foto Benoit Courti

Bevartydama vienos psichologės blogą radau gana įdomią užduotį - surašyti 100 norų. Savo norų. Ne taikos visame pasaulyje ir vaistų nuo vėžio, o konkrečių savo norų - nuvažiuoti į Peru, perskaityti Ulisą, perdažyti sienas, pasisiūti suknelę.
Patiko mintis. Reikia atsisėsti ir norėti.

Draugė pakišo mintį kraustytis į Liverpulį, kur ji dabar gyvena.
- O ką aš ten darysiu?
- O ką tu Mančesteryje darai?
Va būtent. 
Bet senatvinis įleistų šaknų kompleksas. Prišildytos kėdės jausmas.
O realiai - tarp Mančesterio ir Liverpulio valanda traukiniu. Kaip Kaunas ir Vilnius. Ir panašiai vienas kitą myli. Kas norės - aplankyti galėtų ir tenai. O dirbti man tas pats iš kur.
Bet va - apsispręsti viduj, tiesiog perjungti geležinkelio bėgių strėlę, kad mintys riedėtų kitą kryptim - tas sunkiausia.
Liperpulyje geresnės meno galerijos. O tai didelis pliusas.


Pora fotkių iš sendaikčių mugės Liverpulyje.
Atroje centre atvira nepadorybė, kurią man buvo gėda fotkint iš arčiau. :)
Nupirkau Motiejui mašinyčių. Dar buvo labai faina prisukama beždžionė ant triratuko. Gailiuos, kad tuo metu klausimas "o kam?" sustabdė.

Prisiminiau, kad turiu blogą. Viena pažįstama priminė. O tai ir pamiršau visai.
Daug dalykų pamiršau. Jų vietą užimė kiti. Mažiau protingi, daugiau džiaugsmingi. Kam skaityti intelelektualius straipsnius, jeigu tuo metu gali valgyti vaiko koją?
O jei rimčiau - dėmesys smarkiai krito. Laistau kaktusus verdančiu vandeniu ir kalbėdama kartais pagalvoju - o kam aš tai pasakoju? Pala, pala. Kokia čia pagrindinė mintis? Ėėėėė. Net paklausiau daktarės ar čia negali būti ankstyvas alzheimeris. Jei neramina užsirašyk patikrinimui. Reikės.
Atsimenu, kadaise reguliariai rašyti blogą buvo smagu. Jis toks kaip augintinis. Bet dabar visi mano augintiai apleisti. Styvas tunka ir vaiko mažesnius už save kiemo katus. Kaktusai kažkaip bando išgyventi. Blogas dulka.
Nemoku aš multitaskinti. O jei nusisuki - kažkas suvalgo mano blakstienų tušą ir šypsosi juoda burna. Arba išžarsto katino maistą po visą virtuvę. Tikriausiai, jau ir paragavo.

Na gerai, pakalbam apie ką nors. Pvz., man aktuali tema - asmeninės ribos. Vat yra keletas patarėjų, kurios lenda ten, kur neprašytos.
Vaikų auginimas iš vis labai aktuali visiems tema. Ir tiems, kad savo jau užaugino, ir tiems, kas vaikų dar neturi, bet jau viską žino. Nes.
Bet tarkime, visai ne apie vaikų auginimą. O tiesiog.
Vat yra fizinė namų erdvė. Ir pro langą įlipa neprašytas svečias. Ką jūs darote - eik lauk, sakote. Ir rėkiate, ir kviečiate policininką, ir vejate jį lauk su keptuve/kočėlu/kėde. Nes juk negalima įsibrauti į žmogaus erdvę be leidimo.
O pvz., ateina kviestas svečias, apsidairo ir pradeda kritikuoti viską. Ir baldai ne taip stovi, ir voratinkliai nenuvalyti, ir vorai ne taip tupi, ir šiaip viskas. Ar čia jau griebt kočėlą, ar dar palaukt?
Esmė ne tame mandagu-nemandagu. O kad - kaip noriu aš taip gyvenu. Ir mano vorai, kaip nori taip ir tupi. Ar kas klausė patarimo? Ne. Tai, kaip sakoma - užrašyk ant popieriuko, susisuk ir susikišk.
O tada man kilo klausimas - kodėl aš nemapasakau patarėjoms, kad nu nereikia man aiškinti vėl ir vėl kaip man miegoti su vaiku. Ir ne dėl to, kad aš susipažinus su krūvom straipsnių ta tema, ir kad mums taip smagiau, paprasčiau ir murmurmur. Ne, tiesiog - kas su kuo miega yra niekeno daugiau reikalas. Va kodėl aš tiesiog nepasakau - ačiū, jau mes apie tai kalbėjom, aš toliau darysiu kaip man patinka ir. A todėl, kad dauguma jų vyresnės. Ir ką - nes nemandagu. Ar tikrai, juk galima mandagiai pasakyti. Todėl, kad jos ehhmmm... įsižeis? Pala, o tu t.y. aš. neįsižeidžiu, kad man aiškina? Nu. Kad išvengt konfrontacijos ir išsaugot gerus santykius ir būt ėėėė gera mergaite? O tai įtampa dėl to, kad kažkas pažeidžia tavo asmenines ribas negadina gerų santykiu??? Ir kokia tu gera mergaite, labas rytas.
Va.
Čia kas nors paprastai patsako - na nereikia taip reaguoti. Asmeninės ribos asmeninės ribos. Prisigalvoji. Žmogus pataria, nes jam tu rūpi. Čia dėmesys ir rūpestis. Ačiū reikia sakyti, o nesišiaušti ir nekelti telefono paskui.
Juk neprieina tie patarėjai-geranoriai prie kiekvieno praeivio ir neaiškina jam, kad rūkymas sukelia plaučių vėžį ir impotenciją, kad batai nutryptais išlypusiais kulnais kenkia sąnariams, kad veganizmas sukels skausmingą mirtį nuo aminorūgščių deficito...
Meilė, rūpestis ir dėmesys.
Ir kodėl gi man vis atrodo, kad čia daugiau noras būti teisiu, kad jeigu nedarai taip, kaip aš darau, reiškia - darai negerai. Todėl, kad man 68 metai, o tau 36, reiškia tu žinai 32 metais mažiau...
Prisiminiau. Atėjo kažkasa pas mane į svečius vyriškis. Ir šast - atidarė mano spintos duris.

Kaip priklauso teisingam blogui, reikia įtraukti savo skaitytojus į diskusiją:
O kaip jūs reaguojate į savo asmeninių ribų pažeidimą? Ar mokate jas apginti spygliuota viela?
Ar įsibrovėlio amžius, statusas turi jums reikšmės?

O dabar klausimas: ką daryti, kad vaikas klausytų?
Aš čia nekritikuoju savo naujosios pažįstamos, nes pati nežinau, ką daryčiau jos vietoj. Todėl ir klausiu, kad pasiruošt.
Šiom dienom Mančesterį ištiko labai geras oras, todėl visa apylinkė sulindo į parką. Ir mes su Motiejum ten pat. Sutikom ten ir mūsų naująją pažįstamą, vaikščiojom ratais kartu.
Razvanas visiškai neklauso. Raktinis žodis VISIŠKAI. Pribėga prie kitų vaikų ir nori atimti, tiesiog išplėšti iš jų rankų ledus, kamuolius, žaislus. Atėmė iš Motiejaus žaislus ir išmozojo po purvą. Pribėgo ir atėmė krekeriuką, vėliau vandens buteliuką. Mama rėkia, kelis kartus šleptelėjo - jis nekreipdamas dėmesio varo toliau. Jei patraukiu nuo Motiejaus vežimo - tuoj lenda atgal. Pasičiupęs pagalį vos neišdūrė Motiejui akies, vėliau trenkė su šaka.
Iš kur tai? Jinai jam aiškina - ne tavo, negalima atiminėti iš kitų vaikų jų daiktus/ledus/vežimus/kamuolius. Jis tyli ir toliau daro tą patį. Iš viso nekalba nė garso. Jam 2 metai ir 2 mėnesiai.
Ką daryt, kad klausytų?
Tiesą pasakius - baisu, jeigu tai laukia ir manęs. Vienu metu mane apėmė beviltiškumas - pasikalbi su juo, paaiškini - taip negalima, negalima iš rankų atimti maistą, kai kitas valgo. O jis vėl čiumpa. Pakartoji dar. Tas pats. Patrauki. Apsisuka ir grįžta. Patrauki. Patrauki. Pabari. Patrauki... nori papurtyt.

Bendraudami mes susikuriame žmogaus portretą iš nuotrupų. Kaip puzlą iš gabaliukų, tik iš 1000000000000000000 detalių turime geriausiu atveju 742, o visas kitas dasipaišome remdamiesi savo patirtimi, nuotaikomis ir pasaulio matymu. Todėl ir gaunasi, kad bendraujame daugiasi su savo atspindžiais ir gauname tai, ką patys ir sutvėrėme.

Pati nevisai supratau ką parašiau, bet skamba neblogai. Paliksiu.

Turiu naują pažįstamą rumunę, sutikau parke vaikų aikštelėje. Su savo vaikais kalba rusiškai, nes jos vyras pakistanietis. Aha. Logiška. Na, ji nuvažiavo aplankyti giminių Maskvoje, ten klube sutiko jį. Maskvoje jis studijavo mediciną. Ir liubofff. Labai daug klišė ir stereotipų - rumunė, pakistanietis, musulmonas, klubas, ji prastai kalba angliškai... Ir aš labai stengiuos nepulti į šitus nuomonės susidarymo spąstus. Sunkiai gaunasi. Jaunesniam vaikui 5 mėnesiai, o tasai vyras jau priekaištauja, kad laikas lieknieti. Mano galvoje įsijungė raudona alermo lemputė. Vyresniam 2 metai ir pasiutęs kaip išprotėjęs tankas. Su lelium ant rankų ji laksto po visą aikštelę rėkdama - Razvan stoj! Razvan net! Razvan otdai! O tas nekreipdamas dėmesio griebia svetimus vežimus, lipa, griūna, tampo vaikus ant supynių... Mano galvoje įsijungia antra raudona perspėjimo lemputė. Kad šitoj šeimoj kažkas negerai. Ir ji visa uždusus su kūdikiu ant rankų - oj nebegaliu, jis visai durnas, nebegaliu, visą dieną taip, kas su vaiku darosi. Ir kiša jam šokoladinį sausainį. Visai jis nevalgo! Mano galvoje užsidega dar viena perspėjimo lemputė, o tos 2 mirksi. Paskambino vakar. Draugiška, nori bendrauti. Aš šiame rajone draugų neturiu, tai bendraujam. Kalbames. Ji parke, mes nėjom, nes Motiejus karščiuoja nuo dantų. Ir staiga klyksmas - Razvaaaaan, Razvaaaaan, neeeeet Razvaaaaan! Man kilo noras nesiaiškinus kviesti greitąją pagalbą. Išsigandau. Tokį klyksmą girdi tik filme, kai supranti - Bredas Pitas mirs. Kol ji man pasakojo kokios nuolaidos H&M vaikas išbėgo į gatvę. Gerai, kad nebuvo mašinų. Išbėgti iš vaikų aikštelės ir nubėgti iki gatvės -  geras galiukas. Nu gerai, aš pati esu Motiejų išmetus iš mašininės sėdynės. Būna. Užgesinau raudoną lemputę.
Ir dar per 5 mėnesius vyras nenorom ją pirmą kartą išleido vieną į miestą. Pirmą kartą sutiko pabūt su vaikais. Jau supratot kokios lemputės užsidega. Ir vyras grįžta vėlai iš darbo, o ji su vaikais jo laukia iki vėlumos. Eina miegoti 1 nakties... Ir dar jie neturi interneto. Tik telefone. Nežino, kas yra ebay. Nežino, kas yra skydliaukė. Neužsiregistravus pas daktarą...
Mano galvoje jau dega visa raudonų lempučių girlianda.
O kitas vidinis balsas sako - tu juk nieko apie ją nežinai. 2 kartus pabendravai gyvai. Kelis kartus pakalbėjai telefonu. Ir jau sprendi, kad ten viskas pas juos negerai??? Gal jiems taip gerai. Kas tau darbo?
Tai va. Bet puzlą galvoje jau susidėjau. Su vyru despotu, vyresnėliu, kuriam trūksta dėmesio ir jis eina iš proto ir pervargusia mama, kuri neturi viskam vidinių resursų - nei kitiems, nei sau - rūpintis figūra, mokytis anglų kalbos, būt žavia ir dėmesinga.
O pas mus - Motiejus graužia vaikštynę. Styvas ką tik numetė nuo stalo fotoaparatą ir pluoštą popierių. Tuoj ten lėks flomasteriai. Viskas gerai. Laimė ir harmonija.

Įsivaizduokit - visa ta istorija su rojaus sodu, Ieva, Adomu ir reptilijom yra tiesa. Ir Abelis su Kainu irgi tiesa. Ir kaip dabar madinga eina jie visi pas šeimos psichologą. Psichologas klausinėja Adomą ir Ievą apie vaikystę ir apie tėvus. Visos mūsų problemos kilę iš vaikystės ir mes visi kartojame tėvų šeimos modelį, tėvai yra mūsų elgesio pavizdys...
- Mamos aš neprisimenu. Ir tėvas apie ją niekada nekalbėjo. Nesu tikra, ar jis iš viso mūsų tėvas. Sakė, kad sukurė pagal savo pavizdį, o paskui supyko, kad suvalgėm obuolį ir išvarė. Ir dar prakeikė. Va tokia ta jo meilė. Ar meilė čia? Tėvai turi mylėti besąlygiškai..
- Na ką aš atsimenu. Kad viskas buvo gražu. Nieko nereikėjo daryti. O paskui staiga išvarė. Kodėl supyko? Nepaklausėm... Tik vieną kartą! Ir išvarė. O mes ką - mes nieko nemokėjom, nei sėti, nei arti. Daryk ką nori, sukis, kaip išmanai. Jam nesvarbu...
- O dar ji "paragauk obuolio, paragau, koks skanus"... viskas per ją!
- Ar tau kas kišo per jėgą? Suaugęs žmogus, galėjai atsisakyti. Niekas nevertė. O dabar kiekvieną dieną prikaišioja "viskas čia per tave, dabar galėtume Rojaus sode gyventi, vargo nematyti, viskas per tave!". Nei dienos ramiai nugyventi neduoda. Pjauna ir pjauna.
- Ir kaip su šitais dviem infantilais gyventi? Tėvai vadinasi. Kaip maži vaikai - nieko nemoka, nei ugnies įkurti, nei žuvies pagauti. Uogų ir tų neatskiria - kur valgomos, kur nuodingos. Kiek kartų per juos vėmiau, kad jūs žinotumėt! Tokiems iš vis vaikų negalima turėti... Ir riejasi kaip šuo su katė dėl to obuolio...
- Aha. Ir pastoviai tos pačios kalbos "o pas mus Rojaus sode.... o pas mus Rojaus sode...". Kaip sugedusi plokštelė.
- Nebegaliu taip gyventi, viskas užkniso, tuoj ką nors pritvosiu!

Och jau tas būties lengvumas.

Motiejus žadina 5 ryto. Su daina.

Tada už lango jau laukia kačių familija. Susiglaudę tupi ant metalinio kvadračiuko, tyrai alkanais žvilgsniais žiūri - įdomu kiek jau taip sėdi. Vis pagalvoju apie pinigų švastymą, bet vidinis sentegziuperi su egzistenciniu priekaištu sumurma - mes atsakingi už tuos, kuriuos...

Atitraukdama langus vis pagalvoju, kad jau beveik metai šitam bute ir reikia pagaliau pradėt ieškot kito. Kaimynai iš viršaus susilaukė mažo leliuko su didele nosim, nupirko jam lovytę, o dėžę pastatė priekiniam kieme. Į konteinerį ciela netilpa, tai padėjo palei gyvatvorę. Nes juk ištirps ar angelai atskris į dangų paims. Vat toks vat kultūrų skirtumas. Lyjo pora dienų. Tirpo, bet neištirpo, nuvirto ant šono, vidury susidarė ežeriukas. 

Buto ieškojimas užsiėmimas sunkus. Jeigu žinai ko nenori. Ir jegu turi vaiką ir katiną - tavęs irgi niekas nenori. Todėl atsidūsti ir pagalvoji - gal angelai atskris ir perkraustys mus į nuostabų butą be vaizdo į ežerą.

Vis rutulioju mintį keltis į Stokportą - miestuką Mančesterio palydovą - arčiau gamtos, kalvų, bet toliau nuo miesto, į kurį aš ar taip ar taip nevažinėju. Mintis kirba, bet kol kas nesimaterializuoja.

Dar kirba mintis stoti į kooperatyvą ir laukti kada atsilaisvins butas. Šalia universiteto ir parduotuvių. Bet mes nemėgstame kolektyvų ir vidinių intrigų. Ir kaip suprantu dauguma veganai. Bet mintis kirba. Kirba ir nesimaterializuoja.

Daugiametė tinginio praktika parodė - jeigu nors truputį judėti tam tikra kryptim - tikslą pasieksi.

Bet kol kas nepradėjau judinti nei kojos nykščio.

Laukiam angelų.

Daugiametė tinginio patirtis parodė - kol būties lengvumas pakeliamas - nekrutėsiu.

Ir kas bus su mano tyrai alaknų akių katinais, sėdės susiglaudę ant juodo metalinio kvadračiuko ir mes atsakingi už tuos, kuriems duodam valgyt...

Aš noriu miego. 

Mano vietiniame turguje vyrauja internacionalo multikultūrizmo nuotaika. Čia galima įsigyti visko.
Pirkau audinio. Klausiu - koks pluoštas? Persiko pūkas. Aaa. Ok. Duokit 2 metrus. Prašom, mem.
Čia galima įsigyti visko - vaisių, daržovių, sagų, užuolaidų, odinių sofų, parfumo už 3 svarus, guminių batų, nusagstytų pseudosvarovskiais aukštakulnių, senų lakuotų spintų su veidrožiais, kačių laipyklių, rytietiškų papuošalų, xxxxxxxl dydžio liemenukų ir triūsikų, žuvies, sutręšusių sendaikčių, vaikiškų vežimėlių... čia vyrauja multikultūrizmo dvasia - šalia miniako kabo burka, prašom, mem.
Praeina aukštas pilvotas afganas su karakuline bajoriške kepure ir chna dažyta barzda. Anglai pardavėjai sėdintys ant didžiulio lakuoto stalo juokiasi ir rėkia pavymui - King Džiafa-Džiafa, ei! King Džiafa-Džiaffa!
Galima nusipirkt ir visų laikų hito - lovos užtiesalų su tigriukais. Jie, kaip ir languotos tašės niekada nepavirs dulkėmis.
Čia pat kažkokie sektantai skleidžia Jėzaus meilę.
Plėvesuoja hidžabai. Šalia treningai ir mokyklinės unoformos.
Iš kur jūs, mem? Lietuvos. Labas!
Visi juda, kažką perka.
Man patinka retsykiais užsukti į turgų. Ta pati dvasia kaip ir prieš tūkstančius metų Samarkende ar Stambule.

Pirma Motiejaus daryta nuotrauka.
"Mamos portetas".
Tas baltas - tai aš, o rūžavas plėmas viršuj - mano veidas.
Na, dar pora lubų kadrų pasibandymui, bet čia tai jau visa spalvinė kompozicija.
Neklausė nieko, pats viską.
Skaitau - kaip 8,5 mėnesio, labai netgi gud. :)

Ant Mančesterio iškrito sniegas.
Koks visas 1 cm.
Žmonės meta mašinas gatvėje ir eina pėsčiomis. Vėluoja arba atšaukti traukiniai.
Ir šita šalis kažkada valdė pasaulį???
Traukiniai Anglijoj atskira istorija.
Jeigu kokioj Vokietijoj pagal traukinius galima tikrintis laikrodį, tai Anglijos traukiniai yra kaip... khm... kokį čia palyginimą suraičius... tikslūs, kaip saulės laikrodis per lietų. Va.
Ateini į traukinį, atsisėdi. Lauki. O jis nejuda. 5 minutės. Stovi. Nejuda. 10 minučių... 30 minučių... visi kiti kažkur važiuoja, o tu stovi vietoj. Tada konduktorius praeina ir visų atsiprašo, kad traukinio vairuotojas neatėjo. Kaip??? Pramiegojo, pamiršo, pagrobtas? Ir pilnas žmonių traukinys stovi ir laukia jo.
Arba dar - kiekvieną rudenį traukiniai vėluoja arba iš vis būna nuimti, nes ant bėgių nukrito medžių lapai. Ir kiekvieną rudenį tai netikėtas siurprizas ir šokas. Labai pavojingas reiškinys! Traukiniai turi važiuoti labai labai lėtai, o tai nulėks nuo bėgių! Visame likusiame pasaulyje nebūna rudens, lapų, lietaus, žiemos ir sniego.
Čia gal ne visai į temą. Bet prie to paties "kas dar šitoj šalį pzdc".
Draugė pasakojo. Dirba pas juos įmonėje keli vyrukai 25-35 metų amžiaus. Anglai. Maikes sandėly pakuoja. Reikia į dėžę sudėti 70 arba 80 maikių. Nesugeba suskaičiuoti. Visada bus arba 68 arba 71. Dirba jau virš pusės metų. Arba ateina pavėlavęs 20 minučių. Šefas sako - kodėl vėluoji? Aš nevėluoju. Kaip nevėluoji, jau 9:20. Nevėluoju. Ar atėjai per anksti? Ne. Ar atėjai laiku? Ne... Tai reiškia vėluoji! Bet juk nedaug!!!
Sako, visa ta karta tokia. Terminas yra - generation Y ar Z. Nesitikslinau. Žodžiu, generation WTF.
Ir jie ne debilai. Būna ir mediciną baigę. Tokie daktarais dirba. Tik gali rašyt su klaidom. Nemokėt skaičiuot. Išeit iš darbo vietos nepranešę. Ateit bet kada. Ir jie ne dundukai. Universitetus baigę. Nes egzus išlaikyt nėr sunku jeigu ruošies - turi klausimus, pasiruoši visus, siurprizo nebus. Išlaikei. Įstojai. Baigei. Ir jie - tokie WTF visose srityse. Ligoninėse kuriamos grupės, kurios šitus veikėjus prižiūri, kontroliuoja, kad neišeitų kada užsimanę ir pan.
Tai vat toks traukinio vairuotojas gali ateiti pusvalandį pavėlavęs į darbą - juk nedaug. O visi keleiviai laukia. Konduktorius už jį atsiprašinėja ir klauso pasipiktinimus.
Pasnigo. Ramu.
Gatvėj beveik nėra mašinų. Ryte nebuvo kamščių.
Mančesteris stovi.

Apsirgome.
Skambinu į polikliniką, manęs paklausia vaiko gimimo datos. Iš pradžių painioju dienas, o paskui bandau įtikinti, kad jis gimė 2015 gegužį. Lengvai nepasiduodu.
Čia ne apie tai.
Ateiname į polikliniką, laukiame. Sėdi senutė. Anglai mėgsta kalbėti. Jei stovės parduotuvės eilėje už tavęs, būtinai pradės kalbėti apie orą. Lauke +8, o sakys: oj kaip šalta. Sausio mėnesį. O jei lauke +2, sakys: kokia tu drąsi per tokį šaltį su kūdikiu išeiti į lauką.
Bet čia ne apie tai.
Senutė, pasidėjusi rankinuką ant kelių man sako. Laukiu greitosios. Į tualetą noriu - tuoj sprogsiu. O negaliu nueiti - vaikštynės pasiimti man neleido. Negalima su vaikštyne į greitąją. O be jos negaliu eiti - man galva sukasi. O vežimėlio ratas nukrito. Tai laukiu greitosios, kad atgal parvežtų į senelių namus. Nežinau, kiek dar lauksiu. O į tualetą taip noriu, kad tuoj sprogsiu. Kas per tvarka - vaikštynės negalima į greitąją pasiimti. O be jos aš nepaeinu. Ir vežimo ratas nukrito. Reikės rytoj skambinti, kad pataisytų. O man galva svaigsta. Aš į tualetą noriu, kad tuoj sprogsiu. O pati be vaikštynės negaliu. O kiek lauksiu dar nežinau. O taip noriu, kad tuoj sprogsiu...
Jums gal padėti nueiti?
Na kur tu man padėsi, man galva svaigsta. O vaikštynės į greitąją paimti neleido...
Nueinu prie registratūros langelio.
Ten sena ledi į tualetą nori labai, o pati paeiti negali be vaikštynės. Gal kas nors gali jai padėti nueiti?
O pas kokį daktarą ji buvo?
Nežinau, laukia greitosios, jau ilgai. Labai į tualetą nori.
Paklausk pas kokį daktarą ji buvo.
Paklausiu. Širdį skanavo. Atraportuoju.
Bet ji labai į tualetą nori. Sakė tuoj sprogs. Jau ilgai laukia. Gal kas nors gali ją nuvesti?
Aš nepraėjus apmokymų (not trained), negaliu. Jei nukris - man bus pzdc (get in trouble).
Bet jeigu ji sprogs čia ant kėdės, sakau, tada bus dar didesnis pzdc. Gal yra laisvų apmokytų seselių, kad nuvestų ją į tualetą?
Skambina kažkur. Klausia ar tokiomis aplinkybėmis gali jos - registratorės - nuvesti senutę į tualetą. Gavo leidimą.
Nuvedė dviese už parankių.
Pasijaučiau, kad mano diena praėjo ne veltui - mano dėka nesprogo senutė.
Kažkada, mano tolimoje laukinėje tarybinėje vaikystėje, pervesti senutę per gatvę buvo labai geras darbas. Dabartiniame civilizuotame kapitalistiniame pasaulyje negalima vedžioti senučių nepraėjus apmokymų.

Mane stebina žmonės, kurie moka planuoti savo gyvenimą.
30-ies vesiu, 32-iejų turėsiu vaiką. Paskui dar vieną...
Kaune įsikalbėjau su taksistu. Dirba juodai. Uždirba 5000 lt, bet tik dirba ir miega. Ir pinigus kiša į "tumbačką", anot jo paties. Nes planas - pasistatyt namą, o tada jau kurs šeimą. O dabar tik dirba ir dirba, jokio asmeninio gyvenimo.
Vat man įdomu - ar tokie planai įsigyvendina? Ar tikrai pasistatę namą tokie žmonės staiga ima mažiau dirbti, prisimena apie asmeninį gyvenimą, susiranda žmoną ir vaikus...

p.s. iliustracija su taksistais ir pinigų taupymu neturi užslėpto ryšio.