11

Reikia galų gale atakyti į 11 Aušros klausimų, o tada tęsti faktų apie save poryjimą. Sveiki atvykę į mano verbalinio egzibicionizmo koplytėlę. Faktų aš jums prigremšt galiu iš krištolo tyrumo bambos gelmių, o žmogus laukia atsakymų.

1. Ką pakeistum savo išvaizdoje, jei tik galėtum?
- Galiu ir keičiu. Nusprendžiau grįžti į savo naturalią spalvą, kol dar ne visai žilė barzdon.

Atauginėja. Čia prieš porą savaičių.
Dabar jau galima nukirpti raudonus. Palikti natūralios riešuto aka lieutiviškos pilkosios spalvos trumpus su raudonais galiukais.
Bus įdomu žiūrėti į veidrodį.

2. Šiuolaikinis vizualinis menas: nesąmonė, kurią gali "ir pats padaryti", ar nesuvokiamai paprastas, bet genealus dalykas? (Klausimas, dėl kurio aš su savo vyru ginčysiuosi visą likusį gyvenimą..)

- Išmokite teisingai formuluoti klausimus, susipažinkite su medžiaga ir nereikės ginčytis. Galėsite diskutuoti. O tai kur kas produktyviau ir maloniau smegenams.
Ir kodėl jei "gali pats pasidaryti" tai jau "nesąmonė"? Nenuvertinkit savęs.
Anglų kalboje yra du atskiri terminai "modern art" ir "contemporary art". Kurie į lietuvių kalbą dažnai verčiami, ypač šnekamojoje kalboje, kaip "šiuolaikinis menas".
Pasiskaitykite kad ir tą pačią banalią Wikipediją. Pradžiai užteks.
Šie du sąlyginės meno istorijos epochos persidengia - modernusis menas grubiai tariant prasidėjo su impresionizmo aušra, 19 a. pabaigoje ir tęsėsi iki 1980-ųjų ar pan.
Contemporary art - šiuolaikinis menas - tradiciškai mieruojama nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos iki-ki-ki dabar.
Tai yra begalės skirtingų stilių - popartas, ekspresionizmas, optinis menas, grafiti, skaitmeninis menas, instaliacijos, žemės menas, neo-klasicizmai ir kas tik nori ir nenori.
Vizualusis menas apima piešimą, tapybą, grafiką, fotografiją, skulptūrą ir kt...
Dabar jūs manęs klausiate - ar per visus šituos metus sukurti milijonai meno kūrinių yra arba šūdai arba šedevrai?
Aš į tokį klausimą negaliu duoti atsakymo.
Ne tik mene, bet visame kame apibendrinimai yra klaidingi. Iš kategoriško mąstymo geriau išaugti kartu su jaunatviniais spuogais, nes naudos iš jo jokios, o žala didelė. Gyvenimas ne juodai baltas, nevienareikšmis ir priklauso nuo daugybės kintamųjų. Kas gerai vienu atveju, labai blogai kitu.
Atsiprašau, jei mano atsakymas šiek tiek aštrokas, bet tai vis gi mano duona kasdieninė, o tik ne profesionalams viskas yra paprasta ir be išlygų.
Paveiksliukų šia tema paieškosiu kitą kartą.
Dabar laikas miegoti.

3. Pats skaniausias dalykas, kokį teko suvalgyti?

-Aš stengiuosi viską valgyti skaniai.
Būna ir nelabai. Bet retai.
Mėgstu baklažanus, persikus, avokadus... Dėl skydliaukės pamišimo ryju daug saldėsių. Beveik kasdieną sukemšu po puskilį teramisu. Gerai. Tai dabar mano dietos vinis. Ir Haribukai. Bet šiaip... mamos keptos bandelės...
Planas pirkti sulčiaspaudę ir duonkepę.


4. Kokią dainą dažniausiai dainuoji?

-Dažniausiai dainuoju Nai-naaaa-nai-na-na-naaaaa ir Nai-NAI-nanananananana-NAI-nanananana arba Nai-na-nai-nainai-narana-rana


5. Kokio dalyko visiškai nenori niekada ir jokiais būdais gauti dovanų nuo antrosios pusės? O gal jau esi tai gavusi?

- Kaip sakė nepakartojama Faina Ranevskaja: "Antrą pusę turi smegenys, šikna ir tabletės. O aš iš pat pradžių pilna."

Nenoriu nieko pagaminto/uždirbto neetiškai. Pvz. deimantų ir auksų - iš išprievartautos/apnuodytos žemės... Na taip, tie patys kaliošai irgi  gimdami prievartavo/nuodyjo žemę, bet bent jau nėra tos kompleksuotos patetiškos pompos. Ir naudos daugiau. Dovanokite man kaliošus, mielieji.

6. Ar rūšiuoji šiukšles?
-Taip.

7. Kokių daiktų turi daugiau nei šimtą?
-Knygų

8. Ar esi taupus žmogus?
-Ne.

9. Kokios spalvos Tavo kambario sienos?
-Bjaurios.
Turiu Mongolijos vėliavą ant sienos.
Neklauskit iš kur.

10. Obuolys ar šokoladas?
-Morka.

11. Ko labiausiai bijai?
-Durnių.

Buvo sugedęs kompas. Galėtų dažniau. Iš neturėjimo ką veikti galimybės žudyti laiką www persistumdžiau baldus. Radau pamestą raktą ir jo dublikatą, vienišų kojinių ir motivaciją. Rytoj dar tikiuosi įsigyti didelį rašomąjį stalą. Tada iš vis nebebus kur dėtis - dabar visus nedarymus verčiu ant stalo trūkumo - va, apveda Sedova ranka savo kambarį, rašomojo darbinio stalo, kaip matote, neturiu, tai gi stop mašyna net benzina. Tolimajame kampe ketvirtapvalis stalas ant trijų kojų, per žemas, tik žurnalų kalną suversti ant jo tinka ir prisukamą vonios ančiuką ant tos krūvos patupdyti. Niekam daugiau. Ir štai jūsų dėmesiui stalas paprastasis. Pietus galima vakarieniauti. Arbatą gerti. Kompiutrį ilsėti. Ir žurnalų kalno jaunesnijį brolį auginti. Be ančiuko. O darbai - kokie darbai. Jie ne darbiniai stalai, garbės žodis, o tik šiaip - erdvės švaistymas.
O rytoj kaip gausiu stalą, kaip griebsiu, kaip stversiu. Tai ir pasipils... kitokie pasiteisinimai.
Znajem - plavali.

Pavargau visai. Grįžau iš vaikų dabojimo. Atsisėdau ant sofkutės. Krisas slapta nuo manęs rūko mūsų livingrume. Sakau - nerūkyk. Galvojau, tu daug vėliau grįši, sako. Susisuko dar vieną. Galiu dar vieną surūkyti. Ir žinote, man net nebuvo jėgų muštis.
Laukiau Džo lazanjos. Sulaukiau. Anglai valgo lazanją su savo čipsais (aka skrudintos bulvytės). Sunkios praeities ir pokario skurdo šešėlis - viskas su bulvytėm. Kad užkišti alkį. Kaip Rusijoj viskas su duona - net koldūnai ir makaronai. Taip čia jų čipsai. Sako net yra burgerio variantas - perpjauta bandelė prikišta bulvyčių. Nu nafig. Tfu. Aha, sako, jūs imigrantai, tyčiojatės iš mūsų tradicijų. O lazanja skani. Nors kiek naudos iš tų bernų. Ir filmą uždėjo Takeši Kitano "Zatoiči". Ten kraujas gražiai trykšta. Sukelia palengvėjimo jausmą. O gal sotumas sukelia palengvėjimo jausmą. Sakau, gerai, ačiū, arigato godzaimasu, einu ilsėtis. O tai sako, filmą žiūrėti labai sunku? Daug jėgų atima?
Čia mano vidiniam introvertui reikia pabuti vienam. O berniukai geri. Visi psichai, todėl mes randame bendrą kalbą.


Tęsiant šitą reikalą  toliau pasakoju apie savo 11 punktų.
Numeracijos nėra, nes kairysis pusrutulis miega.

Keistas vis gi dalykas, tas blogas. Plačiąja prasme.
Rašo eilinis pilietis apie tai, kaip jis nemėgsta pirmadienių. Ir nieko čia ypatingo. Visi nekenčia. Išskyrus tuos, kam pirmadienis ne pirmadienis. Tai va, eilinis pilietis parašo - nekenčiu pirmadienių. Ir dar nuotrauką įdeda, kad net ir disleksikai suprastų - taip, jis tikrai moka nekęsti pirmadienių. Kitą dieną, eilinis pilietis parašo, kad antradienis kaip ir nieko visai diena. Ir nuotrauką įdeda. Pageidautina kačiuko, bet ne saldaus, be blizgučių ir rožyčių. Čia blogas padorus. Tada, trumpas ciniškas juokelis trečiadienį. Ir paveiksliukas išjuokiantis ofiso gyvenimą. Ketvirtadienį galima nieko ir nerašyti. O penktadienį papai. Nebūtinai papų pasinė nuotrauka, bet, kad būtų aišku visiems - papai yra, tik nepapuolė į kadrą. Šeštadienis praleistas. Sekmadienį juoda neviltis. Juodai balta suartų laukų nuotrauka su juodų varnų debesim. Intelektualu, lakoniška ir prieš mamą negėda. O dar geriau, kad biliūninius jausmus sukeltų, dvelktų egzistencializmu, maru, prarastąja karta ir oneginu.
Ir atitinkamai kartojasi, nes visiems žinoma - gyvenimas padarytas iš ant smilgos suvertų savaičių. Pusė iš jų neprinokusios.
Ir tai yra blogas.
Ir neklauskite manęs, kodėl vieniems parašius "nekenčiu pirmadienio", o kitiems perskaičius "nekenčiu pirmadienio" tarp jų užsimezga ezoterinė simbiozė. Gal todėl, kad kartu smagiau nekęsti pirmadienių? Gal.
(Visi dalyvių vardai ir pakeisti, nei vienas pirmadienis nenukentėjo).

Supratnti, Karlsonai, ne pyraguose laimė...

/A. f. "Mažylis ir Karlsonas"/

- Prašau, nerūkykite. Aš tikiu, kad įkvėpdami cigaretės dūmus į paučius jūs žudote save.

- Mano daktarai sako, kad tai padeda atpalaiduoti mano gerklę.

- Jie idiotai.

- Jie buvo išventinti į riterius.

- Reiškia, jie oficialūs idiotai.

/"King's Speech"/

- Ką tu čia veiki?- tarė jis girtuokliui, kurį rado tylomis kiūtantį prie daugybės tuščių ir pilnų butelių.

- Geriu,- atsakė girtuoklis niūriai.

- Kodėl tu geri?- paklausė Mažasis princas.

- Kad užmirščiau,- atsakė girtuoklis.

 - Kad užmirštum ką?- pasiteiravo Mažasis princas, kuriam jis jau kėlė pasigailėjimą.

- Kad užmirščiau, jog man gėda,- prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.

- Gėda ko?- kamantinėjo jį Mažasis princas, kurį ėmė noras jam padėti.

- Gėda gerti!- užbaigė girtuoklis ir daugiau nieko nebepasakė.

/Antuan De Sent Exupery "Mažasis Princas"/

Turėjau įsitikinimą, kad mano blogas neįeina į tipiškaimergaitiškų blogų porūšį.

Jame nėra gražių raidžių, taškuotų fonų ir šiaip - Sedova per sena ir ciniška.

Bet geroji Aušra atsiuntė pakvietimą ar kaip tai vadinasi bloggertagą.

Apie tokius dalykus galvoju, kad tai nuobodžiaujančių namų šeimininkių uodegos pasikėlimas. Arba jaunų pieniškų sielų dėmesio stokos pasotinimas. (Jaunos pieniškos sielos dėmesį ryja nekramtydamos)

O senam kareiviui kam šitie zabubonai? Uodega pakelta, dėmesio perteklių išvaikiau su šluota, o jis per langus lenda, kad jį kur paraliai.

Kitas mano vietoje ignoruotų šitą reikalą, bet aš mandagi ir išauklėta su šakute ir peiliu. Publika laukia, šventas reikalas.

11 faktų apie save.

Vis tiek aš nesuprantu - kaip taip galima? 

Dauguma blogų yra asmenianiai, o jau tipiškaimoteriški visais 145%. Ką žmonės rašo? Apie save.  Apie asmeninius chobius, pasivaikščiojimus, rankdarbius ir puodus.

Tai kokie dar vienuolika faktų? Banko kortelės pin kodas tik beliko nepaminėtas

A todėl, kad čia toks mergaitiškas žaidimas. Mano laikais, iki kompiuterių eros, mergaitės turėjo tokius sąsiuvinius plastikiniais rudais ir mėlynais viršeliais, pirmą puslapio viršutinį ir apatinį kampus užlenki, gaunasi trikampis. Ir pačiais gržiausiais flomasteriais užrašai "anketa". Ne, ne taip. Tvarkingai išplėši lapą, kad nesimatytų, pakartoji užlankstymą ir dar kartą užrašai "Anketa". Procedūrą galima kartoti tol, kol teks paimti naują sąsiuvinį.

Ir dabar, informacijos pertekliaus laikais, moteriškasis anketizmo genas neduoda blogerėms ramybės. Vat aš įsitikinus, kad vyriškoje blogosferoje šitie klausimynai neskraido.

Užtenka bumbėti, Sedova, tu juk nuostabi.

Faktai. Teorijos. Legendos.

Man neįdomu būti gražiai, 3 naktis miegu be patalynės (niekas neišima iš džiovyklės), prabundu skersai lovos nesuprasdama, kur aš? Vaikštau su purvinais žygeiviškais batais ir kurpine (tegul visi galvoja, kad aš ką tik iš žygio) ir skirtingom kojinėm, bo nerandu vienodų. Draugė sako - o tu ne visada taip? Tavo toks stilius. Nejaugi, sakau aš, tikrai? Taip. Gerai... Juk daug lengviau gyventi ir kvėpuoti gaivų vidinės laisvės orą, neteršiamą vienodų kojinių problemos. Ir laiko ryte susitaupo, nes ką gi sakyti - atsiprašau, pavėlavau, nes turėjau vieną žydrą kojinę su snieguole, o į porą tik juoda su pelėdom arba raudona su gėlytėm. Negalėjau apsispręsti, sukau galvą, todėl pavėlavau. O šiaip, aš profesionalė, savo srities žinovė, punktuali ir atsakinga. (Tokias recenzijas man rašo klientai, jie nežino apie kojines.)

Galima, aš rytoj pabaigsiu šitą išpažintį, o dabar jau miego noriu, pasiimsiu patalynę ir miegosiu kaip žmogus. 

Nors mano pažįstamas baleto mokyklos direktorius dažnai miega be patalynės.(Aš viską žinau, nes su jo šunim draugauju). Jis direktorius - jam galima. Ir aš savo pačios direktorius, kapitonas, režisierius ir blogiausias metų darbuotojas viename.

Vaikų priežiūra labai išvargino.
Kaimynas Džo pamatęs mane klausia - tu vėl sergi? Ne, sakau, aš vaikus prižiūrėjau tris vakarus iš eilės. Man miusli pakelis praplyšo, pusė virtuvės musliuota. Rytoj sutvarkysiu. Nesirūpink, sako, nesvarbu. Eik ilsėtis, sako.
Va kaip man kenkia vaikų priežiūra.

Labanktis.

Sako, šventoj knygoj liepta, duoną kasdieninę prakaitu savu uždirbti.
Užsidirbu teramisu kasdieninį prakaitu savo.
Teisingai gyvenu.
Bet kaifas kur?
Tris dienas tik dirbu kaip angliakasys.
Šiandien jau neužteko jėgų pareiti namo. Pusiaukėlej atsisėdau ant šalto metalinio suolo su apvaliom mažom skylutėm ir laukiau autobuso. Skylutės nešildė visai. 10 minučių sėdėjau. Stotelės kūrėjai nekančia senų žmonių, neščių moterų ir nuvarytų arklių.
Sąmonė nulemia būtį, būtis nulemia sąmonę.
Kaip taip nusilemiau 11 valandų darbo?
Žinote, jei aš suvaldau ir sukišu į lovas 4 berniukus - dar yra parako.
Berniukus - tiesiogine prasme. 4 vienetus vaikų.
O ne tai, ką jūs pagalvojot.
Sėdint ant šaltų skylučių kyla šiltos mintys.
Tik - kur reikės dėti lavonus?

Aš, kažkur netoli Niagaros, 2000 

Kaip gerai.

21 amžius lengvina vartotojų neribotus poreikius paprastų žmonių gyvenimą.

Va, prisiminiau amerikiečių 80-ųjų komediją. Apie dvi poras dvynių, sumaišytų gimstant. Traukia mane peržiūrėti tų laikų filmus. Turi jie tik 80-iesiems būdingo šarmo. Palyginus su dabartinėm komedijom, senosios daug naivesnės, bet ir daugiau pozityvo. Nėra komercinės erotikos ir vulgarumo, peržengusio pošlybės ribą. Ir mados - pečiai, plaukai, kvarbatkos! Kaip galima to nemylėti - tai atskira epocha, tai naujasis barokas.

Grįžtant prie filmo. Kaip viskas paprasta. Įvedi paieškoj "film 2 pairs of twins 80s" ir akimirksniu atsakymas "Big Business", su ta aktore, žinai tokia, pikto veido, ugniniais plaukais... Bette Midler. Bet man ji vis tiek bus, ta aktorė, tokia ungniniais plaukais, visada vaidina vriednas - ji ir yra amerikietiški 80-ieji. Kai kinomatografija pradeda keisti moters įvaizdį - ne tik švelni mama perekšlė, bet ir kieta business woman. Dangoraižiai, limuzinai, didmiesčių žavesys.

Būdama tarybiniu vaiku, svajojau apie baltus sportbačiua, violetines pūkuotas ausines ir kitus grožius iš katalogo "Quelle". Megztiniai su mikimausais, lėlių namai... viskas buvo nepasiekiama. Ir tas svajojimas buvo toks naiviai tyras. Nes žinojau - jų neįmanoma nusipirkti.

Vėliai atsirado ir treningai su mikimausais, ir balti sportbačiais su rožiniais raišteliais, arba vienas neonianiai salotinis, kitas oranžinis. Atsimenu pirmą importinę kramtoškę - vaisinio muilo skonio, išspjoviai ant kilimo. Buvo visai ne tokia, kaip mano quellinėse svajonėse. Pirmasis "snikeris"...

Tada daiktai teikė daugiau džiaugsmo ir buvo labiau vertinami.

Turėjau rusišką žurnalą apie amerikiečių architekturą. Čikagos architektūros pavyzdžiai - namai kukurūzai, Lloyd Wright namas virš upės ir daug kitų įdomių, origanalių ir futuristiškų namų. Tada man visa Amerika atrodė tokia - moderni, graži ir kūribinga.

Paskui daug kas atvėrė akis ir vaikiškas idealizmas išgaravo. O nuvažiavus pati pamačiau viską dar kitaip "ne per televizorių". Ir nors ir prieš tai buvau keliavus nemažai. Bet, ko gero, nuo USA vizito  2000 metais, tapo aišku, kad klausimas "o kur geriau šalyje A ar šalyje F?" tiesiog neturi prasmės. Visur savi trūkumai ir privalumai. O geriau ten - kur tau gerai. Tai gali būti ir derevnia Hadiukino, ir Hondūrasas, ir šiaip, koks Selechardas... 

O susikurti savo "gerai" - kiekvieno asmeninis darbas.

Pala, apie ką aš čia?

Apie filmą "Big Buziness" - jis man patinka. Ir ta stamboka, nors plonom kojom, vriedno veido aktorė, su ungniniais plaukais. Patinka žiūrėti senus filmus. Tarybinius ir amerikietiškus. Nes juose yra to vaikystės naivumo, iš kurio aš išaugau. Kuris ir nereikalingas, bet smagu pasilepinti pusantros valandos doze.

Kaip ir senos foto, iš kurių į tave žiūri kito laiko žmogus.

Buffalo 2000

Reikia dažniau virti kompotus. Tai skanu, šilta, sveika, lengva.
Nusipirkau maišą obuolių, o kitą dieną pamiršau ir dar kartą nusipirkau.
Turiu daug obuolių.
Žaliam pavidale aš tiek negaliu sukramtyti.
O kaimynai minta springlais, šaldytais pusfabrikačiais ir greitmaisčiu.
Todėl sugalvojau išsivirti kompotą. Obuoliai, spanguolės, razinos, cinamonas, gvazdikėliai, kardamonas, cukrus.
Kaip skanu, kaip skanu, kaip skanu!
Reikės dažniau virti kompotą. Ir galima juk dėti ką tik nori. Vaisius, uogas... išskyrus raugintus agurkus.
Tikriausiai dar ir dietiška.
O aš prisižiūrėjus savo 5 metų senumo fotkių susikrimtau baisiausiai, taliją pametus.
Kompotausiu.
Ir jums rekomenduoju.

Į kačių kare temą

Kai kurie žmonės laiko save vyrais vien todėl, kad jie nėra moterys.

/Yavdat Ilyasov/

Vienišu būni tik tada, kai turi tam laiko.

/Janusz Leon Wiśniewski/

Labai mažai yra žmonių, kuriuos aš tikrai myliu, ir dar mažiau tų, apie kuriuos gerai galvoju.

/Jane Austen/

Tė

- Norite obuolį? Obuoliai ilgina gyvenimą!
- Ne, ačiū.
- O cigarą?
- Jie irgi ilgina gyvenimą?
- Ne, jie trumpina jį. Paskui tai išsilygina obuoliai.

/Erich Maria Remarque "Trys draugai"/

Protingai nugyvent gyvenimą - sunku.
Tu pradžiai bent žinok dalykus du:
Verčiau būk alkanas, negu bet ko pavalgęs,
 Ir liki vienišas, jei nėr tikrų draugų.

/Omaras Chajamas "Rubajatai"/

Taip, žmogus mirtingas, bet tai tik pusė bėdos. Blogai tai, kad jis kartais būna netikėtai mirtings...

/Michail Bulgakov "Meistras ir Margarita"/

Va, feisbuke radau:

I am taking part in an 'encouraging creativity' challenge. I promise to make something with my actual real hands for the first five people who leaves a comment to this post. Commentor will copy this post onto their own facebook status and commit to do the same. A handicraft, art, or something else interesting, but it has to be handmade by yourself. Shipping to a friend in 2013 by snail mail or e-mail. Will you do this with me?

Tai va. Aš dalyvauju "kūribingumo skatinimo" iššūkyje. Aš pažadu padaryti ką nors savo rankomis pirmiems penkiems, pakemontavusiems šita įrašą. Komentatorius turi nukpijuoti šitą skelbimą į savo blogą, sieną ar pan. Rankdarbiai, meno kūrinys ar kažkas įdomaus padaryto savo rankomis. Išsiūsti draugui 2013 metais patšu arba el. paštu.
Ar prisijungsi?

Turiu pasakyti, kad niekada į tokius reikalus nesiveliu.
Nes ir be jų pati sau iššūkis.

Bet va, sugundė.

Prašom jungtis!


UPD
Tancujut vse!
Neapsiriboju penkiom, gali dalyvauti visi norintys rankdarbinių mainų.

Kai prasideda visokios ligos, pradedi galvoti apie amžinąjį vandens stiklinės klausimą.
Kaip žinia, senatvinis troškulys nežino saiko, norisi gerti ir gerti ir gerti hašdu-o brangų hašdu-ooo. Šviesi senatvė - vandens stiklinė šalia lovos.
Klausimo skausmigumas tame - kas? kas gi kas kas kas? atneš TĄ sakralią stiklinę?
Vyrauja mitas, kad tam geriausiai tinka vaikai. Ir kuo daugiau vaikų - tuo daugiau stiklinių.
Vaikai - mūsų vanduo!
Bet aš neteisinga moteris. Kūdikių kvapas man nesukelia euforijos, dauginimosi instinktai miega ir šiaip, taip juk va gi paprasčiau.
Išeina - nematyt man vandenuko...
Vienas mano pažįstamas norvegas pasakojo, kad jo močiutė daug metų praleido lovoje. Neatsimenu diagnozės, bet vaiksčiot galėjo sunkiai arba visai ne. Sėdėjo lovoje, skaitė knygas ir gėrė brendį. O senelis vaikščiojo su prijuoste, darė valgyt, tvarkė namus ir nešiojo jai brendį.
Tai va.
Kam kas.
Aš dar pagavosiu, kokį gėrimą rinktis.
Laiko dar yra.
Gal.

Hyp hyp skydliaukė

Na va štai kaip.
Gavau diagnozę - hyper aktyvi skydliaukė. Gamina hormono T4 išsišiepus.
Ko ji nerimsta - daktarytė nežino.
Sako, moteriškėms būna. Nuo 20 iki 40. Va matai. Tau 33, kaip tik viduriukas. Ir šiaip, apie 2% moterių serga, vyrai daug rečiau. O aš ką visada sakau? Sunku būti moterim (bet linksma).
O tas T4 greitina medžiagų apykaitą. Dėl to man karša, prakaituoju, prastai miegu, padažnėjęs pulsas, pakilęs kraujo spaudimas, dreba rankos, silpsta raumenys. Svoris nelabai krenta, bet ryju daug saldumynų. Anksčiau galėjo šokoladai ir Ko gulėti amžinai. Dabar kapojų ledus dėžėm. Ypač šokoladinius. Galiu per vieną kartą suvalgyti visą sausainių ar pyragaičių pakelį. 3000 kcal - ir nieko, netunku. Galėčiau ir antrą su om nom nom. Laisvai. O džinsai gal ir krenta.
Išrašė vaistukų.
Nes trumpai ten taip viskas vyksta. Skydliaukė gamina T4, o smegenai TSH, kuris sako skydliaukei gaminti T4. Mano skydliaukė įsijautė ir gamina T4 trigubu pajėgumu. Todėl smegenys galvoja - T4 pas mus kaip šieno, nereikai skydliaukės nieko prašyti, todėl TSH yra labai mažai. Ir dabar man visą šitą reikalą reguliuos. Bijau, kad nenureguliuotų.
Gerai buvo senovėje. Jokių T4 ir THS nebuvo. Dar neprisigalvojo. Buvo demonai, piktosios dvasios ir dievų rūstybė. Šalavijo dūmais aprūkytų, dilgelėm pirty išplaktų ir būtų kriukis.
O dabar įteikė 5 lapus informacijos apie ligą. Kad baisiau būtų.
Iš kitos pusės - simptomai kaip pirštu į akį. Aukščiau minėti ir dar nerimas, nervingumas, emocionalumas, apatija,  nuovargis, irzlumas... Daug ką paaiškina. O aš galvojau, kad aš iš prigimties tinginė, isteriška jautri asmenybė ir šiaip mizantropė.
Palengvėjo. Čia ne aš, tai T4 susiraukęs ir nepatenkintas. Tai T4 pavargęs ir neturi motivacijos. Tai T4 prisgalvoja nesąmonių ir kriokia. O aš kenčiu. Nes vis galvoja, kad tai aš.
Keista ir baisoka, kiek hormanai įtakoja mūsų emocijas, požiūrius, empatiją, religingumą ar politines pažiūras.  Daugiau vienų - altruistas, daugiau kitų - aršus dešinysis. Hormonai - tai mes, tai mūsų demonai ir angelai...
Nu ką. Gydisim.
Aš čia rašau, ne tam, kad reklamuoti savo paliegumą. Tiesiog aš iš pradžių nelabai kreipiau į tai dėmesį. O reikėjo anksčiau eiti pas medikus. Todėl jei jumi viskas užknisa, nesinori nieko daryti ir erzina aplinkiniai - eikit daryti kraujo tyrimus.
Saugokit save. Nesirkit.

Knygų lovos

Yra blogesnių nusikaltimų negu knygų deginimas. Pavyzdžiui - neskaityti jų.

 /Ray Bradbury/

Sunku pamiršti skausmą, bet dar sunkiau prisiminti džiaugsmą. Laimė nepalieka įsimintinų randų.

/Chuck Palahniuk/

Jeigu gimei be sparnų, netrukdyk jiems augti.

/Coco Chanel/

Jeigu pasaulyje viskas beprasmiška, - pasake Alisa, - kas trukdo išgalvoti kokią nors prasmę?

/Lewis Carroll/

Po ligos, pilnaties ir švenčių rytas vakaras pasiklydo paroje. Vakaras nusistūmė į paryčius, o rytas pavirto į skausmingą kovą su visais pasaulio miego dievais. Lova įgyja super gravitacijos jėgą, kuri traukia patalan kaip juodoji skylė. Kiek jėgų - valios ir fizinių - reikia atplėšti galvą nuo pagalvės. Daugiau negu išnešti visus sojuzus ir opolus į Žemės orbitą.
To be honest, valios neturiu visai. Valios genas miega išjungtas, užgožtas prokrastinacijos genų. Bet žadintuvas skamba taip bjauriai kas 7 minutes ir tas abstraktus žodis "reikia" nugali.
Kodėl ant lovos galvūgalio stovi tarka? Todėl, kad  3 val. nakties užsimaniau tarkuotų morkų su obuoliais ir medumi. Ir 3 puodukai - dryžuotas, žirniuotas ir autobusuotas. Žvakė. Rožinis kvarcas ir nežinau, kaip vadinasi vietinio medžio šaka.
Žadu sau ir visiem vaikščioti į baseiną. Bet, kaip ir viskas moters gyvenime - tai komplikuota. Artimiausias klubas - nebrangus, bet prastas. Nors aišku, galima nesiprausti ten, o bėgti namo. Kitas šiek tiek toliau - bet baseinas labai mažas. Dar yra didelis didelis baseinas, kuriame nebuvau, Aquatics vadinasi, ten ir sportininkai profesionalūs plaukioja, galiu ir aš teliuškentis.
Kaip ir pridera moteriai - aš nepatenkinta savo figūra. Visi kiti patenkinti. Laikinai einantis berniuko pareigas - patenkintas. Masažistas - patenkintas, masažuoja mano užpakalį su įkvėpimu. O aš - ne. Nors, man atrodo, kad čia daugiau "taip reikia" aspektas, o ne tikras nepatenkinimas. Kažkada seniai seniai, kai buvau jaunesnė, man rūpėjo makiažai ir kitos nesąmonės. O dabar - dažausi kartą į mėnesį, nagus lakuoju dar rečiau. Bo tingiu, bo nafig?
Taigi, jaunimas. Žinau tą jausmą, kai artėja 30. Atrodo - viskas. Senatvė, pleiskanos, serialai ir barsčiai. Bet tai netiesa, netiesa, netiesa - po 30 gyvenimas tik prasideda. Niekada nesijaučiau taip gerai, kaip dabar. Nebėra poreikio patikti, įtikti, tikti. Take it or leave it - ir taškas. Atsirado ramus patenkintumo jausmas. Man gerai.
Pala, o apie ką aš čia.
Tai va. Išstrūkau iš lovos spastų. Išsiruošiau. Ir grybšt grybšt - rakto švarko kišeniuje nėra. Durys užrakintos - net net negaliu išeiti į lauką. O užpakalinės durys tiek išbrinko, kad neatsidaro. Tikrinu visas potencialias kišenes ir lentynėles. Nėra. Kaimynai išėję. Ir ką daryti?
Atšaukiau reikalus. Sėdžiu namų spastuose.
Žiovauju. Gurkšnoju kavą. Bandau tikėti kavos magija.
Hiacintai nuvyto.
Reikia judintis.

Mano priklausomybės:
1. arbata
2. paveiksliukai
3. citatos
4. kavalieriai
5. kvapai

nors ne. Be kavalierių galiu gyventi.

Geriausi 2012 paveiksliukai su gyvūnais

Tilda Swinton, Tim Walker nuotrauka

Kad sužinoti metų vertę, paklausk studento, neišlaikiusio egzamino.

Kad sužinoti mėnesio vertę, paklausk motinos, pagimdžiusios prieš laiką.

Kad sužinoti savaitės vertę, paklausk savaitinio leidinio redktoriaus.

Kad sužinoti valandos vertę, paklausk įsimylėjusio, laukiančio savo mylimosios.

Kad sužinoti minutės vertę, paklausk pavelavusio į traukinį.

Kad sužinoti sekundės vertę, paklausk tą, kuris neteko savo artimo žmogaus automobilių avarijoje.

Kad sužinoti vienos tūkstantosios sekundės dalies vertę, paklausk Olimpinių žaidynių sidabro laimėtojo.

/Bernard Werber/

Ką gali apie mane žinoti, jeigu tu su manim nemiegojai ir negėrei?

/Marina Cvetajeva/

Tik veiksmai kažką keičia. Jeigu nėra veiksmų, viskas lieka kaip buvę.

/House/

Labiausiai man patinka bandyti save ten, kur aš tikrai žinau, kad niekada nesigaus.

/Robin Write/

Tol, kol mano veidą spausdina pirmame puslapyje, man nusispjauti, ką apie mane sako septynioliktame.

/Mick Jagger/

Reikia sveikinti.
Vienus pragyvenom. Kitus pasitikom.
Kalendorius kartojasi.
Gyvate ryja savo uodegą.
Spiralė raitosi.
Reikia linkėti.
Sveikatos, laimės, pinigų.
Darnos, džiaugsmo, meilės.
Norų išsipildymo.
Pavojingas dalykas norai.
Reikia mokėti atsargiai norėti.
Be švenčių švęsti.
Iš sielos linkėti.
Kasdieną daryti.
Kasdieną mylėti.
Kasdieną padėti.
Ir išnorėti norai bus įrašyti kalendoriuje,
kuris baigsis, kai prasidės naujas.
Kai mes pereisim per 365 dienas.
Kai laikas pereis per mus.