsitiko. O aš abejingai net nepastebėjau, kad žmogus prapuolė.
O kas jam gali atsitikti? Apvogti? Matosi, kad nėr ką. Sekso vergija - pffffff che che che... Organams - juokiuosi balsu.
Po mano grindim kosėja Krisas.
Lauke šviečia saulė. Eisiu į parką pasivaikščioti. Po to gal į kiną. Paskui pavalgyti. Mano kaimynams nežinomi džiaugsmai.

Mančesteryje gyvenu pusantrų metų.
Santykiai su šiuo miestu, kaip ir jausmai jam, auga ir keičiasi.
Todėl sugalvojau pradėti atakirą blogą skirtą Mančesteriui.
Gražių miesto fotkių pilnas internetas. Mano blogo tikslas, na koks ten tikslas, šiaip, parodyti miestą "mano akimis". Žinau žinau, "mano akimis" - bjauriai nuvalkiota frazė. Nors ir prieš nuvalkiojimą nebuvo ji daili.
Tiesiog miestas, kuriame aš gyvenu. Kurio gatvėm vaikštau ir į vitrinas žiūriu.
Another rainy day in Manchester.

 Meilės visiems.
Kantrybės. 

Aušra manęs kažkada klausė, ką aš galvoju apie šiuolaikinį meną.
Menas - bet koks menas, atskirai paimtas menas - yra gerai. Nėra blogo meno. Aišku, su viena išimtim - kol jis neperžengia gyvenimo visuomenėje taisyklių - netrukdyti kitiems - pvz. per garsiai grojanti muzika ar kitų žmonių nuosavybės niokojimas. Tai yra - viskam savo vieta ir laikas. Nesu tikra dėl meniškų genitalijų vaikams rodymo. Nors pati augau meno albumų apsuptyje ir nieko va. Arba gal ir ne visai nieko... (Pabrūžyju krumpliais kaktą). Khm. Kiek atsimenu meno albumose mane labiausiai domino, kodėl šitas dėdė Jėzus toks purvinas ir susivėlęs.

Nikolai Ge. Quod Est Veritas?

Kaip tam dėdei dešinėj nešalta sėdėti basam ant sniego. O mūsų albume dar buvo šio paveikslo išdidinti fragmentai. Plikos sušalusios kojos mane domino labiausiai.

Vasilij Surikov. Bajorienė Morozova

Labai buvo gaila strėlių subadyto švento Sebastiono. O apsiverkusi Marija Magdalena erzino savo patetiška demonstratyvia atgaila. O pati kažkodėl pusnuogė. Aha? Netikiu. 

Kurbė "Pasaulio kilmę" pamačiau šiek tiek vėliau, bet įpatingai manęs nesudomino, nei šokiravo. Kas čia tokio? Ant sniego sėdintis dėdė daug įdomiau.

 Gustave Courbet. L'Origine du monde

Tikriausiai geriau meną rodyti, nei apie kopūstus pasakoti. Aš žinojau, kad vaikai auga pilve. Tik ilgokai nesusimąsčiau, kaip jie iš ten išlenda. Įsivaizdavau, kad stebuklingai pilvas atsidaro ir kūdikis gražus, suvyniotas guli.
O kai pamačiau per TV tikrą procesą... va tada buvo šokas, kad iš ten, kur aš sisioju vaikas turi išlysti. Todėl geriau sakyti nuo pat pradžių tiesą. Be kopūstų ir gandrų. Net nežinau kas geriau - ar iš vis netikėti Seniu Šalčiu - ar jaustis apgautai ir nepasitikėti tėvais supratus, kad Senis Šaltis - kaimynas?
Na, aš čia kaip visada nenuosekliai.
Norėjau apie meną.
Menas, bet koks menas yra gerai. 
Kaimynas Džo kuria muziką. Man nepatinka. Sunkiai tą garsų kratinį galiu pavadinti muzika. Sėdi dienų dienom, tiksliau, naktų naktim priešais 2 monitorius. Rūko ir kuria. Pagroja man. Stebi veido reakcijas. Įdomu, sakau. Kitokia. Jo, sako. Daugiaplanė. Taip, sakau. Daugiasluoksnė. Sako, vargstu su šitu gabalu, niekaip negaliu pabaigti. O aš, tiesą sakant, nes nesuprantu, ką jis ten kuria. Garsų kratinys ir tiek. Bet, kažkam patinka. Apie chemines sąmonės būseną keičiančias medžiagas taktiškai nutylime.
Kurti yra gerai. Džo kuria muziką. Krisas žaidžia kompiuterinį žaidimą. Dwarf fortress ar panašiai. Jo nykštukus laikas nuo laiko kas nors ateina ir išžudo. Ir jis stato jų miesą iš naujo. Ar Džo kūrybos procesas tauriną jo sielą labiau nei Kriso nykštukų ganymas? Nežinau. Riaugėja jie vienodai netauriai. Bandžiau išvadas padaryti meno ir kūrybos naudai. Bet, matyt, netinkamus pavyzdžius pasirinkau. Khm...

Vienas dalykas, ko aš nesuprantu ir nevaizduoju, kad suprantu. Tai meno kūrinių kainos. Suprantu, kad milijonų žarstymas - tai kitas pasaulis, kitos žaidimo taisyklės. Tikriausiai turtingi dėdės ir tetos taip smaginasi ir tiek.
Štai Andreas Gursky nuotrauka, parduota už 4,338,500 JAV dolerių. Grubiai tariant beveik 12 milijonų litų.
Neklauskit manęs kodėl. Geriau ir savęs neklauskit.
Tai šiuo metu brangiausia nuotrauka. Čia daugiau.

Andreas Gursky, "Rhein II" (1999)

O kiek už šitus pinigus žmonių galima būtų išgydyti...
Menas yra gerai. Atskirai paimtas menas.
O viskas, kas šalia jo - ambicijos, šlovė, pinigai - patys suprantat. Ne visada atitinka tiesą.
Karalius dažnai būna nugas...

Velykų proga prikepiau bandelių. Kaip visada iš pusantro kilo miltų. Kiekvieną tokį kartą sau kartoju - kitą sykį užteks 1 kilo. Kad aš dar tiek lipinčiau, tiek kankinčiaus... Ir tą kitą sykį vis tiek galvoju - ai, darau iš pusantro, o tai dar per mažai bus...
Kadnagi mano galva paskutiniu metu visai kaip kopūstas, tai taip ir gavosi. Visą savaitę mintyse galvojau, ką pirkti. Nes švenčių savaitgalis, kas dirbs, kas nedirbs. Geriau šeimininkiškai - iš anksto. Kopūstus kilnojau, žiūrėjau - kad nesuvytęs, kad ne per didelis.
Šventę švęsti ir maistą ruošti nusprendėm pas draugę. Ateinu pas ją su kuprine pilna gėrybių - kraut lauk - kopūsto nėra. Skambinu draugui - nupirk kopūstą. O tai aš buvau įstitikinusi, kad nupirkau, bet turbūt tik mintyse...
Tada šildau pieną su cukrum ir aliejum. Mieles paleidžiu vaišintis. Visiems apskelbiu, kad nupirkau brangių lenkiškų miltų. Kad šalia buvo pigesni, bet aš paėmiau brangesnius, geresnius... Atidarau poką - pilu. O ten džiūvesėliai... Taip aš tą kaimyninę kalbą moku. Bulka tarta. Galvojau reiškia miltai bulkoms ir tortams, t.y. pyragams...
Skambinu kitai draugei - nupirk miltų.
Ateina miltai. Minkau tešlą. Graži, minkšta, puri. Uždengiu, rankas plaunu...
Ir čia daug daug keiksmažodžių - kiaušinius pamiršau.
Į suminkytą tešlą kiaušinį rankniu būdu įminkyti - yra darbo. Ir kiekis nemažas. Bet vilką kojos peni. Išminkiau.
Tešla nepyko, augo kaip ant labai laimingų mielių.
 Šį kart dariau tik dviejų rūšių - su obuoliais-bananais ir su kopūstėliais. Bandelės su kopūstais - mano mėgstamiausios. Tradiciškai rusiškos.
Kai šventė persirito į stalo žaidimų pusę - pusiau gulom pusiau miegojau.
Grįžus namo savo liurbiams sakau - va maišas bandelių, vaišinkitės į sveikatą. Saldžios ir su kopūstais. Jie griebė po saldžią. Kopūstai nesugundė. Pasivaipė dar - kopūstus pati valgyk. Nu ok.
Ryte atsikeliu. Įmetu sviesto gabaliuką į keptuvę - nėr skaniau, nei saldi arbata su ant sviestuko pakeptom bandelėm.. Žiūriu į maišą. Tik saldžios likę. Ir taip kuičiu ir taip - nėra. Nei vienos kopūstinės.
O vakare Džo švytinčiu veidu pareiškia - aš klydau. O tu buvai teisi. Su kopūstais - geros. Vieną iš smalsumo paragavau ir negalėjau sustoti. Taip visas ir suryjau. Nepyk. Negalėjau sustoti. Kitą kartą tu man prikepk tokių didžiulį maišą! Tik man!
Todėl ir sakau - kilo gali būti per mažai. Geriau pusantro. Ir tai visiems kliuvo, o man...

Velykų proga pabrango autobusų bilietai.
Kai aš atsikrausčiau į Mcr kainavo 11 svarų, paskui 12, štai dabar jau 12,5. Kur infliuojasi pasaulis?
Aš propaguoju vaikščiojimą pėsčiomis. Kartais netgi per lietų. Nes oro nepasirinksi.Ypač Mančestery. Nors yra ginančių Mcr garbę - ne, visai čia nelyja, ir nebjaurus oras, ir iš vis beveik sausa - kritulių iškrenta mažiau negu Anglijos vidurkis. Liko tuo įtikinti dangų.
Aš vis dar prastai miegu. Į ką daktaras filosofiškai atsako: sureguliuosim skyliaukę, susitvarkys ir miegas. Klausiu - kada. Na, žiūrėsim. Mes tave stebime. Gerai, sakau. O tai kaip man miegoti? Kai neišsimiegu aš pikta ir nelaiminga. Kai skydliaukė susitvarkys ir miegas susitvarkys. Ir nuotaika susitvarkys. Ir būsi laiminga. Aha, sakau. Bet miegoti man reikia dabar. Ir laiminga aš noriu būti dabar.
Klausimams atsparus daktaras mandagiai stumia mane iš kabineto. Ateisi po trijų savaičių, tada pakalbėsime. Kraujo tyrimą padaryk. Pažiūrėsim.
Kraujo tyrimai atkakliai rodo, kad skydliaukė į gydimą reaguoja ožkiškai. Tiroksino lygis aukštesnis, nei prieš gydimą.
Daktarėliai liepia ištiesti rankas. Paskui žiūri į akis. Na, žiūrėsim sako. Gal reikės radioaktyvaus jodo terapiją taikyti. Dar pažiūrėsim.
Kad tai išgirsti reikia laukti beveik valandą. Tas pats, kas ir mūsų klinikos. Tik kiekvieną kartą skirtingas daktaras. Ir mano taip vadinama byla prasideda "tokią tai dieną aš sutikau šią malonią 33 metų ledi". Perskaičiau akies kampeliu kol daktaras mąsliai kasėsi pakaušį. Tikriausiai čia standartinė forma, bet vis tiek malonu būti malonia ledi.
O tada dar pusvalandį lauki kraujo tyrimo. Kol laukiu bando kabinti žvitrus juodaodis. Duosi telefono numerį. Ne. Nustemba labai. Kodėl. Nenoriu. O jeigu aš tau savo duosiu. Man nereikia. Kodėl? Aš tau neskambinsiu. O gal parašysi, jei bus nuobodu? Man nebūna nuobodu. Bet aš tau duosiu savo numerį. Ne. Aš labai noriu, supranti, tu mane labai domini. Atsibodo, gerai sakau. Užrašyk ant popieriaus. (tik palik mane ramybėje). Nuėjo ieškot. Atkaklus koks. Grįžo užrašęs ant laikraščio skiautės. Tada atėjo mano numeriuko eilė. Seselė mane jau atsimena. Nors žmonės suvažiuoja iš visų apylinkių. Matyt, aš iš tiesų maloni ledi.
Skaičiau kažkur patarimus blogo populiarumui kelti. Mano blogas neturi tikslo kelti populiarumo. Tada tai būtų darbas. O jei tai būtų dardas - aš ieškočiau priežasčių jo nerašyti. Šio blogo paskirtis - būti neįpareigojančiu hobiu. Todėl dėl popiliarumo mes nesukame galvos.
Buvo vienas toks patarimas - peržiūrėkite, kurie įrašai susilaukė didžiausia populiarumo ir rašykite apie tai. Paskutiniu metu mano populiariausi įarašai yra apie tai, kaip aš nekenčiu savo kaimynų.
Bet praeitą savaitę autobuse sutikau buvusius kaimynus prancūzus. Va tada supratau, kas yra tikra neapykanta. Labai gailėjausi, kad neturiu kišenėje plytos arba kirvio kokio...
Šitų aš visgi nenekenčiu. Tiesiog jie tokie amebiški. Tokie niekam tikę. Tokie liurbiai. Džo dabar eina miegoti 6 ryto ir keliasi apie 2 po piet. Nusiskutęs barzdą Krisas vaizuoja, kad nuplauna skutalus. Bet aš perplaunu dar kartą.
Taip. Iš ryto nuėjus į virtuvę norisi verkti. Skambina lendlordas, ateis dujininkai tikrinti boilerio ir viryklės. Gerai sakau. Tik ten lėkščių kalnas. Ne mano. Nei viena. O berniukai miega. Anksti dar juk. Tik pusė pirmos.
Džo turi teoriją, kad kiekvienas turi teisę daryti su savo laiku, ką tik nori. Pvz. Krisas turi teisę nedirbti ir žaisti nykštukų pilį. Jo teorija sako, kad tokiems liurbiams abstrakti valstybė turi mokėti pašalpas. Ir kaip aš drįstu vadinti sveikus jaunus nedirbančius iš pašalpų gyvenančius žmones tinginiais ir liurbiais. Savo teoriją jis grindžia knyga "Teisė tingėti" ("The Right to be lazy"). Aš šios knygos neskaičiau, gal būt ji labai gera ir išminties pilna. Aš pati nesu kapitalizmo ir besaikio vartojimo bei nereikalingų daiktų gamybos šalininkė. Tačiau šita smagi trijulė skaito, kad kažkas kitas turi mokėti jų nuomą, kažkas kitas turi duoti jiems pinigų rūkalams ir gėralams, ir kažkas kitas turi suplauti indus ir nuvalyti veidaplaukius nuo kriauklės.
Mielos berniukų mamos - auklėkite bernus teisingai. Neleiskite jiems tapti liurbiais.