Apie laimę

Ar jūs laiminga/laimingas? O kiek laimingų žmonių pažįstate? Ne ne, žinodami mano dienoraščio toną nepradėsime nuodugnios laimės analizės. Tegul dešimtokai rašo rašinėlius šia tema. O mes vadovaisimės daktaro R. Griciaus auksniais žodžiais "Nereikia daryti dalykų sudėtingesniais, nei jie yra". Gal jis ir ne pats tai sugalvojo, bet mano gyvenime jie buvo pasakyti jo lūpom. Laiku ir vietoj.
Tarkime yra dvi kraštutinės būsenos "viskas užknisa, šūdas, šūdas, šūdas" ir kita "viskas yra ir bus gerai, ir man tai patinka". Tarkime tai ir yra laimė ir nelaimė. Tai yra, atvirkščiai.
Jei prabundi su mintim "geriau jau nepabusčiau" aišku, kad ne kas. Skamba baisiai. Bet prisiklausiau tokių kalbų ne iš vieno žmogaus. Išgirdus tokius žodžius norisi sakyti - chei, žmogau, apsidairyk, rankas-kojas turi, viskas gerai... Bet žinai, kad rankos-kojos jam džiaugsmo nesuteikia. Ir ką daryt? Išsiųst menesiui į Didžiosios Kinijos sienos atstatymo darbus? Manau, kad padėtų. Bet neturiu tokių įgaliojimų.
Mano laimingumas, ko gero, ciklinis. Tai laimingėju, tai nelaimingėju. Manau, tai labiau susiję ne su išoriniais faktoriais, o su moteriško organizmo hormonų ciklu. Jau kokį davė gamta organizmą, tokiame turiu ir gyventi. Sunku būt moterim...Ech... bet nepasirinksi. Nors pala - gyvenimu dažniau man skundžiasi vyrai. Sveiki, gražūs, sėkmingi...Kartais pagalvoju - visos šitos nelaimingumo ir depresinės būsenos iš per didelės laisvės. Artum su leisgyviu kuinu nederlingą žemę 7 dienas per savaitę ir dar ponas kailį pertų periodiškai - neturėtum kada apie nelaimes galvoti.
Va. Arba poros. Deda į soctinklus savo saldžias nuotraukas iš vestuvių, švenčių ir kelionių. O patys ėda vienas kitą diena iš dienos dėl neužsuktos dantų pastos tūtelės. Ir draugas.lt ieško kažko...ir turi po kelis kažką, neaišku ką. Bet tai laimės nepriduoda. O nuotraukas tebededa į soctinklus. Jei galėtų ir į "Žmones" įdėtų. Bet visi ten netilptų. Net fotosesijas šeimynines užsisako. O po fotosesijos - į akį arba bent jau necenzūrinis dialogas. Bet visi žavisi - kokia graži laiminga šeima. Kaip tokia laimė vadinasi?  Parodomoji laimė? O kam?
Aš laimės recepto nežinau ir nedalinsiu.
Mano manymu, laimingas žmogus yra pilnavertis žmogus, gyvenantis pilnavertį gyvenimą. Jis gali džiaugtis, liūdėti, bijoti, mylėti ir nekęsti. Tikėtis ir nusivilti, ir vėl tikėtis. Svajoti, daryti, siekti, suklupti. Turi teisę klysti, verkti ir pykti. Pilnavertis žmogus turi teisę būti laimingu ir nelaimingu...
Oi. Čia jau panašėja į dešimtoko rašinėlį... Kaip čia aš taip.... Įsivažiavau begerdama rytinę kavą be pieno...
Taigi. Esi laimingas - puiku, esi nelaimingas - tegul tai būna dugnas, nuo kurio atsispiri ir kyli į geresnę būseną.
O šiaip tai... viskas praeina...
O aš bėgu į paštą atsiimti siuntinio. Šiandienai laimės užteks.

Metinės

Pernai tokiu laiku aš grįžau iš Kroatijos. Su suplyšusiais sportbačiais ir pilna kuprine kriauklių ir akmenukų. Grįžau kovo 3 d., o šitą blogą pradėjau rašyti kovo 4 d. Tai gi kaip ir metinės. Valio!
Šiandien mano nosis neapsisprendžia ką jai daryti - tai bėga kaip Anchelio krioklys, tai perdžiūsta kaip Atakamos dykuma. Kuri būsena geriau - sunku pasakyti. Noriu normalios nosies.
Tai va, apie metines. Na, daug visko pasikeitė per metus, kai pagalvoji... Viskas pasikeitė. Bet ko čia stebėtis - tai natūralu. Metai yra be galo daug laiko. Jei per metus būtų niekas nepasikeitę - tada reiktų stebėtis, baisėtis, susirūpinti ir skubiai imtis priemonių. O dabar viskas puiku - pasikeitė, keičiasi ir keisis. Tai vadinasi evoliucija, raida, kaita ir panašiai.
O dar visai ne į temą - mane labai knisa žmonės, kurie sako vieną, o daro kitą. Visiškai negerbdami kitų žmonių laiko, energijos ir jausmų. Vat taip norisi išsikrapštyti riebų snarglį iš nosies ir elegantišku sprigto judesiu pyyyuuui! paleist į tokį tuščiakalbį... Bet šiuo metu nosyje Atakamos dykuma. Prie visų geriausių norų nieko neiškrapštyčiau...

Apie pletkus

Chi chi. Yra toks žodis "pletkai". Ir geriau nesugalvosi. Apkalbos-šmakalbos - ne tai... O pletkai yra pletkai. Chi chi.
Žodis "apkalbos" turi savyje neigiamą dalelytę. Apkalbėti negerai, negražiai, piktai... Taip, kad apkalbų objektas pusę dienos žagsėtų. Nuo žagsėjimo šokinėtų ant kėdės. Gertų vandenį stiklinę po stiklinės mažais gurkšniukais nelemtam žagsėjimui nuraminti, mintyse vardintų visus savo pažįstamus ir nepažįstamus arba nekvėpuotų kol paraudonuos, pavioletinuos, pamėlynuos ir akys išsprogs... ir vis tiek pamėlynavęs žagsės.
O pletkai toks mielas ir jaukus dalykas...
Kas iš jūsų nemėgsta pletkinti? Jei kas pakėlėte ranką - esate niekingas melagis. Nei mikrosekundei nepatikėjau.
Visi žmonės mėgsta pletkus. Jei žmonės staiga liautųsi pletkinę - tą pat akimirką Žemė nustotų suktis ir mes visi nukristumėm nuo jos į šaltą ir tamsų kosmosą...
Pletkinti yra smagu. Nepiktai, nepavydžiai, o tiesiog... na šiaip. Perplauti kaulelius. Tai toks intymus procesas. Netgi pasakyčiau - socialinė tradicija. Pletkinimas sujungia žmones. Jie turi mažą paslaptį.

Neseniai išgirdau vieną labai juokingą pletką apie save. Apie tai ko nebuvo, nėra ir būti negali.
Pirmiausia nustebau - Nesąmonė!!!
Paskui supykau - Kam iš vis kalbėti apie tai ko nėra!
Tada pasipiktinau - Neturi ką veikti! Tegul savo reikalais rūpinasi!
Bet pasidarė juokinga - Na ir sugalvok tu man... chi chi! iš piršto išlaužia ir dar visiems pasakoja... chi chi chi!Turi žmogus fantazijos. Tuščioj vietoj prisigalvoja...Geras! Cha cha cha!
O galiausiai  - netgi pasijaučiau pamaloninta. Na, jei apie mane kalba, tai reiškia kažkam esu įdomi... mrrrr...

Aišku, pletkai gali turėti ir pasėkmių. Ypač jei prikuriama nebūtų dalykų, kurie gali būti svarbūs ar netgi įskaudinti kažką. Jei kiti patiki, o pats objektas net nieko neįtaria. Taip gimsta intrigos. Aš prieš blogus pletkus, prieš apkalbas ir paskalų nešiojimą, svetimų baltnių skalbimą... Tuo užsiima tie, kieno gyvenimas tuščias ir nykus. Geriau tegul eina gatvių šluot - ir prasimankštins, grynu oru pakvėpuos, smegenis pravėdins ir visuomenei nauda.

Seniai nežagsėjau. Reiškia apie mane pletkina draugiškai.

Apie gyvenimą ir mirtį

Stoviu ant galvos. Skamba telefonas.
 - Skambinu iš ten ir ten ar galiu pakalbinti?
- Aha,- sakau, - tai jau siūlysit kažką pirkti.
Mano džiugus tonas kažkodėl išmušė nepatyrusią, o gal tiesiog pavargusią telefonistę iš paruoštos kalbos  vėžių. Net neįdomu pasidarė. Per lengvai pasidavė. Nuobodžiai siūlo pirkti knygą apie ilgą gyvenimą. Ne sakau, ačiū pačiū, nenoriu. Gyventi ilgai noriu. Bet be knygos.
Einu gatve. Saulė šviečia. Viskas nuostabu. Vyrukas, toks visai gal ir nieko, klausia:
 - Ar susimąstote apie tai, kad mirsite?
...ir vėl knygą kiša. Pamojavau rankele ir nustriksėjau toliau.
Aha.
Tai negi jau be knygų negalima nei gyvent sau ilgai ir laimingai, nei numirt ramiai?

 

 

Apie pokerį

Sapnavau, kad mylėjausi ant jūros kranto. Ir smėlis net niekur nelindo. O tada atėjo tvarkos prižiūrėtojai ir pasakė, kad tai uždrausta. Ir turėjo jie lazdas su smailiais kabliais ant galo - tokiom žudo pilkuosius ruoniukus. Kadangi aš nenorėjau būti uždaužyta ta baisiąja lazda, tai ir baigėm savo reikalus...
O iš tikųjų, visai ne apie tai aš norėjau papasakoti. Čia tik šiaip, pikantiška smulkmena.
Aš vakar pirmą kartą žaidžiau pokerį. Anksčiau vis girdėjau pokeris-šmokeris, bet kažkaip nesidomėjau. Man jis asocijavosi su scenom iš filmų, kur vyrai susirenka virtuvėje prie apvalaus stalo, daug rūko, maukia alų ir žaidžia pokerį. Tokie stori ir nesiskutę.
Bet galų gale vienas bendražygis mane sudomino tiek, kad aš pagalvojau - reikia pabandyti. Atsidariau internete pokerio taisykles ir radau Marko Tveno citatą: "Nedaug yra dalykų, kurie taip nedovanotinai nuvertinti mūsų šalyje, kaip pokeris. Aukštuomenė apie jį žino labai nedaug. Kartas nuo karto atsiranda pokerio užtarėjų, kurie lyg ir suvokia šio žaidimo esmę, tačiau daugelio žmonių neišprusimas šioje srityje yra begalinis. Na, aš pažinojau išsilavinusių žmonių, geraširdžių, tolerantiškų, nuoširdžių ir panašiai, kurie nežinojo, ką reiškia Flush. To pakanka, kad gėdyčiausi visos žmonių giminės." Kas visiškai išsklaidė mano abejones pokerio vertingumu. Jeigu Markas Tvenas taip aukštai vertino pokerį - tai jau viskas. Šventa.
Tai va. Nuėjau. Pažaidžiau. Patiko. Žaisiu dar.
Kam įdomu - baras Misterija, Totorių g. 18.
Beliko išmokti blefuoti.

Apie juodą katiną

 

Domininkonų gatve bėga storas juodas katinas. Ne tiek storas, kiek pūkuotas. Ir bėga taip linksmai besidarydamas aplinkui. Ir tankus kailis banguoja šuolių ritmu.  Ir uodega makaluojasi iš paskos, kaip ilgas juodas šalikas. Ir atrodo, užbėgs už kampo, apsidairys - ar niekas nemato - ir pavirs į žmogų. Persibrauks ranka juodus blizgančius plaukus. Pasitaisys juodą paltą ir nerūpestingai persimes per petį ilgą juodą šaliką.
Ir eis jau nebeskubėdamas, elegantiškai. Tik taip pat linksmai žiūrės aplinkui ir katiniškai šypsosis...
Va.

Apie sapnus ir ožius

Jei aš kokiam sapnininkui papasakočiau, ką sapnuoju paskutines 2 naktis - jis man lieptų džiovinti džiuvėsius ir barstyti galvą palenais.
Praitą naktį sapnavau, kad man dantys trupa. Tokiais gražiais apvaliais diskeliais, su žiedų raštu, kaip medžio pjūvis. Ir aš juos vis imu iš burnos ir imu. O jie vis nesibaigia. Paliečiu dantį liežuviu - dar vienas diskelis. Baltas, rainas, poliruotas - kaip porcelianas. Nors imk ir karolius verk. O viršutinis protinis dantis pasidarė juodas juodas ir toks visai kaip aktyvuotos anglies tablete. Šiaip, iš tikro, tai to danties ten ir nėra. Prieš metus aš jį išsiroviau, nes niekam jis ten nereikalingas buvo. Guli dabar vienoj iš milijono mano dėžučių.
O šią naktį sapnavau, kad gyvenau dideliuose dideliuose rūmuose. Laiptai tokie platūs, turėklai paauksuoti. Grįžtu į savo kambarį - o mano daiktaus neša lauk. Sako - jūs čia nebegyvenat. Kas kaip kodėl? A todėl ir viso gero. Na, ką čia padarysi. Sėdau į autobusą ir važiuoju kažkur. Atvažiavau į kaimo vietovę. Einu per laukus. Žiūriu - ožys. Toks snieginis ožys. Baltas. Gražus. Akys protingos. Na, man snieginiai kalnų ožiai labai gražūs iš snukio. Ir ragai elegantiški. Bet visas toks šlapias, kailis sulipęs, kabo baltais varvekliais. Ir vabaliukais aplipęs. Nežinau ar serga, ar šiaip. Bet neatrodo paliegęs. Stiprus, žvilgsnis tvirtas. Ir gražūs tie vabaliukai, blizgantys. Violetiniai. Žali. Gal jonvabaliai kokie. O svarbiausia jo akys tokios geros. Ramios ir protingos. Gerai, sakau, einam kur nors. Ir einam mes su ožiu.
Ėjom ėjom. Ir atėjom prie laivo. Didelis toks laivas. Tikras laivas. Su burėm. Įėjom į vidų. O ten salės, laiptai, žmonių daug ir muzika groja. Ožys kažkur dingo. O mane kavalierius pakvietė šokti. Šokam mes valsą. O tas kavalierius su sportiniu kostiumu, treningu, taip sakant. Na ir ką. Šokam. Kalbam kažką. Valsuojam. Sukamės...
Ir tada aš pabudau.
Žinau, kad sapnuoti byrančius dantis labai ajajaj negerai. Šlapią ožį ko gero irgi. Pasprinkit visi sapnininkai. Man patinka mano sapnai.

Apie maistą ir žmones

O būna taip, kad kažko labai užsinori. Na vat taip labai labai. LABAI. Pvz. bulvinių blynų su mėsa. Arba tokios uch! charčio sriubos. Arba kinietiško maisto. Nesvarbu ko. Bet prisimeni, kad kažkada kažkur su kažkuo valgei vieną patiekalą per pusę - ir buvo skanu skanu taip skanu... Ir tada nueini nebūtinai ten  pat  ir nebūtinai su tuo kažkuo, ir užsisakai ir charčio sriubos, ir bulvinių blynų su mėsa, ir dar ko nors tokio. Arba traškių baklažanų ir saldžiarūgštės vištienos, ir dar mažą porciją krevečių su cukinojom. O bevalgant pajauti, kad po charčio sriubos telpa tik ketvirtis blyno. Arba po baklažanų tik 1 krevetė... Ir sėdi persisotinęs, ir žiūri į pilną lėkštę... O juk taip norėjau visko visko...
Na ir ką. Paprašai supakuoti išsinešimui. Nieko tokio. O kitą kartą užsisakai tik pusę porcijos... Nes tiek ir tereikia. Būna norai didesni už galimybes.
Su maistu viskas paprasta.
O su žmonėm ne. Va yra toks (arba tokia, bet kalbėsiu apie tokį) toks ir ne kitoks. Ir valgyk visą, kad nori. Nes iš esmės žmogus kaip patiekalas - yra pagrindinės charakterio savybės ir daug smulkių - garnyras. Tik skirtumas tame, kad toks jau jis paruoštas ir pusės porcijos niekas neįdės. Yra visas žmogus nedalomas ir garnyro net nepasirinksi. Kaip kompleksiniai pietūs mažoj kavinėj, kur nėra jokių variantų "Jums su bulvėm ar ryžiais?", "Daržovių garnyras karštas ar šaltas?", "Padažas česnakinis, lečio ar saldžiarūgštis?". Nėra. Taip ir ne kitaip. O būna, kad iš esmės patinka, skanu, bet vat prieskonių trūksta arba druskos per daug, arba grietinė tinka, bet be spirgučių geriau. Bet neišimsi. Tai belieka spirgučius ar svogūnus, tebūnie ir papriką, išrinkti ir nustumti į lėkštės kraštą...
Va. Primąsčiau kažko. O viskas todėl, kad noriu kažką suvalgyt. Tik dar nesugalvojau ką. Gal reikia nutrepsėt iki turgaus... Vien arbata ilgai sotus nebūsi. O ir ta be pieno.

Apie vasarą

Dienos šviesėja, ilgėja, linksmėja.
Visi džiaugiasi. Visi laukia vasaros.
Ir aš džiaugiausi. Ir aš laukiau.
Kol vieną dieną nesusimąsčiau - o ką aš veiksiu vasarą? Aš juk neturėsiu žalios verandos. Ką aš veiksiu vasaros vakarais? Nebus verandos, kurioje galima skaityti knygas, piešti, priiminėti svečius, gerti arbatą, vyną, klausyti paukščių ir žiogų... Nebus pakalnučiu pievos, ežiukų nagučių krepždėjimo. Nebus už širdies griebiančio katinų reketo - nei amžiną atilsį Nulėpausės, nei nuolatos apdraskyto Brisiaus, nei bailaus Drąsiuko... Nebus beržų sėklom apibarstytų takelių ir mėnulio tarp medžių šakų...
Ir taip liūdna pasidarė... kad viso šito nebebus.
Tada aš tris kartus giliai įkvėpiau. Suėmiau save į rankas ir pagalvojau - bet bus juk kažkas naujo. Gamta nemėgsta tuštumos. Bus daug daug naujų, įdomių, gražių dalykų. Sena praeina - nauja ateina.
Ir taip įdomu pasidarė - ką atneš ateinanti vasarą? Vietoj Brisiaus, pakalnučių, ežiukų ir sraigių.
Ir taip smagu! Kad turėjau tokią nuostabią vasarą - tiek daug gražių ryškių prisiminimų. Sentimentaliai džiaugiuos dėl visko, kas buvo. Braukiu ašarą į chalato rankovę žiūrėdama į nėščios Nulėpausės nuotraukas...
Ar aš laukiu vasaros? Šypsausi iki ausų ir laukiu. :)

p.s. begalinis ačiū Marijui už nepakartojamą vasarą. 

Apie sveikatingumą

Sausio pabaigoj aš savaraniškai, nieko neįtardama nei viena intuicijos styga apie visuotines akcijas, paskelbiau vasarį "sedovos sveikatingumo mėnesiu". O paskui žiūriu - ogi Vilniaus savivaldybė pavogė mano mintį.
Tiesa pasakius, mano sveikatingumo planas nepavyko. Visi įžadai nuėjo šuniui ant uodegos... Tikiuosi, kad tiems, kas šitus plakatus piešė sekėsi sveikatintis geriau nei man.
Bet būdama tikra komsomolka aš tikiu į šviesų rytojų. Oficialiai skelbiu kovą sveikatingumo mėnesiu. Dažniau eisiu į sporto klubą, spausiu šviežias vaisių ir daržovių sultis ir darysiu kitus sveikus dalykus ir mažiau nesveikų.
Na, o jei ir kovas nenusiseks - ateis ir balandžio eilė...

Apie pirmąją meilę

Ar atsimentate savo pirmąją meilę? Tiksliau, pirmąjį susižavėjimą. Tą vaikišką naivų idealizavimą.
Mano pirmasis susižavėjimo objektas buvo rusų imperatorius Petras I. Atsimenu, turėjau labai gražią knygą apie Rusijos istoriją su daug nuostabių paveikslėlų. Pati knyga buvo angliškai. Bet tuo metu aš vis tiek nemokėjau skaityti. Tik žiūrinėjau paveiksliukus ir be perstojo klausinėjau tėvų "kas čia?", "o kas čia?". Ir buvo ten aišku didelis skyrius apie Pertą Pirmąjį. O jis toks įspūdingas vyras buvo - kaip ne kaip vien ūgis 204 cm. Net šiais laikais nežemas būtų, o tada iš vis ohoho! Ir visas toks išpūstakis, toks visas veržlus ir energingas. Tamsiaplaukis garbanius su ūsiukais. Na ką tu - aišku, kad paverge mano vaikišką širdelę.
O dar paveiksliukai ten visokie - kaip jis mokosi laivus statyti, kaip tekina prie staklių, kaip geležį kala... Ir kaip šiandien atsimenu, klausiu tėčio: "O jei jis imperatorius, tai kodėl taip paprastai apsirengęs ir kalviu dirba?". Ir paaiškino man tėtis, kad nors Petras ir buvo imperatorius, bet labai viskuo domėjosi, žingeidus buvo. Ir viską norėjo savo rankom išmokti. Darbštus buvo be galo ir energingas. Ir staliaus amato išmoko, ir valstbę valdyt spėjo. Ir laivyną įkūrė, ir sostinę naują pastatė.... Na tokio paaiškinimo man užteko, kad įsimylėt Petrą iki ausų. Kur gi tau - toks šaunuolis...
Aišku, nutylėjo mano tėtis, kad Petras buvo žiaurus, kad jo sostinė pastatyta ant žmonių kaulų. Kad despotas buvo ir valdė negailestingai. Kad buvo alkoholikas besaikis ir linksminosi žemindamas aplinkinius. Na, bet vaikui tokių dalykų juk nesakysi.
Realaus Petro aš tikrai neįsimylėčiau. Bet tokia va mano pirmoji meilė....
Paskui dar buvo D'Artanjanas, Tomas Sojeris... Vėliau berniukai iš klasės, kurie tampė kasytes... Žodžiu, viskas kaip ir turi būti.

Apie špinatus

Aš labai mėgstu špinatus. Ne. Aš ne jūreivis Papajus. Bet mėgstu.
Girdėjau, kad sveika, nes juose daug baltymų, vitaminų, mineralų ir kitų gerų dalykų.
Dėl to kas sveika ir nesveika stengiuos nesukt per daug galvos, nes sveiko maisto mokslininkai patys iki šiol nesutaria šiuo klausimu. O kur jau man eilinei valgytojai...
Aš špinatus mėgstu visuose pavidaluose - žalius, virtus, keptus...
Jeigu jūs nemėgstate špinatų, tai reiškia jūs nevalgėte teisingų špinatų salotų. O jas pasidaryti labai paprasta: pundelį špinatų suplėšyti (taip atseit daugiau vitaminų lieka ir šiaip smagiau nei pjaustyti). Supjaustyti turimas kitas daržoves. Tinka viskas - pomidorai, agurkai, paprika, ridikėliai... Skanu ir vieni špinatai be draugų. Išspausti ar supjaustyti porą skiltelių česnako arba nedėti česnako jei nenorite kvepėti. Bet jis čia labai dera. Išspausti citrinos sulčių ir užpilti aliejaus.
Nesenia perskaičiau apie rapsų aliejaus naudą. Kad jis turi nemažai omega-3 riebiųjų rūgščių, o alyvuogių aliejus jų neturi. Taigi šįkart aš naudojau juos abu.
Rekomenduoju.