Ėjau gatve. Prieš mane ėjo du vyrukai. Kreivom muskulingom ir gana plaukuotom kojom. Apsirengę sportiniais šortais, šlepkėm ir net nežinau, mieli kalbininkai, kaip tą drabužį pavadinti - berankovėm maikėm. Nenoriu barbarizuoti, bet per kalbos kultūrą taip ir neišmokė kaip tas aprangos elementas vadinamas. Kažkodėl iš tokio apsirengimo ir kojų kreivumo nesitikėjau išgirsti rišlių, ilgesnių nei 3 žodžiai, cenzūrinių sakinių. Nustebau. Vienas sako kitam: "Tu taip užaštrintai į viską reaguoji, nes tavo nervų sistema išsiderinusi." Oho, galvoju. Hm, galvoju. Mane irgi daug kas paskutiniu metu užknisa, galvoju, matyt irgi nervų sistema išsiderinusi.
O ant šaligatvio gulėjo nedgyvas žvirblis. Toks visai negyvas ir netradicinėj pozoj numiręs. Keistai pasviręs ir snapu atsirėmęs į šaligatvio plyteles. Pamatė  kreivakojai praeiviai žvirblį ir sako: "Stručiu apsimeta!".
Išvaizda apgaulinga.

Leopardizmas

Aš asmeniškai nesu leopardinių raštų gerbėja, bet žaviuosi šio namo savininko drąsa.
Amerikoje namų bendrijos prisigalvoja visokių įstatymų ir taisyklių, kad žmonės net savo nuosavo namo kieme negali daryti tai, ko nori. Pvz., kai kuriose bendrijose negalima net vidiniame namo kieme džiauti skalbinius. Negalima auginti daržvių lysvėse. Žolė visada privalo būti nušienauta, už pienes ir kitokias piktžoles skundas į policiją. Negalima kieme palikti grilių, žaislų, valčių ir t.t. Negalima laikyti daugiau nei 3 šunis. Štai jums ir laisvės šalis. Galima pasidžiaugti, kad negyvenu ten tarp paranojiškai baltu tvorelių. Nors ir neturiu valties, 5 šunų ir netgi grilio.
Mano kreivakojai balandžiai man mielesni už pagal liniuotę nukramtytą veją.

Balandžiai

 foto Dmitry Zverev

Mano gatvėje daug balandžių. Ir vyrų su žaliai orandžiniais kombinezonais ir ūsais. Jie kasa ir grežia taip, kad visas namas dreba ir dingsta karštas vanduo.
Balandžiai tik vaikšto pievelėje, burkuoja ir kažką lesa. Ant suoliukų dažnai sėdi žmonės. O kur sėdi žmonės - visada yra ką palesti.
Eidama iš parduotuvės mačiau kaip rainas katinas lėtais medžiokliškais žingsniais, kaip sulėtintame filme prisėlino prie balandžių kompanijos. O tie toliau sau burkavo, kraipė galvas, kasėsi sparnus ir nekreipė į jį jokio dėmesio. Jis prisėlino dar arčiau. Pritūpęs, įsitempęs. O tie nekreipia į jį dėmesio. Dar lėtą žingsnelį į priekį. Jau iki balandžių tik koks 30 centimetrų likę. Šok, griebk!  O kvaišius net nežino ką daryti. Gal jam tie balandžiai visai kaip ir nereikalingi. Pagausi kokį - o ką su juo tada daryt? O jei dar snapu akį išmuš? Kam tiek rizikos. Mąsto rainius ir žiūri į balandžius. O tie nekreipia į jį jokio dėmesio. Aš stoviu ir stebiu. Nepasiemiau nei fotoaparato, nei telefono. Rainas katinas pritūpęs ir sustingęs. Balandžiai taip arti. Sustingęs kaip skulptūra - nei pirmyn, nei atgal. O balandžiams visai neįdomu. Nekreipia į medžiotoją dėmesio. Pro šalį ėjo triukšmingi žmonės - balandžiai tingiai paskrido porą metrų į šoną. Katinas liko nepatenkintas. Praignoravo.
Kaimyninio namo balkone dažnai matau senutę. Tokią visišką visišką senučiukę. Smulkutė. Baltais plaukučiais. Kabančiais drabužėliais.  Mačiau kaip beria balkone grūdus. Balandžiai suskrenda. Tada ji sėda ant mažos kėdutės. Toks graudus senatvės įsikūnijimas. Balkonas visas pilnas balandžių. O ji sėdi tarp jų. Senutė ir balandžiai. Vis ne viena.
O kai pamatau nesveikas balandžių kojas man pasidaro liūdna. Susirietę pirštai. Pas kai kuriuos tik po vieną kreivą susisukusį. Mačiau ir visai be pirštų. Įdomu, ar čia tokia liga, ar žiemą nušąla kojas?
Sako, balandžiai skriadančios žiurkės. Nes jie perneša ligas. Žmonės irgi platina nemažai ligų. Nežinau, kas čia didesnė žiurkė. Nežinau, ar balandžiai yra gerai, ar blogai. Jei yra - reiškia reikalingi.
Man jie tiesiog mano gatvės gyvenimo dalis. Kaip ir vyrai žaliai orandžiniais kombinezonais.

 Fumie Sasabuchi

Būna tokių dienų kai nieko nevyksta. Kai viskas vyksta kažkur kitur. Su kitais. Bet ne čia, ne su manim. O nevyksta todėl, kad aš nenoriu nieko daryti. Ilgą darbų sąrašą uždengiau tuščiu baltu popieriaus lapu. Ir jo nebėra. Gal tai ir vaikiška: palysti po ilga staltiese užtiestu stalu - ir tampi nematoma. Na ir kas, kad kojos išlindę.
O paskui ateina supersedovos nuotaika. Ir ilgas darbų sąrašas beveik visas išsibrauko per gerą pusdienį. Ir viskas.
Iš dangaus netgi nukrenta kelios likimo dovanos.
Tuščias baltas popieriaus lapas jau prikrengeliuotas naujų planų ir idėjų.

Langai

Labai gerai nulijo. Seniai laukiau. O tai po mano langų plovimo (taip, taip, Antanai, aš galų gale išsiploviau langus) saulei pašvietus matėsi visi išvedžiojimai. Rytais linksma saulutė kikendama švietė būtent tokiu kampu, kad  paryškinti langų plovimo spragas. Kažkodėl purvini dulkini langai manęs visiškai neerzino. O netobulai išplauti - labai. Bet negi per naują plausiu? Juk savaime suprantama. O dabar lietutis viską nuplovė ir išlygino. Ačiū jam.
Va taip ir būna. Gamta pataiso tai, ką žmogus nedakūrė.
Langų plovimo aš nemėgstu visam likusiam gyvenimui, nes 2000 metais šauniame Buffalo mieste JAV visą vasarą dirbau valytoja. Iššveičiau langų penkiems gyvenimams į priekį. Man užtenka.
Gerai, kad nedirbau ledų ar alaus fabrike.

Sunku būti moterim. Moterys tai žino. Vyrai apie tai yra girdėję.
Paaiškinkite man: kodėl vyrai taip bijo verkiančių moterų?
Kai moteris pradeda verkti vyras sustingsta, įsitempia ir elgiasi pagal visas susitikimo su  plėšrūnu taisykles - nedaryk staigių judesių, neatsuk nugaros ir ieškok slėptuvės.
Ne, ne taip. Per švelnus palyginimas.
Vyro akyse verkianti moteris pavirsta į vinim ir nindzių žvaigždutėm spjaudantį vulkaną, iš kurio bėga sieros rūgšties upeliai. Ir vienintele viltis - evakuacinis malūnsparnis, kuris išgabens iš pavojaus zonos.
Mieli vyrai - ašaros nepavojingos jūsų sveikatai. Tai tik vanduo su druska. Beveik kaip jūra. Tik mažesnės.
Kaip ir viskas būtų paprasta: kai linksma - žmonės juokiasi, kai gera - šypsosi, kai liūdna ar skaudu - verkia. Bet kartais net nelabai aišku, dėl ko būtent moteris verkia. Logiškai sunku paaiškinti. Kaip atmosferinius reiškinius. Ašaros juk dar panašios į lietų. Tik sūrios. O kada lis ar nelis sinoptikai iki šiol nesugeba tiksliai nuspėti. Anei palydovinės nuotraukos nepadeda. "Vietomis lietus". Be abejo. Kai susikaups debesis - tada ir lis. Taip ir moterys. Prisikaupė. Išlijo. Nusišluostė rankove ašaras. Išsipūtė paraudusią nosį - ir vėl viskas gerai.
O vyriškis vaikšto nedarydamas staigių judesių.

Augintiniai

Houmerio išmintis

 “Just because I don't care doesn't mean I don't understand.”

“You tried your best and failed miserably. The lesson is: never try.”

“I'm in a place where I don't know where I am!”

“'To Start Press Any Key'. Where's the ANY key?”

“Trying is the first step to failure”

“If something's hard to do, then it's not worth doing.”

“(Lisa) "I'm going to become a vegetarian"

(Homer) "Does that mean you're not going to eat any pork?"

"Yes"

"Bacon?"

"Yes Dad"

"Ham?"

"Dad all those meats come from the same animal"

"Right Lisa, some wonderful, magical animal!"”

“Being popular is the most important thing in the world!”

Houmerizmas

Yra tokios vietos, kur aš jaučiuosi kaip tikras Houmeris Simpsonas. Žmogus man kažką aiškina, šypsosi, aš žiūriu, šypsausi, judinu galvą, mirksiu ir periodiškai sakau "aha" ir "uhu". O pas pačią galvoje groja muzika, skraido drugeliai, ganosi avytės ir šakose uodegas kedena barsukai. Tada žmogus nutyla ir klausia - ar jūs supratot? - Ne, nelabai. Ir ji kantriai kartoja tą patį. O aš vėl linksiu galva, mirksiu ir sakau "aha" ir "uhu". O barsukai toliau kedena uodegas. Kad visai visai neišsiduoti po trečio pakartojimo aš užduodu klausimą naudodama raktinius žodžius. Kelioms sekundėms valios pastangomis pritildau muziką, nuraminu drugelius, avytes ir barsukus, primerkiu akis, suraukiu kaktą ir kažkąąąąąą kažkąąąą suprantu. Paprastai, tai reiškia, kad reikia dar vienos pažymos. Houmerizmo sindromas man dažniausiai pasireiškia valstybinėse įstaigose tvarkant dokumentus. Išeinu į gatvę, papurtau galvą - ir vėl viskas savo vietoje. Nei muzikos, nei avyčių, nei barsukų.
Tik vis tiek nesuprantu, kodėl tuo metu mano smegenys persijungia į kitą režimą. Matyt kažkokia apsauginė organizmo reakcija. Valstybinės įstaigos kenkia sveikatai.
Todėl aš tų vietų labai labai vengiu. Bet kartais nepavykstai. Reikia mažo mažo popierėlio. O pati nusipiešt negaliu. Vat ir tenka houmerėti.

 Bernhard Blume and Anna Blume, Kitchen Frenzy, 1986

Sunkiai man gaunasi fiziškai būti vienur, o mintiškai kitur.
Ne, ne. Nieko dar šiandien nepadegiau, nepamečiau ir pjautinių-durtinių žaizdų nepasidariau.



 

  

Dukart nusidėk ir trečią kartą tai nebebus laikoma nusikaltimu.

(Žydų patarlė)

Patirtis tai šukos, kurias likimas įteikia praplikus.

(Rytų patarlė)

Kai baigiasi ambicijos, prasideda laimė.

(Vengrų patarlė)

Vasaros naktį visa šeima miegojo sode ant namo stogo. Motina pamatė, kad jos sūnus ir nemylima marti  miega meiliai susiglaudę. Tai ją papiktino ir ji pažadino jaunuosius:
- Argi galima per tokį karštį miegoti taip arti vienas kito? Tai kenkia sveikatai!
Pažiūrėjus į kitą sodo pusę, kur miegojo jos dukra su mylimu žentu, motina pamatė, kad jie miega skirtingose lovos pusėse. Ji rūpestingai pažadino juos:
- Mano mielieji, kodėl tokią vėsią naktį jūs miegate atsitraukę, o nešildote vienas kitą?
Tai išgirdus marti sušuko:
- Koks visagalis yra Dievas!  Ant stogo vienas sodas, o koks skirtingas jame klimatas.

 (rytų išmintis)