Geltona

Žmonės gali būti laimingi tik su sąlyga, kad laimė nėra jų gyvenimo tikslas.

/George Orwell/

Kiekvieną kartą, kai aš susitinku su prostitutėmis, jos niekada nekalba su manim apie seksą. Jos nori sužinoti apie sielą ir Dievą. Aš taip pat bendravau su daugybe asketų ir vienuolių ir kiekvieną kartą, kai mes likdavome vieni, jie kalbėjo su manim tik apie seksą.

/Ošo/

Kitų akys - mūsų kalėjimai; jų mintys - mūsų narvai.

/Virginia Woolf/

Tilindžiuoja už lango ledų autobusiukas. Aš jo netgi nemačius. Tik girdžiu kasdieną "tindi lin, di lin, lin lin".
Toks, kaip Houmeris Sipmsonas buvo nusipirkęs.
Nesuprantu šito reikalo.
Klausiu kaimyno Džo:
- O tai kaip pirkti tuos ledus? Išgirstu tindilin ir bėgu per balas griūdama? Mojuoju - ėėėėė nepalik manęs be ledųųųų! Ir keberiokšt?
- Teoriškai jis sustoja. Laukia.
- Kas gruodžio 27 dieną 10 valandą vakaro per lietų eis ledų pirkti?
- Na, jei važinėja, reiškia, kažkas perka.
- Na, gal...
- Nors šiaip man atrodo, jis narkotikus pardavinėja.

Va tau ir "tindi lin tindi lin tinditindi lin lin lin".

Mano labai geroje gatvėje kasdieną stovi bename rumunė ir pardavinėja žurnalą. Čia tokia bedarbių užimtumo forma. Stovi ji kasdieną. Nesvarbu koks oras. Stovi. Lyja. Stovi. Vėjas pučia. Stovi. Jeigu snigtų. Stovėtų. Bet nesninga.
Aš vis norėjau nupirkti tą žurnalą. Bet vis kažkaip taip va kaip visada.
Einu namo. Stovi jinai. Ir "meRRRykRRRistas" sako.  Prieinu. Kiek kainuoja žurnalas? Kalba ji savo kalba. Atskiri angliški žodžiai sujungti į nesuprantamą konstrukciją. Rodo 3 svarai. Daviau 10. Kalėdos.
Dabar pamačiusi mane ji šaukia "HHHHHapyniūjėRRR!". O jei sutinka prie pėsčiųjų perėjos - glosto nugarą ir šneka savo kalba apie tai, kad aš gera ir graži.
To žurnalo aš neskaičiau. Šiandien ryte ji man rodo naują - su Džeimiu Oliveriu ant viršelio. Bet sako - ne dabar, ne šiandien, čia naujas, bus ir po naujų metų. 
Kaimynas sakė, kad jinai jį būčiuoja, kai jis duoda pinigų. Manes nebučiavo, bet nesijaučiu dėl to nuskriausta.
Girdėjau, kad ji turi neįgalų sūnų, gyvena skylėj ir lendlordas ją skriaudžia. Dar tikriausiai ir koks blogietis reketuoja.
Klientė sako - ir aš jai kiekvieną savaitę duodu. Bet žinai - pas ją burnoj auksiniai dantys...
Kaip suprantu, jai daug kas duoda. Už atkaklų stovėjimą.
Bet koks skirtumas.
Ji stovi.

Sen

Noriu taip senatvėjauti.
Reikia ruoštis jau dabar.

Dvi

Ho ho ho, visiems.
Ho ho ho.
Praėjo pusė reikalo, liko kita "kur švęsi?" dalis.
Mizantropai ir prijaučiantys bando ignoruoti šitą didžiausią metų išbandymą.
Vaizduojame normalius, draugiškus, kupinus kalėdinio džiaugsmo piliečius. Ir beveik sekasi.
Kad išveng  (Pradėti sakinį "kad" - prastas stilius)
Vengdama konfuziško pašnekovų gluminimo meluoju - švenčiau Kalėdas. Taip paprasčiau. Dar sumurmu kažką, kad aš techniškai stačiatikė, mano Kalėdos vėliau.
Praslystu.
Pilnatis neduoda miegoti. (Sunku mums, psichams.)
Didžiausia pasaulio paslaptis - kaip ta pati lova, ta pati pagalvė gali būti ir kančios guoliu, ir dnagiška palaima.  Tokią naktį neįmanoma rasti patogios vietos, kur neapsiversi nesiguli vienoj pozoj ilgiau 2 sekundžių, karšta ir šalta tuo pačiu metu, o pagalvė inkvizitoriaus svajonė. Ryte - patogu visur, negaliu atsiplėšti..
Atisesėdu, atitraukiu užuolaidą - poetų kalba - apvaliaveidė pilnatis įsipainiojo tujos (?) viršūnėje. Gana vangogiška naktis. Mano akligatvyje nemiega dar 2 langai.
Bandau medituoti. Susikoncentruoju į nosies galiuką ir skaičiuoju įkvėpimus. Nosis ima nepakenčiamai niežtieti. Pasikasau. Susikoncentruoju į kaktą, ima niežtėti viskas.
Galvoju - nesitiki, kad dar vieni metai praėjo.
Nesitiki visai.
Greitai.
Mintyse peržiūriu nuo pat pradžios.
Daug visko buvo.
Geri metai.
Ne, nenuverčiau kalnų. Neapvažiavau aplink pasaulį. Neaimėjau aukso medalių.
Bet visko buvo daug ir gerai.
Sutikau daug įdomių, gerų žmonių. Daktarų ir skvoterių, direktorių ir poetų, šokėjų ir virėjų.
Prisijaukinau Mančesterį.

Su, tai su!

Vaizduoju, kad tvarkau kompą.
Radau pamirštą savo fotkę. 2006 liepa, Vilnius.
Yra joje kažkas mielo mano dūšiai.

Ale, keista.
Sugalvojau rasti internete vieną seną pažįstamą. Kurio 10 metų nemačius negirdėjus.
Ot šiaip.
Nes sekmadienis.
Ir įsivazduojate - praktiškai nieko nėra.
Na, kažkokiuose lievuose tinkluose yra vardas pavardė ir viskas.
Jokio feisbuko, jokio g+, jokio blogo, jokio tinklalapio.
Ir galvoju - kaip taip gali būti? 2012-ieji baigiasi.
O žmogaus net foto neįmanoma rasti.
Nesąmonė. Kaip taip galima gyventi? Ir ne pensisninkas juk.
O paskui galvoju - o gal taip ir teisingai.
Gal gyvena žmogus tikrą gyvenimą, siuvinėja kryželiu ar vinis kala, o ne internetuose akis gadina.
Gana ir man.
Einu kalėdinius sviekinimus rašyti. 

Turiu prisipažinti - aš absoliutiškai myliu savo kaimynus.
Ir tai be galo geras jausmas.
Matyt vis gi gyvenimas yra zebriškas.
Juoda juosta - obsesiniai-kompulsyviai sutrikęs zanūda prancūzas su isteriška pora ir šiaip visokie mažo kalibro užknisalai.
Balta juosta - dabar ir tikiuos ilgai.
Gyvenu su 3 bičais. Anglai. 27 metų.
Filas - beveik neišlenda iš savo kambario. Introvertas sporto žiūrėtojas. Bet teigiamas, neprieštaravo paprašius užimti jo lentyną virtuvėje ir šiaip, aš periodiškai vagiu jo kiaušinius. Ant sienos kabo Aston Villa maškinėliai. Sako, visai nejaučia šalčio.
Džo - muziką kuriantis alkoholikas su polinkiu į narkomaniją ir neribotą rūkymą. Idealus kaimynas. Visiems po tokį. Skaniai daro valgyti. Stipriname kaimyninius ryšius per skrandį. Teisingas būdas. Socialistas. Mūsų požiūriai šiuo klausimu sutampa. Kas mėnesį aukoja 10 svarų Greenpeace'ui ir dirbas Raudonajame Kryžiuje. Žino visokių Ugandų ir Urugvajų istoriją iš politinės pusės. Kas galėtų pagalvot. Mėgsta kabinti ispanaites telefono numerio prašymo būdu ir paskui pamiršti.
Naujas kaimynas Krisas. Su hipsteriškais akiniais ir juodais zomšiniais batai. Vertėjas. Įsikraustymą pradėjo nuo tonos kyngų ir Virginijos Vulf portreto. Skaitau, teisingo žmonaugs požymis. Balsas stebinančiai žemas. Sunku suprasti ką jis šneka. Gerai juokauja. Jo tėvas studijų laikais Čekoslovakijoje mašinos bagažinėje pervežiodavo desidentus per sieną.
Žodžiu - protingi, teigiami, įdomūs žmonės.
Noriu, kad šita juosta nesibaigtų.
Bet žinau - viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Aš žinau, kad aš niegada nebūsiu ten

arba ten

ir netgi ten

bet man nuo to neliūdna.
Galėsiu padaryti taip. Jei išmoksiu stovėti ant rankų, nors galima ir tiesiog žvakės pozoj.

Bet šiaip, užtenka gerumo ramų vasaros rytą, kai visos gatvės miega.

Noriu tokio kambario

Ir tokio megztiniaus

Tikra Kalėdų dvasia kvepia ne eglutėm ir sniegu, o šienu ir mėšlu.



 

Arba tokio

Noriu tokio namo.

Vakar negalėjau užmigti iki 5 ryto.
Gerai, kad paskelbiau ilsėjimąsi iki pilno pasveikimo. Todėl galėjau parpti iki 1 popiet.
(Ar labai vaizdingi mano "tad" ir "popiet"? Stengiuosi turtinti savo kalbą. Kad svetimoj šalelėj, užjūrio krantely nenuskurstų. Nors jau jo, prasidėjo "paimti autobusą" ir "ant trečiadienio")
O nemiegojau, nes perskaičiau baisų dalyką ir labai smarkiai verkiau. Raudojau iš visos dūšios. O paskui negalėjau užmigti. Net išgėriau raminančių tabletikių iš apynių, valerijonų ir gencijonų, kaip sako google translator. Normaliems žmonėms dozė 2. Bet aš realistė ir įvartinusi situaciją įkaliau 6. Bet kaip ir reikėjo tikėtis, nieko jos nepadėjo. Daugiau negėriau pabūgusi (irgi turtingas meninės išraiškos žodis) pašalinių poveikių viduriavimo formoje. Bo taip būna perdozavus vitamino C. O kas galėtų pagalvoti, visada maniau, kad perteklius išsisisioja.
Galima aš dabar nepasakosiu dėl ko verkiau. Nes tada vėl įsiverksiu ir nemiegosiu iki 5 ryto, o tai labai neparanku (! įvartinkit žodį), nes trikdo dienotvarkę.
Suprantu, kad ašaromis vargu bau (!!!) kam bepadėsi.
Todėl užpildžiau paraišką savonariauti organizacijoje, padedančioje pabėgeliams, prašantiems prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje.
Vakar verkiau ne dėl pabėgelių. Dėl jų irgi esu verkus. Dėl šautuvais prievartaujamų Kongo moterų ir kastruojamų vyrų ... ir kitų pasaulio baisybių neteisybių.
Negaliu pasakyti, kad verkti man patinka, bet nesu netjaučiantis kelmas su baziniais poreikiai (kas gal būtų ir lengviau). Gamtos užgaida, gimiau emocianalia moteriške su aukšta empatija, aktyviais ašarų latakais ir kitais neracionaliais priedais.
Todėl - nes verkti man nepatinka - reikia empatiją nukreipti naudinga vaga. Ir nesigraudinti, kad negaliu pakeisti pasaulio, o padėti ten, kur galiu padėti.

Pirkdamas tai, ko nereikia - vagi iš savęs.

/Švedų patarlė/

Ir iš planetos - išmesdamas nesunaudotus, netarnavusius daiktus.

Jūs, aišku, girdėjote, kad nusidėjėliai eina į pragarą, o šventieji - į rojų, bet tai, ką jūs girdėjote - netiesa. Viskas yra atvirkščiai: kur beatsidurtų nusidėjeliai, visur jie sukuria pragarą ir kur beeina šventieji, ten yra rojus. Niekas nesiunčia šventųjų į rojų. Nėra nieko,kas siųstų juos ten ir vadovautų visam šitam  - nieko nėra. Bet nesvarbu, kur jie eina, tiesiog jie tokie yra: jie sukūria savo rojų. Jie nešasi savo rojų su savimi, savyje. O nusidėjeliai? - jūs galite nusiųsti juos į rojų, ir jie sukurs ten pragarą. Jie kitaip negali.

/Ošo/

Eglutė knyguota

Aišku gripą aš pati sau diagnozavau. Viską skauda - reiškia gripas.
Pirmas dvi dienas jaučiausia tarsi 40 piktų kojų būtų mane atvanoję. Dabar atrodo, kad smaugia nematomas maniakas.
Ne, aš nesiskundžiu, tiesiog rašau tai, kas vyksta. Negaliu juk meluoti, kad lauke šviečia saulė ir plasnoja morčiuojantys vienaragiai. Ne, realybė pilka, apsiniaukusi ir mano gatvėje lietus. O aš norėjau iš paskutinių jėgų nusipirkti ananasą.
Bo gerasis kaimynas Džo susirgo ir aš jam dariau arbatą. 3 pakeliai arbatos, užpilti pienu, apie 1/3 puoduko, o tada vanduo ir cukrus.
Dar yra tylusis kaimynas Filas. Aukštas kaip šaukštas ir susikūprines. Introvertas su krepšinio šortais. Prabėga partizaniškai, mosteli ranka hi! ir vėl sliūkt į savo kambarį. Nenoriu jo prašyt, bo jis toks, rusiškai "mudak" - labai geras plačios reikšmės žodis.
Ir šiaip, nesuprantu aš introvertų.
Džo sakė, kad neturi net jėgų nueiti į tualetą. Norėjau pasiūlyti jam savo vazą, į kurią sisioti man neleidžia vidinis inteligentas.
Nosies sekretas, ar kaip ten kultūringai vadinasi banalūs snargliai, įtartinai keičia atspalvius. Nepraeis, reikės prašyt pirmadienį antibijotikų.
Popierinės nosinės - šūdas. Plyšta ir šiaip nuo jų tik blogiau. Pripučiau pagalvės užvalkalą, rankšluostį ir maikę. Kas sekantis.
Mano gerieji ištikimieji drąsieji leukocitai. Tūkstančiai, milijonai jūsų krito nelygioje kovoje. Mano mažosios dalelės. Įdomus darinys tas kūnas. Visos ląstelės dirba be sustojimo, visos žino savo darbą.
Bandžiau išsiaiškinti, kas geriau - paracetamolis ar aspirinas. Mažai nutuokiančia galva padariau išvadas, kad paracetamolis tik apgauna smegenis, sako - ai, nieko ten neskauda ir temperatūros jokios nėra, nusiramink. Ir naivios smegenys patiki. O apirinas šiek tiek kilnesnis, jis tikrai kažką daro. O gal visai ir netaip ten viskas. Bet paracetamoliu nebepasitikiu.
Tuntas buvusių kavalierių rašo sveikatoslinkinčias žinutes. Nesuprantu aš vyru. Nesuprantu. Gerai, kad aš ne vyras.
Graužiu petražolės kotus.
Žadu sau lankyti baseiną, meditaciją ketvirtadieniais, gal gi net panadyti tą baisųjį kepenų valymą su aliejum, nusipirkti sulčiaspaudę...
Po 5 metų skaitysiu ir galvosiu koki paliegelė buvau.

Susirgau.
Užpuolė mane gripas. O buvau įsitikinusi, kad gripai manęs nepuola. Įsitikinimas buvo klaidingas. Užpuolė. Patiesė. Paguldė.
Paskutinį kartą gripavau prieš 10 metų, kai besimokydama kolegijoj pasidaviau nemokamos vakcinos pagundai.
Nebūčiau skiepijusis - bučiau gyvenusi be gripo 20 metų. Bo nepaaiškinami imuninės sistemos dėsniai, nepaklusnūs mikroskopui atsparumai - peršalimo virusais ir aukštesniųjų takų katarais sergu dažniau nei apvaliaveidė pilnatis sidabrą iš dangaus mums pila. O gripais - ne, ne mūsų specializacija.
Bet atėjo nelauktai neprašytai.
Ir, žinote - gripas dar bjauresnis, nei aš prisiminiau. Skauda viską - odą, mėsą, kaulus, sąnarius, akis, galvą... Neįmanoma gulėti vienoje padėtyje - sukuosi, raitausi, lankstausi.
Ir paklodė po manim susisuko į žagarėlį.
Ir gyvenimas nutolo kažkur už lango, kur skrenda džiaugsmingi lėktuvai, nešdami nostalgiją į barokinį saulėlydį. O mano lovoj tik kančia ir prakaituotas diskomfortas.
Mano vidinis inteligentas (toks tarybinis Šerlokas Homsas, tik poetiškas alkoholikas, bet talant nepropjoš) sako ne - negalima miegoti ant sužagarėlintos paklodės, tu ne baleto mokyklos direktorė (jis miega be paklodės, o aš viską žinau, nes jo šunis vedžioju). Ir eik į dušą. Ir sisioti.
O taip sunku sunku kelti iš lovos savo kilogramus. Bet vidinis inteligentas su pypke rankoje linguoja galvą ir aš paklūstu.
Nuėjau į dušą ir tą sulaužiau.
Gerasis kaimynas Džo - duok, dieve, visiems po tokį - man daro arbatas, perka vaistus ir imbierus.
Gerasis Džo kuria muziką ir rašo dienoraštį. Popierinį. Reikės pažiūrėti.
-Va aš tau mandarinų atnešiau, sveiktatai ir pyragaitį nuotaikos pakėlimui. Ir kojines užsimauk.
Nepatinka man gripas.
Tikiuos, kitas kartas bus negreitai.

Orai keistai bjaurūs.
(Mančesteryje toks pasakymas nieko nereiškia. Atsakymas į tai sarkastiškas "what a surpise!")
Ryte prabudus girdžiu kaip kaimynas gramdo mašinos stiklą. Išėjus į lauką muslmoniškai apvynioju šalį aplink galvą. Grožis pralaimi prieš šaltį, nors man gražu - nusprendžiu prabėgom žvilgtelėjusi į mašinos lango atspindį. Po kojom skaniai šnara sušalę lapai, sukeldami bulvių traškučių norą ir refleksinį seilių išsiskyrimą paalvojus apie nepakrtojamą natrio gliutomatą.
Dangus giedras griedras tik lėktuvų takai minimalistiškai dekoruoja dangų. Ir užpakalis šąla. Nėr su kuo apsivynioti. Rytoj vilksiuos paltą.
Mano nauja gatvė labai gera. Tiksliau gatvė, į kurią išeina mano akligatvis. Joje, gatvėje, į kurią išeina mano akligatvis yra labai gera azijietiška daržovių parduotuvė, o tai reiškia, kad viskas pigiau ir pasirinkimas didesnis - būna netgi burokų su lapais. Ir prieskonių, ir falafelių ruošinio, ir migdolinių pirštelių, ir džemų skanių, ir netgi lenkiškų produktų lentyna. Dar mano gatvėj (taip paprasčiau) yra kavinė jauki ir kepyklėlė, ir tortų visokių mandrų kepykla, ir labai gera (mega pound shop) svarinė parduotuvė, kurioje yra visko visko ir netgi haribo meškiukų, ir prailgintojų, ir siuvimo rinkinių (nes adatos ir adatėlės visada kažkur išsibėgioja), ir gražių medinių pjaustimo lentelių, ir sensodine pastos, ir imbierinių sausainių, kurių trupinių pilna mano lova, ir dušo užuolaidų su širdutėm (kitokios dar bjauresnės), ir kvapo šaldytuve sugerėjų. Ir dar yra japoniškas restoranas, ir indiškas, neskaitant 3 kinietiškų ir 1 indiško take away, ir lažybų punktas, ir laidotuvių biuras, ir advokatų kontora, ir optika, ir raktų darykla, ir batų taisykla, ir dantistų kabinetas, ir vaistinė. Ir dar yra negraži tvora ir benamė stora čigonė ant kampo, kuri pardavinėja žurnalą, kurį čia pardavinėja benamiai, kad neprašyti išmaldos, ir jie turi specialias lemenes ir ant kaklo pakabintą pažymėjimą, kad jie oficialūs benamiai su žurnalais. Aš vis galvoju, kad reikia nors kartą nupirkti, bet vis skubu skubu arba šiaip tingiu.
Ir anksti ryte, kai dar nesinori keltis, bet proletariškai reikia ir slidinėji ant apledėjusio šaligatvio žiūrėdama į lėktuvų takus ir ieškodama jų raštuose slaptos egzistencinės prasmės, kodėl man taip anksti reikia eiti iš namų, matau, kaip azijietiškos daržovių parduotuvės vyrukas dėlioja lauke mandarinus, o labai geros mega svarinės parduotuvės vyrukas kabina lauke languotas tašes ir jie kalbasi per gatvę indiškai-pakistanietiška kalba - suprantu - diena prasidėjo. Pasisveikinu su mandarinais.
Ir širdį užlieja žvalus rytinis gyvenimo džiaugsmas.

O vakare lyja. Ir nebežiba šerkšnas ant mašinų stogų. Tik balose atsispindi kalėdinės šviesos.

Sako, sėkmingo blogo paslaptis - rašyti apie tai, ką žinai geriausiai. Aha.
Ir tai mane gąsdina.
Ką aš žinau geriausiai?
Opapa.
Orai keičiasi kasdieną - vieną rytą žydrame danguje snaudžia balti simpsoniški debesėliai ir kažkur skuba lėktuvai, kitą dieną 0 C ir bjauriai šaltas rūkas. Važiuoju autubuse, pažiūrėjus pro langą nebežinau, kur esu ir pasislepiu atgal į įdomią knygą. Žinau, kad nuveš ten, kur mane ištrins aliejais, paklaus ar masažuoti užpakalį, aš pasakysiu, žinoma, ir dar gausiu skanios dar šiltos naminės duonos su kajeno pipirais ir česnakais. Galvoju pirkti duonkepę. Geriau tokį vyrą, kaip Timas masažistas, kuris pats kasdieną keptų, bet nemačiau tokių pirkti. Negražu skųstis, turiu kaimyną, kuris valgyt daro ir draugą, kuris lėkštes plauna. (Visada sakau - labai svarbu apsupti save gerais žmonėmis).
Dabar sėddžiu svetimame name. Pirma valanda nakties. Ir darau tai, ką moku mažiausiai - prižiūriu vaikus. Pirmą kartą gyvenime aš viena su 4 vaikais ir 2 katėm.
Baisu.
Vaikai ir katės miega, retkarčiai suskamba jų dzinguliukai po kaklu. Akvariume burbuliuoja žuvis.
Stresą kelia inhaliatorius nuo astmos vaikui kairėje. Neatsimenu jo vardo, o jo dvinys Cezaris (Ceasar). Jeigu kosės ilgai - pridėk prie burnos ir paspausk. Suskaičiuok iki 10 ir vėl paspausk. Ir taip 4 kartus. Baisu. Ne inhaliatorius. Vaikas.
Netikėtai paprašė pabūti su jais. Iš smalsumo sutikau. (Kaip rašo feisbukiniai paveiksliukai - "kada paskutinį kartą darei ką nors pirmą kartą? - dabar).
Gerai, kad nereikia kalbėti su jais. Jų keturi - aš viena.
Galima gerti arbatą, kasyti katei kaktą, skaityti apie baisų Siera Leonės kaleimą ir be garso žiūrėti kaip vyrai už didelius pinigus spardo vieni kitiems kojas.
Nieko nežinau apie vaikus. Tik tiek, kad  tai nepagrįstai idealizuotas gyvenimo etapas ir jie triukšmauja, kai nemiega.
Todėl nerašysiu apie tai, ko nežinau.
Žinau iš patirties: Duona su kajeno pipirais ir česnakais pasišalina iš organizmo per 4 valandas nuo sukramtymo.
Skaičiau: Seksinantis aistros audroje negalima numesti triūsikų ant grindų - ten bakterijos. Įšliauš.
Mečiau ir mesiu, neišgąsdinsit.