O pasirodo avokadai labai labai skanu tiesiog perpjovus per pusę, pabarsčius stambia druskyte ir kajeno pipirais. Ir kulturingai šaukšteliu. Galima čeptelėti. Suteikia atmosferai pikantiško intimumo. O jei yra namie keptos duonos arba čiabatos su traškia plutele - tai iš viso labai.
O svarbiausi gi - nieko gaminti nereikia. Skanu, sveika, sotu.
Čia mano masažistas mane taip valgydina. Geltoname kambaryje su apvaliu stalu. Spalvingos užuolaidos su tulpėm. Ant fotelio miega knarktelėdamas senas nedidelis šuo, perrištu pilvu - jam neseniai išoperavo prostatos auglį.
O jo senelis Toge turėjo daugiau, nei 20 žmonų. Įdomu. Tik kalba kažkur nusisuko. Prie kaštonų kremo su plakta grietinėle. Prancūziškas desertas.
Avokadai su kajeno pipirais - rekomenduoju.

Ryte skubu  į autubosų sustojimą. Skubėti iki jo 1 minutė, nedaugiau. Autobusas Nr. 42 9:19 pagal grafiką. Pagal mano laikrodį dažniausiai 9:16. Paskui negreitai. Matau, stovi. Skubu. Nuvažiuos iš po nosies, nesmagus jausmas. O yra tokia vairuotojų kategorija, kuriems neduok pavalgyt, duok nuvažiuoti matant, kad žmogus skuba, prakaituoja, dūsta judėjimo džiaugsmą pamiršęs. Vieną kartą net uždarė duris ir nuvažiavo man padėjus koją ant laiptelio. Vos spėjau ištraukti. Ir žinai - jei bjaurus, nuvažiuoja, nesisveikina, nesišypso ir susiraukęs - lenkas. Ir nieko čia nepaprieštarausi.
Skubu. Įlipu. Atkišu paruoštą nuolatinį. O jis, vargšelis, galvą ant vairo padėjęs. Pakelia galvą, pažiūri į nuolatinį ir atgal ant patogaus vairo.
Galvoju, ar saugu su tokiu miegančiu vairuotoju važiout? Bet kitas autikas negreitai.
Nieko. Gyva.
Nors aš nevažinėju tuo pačiu maršrutu kasdieną, bes vis tiek jau atpažįstu žmones laukiančius ir važiuojančius kartu.
Buvo toks žmogus, žydrais trumpais plaukais, išraiškingai išpešiotais antakiais, kelnytėm žemiau kelių ir kojinėm su Britanijos vėliava. Aš ir taip ir kitaip - vis tiek nuobodu autobuso laukti - bičas ar mergina? Na, krūtinės iškylumų nesimato, bet gal liesa ir švarkas dengia... Kai nusidažė plaukus juodai, ne, kai paprašė uždaryti langą, tada tapo aišku, kad vyriškos giminės žmogus. Arba šalia.
O yra mergina, tikrai mergina, visiškai, kuri visada įlipa kažką valgydama - blynelis rankoj, pilna burna, arba skrudinta duona, arba sumuštinis. Niekada nemačiau be maisto. Bet liekna. Lai valgo.
O dar yra mergina juodais plaukais ir žaliom lūpom. Ir ne tik ji. Dažosi, pudruojasi, purškiasi dezodorantais, kurie dvokia labai. Tašėje kalnas kosmetikos, daugiau, nei aš turiu. Ir viskas autobusui judant.
O dar yra čia vietinė išprotėjus moteriškė. Ilgais jodais, žilstelėjusiais plaukais. Tamsaus gymio. Apsirengus keistai - trys ilgi sijonai virš džinsų. Sportbačiai nutrinti, keistos striukės irgi ne po vieną. Bet nesmirdi. Higiena yra. Ir keliauja ji su 8 lagaminais ir dar 4 meišais. Du perneša 10 metrų į priekį, tada atgal ir kitus. Ir taip keliauja. Pirmyn atgal pirmyn. Daug kartų mačiau bibliotekoje (vajezusmarja vėl laiku negrąžinau knygų). Ten ji miega. Savo lagaminų saugoma. Arba sėdi ant šaligatvio ir rūšiuoja popierius. Daug popierių. Labai daug. Turbūt visi 8 lagaminai.
Sako, ji buvo dėstytoja universitete. Bet pakriko. Ir dabar gelbėja žmoniją. Tiesą neša į mases.
O šiaip tai užknisa labai daug žmonių, kai ji bando savo 8 lagaminus ir 4 maišus įnešti į pilnai prigrūstą autobusą. Daugelis vairuotojų jos net nepriima. Tada ji garsiai keikiasi. O kai kurie padeda.
Vieną kartą važiavau  ir ji skleidė tiesą dalindama popierius. Paėmiau ir aš. Visaip kreivai sumaketuotos ir atšviestos iškarpos iš velniai žino kur. Kad mus valdo masonai, kad demokratijos nėra, kad turtingi valdo neturtingus ir priima sau patogius įstatymus. Žodžiu, tikra tiesa. Tik niekas jos neklauso.

 foto: Thomas J. Abercrombie(1968)

Pasaulis yra tragedija tiems, kas jaučia, bet komedija tiems, kas galvoja.

/Horace Walpole/

Sužeisti žmonės pavojingi. Jie žino, kad gali išgyventi.

/Josephine Hart/

Niekšus visada stebina, kad geras žmogus yra protingas.

/Luc de Clapiers, marquis de Vauvenargues/

Pačius baisiausius nusikaltimus planetoje daro ne tie žmonės, kurie sukyla prieš taisykles, o tie kurie joms paklūsta. Būtent tie žmonės, kurie laikosi taisyklių, mėto bombas ir išpjauna kaimus.

/Banksy/

Dar apie akimirkas

O būna taip, kad jau beveik miegi, kai taip gera gera, taip saldu saldu, kai visos kūno ląstelės atsipalaiduoja morfėjiškoje palaimoje ir smegenų kinoproektorius pradeda kurti spalvotus neegzistuojančius pasaulius... ir staiga smarkiai smarkiai nepakeliamai nepakeliamai ima niežtėti nugarą. Ten, kažkur tarp menčių. Ir kad pasiekti tą niekšišką tašką reikia sugriauti patogiausią pasaullyje pozą... Ir galvoji - tuoj praeis, nekreipsiu dėmesio, praeis. Bet nepraeina. Tik ima niežtėti dar stipriau. Ir visas gerumas gerumas ir saldumas saldumas ir morfėjiška palaima ir spalvoti neegzistuojantys pasauliai pradingsta.
Pasikasai.
Ir viskas. Pagalvė nepatogi. Po kaldra per karšta. Iškišus koją per šalta. Ant pilvo, nugaros ir šono nesiguli.

Arba išimi iš šiukšlių kibiro maišą. Ir pro nepastebėtą skylę šiukšlių syvai laša ant kojos. Ir taip bjauru bjauru, kad nežinai ką daryt - ar virutviniu peiliu nusinpjauti suterštą koją ar tik vietoj apsivemti.

Arba eini gatve. Saulė šviečia.Gyvenimas gražus. Ir tik staiga babarkšt visu savo gražaus gyvenimo greičiu voži į netikėtai po kakta pasimaišiusį stulpą. Stulpas nenukenčia, stovi toliau. Eini. Trini kaktą. Juokiesi. Iš savęs Iš žioplo stulpo. O praeivis keistai į tave žiūri ir klausia - chelou, ar tu tvarkoj?

Naujienos

Radau mielą, mažą daržovių ir šiek tiek kitko parduotuvėlę. Be to pakeliui. Ir šiaip man labiau patinka mažos, nepriklausomos parduotuvės, nei tinkliniai prekybos centrai.
Vakar.
Prisikroviau prekių. Prieinu prie kasos.
Pardavėjavo arabas su ilga balta vyriška suknele (nežinau, kaip ji vadinasi, guglinti tingiu ir vis tiek niekas nesuprastų) ir baltu tiurbanu. Veidas jaunas, balsas irgi, osamabinladeniška barzda pusiau žila.
- Chelou, - sakau.
Jis irgi. Klausia, kaip aš hauarju.
Aš, ok. Ačiū. O kaip tu?
Jis labai gerai. Irgi ačiū.
Mes mandagūs.
Tada jis klausia, kas naujo?
Klausiu, ką jis turi omeny?
Matau jį pirmą kartą, negi pasakot visas naujienas?
Na, sako, gal ką naujo šiandien girdėjai?
Girdėjau, kas  300 pakistaniečių sudegė fabrike, Libijoj žuvo amerikonų ambasadorius, Anglijoj auga bedarbystė, Deizi (durnas šuo) prišiko ant kilimo, Krispinui (Deizės, durno šuns savininkui) skauda pilvą nuo streso ir dirgliosios žarnos sindromo... bet negi verta pasakoti visą šitą negatyvą? Ir taip barzda žila.
Ne, sakau, nieko naujo.
Iphone 5 šiandien išeina, sako.
Ėėėėėė? sakau.
Išsitraukia iš baltos vyriškos suknelės (kuri vadinasi Thawb, nepatingėjau, paguglinau, bet nesvarbu, nes vis tiek niekas nesupranta) kišenės aifoną ir sako - čia aifonas, žinai?
Khmmm... Jėaaa... Nu jau visai. Jis su suknele, aš su džinsais ir jis galvoja, kad aš?
Tai čia ketvirtas, o šiandien išeina penktas.
Okeeeejjjj... Khm khm... Kool...
Na ir ačiū verymač, syjūsūn ir t.t.
Jis man irgi.
Mes mandagūs.
Pas kiekvieną savo naujienos.
O parduotuvė gera.
Persikai skanūs.

 

Perskaičiau tokią knygiūkštę "The Five Love Languages"(Gary Chapman "Penkios meilės kalbos").
Parašyta labai paprastai ir aiškiai, kad ir vidutinis amerikietis suprastų iš pirmo karto. T.y. galima įtraukti į 4-os klasės mokyklinę programą. Ne, ne, aš čia rimtai. Tikrai siūlyčiau dėstyti mokykloje arba bent jau universitetuose per psichologijos pagrindus. Labai palengvintų gyvenimą daugelyje sričių. Ne tik meilių seilių. Visi gi žmonės žmonės.
Iš dalies ten viskas teisingai parašyta, tik ne visai ir visada.
Neskaičiusiems sutaupysiu keletą brangių gyenimo valandų.
Trumpai drūtai knygos mintis tokia:
Kai žmonės įsimyli, viskas jiems gaunasi lengvai, savaime. Nes įsimylėjimo objektas tampa svarbiausiu pasaulyje. Įsimylėjimas nėra tikra meilė. Nes meilė - valios aktas. Įsimylėjimas yra nevaldomas - negali sau liepti įsimylėti į kažką ir negali panorėjęs išsimylėti. Tai mūsų giminės pratęsimo instinkto dalis, kaip gervių poravimosi šokis ir kačių po langais maurojimas. Maždaug po 2 metų įsimylėjimas praeina, rožiniai akiniai nukrenta ir įsimylėjimo objektas nustoja būti nuostabiausiu žmogum pasaulyje. Va tada ir reikia valios, kad mylėti žmogų. Daugelis autorių teigia, kad meilė ne jaumas, o veiksmas. Sąmoningas veiksmas ir ne visada lengvas.
Ir žmonės iš prigimties ir iš tėvų įtakos turi 5 meilės kalbas. T.y. veiksmai, kurie parodo, kad žmogus tave myli. Neužtenka mylėti giliai savyje. Reikia parodyti. Sako - aš žinau, kad jis/ji mane myli, aš tai tiesiog jaučiu. Vis gi "tiesiog jausti" neužtenka. Tai veiksmų ir žodžių derinys, kuris sukuria meilės atmosferą.
Vieniems tai palaikymo žodžiai - tu gražiai atrodai, koks tu protingas, ačiū, kad padėjai suplauti lėkštes...
Kitiems kartu praleistas laikas - kartu gaminti maistą, išvykos, žaidimai, pasivaikščiojimai, pokalbiai.
Kita kalba - dovanos. Nebūtinai sabalo kailiniai ar aukso žieidai. Gėlė, maloni smulkemena. Jei žmogus dovanoja kažką, reiškia, jis apie tave galvojo, žino, kas tau patinka, prisimena, kas tau svarbu.
Ketvirta kalba - pagalba. Jei jis sutaisė mano dviratį, reiškia jis mane myli. Aš žinau, kad ji mane myli, nes ji kasdieną gamina man valgyti ir prižiūi namus.
Penktoji kalba - prisilietimai. Tame tarpe ir seksas, bet ne tik. Paliesti praeinant pro šalį. Apkabinti, lakyti už rankos.
Tai va. Tokios jos, tos kalbos.
Aišku, knygoje pateikiamas milijonas pavyzdžių, kaip Džonas ir Merė, Polas ir Sara, Džimas ir Džesika, bei kiti dori ir giliai religingi amerikonai buvo ties skirybų riba, o pradėję naudoti aukščiau išvardintas kalbas, stebuklingai išgelbėjo savo santykius. Tik reikia suprasti ar tiesiog paklausti savo partnerio, kas jam svarbiausia ir ko jam trūksta.
Aš ilgai galvojau, kas man svarbiausia. Turbūt, kad viskas. Jei žarstys komplimentus ir dovanas, bet nieko nedarys namie, tik valgys ir mėtys kojines - komplimentai neveiks. Jei darys visą namų ruošą ir laikys už rankos, bet sakys, kokia graži mūsų kaimynė... irgi kažkaip.
Mano manymu, viskas turi eiti drauge.
Jeigu įdomu, čia yra testas, jei įdomu sužinot, kas jums svarbiau.
Man gavosi:
5 Words of Affirmation
10 Quality Time
6 Receiving Gifts
1 Acts of Service
8 Physical Touch

Baklažanizmas

Brangūs internetiniai praeiviai dažnokai užsuka į mano kuklų blogą guglinėdami baklažanus.
Baklažanas - viena iš mano mylimiausių daržovių... kaip ir 50 kitų.... išeina, pas mane toks, mylimų daržovių haremas. Bet šitoj srytį poligamija tik į naudą.
Dažniausiai aš gaminu paprastuoju šaldytuvo tyrinėjimo būdu - ką radau, pats kaltas.
Šį kart radau baklažaną, mažiukus kukurūziukus, saldžią bulvę, morkas, svogūnus ir padažų.
Baklažanus supjausčiau mažais gabalėliais, sumečiau į keptuvę. Ten pat smulkiai pjaustytas svogūnas ir kukurūziukai.

"Smulkiai" - labai reliatvi sąvoka. "Stambiai" - mano kalboje reiškia pvz., svoūną į keturias dalis. Viskas, kas yra mažesnis už tai - vadinasi "smulkiai". Bet kiekvienas gali smulkinti priklausomai nuo perfekcionizmo ir OCD lygio.
Visokius tokius makalus aš gaminu didelėje a la wok tipo keptuvėje. Labai patogu - maišant neišsidrabsto.
Uždengiu dangčiu. Pačią antrą dieną dangtis bandė nemokšiškai skraidyti, aišku tėškėsi veidu žemyn, rankena nulūžo, kas smarkiai apsunkina mano kulinarinį gyvenimą. Bet mes gi ne iš tų šokėjų, kuriems genitalijos trukdo.

Tada pagriebiu sadžiąją bulvę, kuri labai panaši į žuvį. Ir supjaustau atitinkamai smulkiais, plonais gabaliukais.

Ir ten pat, ir ten pat. Pas visus.

Morkyčių nesmulkinau, tiesiog šmak šmak šmak.

Tuo tarpu verdu kuskusą. Kuskusu makalo nesugadinsi.
O padažais galima. Paragavau abu padažus. Nepatiko nei vienas. Todėl įdėjau po gerą šaukštą abiejų. (moteršika logika).

Į taip vadinamą troškinį, nors vis gi aš linkus tai vadinti makalu, sudedu kuskusą.
Paragauju. Vis tiek kažko trūksta. Įdedu šaukštą garstyčių.

Dabar, galima sakyti, pabam.

Valgau su tarkuotu sūriu ir tahina. Su tarkuotu sūriu ir tahina apskritai viskas skanu. Ne, aš visai ne tai noriu pasakyti. Skanu ir be sūrio ir tahinos. Bet su jais dar geriau. O gerumo skanumo per daug nebūna gi.

 

 foto: 1946 m.

Anna. 70+ metų moteriškė. Tokia tikra močiutė. Žili plaukučiai surišti į skystą uodegytę. Šypsosi močiutiškai. Trūksta priekinio danties. Susikūprinusi. Sunkiai lipa laiptais.
Sakau - niekur nerandu gero popieriaus iškarpoms. Rulono. Visur tik A3 lapai...
Ir žinote ką ji atsako?
- Paieškok internete. Ebay tikrai rasi.
Progreso nesustabdysi.

Kažkaip pavirtau į veribizileidį. Ir tas biziškumas man netgi patinka. Man patinka sutikt naujus žmones, mokinti juos, vedžioti šunis, susibraižyti nuo galvos iki kojų renkant gervuoges per lietų, šokti lindy hopą, žygiuoti per balas, lankyti galerijas... Bet paskui mano puikioji mizantropija ima viršų ir aš užsidarau namie su mintim nieko nematyti, nieko nedaryti, su niekuo nekalbėti. Kur gi tau. Tekstina, skambina, braunasi  per duris...

Per savo milijoną mokymosi įvairiose įstaigose metų, aš ne tik rašiau nepadorius žodžius ant suolo, bet dar pastebėjau, kad kiekvienas mokytojas/dėstytojas turi keletą nejuokingų juokelių, kuriuos pastoviai kartoja.
Ir žinote ką. Tai profesinė liga. Turbūt jau per antrą pamoką aš pradėjau kurti idiotiškus juokelius ir palyginimus. Mano viršūnė "siuvimas reikalauja kantrybės, praktikos ir kantrybės". Pačiai gėda, bet žodžiai savaime liejasi iš lūpų, rankos dirigentiškai gestikuliuoja, tame tarpe rodomuoju pirštu kas tris minutes pataisau akinius tarpuakyje. Ir be abejo negaliu neįkišti lietuvių liadies išminties "septynis kartus pamatuok, vieną nukirpk" ir neaišku kokios tautos, bet mano mėgstamą antiperfekcionistinį kredo "tobula gadina gerą".
Atėjo draugė mokintis pas mane. Iš pradžių kalbamės kaip draugės. O paskui tik klik ir persijungiau į mokytojos režimą. Net balsas ir intonacijos pasikeitė. Draugė juokiasi.
Ir ką daryt? Baisu, kad šitas reikalas gali progresuoti ir su laiku aš pavirsiu į tetą su kuodu ir gyvatiškom apyrankėm. Vajezusmarja.
O šiaip tai jo. Neduok man pavalgyt, duok pakalbėt. Nors ne. Ir pavalgyt duok. Pvz., vakar kaip tikras vinipūchas nuėjau į svečius, suryjau dėžę ledų (tiesiogine prasme, visą dėžę), o tada sakau - ačiū, malonu, laikas namo. Šiandien gerklę peršti.
Tai va. Londone potretų galeijoj vaikštau su prieteliu. Meno srity skaistus žmogus. Aš gi meno, kostiumo istorijas mokiausi po n kartų. Šviečiu žmogų. Gal jis ir nenori šviestis, bet šviečiasi iš romaus mandagumo. Niekur nedingsi. Pastebėjau, kad apvalutė tetulyte paskui mus taputapu. Bet galerijose žmonės paprastai slenka tuo pačiu maršrutu. Vėliau prieina ji ir sako: "Labai įdomiai pasakojai, aš specialiai iš paskos sekiau, kad paklausyti."
Dulka kažkur mano gido sertifikatas.