Pas mus buvo incidentas. Vienas iš ilgų incidentų karolių - kuriuose įvykiai, kaip mumifikuoti vorai susitingo gelsvos masės bumbuluose.
Naktis. Sunkiai užsimiega. Mintys blaškosi po kaukolės kamarą. Šokinėja nuo dendrito and aksono. Nenori padoriai skaičiuoti avelių.
Užmiegu.
Prabundu nuo garsių Kriso keiksmų - jo kambarys tiesiai po manim.
Eik lauk! Eik iš čia!!! Fuck off!! Ką čia darai? Fuck! Fuck!!!
Kas čia dabar? Galvoju. Košmarai Krisui sapnuojasi?
O gal katinas jam kojas graužia?
Bet taip piktai, taip agresyviai nerėktų ant mūsų žvėriuko. Jie gražiai bendrauja.
Girdžiu Krisas atsikėlė. Pradėjo trankyti durimis.
Reikia patikrinti, kas čia vyksta.
Naktis. Be 20 keturios.
Kas vyksta?
Pas mus buvo vagys.
Krisas miegojo ir prabudo nuo to, kad jo kambary kažkas slankojo su prožektorium. Iš pradžių pagalvojo, kad aš čia taip juokauju. Paskui ėmė rėkti. Būtybė pabėgo.
Virtuvės langas ir galinė durys buvo atidaryti. Matyt, langas nebuvo pilnai uždarytas, tik užstumtas. Jie pro jį ir įlindo, tada atidarė duris.
Nieko nepavogė. Na, nelabai yra ką pas mus vogti. Tik kompai ir Džo muzikos įranga.
Katinas išsigandęs ir pasišiaušęs slėpėsi po kėde.
Filas irgi išėjo pažiūrėt, kas čia per visuotinis sujudimas. Išklausęs situacijos apžvalgą gūžtelėjo pečiais ir grįžo į savo urvą.
Krisas visas persimainęs - ne tas avižinės košės homunkulas, ne apsamanojęs abejingas tinginys, kuris net anš šakos kaboti tingi - ne. Tai buvo riteris languotu chalatu, ginkluotas iškritusiu turėklų kuoliuku - moterų ir kačiukų gynėjas! Visa jo povyza bylojo - mano namai - mano tvirtovė! Aš esu šių namų vyras - turėklo kuoliukas - vėzdas grėsmingas - bėkite nuo manęs niekingi bailiai!
Patikrinome visus kampus - ar niekas nesislepia ir nuėjome miegoti.
Krisui patiko kuoliuku daužyti dušo užuolaidas ir tuščią Džo lovą.
Miegoti visai nesinorėjo. Toks nuotykis dar labiau paspartino beprasmiškų minčių srautą mano elektrinės košės pilnoje galvoje. Katinas supratęs situacijos rimtumą, sutiko ramiai apsikabinus gulėti lovoje - paprastai kvietimą į lovą jis traktuoja kaip iššūkį į dvikovą. Ir iš visų jėgų murkė gerą valandą. Todėl dabar jo naujas vardas - Helicopter.
Pas pažįstamus per porą savaičių buvo įsilaužę 2 kartus. Kai nieko nebuvo namie išdaužė stiklines duris. Ten buvo ką vogti. Per vieną kartą nepanešė matyt.
Tai va. Gerai uždarykite duris ir langus. Turėklų kuoliukas irgi nepamaišys. Pinam įvaizdžiui.

Good news everybody!

Kažkoks įtarimas kirbėjo. Pvz., kodėl katytės tokios didelės letenos? Kodėl po uodega tik viena skylutė? Bet kažkaip nesukau sau galvos. Katytė ir katytė.
Paskui ji pradėjo žymėti teritoriją ir čia jau ignoruoti faktus tapo neįmanoma.
Katytė turiu bumbuliukus. Katytė yra berniukas.
Kognityvinis disonansas truko apie porą valandų.
Atrodytų - a koks skirtumas? A toks - jausmas, tarsi man būtų pakišę svetimą vaiką.
Atrodytų - nepilna savaitė. Tačiau aš tikėjau, kad Piša - mergytė. O čia - Pišius.
Ir supratau - lytis yra stereotipas. Lytis - mūsų galvoje. Kai susitaikiau su mintim, kad čia berniokas - iš karto pradėjau jį kitaip matyti.
Gyvūnas tas pats, jis juk niekada ir neapsimetinėjo. O aš - matau jį kitaip.
Tie patys jo veiksmai atrodo ryžtingesni, tvirtesni. Jau nebe katytė-išdykitė, o mažas padauža. Štai jums ir lyčių diferenciacija.

Naujas vardas - Garlic PissyPants Fourlegs.
Man atrodo, Garlic (Česnakas) jam labai tinka.
Krisas sako - aš vadinsiu jį Miška.
Kodėl Miška? Rusiškai "miška" mažybinė Michailo forma arba dar reiškia "meškiukas".
Labai gerai. Jis labai panašus į meškiuką.
Ką??? Na kur jis jau tau į mešką panašus?
O kur į česnaką?

Tai va. Garlik-Miška pasimetęs tarp lyčių ir vardų. Dabar jis atsiliepia į Littlething ir Kittykittykitty. Ir panašu, kad jam šitie išoriniai sąlygiškumai nė motais.
Labai linksmas ir laimingas katinukas.

Laikas

Sekmadienio vakaras.
Autobuse sėdi toks Tolstojus-Darvinas, tik be išminties šviesos akyse. Barza, vienok, įspūdinga. Santaklausas be pastovios gyvenamosios vietos. Nesmirdi. Bet veidas su būdingais piktnaudžiavimo alkoholiu pėdsakais.
Sustojime įlipa du vaikinukai ir klausia vairuotojo, ką daryti - paliko krepšį autobuse. Aiškinasi su vairuotoju kokias 3 minutes. Autobusas stovi. Vairuotuojas per savo ryšio priemonę šnekasi su dispečeriu. Klausia kelintą valandą, koks autobuso numeris - stengiasi padėti. Autobusas stovi. 4 minutes.
Aš viską girdžiu iš autobuso galo.
Tolstojus-Darvinas negirdi. Tikriausiai ne tik barzda, bet ir ausys plaukuotos.
Ir pradeda piktintis - nori važiuoti, o nežino kur ir pinigų neturi. Visus čia gaišina! Jau 10 minučių stovim! Kiek galima? Mes važiuojam ar ką? Kiek ten šnekėti galima? Laiko švaistymas! Gerbkite mūsų laiką!
Ir kur jis taip skuba? Ką vertingo su savo laiku daro? Kad svarbiau už pamestus daiktus?
Ir keli padorios išvaizdos piliečiai prisijungė prie piktinimosi choro.
Va tokiais momentais mane apima negailestingas fašizmas...
O kai vaikinukams vairuotuojas įteikė popieruką, tie padėkoję išlipo ir pajudėjom - vairuotojas vėl sustojo, nes pamatė pažįstamą akląjį - dažnai jį matau apylinkėse. Sustojo, atidarė duris, šūktelėjo. Aklasis įlipo. Šypsosi. Ačiū, sako.
Ta žmonijos atlieka, atleiskmanveišpatie, vėl užsiburbuliavo - na va, gražiausia, jau net ir ne sustojime stojam, toli taip nuvažiuosim...
Vat kur mano mauseris...

Dėmesio, meilės ir žaidimų

Aš turiu naują draugę. Vardu Piša Forlegs.

Netikėtai pirmadienį paskambino draugė, kad katytė neturi namų ir jei aš jos nepaimsiu - teks jei keliauti į prieglaudą. Gaila katės, sakau, bet kur aš ją dėsiu? Juk gyvenu nuomuojmam name ir nežinau, kur paskui kraustytsiuos. Nuėjau paklausti berniukų - tikėjausi, jie pasakys - ne, na kokia katė, o ką šeimininkas sakys, jis nenorės katės name, ir mes nenorime. O jie kažkodėl nušvito ir pasakė - aišku, imam, negalima katę siųsti į prieglaudą, mes ir pinigų maistui duosim. Šeimininkui nesakysim, ir Filui kol kas nesakom. Teko imti.
 Katytė turėjo sunkią vaikystę - mama atsivedė 3 kačiukus ir jų nemylėjo. Tikriausiai pogimdyvinė depresija. Nemaitino, bandė nužudyti. Teko Pišą atskriti nuo mamos. Paėmė ją vyrukas, kuris jau ir taip turėjo savo katę. Katei mažo daikto atsiradimas namie nepatiko. Laikė kates atskiruose kambariuose. Kačiuką maitino pipete, nes pati dar net ėst negalėjo. Taip ir augo.

Bet kiek gali kates laikyti atskiruose kambariuose? Atidavė katytę broliui. Brolis dirba namie su kompu. Katytė norėjo dėmėsio, meilės ir žaidimų. Broliui tas nepatiko. Jis neturėjo dėmesio, meilės ir žaidimų. Ir pasakė - išsiųsiu ją į prieglaudą. Va, kokių brolių būna.
Tada katės gyvenime atsiradau aš ir Krisas. Ir kažkodėl ji pamilo Krisą. Sėdi kartu mūsų bendrame kambary. Aš pašeriu. Valgydama murkia, kaip traktorius. Paimu į savo kambarį - pabūna, apeina viską ir grįžta pas Krisą. Aš jaučiuosi išduota. Aš irgi noriu dėmesio, meiles ir žaidimų!!! Kur mano porcija?
Kuriu teorijas raminančias mano ego - tiesiog apačioj jos maistas ir tualetas, jos mamos pareigas ėjo vyras - todėl ji saugiau jaučiasi su vyru. Ir rūkantis vyras, Kriso kvapas primena surogatinę mamą. Juk negali būti, kad tas liurbis jai tiesiog patinka labiau negu aš???
Kate, jei neduosi man dėmesio, meilės ir žaidimų - eisi į prieglaudą!

Atvirai šnekant, katytė ne gražuolė. Prieglaudoje ji turėtų mažai šansų rasti naujus namus.
O šiaip, katytė protinga. Iš karto gamtinius reikalus atliko tvarkingai į savo dėžę. Smalsi, juokinga. Letenos didelės - augs įžvėrį. O dabar vaikšto ištempus kaklą, kad viską matyti, gaudo savo uodegą ir slepiasi nuo staigaus triukšmo.
Džo išvažiavo dviem savaitėm į Prancūziją. Nematys katės augimo.
Filas buvo pastatytas priešais faktą - va mūsų katė, ji čia gyvens. Ir netikėtai apsidžiaugė. Aš tikėjausi kitokios reakcijos - negalim laikyti, man alergija, pavyzdžiui. Katytė net ir Filui suminkštino širdį.
Krisas sėdi ant sofos, stebi žaidžiančią Pišą ir šypsosi. Netgi juokiasi. Tai jam į naudą. O tai sėdėdavo visą dieną vienas. Dabar turi mažą draugę. Man negaila, tegul draugauja. Tegul Krisas šypsosi. Tegul būna Piša su juo. Jinai jam reikalingesnė. Aš savo dėmesio, meilės ir žaidimų porciją gausiu ir kitur.

Krisui parašiau žinutę "If you don't clean your fucking stubbles I will beat the shit out of you!".
Draugas vėlavo į susitikimą. Parašiau "Has anybody told you that you are an asshole?".
Ir išdidžiai iškėlusi nosį ir supykusi ant viso pasaulio nužygiavau gatve.
O tada supratau, kad man pms.
Kaip sunku būti moterim.

Kouč

Gerbiami skaitytojai, jūs viską žinote, aš tuo įsitikinusi.
Ar kas nors yra buvęs pas gyvenimo em... kalbininkai, į pagalbą!... koučerį. Kaip sako, kažikoks per feisbuko sietus mano akiratin papuolęs straipsnis  - kaučeris - ugdantysis vadovas, ugdomojo vadovavimo aistruolis. Kuklesnis google translator verčia banaliau, be aistruoliškų probumbosų - gyvenimo treneris. O gal ir treneris žodis negeras, importinis, brukalas basurmoniškas...
Nenukrypstam.
Tiesiog, man klausmas iškilo. Apie tuos aistruoliškus gyvenimo koučerius ugdytojus.
Ką jie daro? Ar verta su jais susidėti?
Vakar buvau pakviesta į barbekiu - dar viena žodinė žabanga - mėsos kepimo sueigą. Ir ten sėdėjo vienas toks aistruolis. Na. Iki pat vakaro pabaigos aš net neįtariau jį turint žmonių miegančių gabumų žadinimo galių. Sėdi toks ispaniškos išvaizdos vyriokas. Nosis kažkada buvo sulaužyta. Šortai, šlepkės - toks nebaisiai reprezentatyvus. Franko, vardu. Dėl nepaaiškinamų priežasčių aš į visus ispanakalbius žiūriu nepatikliai. Ir į brazilus prie to paties. Kad vienu ypu. Tikriausiai viskas per Don Kichotą...
Pasišiaušusi šukuosena. Bet šlepkės ir laužta nosis perveria vis tiek. Virėjas, galvoju.
Paisrodo - ugdymo aistruolis.
Dirbęs Londono sityje finansų sektoriuje. Metė. Dabar žmones gyvenimo moko. Ir kažkas pas jį mokosi.
Ne virėjas.
Ir čia mane smalsumas užvaldė - ko tie gyvenimo treneriai moko?
Na, maždaug - Tu gali, aš žinau tu gali. Peršok per bambą. Pirmyn. Tu savo laivo kapitonas. Jei labai nori - tai turėsi. Tik įsivaizduok labai gerai. Ir turėsi. Labai ačiū. Trys šimtai svarų. Iki kitos savaitės.
Ar kaip tai vyksta?

Jūs tikriausiai laužote galvas, kodėl aš nepalieku savo liurbių.
Keiksnoju, burnoju - o nepalieku.
Iš vienos pusės, po svečiavimosi pas draugę Londone pamačiau, kokie mano kaimynai draugiški ir rūpestingi. Iš kitos - pažįstama paprašė padėti jai sutvarkyti butą po nuomininkų išsikraustymo. Labai geras butas. Bet tokios tvarkos po gyventojų aš nebuvau mačius. Netgi tolimoj jaunystėj saulėtoj Amerikoj dirbdama valytoja per vasaros atostogas. O ten galvojau, jau mačiau viską, ką tik galima ir negalima... Padorūs žmonės išsikraustydami aptvarko - išmeta šiukšles, išsiurbia... Ten toks vaizdas, kad gyveno sniego žmonės, kurie intensyviai šėrėsi. Tiek laisvų plaukų nebuvau sutikus. Siurblys irgi. Šepetys apsivėlė taip, kad nebegalėjo suktis, reikėjo tą peruką nukarpyti 2 kartus. Vonios, panašu, per metus nevalė nė karto. Garintuvas, baliklis, milteliai, šepetys, dvi valandos. Kiliminę dangą reikia keisti, netgi sulaužytos grindų lengtos. Sniego žmonės - ne kitaip. Ir atrodytų - normalūs piliečiai.  Mačiau knygas - taikomasis origamis, dzenas be dzeno meistro.  Jis - kompiuterinių žaidimų dizaineris. Ji - biologijos studentė. Tik ji - anksčiau buvo jis. O jis - anksčiau buvo ji. Tačiau sulaužytų komodų ir grindų tai nepaaiškina.
Po šitos patirties - dar kartą apkabinau kaimynus ir pasakiau, kokie jie nuostabūs ir tvarkingi.
Kita priežastis - anglų architektai nekenčia žmonių.
Aš taip ir matau tokį Koščėjų susirietusį virš planų ir piktai trinantį rankas. Cha cha cha. Kankinkitės jūs nelaimingi mirtingieji!
Ir  mirtingieji kankinasi. Deginasi rankas po atskirai kranais, išsikraipę kojas lipa laiptais. Spraudžiasi trijų kvadratinių metrų miegamuosiuose.
Panašu, kad Anglijoje buvo kokie visi du architektai. Ir jų planus tiražuoja iki šiol. Labai daug namų su mažais langais. Va šito niekaip nesuprantu - namas gerame rajone. Aplinkui medžiai, gėlės, didelė parkavimosi aikštelė. Graži laiptinė - o langai kambariuose - kaip dūminėj pirkioj. Suprantu, kad iš godumo - didesni langai brangiau kainuoja. Sutaupysim, o žmonės vis tiek ims. Niekur nedings. Vien dėl tokių langų aš negaliu tenai gyventi. Šviesa mano viskas.
Modernių namų Mančesteryje yra. Su langais iki žemės. Bet ir kainos užlaužtos tiek, kad laisvas menininkas neįperka.
O karma man siunčia ženklus iš aukščiau - neburnok ant berniokų, gali būti daug blogiau.

Džo draugas klausia:
- Kiek tau metų.
- 34.
- O. Nežinojau, kad tau 34. Jei galvočiau, kad tau 34 - neklausčiau.
- Taip. Būti 34 labai nepadoru.
- Ne. Aš tiesiog galvojau, kad tu mano metų.
- O kiek tau metų?
- 27.
- O! O aš galvojau, kad tu mano metų.
 
 

Musės

Mūsų vonioje užsiveisė riebios juodos baisios musės. Skraido palubėj. Tupi grėsmingai. Stebi, kaip aš maudausi. Sukelia nudizmo jausmą. Tarybinės animacijos traumuotoje vaizduotėje tvenkiasi kraupių paveiksliukų juosta, kaip stora baisi musė išauga ir mane, zuikučio pavidale, kažkur pavogia. Nebepamenu, kur gyveno didelė bloga musė - drevėje? Nuo drevės vaizdo darosi dar baisiau ir aš greitai susivynioju į rankšluostį. Nes jūs gi žinot - musių akys viską mato. Viską viską. Ne, aš jų nesigėdiju, mumi gi nudistė su stažu. Bet jų žvilgsnis toks lipnus, toks nehigieniškas...
Džo, sakau. Ar matei muses vonioj? Taip, sako Džo. Mes su Krisu nusprendėme, kad ventiliacijos skylėje jų lizdas. Ar tu tikras, kad musės gyvena lizduose? Taip, o tai kur? Neturi jos lizdų. Nei šeimų, nei gaujų... Na taip, va, visa mūsių gauja palubėj. Ne. Nieko tu nesupranti. Musės yra vienišės. Kaip katės. Vaikšto po vieną. Ne kaip šunys. Jos ne gaujos gyvūnai. Na pažiūrėk pati. Gauja. Koks 20 musių. Kur matei 20 kačių vienoj vonioj. Gerai. Gauja, lizdas, motininė alfa musė - išpurkšk lizdą. Arba vorų reikia daugiau. Nes tas vienas, man toks vaizdas, jų bijo. Musės už jį didesnės. Skriaudžia, tyčiojasi.
Ne be reikalo musės man kėlė nepasitikėjimą. Viena jų įkando Džo. Ne kitaip.
Vakar vakare ne iš šio, ne iš to - Džo puolė plauti virtuvę. Suplovė visas lėkštes, puodus. Nuvalė plytelę. O šiandien nubėgo pirkti naują grindų plovimo šluotą - kalbininkai puolame į darbą - angliškai vienas žodis "mop" - o jeigu nori gerbti žodį lietuvišką - grindų plovimo šluota. Nors ji visa netgi ir ne šluota! O kempinė su kotu! Ir kaip ją užvadinti? Grindkempinkotė?
Žodžiu, nubėgo, nupirko naują... daiktą. Ir puolė plauti grindis. Kad šveičia, kad trina...
Kažkas su juo negerai. Per 8 mėnesius nemačiau tokių vaizdų. Musės susuko lizdą jo galvoje? Jau laikas kviesti greitąją? Gal palauksiu, kol visus namus iškuops, tada ir hospitalizuosim.

Kai egzistuoja koks nors vienas grožio standartas, reiškia, kad su kultūra kažkas ne taip.

/Iris Apfel/

Niekas neturi stipresnės psichologinės įtakos aplinkai ir ypač vaikams, nei nenugyventas tėvų gyvenimas.

/C. G. Jung/

Gyvenimas yra netikrumo forma, nežinojimas, kas toliau ir kaip. Akimirką, kai tu žinai kaip, tu pradedi truputį mirti. Menininkas niekada pilnai nežino. Mes spėjame. Mes galime klysti, bet mes darome šuolį po šuolio tamsoje.

/ Agnes De Mille/

  

Grįžo namo smirdukas Džo. Džo kambarys šalia mano ir jo rūkalai nelegaliai migruoja pro durų plyšius ir langus į mano demokratinę respubliką. O jis dar kartais nelabai prausiasi. Ir skaito, kad gyvenimas per trumpas dažnai keisti patalynę. Na va toks tas mūsų Džo. Kas labiausiai šiame reikale mane stebina, kad vis gi atsiranda mergaičių, kurios sutinka ištirpti kartu su juo meilės naktyje ir muskusiniai kvapai jų neatbaido. Kol tokios mergaitės atsiranda - Džo šventai tiki savo nežabotu seksualumu.
Iki kelionės į Londoną aš labai piktinausi ir keiksmojau likimą už tokią kaimimystę.
Londone apsistojau pas draugę. Simpatiškas namas - erdvi moderni virtuvė. Didelis sodas. Visas namas gerokai erdvesnis už mano, šviesus, šviežiai suremontuotas. Jaukus valgomasis, svetainė. O, galvoju, kaip miela.
Tada pamačiau, kas per tvarka.
Indus galima naudoti tik savo. Pavalgius, lėkštės suplaunamos ir iš karto suslepiamos į spinteles. Niekas nepaliekama ant džiovyklės - nes šeimininkams nepatinka. Net indų plovimo skystis ir kempinytė iš karto  paslėpiami į spintelę. Tvarka - kaip operacinėje.
Gūžtelėjau pečiais - dieagnozė aiški - OCD. Su OCD apsėstais piliečiais gyventi ne pyragai. Nes niekada tvarkos jiems nebus per daug.
O gyvena ji su dviem porom, viena iš jų - namo savininkai. Ne koks kokteilis, turiu pasakyti.
Kaimynė, ta kuri savininkė, vieną vakarą atėjo ir pareiškė, kad mano draugė Monika negali laikyti savo rankšluosčio vonioje. Į ką toji atsakė, pala pala - jūs gi savo rankšluostį ten laikote ir tie kiti laiko. Į ką po gana ilgo gičyjimosi buvo atsakyta - bet tavo rankšluostis didesnis. Nuėjo pamatuoti - 10 cm skirtumas. Gerai, sako, nusipirksiu mažesnį. Na, gerai, sako. Ir šviesų, nes tavo tamsiai žalias. Išsiskiria iš visos vonios...
Kitą dieną pradėjo brazilė daryti šaldytuve tvarką. Neklausdama sugrūdo mano draugės daržoves bet kaip ant jos lentynos. Ir su markeriu surašė vardus - kur kieno. Padalino, kaip tame "atiduok kaukolę" filmuke. Lemanui, Lemanui, Danieliui, Lemanui... O Monikai užteks ir vienos lentynos.
Vaikščiojau aš ten dantis sukandus - nesinori į svetimus konfliktus veltis. Nors tylioji Monika ten nelabai konfliktą ir įžvelgė. Yra tokia žmonių rūšis - visada pateisina kitų bjaurų elgesį.  O bjauriečiai tuo ir naudojasi.
Grįžau namo, apkabinau Krisą. Krisas net neatšoko. Matyt iš baimės jį vargšiuką suparalyžiavo.
Taip. Mano liurbiai labai toli nuo idealių kaimynų. Bet jie tokie žmoniški. Na ir kas, kad trys paršiukai. Bet pas mus net nėra mano/tavo šaldytuvo lentynų. Jie visiškai niekam tikę, bet tokie mieli, tokie jau savo, tokie lepšiukai...
Viskas suprantama palyginimuose.

Vakaras prieš kelionę į Londoną.
Netikėtai apėmė moteriška frustracija - ką rengtis?
Su sijonu rankoje beldžiuos į Kriso duris. Jis jau guli lovoje veneriškai droviai kumštyje suspausta kaldra prisidengęs krūtinę.
Krisai, kurį sijoną man geriau imti į Londoną? Ir dar suknelę. Ar geriau leginsai ir keletas palaidinių? Bet žinai, tada gausis per daug rūbų ir karšta bus. Tai gal tik ilgą sijoną ir suknelę tada... - tai vadinasi moteriška frustracija.
Krisas atsakė - beeee.
Krisai, tu mano draugas. Tu turi man padėti apsispręsti.
Tas sijonas per daug permatomas. O šiaip tai - beeee.
Krisai, tu manyje nematai moters. Supranti - aš esu moteris.
Ne, tu ne moteris. Tu ežiukas...

Primušiau su sijonu.