2012 m. vasario 29 d., trečiadienis

 
Sužinok ko tavo didvyris ar didvyrė nori, ir kai jis ar jis pabus ryte, tiesiog sek paskui jį ar ją visą dieną.
 /Ray Bradbury/
  
  

2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Pirmadienio krioklys


Pirmadienio rytas.
Reiktų peržiūrėti kalendorius. Modernizuoti kažkaip. 21 amžius galų gale. Nano technologijos, genetinė inžinerija, belaidės komunikacijos. O pirmadienio rytai tokie pat, kaip industrinės revoliucijos aušroje.  Progreso nesustabdysi: laikraščio skiautę pakeitė švelnus, kvepiantis popierėlis, medines išvietes - unitazai, kurie patys nuvalo ir pabučiuoja, keptuvės nepridega, pienas nerūgsta, pomidorai nepelyja. O pirmadieniai liko tokie pat, kaip ir buvo.
Ar jums teko sutikti ieškant darbo tokį klausimėlį: "kur save matote po 5 metų?". Beprasmiškesnio klausimo nesugalvosi. Man asmeniškai teko su šiuo klausimu susidurti ne vieną kartą. Riboti HR naujų horizontų neišradinėja.
Nuoširdžiai stengiuosi įsivaizduoti save po 5 metų... žinote būna džiunglėse toks natūralus šulinys. Sienos akmeninės, apaugę vijokliais, juose tupi ir čirškia (gražiai, neįkyriai) spalvoti paukščiai. Ir krioklys krenta. Tarsi iš dangaus. Ir ošia atpalaiduojančiai. O iš vandens purslų vaivorykštės pinasi mainosi. Ir drugeliai skraido  dainuodami linksmas afrikietiškas dainas. Ir po tuo krioklu aš stoviu. Graži tokia. Ilgais blondiniškais plaukais. Ir taip sulėtintai kraipau galvą, plaukais mosikuoju, kaip filmuose. Ir jie nuo vandens nesušlapę ir nesulipę. O tokie purūs, kaip šampūno reklamoje. Ir į tą pasakišką krioklį aš patekau lengvai, kaip tarzanas. Man nereikėjo brautis per džiungles, iš kakų kvapo nustatant gorilų atstumą. Man nepritrynė kojų, nei užpakalio. Aš gaivi kaip fėja ir plaukai tokie kaip filme. Sulėtintai. Ir drugeliai dainuoja afrikietiskai tarp vaivorykščių...
Bet to aš juk negaliu parašyti anketoje. Jie nenori manęs matyti po kriokliu. Žmonės, kurių vaizduotė baigiasi ties Crtl+C Ctrl+V nesupranta nieko apie dainuojančius drugelius. Toks atsakymas sukeltų tarpgalaktinį konfliktą. Todėl tokiais atvejais aš kreipiuosi į ką nors su aktyvesniu kairiuoju pusrutuliu, o pati laukiu, kada tie 5 metai praeis ir krioklys su drugerliais ateis pas mane.
Kadangi pirmadienio ryto niekas tobulinti nesiruošia, vietoj krioklio - dušas.

p.s. kur jūs save matote po 5 metų?


2012 m. vasario 26 d., sekmadienis


Prabudau nuo balandiškų garsų balkone. Katės panašius garsus skleidžia, kai nori atverti kilimui savo sielos gelmes. Balandžių kalboje tai irgi pakankamai intymu, tik skirta pakerėti ne kilimą, o priešingą lytį. Pakėliau galvą patikrinti debesuotumo lygį - į mane įdėmiai žiūrėjo oranžinė akis. Tokio balandiško žvilgsnio dar nebuvau mačiusi. Įsmeigtas, būtent įsmeigtas. Mažas, oranžinis, nejudrus. Stebi per visą kambarį. Na ir kas,kad geriausiu atveju jis galėjo matyti tik mano kulną. Sužadintai karščiuojančiai vaizduotei ir tiek pakanka.  Ir nešvankias mintis galvoja. Bandžiau ignoruoti ir dar nusnausti. Bet negalėjau pamiršti to maniakiško žvilgsnio.  Per viengubas stiklines duris jis atrodė labai gėsmingai. Ar įsivaizduojate kaip morčiuojantis balandis žiūri į miegančią moterį?
Nereikia pamiršti, jie minta makdonaldine vištiena. Palyginus su McDonaldso virtuve - viengubas stiklas - lengvai virškinamas ekologiškas produktas. Kūdykių tyrelė.
Man pasidarė nejauku. Net pamiršau sapną, kuriame rinkau ametistus kopdama observatorijos laiptais.
Dabar, prie visų psichinių nestabilumų, būdingų postsovietinės terpės balzakiško amžiaus postmodernistinės visuomenės, žiūrkių lenktynių, banalios seksualinės orientacijos moteriai dar prisidėjo morčiuojančių balandžių baimė.


Vakar praignoravau horoskopo patarimą priimti visus pasiūlymus. Su beatodairiškai mandagia drąsa nenuėjau į parodos atidarymą, gimtadienio vakarėlį su stalo žaidimais ir į kvietimą šiaip prisijungti pasėdėti su. Turėčiau gailėtis visą gyvenimą. Šiandien horoskopas sako, kad aš turiu išsigasti pamačiusi save veidrodyje. Čia jisai padarė nedovanotiną klaidą. Už tokius žodžius neatleidžiama. Ypač mažai  pažįstamiems horoskopams. Tarp mūsų viskas baigta.



2012 m. vasario 25 d., šeštadienis


Geriausias būdas sužinoti ar tu gali kažkuo pasitikėti, tai pasitikėti jais.
/Ernest Hemingway/




Jūs juokiates iš manęs, nes aš skiriuosi nuo jūsų, o aš juokiuosi iš jūsų, nes jūs nesiskiriate vienas nuo kito!
/Michail Bulgakov/




Eiliniam žmogui meilė nereiškia nieko, jeigu tai nereiškia mylėti vienus žmones labiau, negu kitus.
 /George Orwell/




Pirmas klausimas, kurį aš sau užduodu, kai kažkas neatrodo gražu yra: "kodėl aš galvoju, kad tai nėra gražu?". Ir labai greitai supranti, kad nėra priežasties.
 /John Cage/




2012 m. vasario 24 d., penktadienis


Sapnavau labai malonų sapną. Šviesų, spalvingą. Kad labai daug žmonių pasiunčiau na....x....Tai buvo keistas sapnas, apie kažkokią pilį ir nindzes, ir žmonės buvo netikri, ne iš gyvenimo. Bet vis tiek buvo labai malonu garsiai ir aiškiai tai pasakyti. Ir prabudau su tokia lengva lengva nuotaika. Netgi akimirką galvojau, kad stebuklingai pasveikau per naktį.
Abejoju, kad sapnininkai turi reikšmę "pasiųsti na...x...", net nebandžiau ieškoti. Bet norisi žinoti, ką pasaulis man yra suruošęs. Atsidariau horoskopą. Egiptietis sakė, kad jam beveik visada tiesą sako. Nors tuo jo "beveik" tikėti negalima. T.y. tikėti galima, bet "beveik" turi labai daug reikšmių.
Kažkada klausiau:
- Ar lauke labai šalta?
- Šalta.
- Kaip šalta - labai šalta ar tik šiaip šalta?
- Beveik labai šalta.
Buvo +1C.
Horoskopas stengiasi padaryti įspūdį. Šianien vakare turėčiau pasipuoši, prisikvėpinti ir vakrieniauti tarp kvepiančių žvakių su kažkuo, kas ir taip jau ohohoho kaip į mane. O rytoj nukris netikėtas pasiūlymas, kurį turiu griebti  arba gailėsiuos visą gyvenimą.
Kas puošia moterį labiau nei ištinusi apsipleiskanojusi nosis, iš kurios veržiasi Ejafjadlajokudlio ugnikalnio garsai? Žvakes mėgstu (meilė žvakėms užprogramuota moteriškoje chromosomoje). Kvepiančių ne. O į visus šiuos savaitės pasiūlymus sakau "oh, thank you very much, bet aš jums perskambinsiu už poros dienų, nes dabar niekaip niekaip niekaip." Atšaukti, perkelti visi mytingai, treiningai, deitingai. Mano organizme trūksta sveikatos.
Bet kaip meistriškai horoskopininkai moka penktadienio vakarui išpranašauti romantišką vakarienę su kvepiančiom žvakėm užkandai ir ohohoho kaip į jus visai jau pagrindiam patiekalui. O jei nesikvėpinsi ir nesivilksi raudonos suknelės su gilia iškirpte - neteisingas avinas. Avis. Neteisinga.
O jeigu pasiūlymas nenukris rytoj?
Keisiu horoskopo ženklą.
Nors teisingai mąsto Egiptietis. Beveik. Meteorologija ir astrologija beveik nesiskiria. "Beveik labai šalta" netoli nuo "beveik labai pasisekė" ar "beveik pavakarieniavau penkių žvaigždučių restorane".
Tiesa, jis pasakojo, kad revoliucija Egipte įvyko dėl to, kad uždraudė rūkyti hašą. Prasiblaivė žmonės, apsidairė. Rūkyt negalima. Pradėjo bendrauti. Kalbėti. Pastebėjo, kad negerumai šaly vyksta. Ir padarė revoliuciją.
Šiandien apsiniaukę. Balandžiai netrypia stogo. Išseko jų saulės baterijos. O paukščiai čiulba. Pasikrauna vėjo energija.
Norisi prieš miegą parašyti kažką gero, pozityvaus, optimizuojančio. O tai snargliai-antibiotikai nekaip skamba. Gadina mano "pavasarinio vėjelio dvelksmo" (autorius Skirtumas) įvaizdį. Kadangi galvoje vis dar tyvuliuoja arbatos vandenynas, kuriame nuskendo apelsinų koncentratą vežęs tankeris - visa ekosistema ir mintys išnuodytos.
Grįžtu prie atsitiktinių skaitytojų, kurie čia papuolė netyčia, ieškodami visai kitko. Jau rašiau apie tai prieš keletą savaičių.  Populiariausi paieškos žodžiai lapė, sraigė, gražūs žmonės, homer, meškiukai.... nuobodu. Bet būna ir smagiau. Vizuali medžiaga visada išaiškina esmę sklandžiau ir prieinamiau. Taigi, netuščiažodžiausiu:

vištos kojos pirštai



kaip gaminasi sperma
aš ne spermologė, bet man atrodo, kad taip 



keista boba
aišku, priklauso nuo to, ką laikyti "keista" ir kas yra "boba". bet manau, šita Richard Müller dama yra pakankamai keista boba.



20 būdų kaip išsisukti nepadarius namų darbų
nežinau, kodėl žmonės to ieško



matymo galia
sunku suprasti, kokios informacijos žmogus ieškojo. aš kartais patogiai įsitaisius lovoj su laptopu ant kelių svajoju gebėti žvilgsnio (ar minties) galia paimti ką nors iš kito kambario galo. arba bent jau turėti teleskopinę ranką. blogiausiu atveju - chameleono liežuvį.



grazus uzpakaliai
kartojasi, bet kaip gi be jų?


2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Oi


Gripo užkulisius žino visi. Detalių nepasakosiu. Tik neatsistebiu kaip mano nosis sugeba iš dviejų šnervių duoti skirtingų spalvų produktą. Kaip čia gražiau apibūdinti...iš kairės - chumusas, iš dešinės - gvakamolė. Neišsemiamos žmogiško organizmo paslaptys - šaltinis tas pats, receptas tas pat - produktas skirtingas.
Naujienų srautas negausus: apsidrėbiau kaldrą aviečių uogiene, balandžiai balkone plaka sparnais kaip helikopteriai, lauke šviečia saulė, skambina žmonės ir kažko iš manęs nori, o aš tesugebu atsakyti, kad nieko nepažadu, nes subyrėjau ir nežinau kada susirinksiu. Jaučiuosi kaip pilnas arbatos akvariumas, citrinos baigėsi, liko kramtomas vitaminas C, bjauriai apelsininio skonio (degustuojantis skonio inspektorius sirgo skonio receptoroų atrofija), kramtyti jo aš nebeturiu valios jėgų (visa valia iškrito ir pasimetė, kai aš subyrėjau), kaip ir gerti sirupus nuo kosulio (jų degustatorius prieš tai matyt degustavo antifrizą). Bet apelsisninis vitaminas c įmestas į žalią arbatą visai skaniai geriasi. Tik atrodo neitin estetiškai - kaip pelkių vanduo su bezdžionių pleiskanom. Nors turint daug laisvo laiko ir neišnaudotos vaizduotės galima joje įžvelgti ir visatos begalybę su galaktikų spiečiais.
Feisbuko vertimai mane džiugina. Nemaniau, kad galima perspjauti google vertėją. Pasirodo galima. Šitas sukelia mielą šypseną:



Šiandieną aš taip ir jaučiuosi. Kaip vienas didelis "oi".Antibiotikai ir leisgyvės ląstelės bando mane ištaisyti. Dar galima būtų parašyti gilių minčių apie tai, kad gyvenime pakartoti nieko negalima. Bet nuotaika visai nefilosofinė. Einu elegantišku aštuonkojo žingsniu pirkti citrinų ir paracetamolio. Gana išsidirbinėti.


2012 m. vasario 22 d., trečiadienis


Dar noriu pasidalinti psichologės Olgos Krasnikovos mintimis apie bendravimą.

Dažnai sutikdami įžeidų žmogų, mes pradedame veidmainiauti, pataikauti ir galvojame, kad taip pasireiškia mūsų gerumas - kad tokiu būdu mes juo rūpinames: patarnaudami jo įžeidumui mes darome jam gerą. Bet taip nėra.
Veidmainystė ir pataikavimas negali būti dorybėmis, nepriklausomai nuo to, kokių motyvų paskatinti, taip pat, kaip ir mūsų pakantumas.
Kuo skiriasi pakantumas ir tolerancija? Pakantumas - tai, kai viduje aš visus savo jausmus užspaudžiau. Nepasitenkinimą, nesutikimą, susierzinimą, kartais net neapykantą. O išorėje aš šypsausi, linksiu galvą, pritariu ir neprieštarauju. Bet tai neturi nieko bendro su tolerancija. Todėl, kad tolerancija - tai vidinis priėmimas be pasipiktinimo, kito žmogaus smerkimo ir pykčio.
Dažnas pakantumo rezultatas - apkalbos. Nes čia aš iškentėjau, ištvėriau, bet paskui einu į kitą vietą, kur jaučiuosi saugus ir ten aš jau viską išklosiu, ką aš galvoju apie kito žmogaus elgesį. Todėl toks pataikavimas prie gero nepriveda.
Svarbu atsiminti, kad už savo jausmus atsakingas pats žmogus. Aš negaliu įžeisti ir manęs negali įžeisti. Aš galiu tik įsižeisti. Tai mano pasirinkimas kaip aš reaguoju ir kaip ilgai, ir ką paskui su tuo įsižeidimu darau. Arba aš apmąstau situaciją ir priimu tam tikrus veiksmus, arba aš savo įsižeidimą palaikau ir puoselėju.
Be to, įsižeidimas gali būti puikus manipuliacijos būdas. Todėl pataikauti jam nėra jokios prasmės.
Anksčiau ar vėliau žmogus gali sužinoti, kad, pasirodo, mes su juo nesutinkame ir, kad visą tą laiką mes jį tik pakentėme. Iš kur sužinos? Greičiausi iš mūsų pačių. Pakantumas baigsis ir mes jam išklosime viską, kas ilgus metus kaupėsi. Ir jam tai bus skaudus smūgis ir nusivylimas. Tai yra, mes kentėjome dėl santykių išsaugojimo, o iš tiesų, santykiai pastatyti ant veidmainystės, palaipsniui griuva.




1831 m. graviūra. 23 metų Venecijos gyventoja pavaizduota prieš ir po choleros

Pirmą kartą buvau pas anglišką daktarą. Ir šiaip jau daugiau, nei 2 metus nesilankiau pas mūsiškus. Nepatinka man pas juos eiti. Bet kartais reikia, kai supranti, kad be antibiotikų nesusitvarkysi.
Tai buvo trumpiausias apsilankymas pas gydytoją mano gyvenime. Paklausė manęs, kas yra, jau prieš tai telefonu pasipasakojau savo negalias. Paklausė plaučius (du kartus giliai įkvėpk ir tik iš nugaros). Ir išrašė receptą. 2 minutės. Viskas. Jokių temperatūrų, jokių kraujo tyrimų, jokių gerklių žiūrėjimo. Viens, du - lauk, negaišk brangaus laiko.
Buvau prigasdinta, kad daktaro aš iš vis nepamatysiu, kad geriausiu atveju pakalbėsiu su sesele. Ir kad antibiotikų jie neišrašo net turint 40 temperatūros.
Bet, matyt, aš atrodžiau tokia paliegusi, kad niekam klausimų nekilo.
Vaistus kažkodėl vaistininkas duoda ne iš karto, o reikia palaukti. Laukti teko geras 20 minučių. Paprastus fabrikinius vaistus dėžutėje įdėjo į maišelį. Ant maišelio užklijavo lipduką su mano vardu, kuris jau ne pirmą kartą pavirsta į "Levą". Leva, tai Leva. Svarbu, kad vaistų gavau. Tik vis tiek visas tas ilgas vaistų išdavimo procesas man liko neaiškus. Dar viena angliška paslaptis, kaip ir du kranai.
Belaukdama vaistų, besitrindama po parduotuvę prisipirkau salsų, humusų ir gvakamolių. Guliu savo karališkoj lovoj. Pritrupinsiu ir pridrabstysiu. O paskui teks miegoti kaip princesei ant žirnio.
Nežinau kur

Turiu nekviestų svečių. Jau 3 savaites.
Nesuprantu. Vėl sergu ar - dar vis sergu. Liga iš vienos formos pereina į kitą. Vis kitaip bjaurią ir nemalonią. Pagerėja porai dienų ir vėl iš naujo. Panašu, kad visi britaniški virusai prieš mane susimokė.
Gripu paskutinį kartą sirgau kokiais 2004 metais, kai sugalvojau pasiskiepyti. Nepatiko. Dabar nesiskiepijau - pats įsiskiepijo. Ir dabar labai nepatinka.
Nosies gleivinė pluša kaip socialistinio darbo didvyris, siekdamas užsitarnauti auksinį medalį "plaktukas ir pjautuvas". Produkcijos prigamino penkiems metams į priekį. Tik spėk pūsti. Bet džiaugsmo maža.
Kiekviena kūno ląstelė skauda. Prisimenu, kaip mokykloje fizrukas mėgo sakyti, kai po didesnio krūvio visiems skaudėjo raumenis "dabar užtai žinote, kad raumenys yra". Taip ir aš dabar žinau, tai yra, jaučiu, kad mano menkas kūnelis sudarytas iš 75 trilijonų ląstelių. Kiekvieną ląstelę jaučiu asmeniškai.
Bet smagiau, kai jos gyvena be skausmo ir užsiima savo kasdieniais darbeliais per daug neprimindamos apie savo egzistavimą. Jos užsima savo reikalais - aš savo. Gyvename santarvėje, vieni kitiems netrukdome. Aš joms duodu valgyti, išvedu pakvėpuot grynu oru, kartais panuodiju alkoholiu, jos man už tai kitą dieną atsikeršija... taip ir gyvename pamažu. O dabar ta visa septyniasdešimtpenkitrilioninė kompanija man choru rėkia - mums skauda, ieva, gelbėk! Bandžiau gelbėti paracetamoliu, nepadeda. Gaila man jų, stengiasi, kovoja su virusais, bando išvaryti. O tie nenori nešdintis.
Rytoj bandysiu gauti receptą antibiotikams. Reikia išorinės pagalbos. Bet girdėjau, kad čia antibiotikus labai nenoriai dalina.

2012 m. vasario 20 d., pirmadienis



Labai malonu, kad Aušra ir Rokiškis dalindami apdovanojimus padalino po blizgutį ir mano blogui. Blogas labai apsidžiaugė, pasijautė tokis stiliiiingas...Bet atsargiai su tais apdovanojimais, o tai dar išpuiks ant mano galvos. Jums tai kas, o man su juo gyventi reikia.

Pagal žaidimo taisykles priklauso save apsipaskoti septyniais punktais.

1. Viską jūs apie mane žinote. Gyvenau sau gyvenau Lietuvojtėvynejmūsųtudidvyriųžemėj kol nesugalvojau atskristi į užjūrio karalystę. Užjūrio karalystėje čiulba paukščiai. Ir man tai labai patinka. Gyvenant mieste girdėti čiulbančius ulbančius paukštužėlius labai smagu. Tiesa, kaimyniniame name vaikų darželis. Kas rytą gyvenimo gėlės kaip iš įkalinimo ištrūkę demonai klyldami, staugdami, baubdami, kriokdami, žviegdami ir visokius kitus įmanomus ir neįmanomus garsus skleisdami išsiveržia į kiemą. Žiūriu ir nesuptantu - kaip į tokį mažą mielą pabirutį telpa tiek triukšmo decibelų? Kaip tai fiziškai įmanoma? Ne viskas šitame pasaulyje moksliškai paaiškinama.

2. Intymiau: pripratau miegoti su ausų kamštukais. Jie irgi turėtų gauti stilingų ausų kamštukų apdovanojimą: orandžiniai, dailūs, apvalioje orandžinėje dėžutėje. Labai pozityvi apelsiniška spalva. Iš pradžių galvojau, kad tai iškrypimas į ausis kažką kišti. Bet jie labai gerai saugo mano sapnus nuo pašalinio triukšmo, o miego metu iškrenta. Ir prabudus aš vėl girdžiu paukščių čiulbėjimą.

Aš apie juos net eilėraštį sukūriau:

ausyse orandžiniai kamščiai
kamščiai orandžiniai ausyse
orandžiniai ausyse kamščiai
ilsiuosi ramybėje

3. "Oranžiniai" rašoma be "d".

4. Kai skamba mano žadintuvas, aš jam padėkoju. Net kai iš tiesų dar norisi miegoti ir miegoti. Padėkoji - ačiū tau, kad pažadinai, geras tu, gražiai groji. Ir ne taip bjauru keltis. Nors gal kalbėjimas su telefonu nėra sveiko proto požymis. Su virduliu nesikalbu. Tai dar nėr taip blogai.

5. Angliakalbėse šalyse pasirodo yra tradicija, kad vasario 29 dieną moterys gali pasipiršti ir vyriškiai negali atsisakyti. Tai aš dabar galvoju, gal pabandyti... Bet baisu - o jei tikrai sutiks.... Tektų bėgti į kitą salą. O ten paukščiai gal taip meiliai nečiulba.

6. Anglai mano apsirengtimo stilių vadina "smart". Niekada negalvojau, kad aš atrodau smart. Bet jiems geriau žinoti. "Smart" asociojuojasi pirmiausia su automobilio modeliu. Gal ir yra panašumų.

Domenico Gnoli


7. Patinka: čiulbantys paukščiai, katės visuose pavidaluose (o čiulbančios ypač), arbata (išskyrus mėtų, meškauogių, valerijonų), Erkiulis Puaro, kepti bandeles, pirkti audinius, vaikščoti į pasimatymus, avytės, Anglijos kraštovaizdžiai ir vaikščioti juose, cukinijos, Futurama, guminiai meškiukai, knygos (knygynai, bibliotekos), šaltiena (reikia pasidaryti), viskis, kalendra..
Nepatinka: idijotai, nuobodūs idijotai, pasipūtę idijotai, žuvies kvapas, bailiai, pagirios, sloga, kirpti kojų nagus, dideli prekybos centrai, laukti, silpna kava, knarkimas, reklaminės pertraukos, anyžiai, greitas maistas...

Kita žaidimo dalis vadinasi perduok kitam... bet kaip jau anksčiau minėjau, aš blogų beveik neskaitau. Todėl šitą dalį praleisiu. Vis tiek šitos grandininės reakcijos gale visi blogeriai apsidovanos vienas kitą. O jei kas nors dar negavo, o labai nori - prašom kreiptis, suteiksiu asmeniškai.
Štai keli geri blogai, į kuriuos užmetu akį laikas nuo laiko:
Labai geros nuotraukos: http://petrosphotos.livejournal.com/
Menai: http://camillaengman.blogspot.com/
http://blogdelanine.blogspot.com/
Paveiksliukai: http://theanimalarium.blogspot.com/

Gal kitą kartą parašysiu daugiau. Dabar valgyt labai noriu.





2012 m. vasario 16 d., ketvirtadienis



Jei tu nemylėsi manęs - aš nebūsiu mylimas,
jei aš nemylėsiu tavęs - nemylėsiu aš.

/Samuel Beckett/

2012 m. vasario 14 d., antradienis

Nuotraukos: Adam Xu

Labiau už Kalėdas nemegti galima tik Valentino dieną. Nors gal ir mažiau. Gerai, kad ji vis gi laukiama ramiau - negroja karamelinės dainos ir Kupidonas nemosikuoja lanku ir strėlėm "cho cho cho!" Tyliau, kukliau, be viso to kelių mėnesių ažiotažo. O nesiažiotažinama taip, nes visas babkes per Kalėdas išsiažiotažino. Bet neskoningoms atvirutėms, saldainiams ir kvietkoms užteks.
Jau vakar po miestą lakstė vyrai, apsiginklavę puokštėm. Nes neduokdie  nespės rytoj. Oi baisu ir pagalvoti, kas laukia tadu... Čia tokie pareigingieji-nervingieji. Kurie viskam iš anksto ruošiasi, gal ir kojines lygina. Apatinius, tai tikrai.
Ir aš turbūt gėlių neišvengsiu. Baisu, ar ne? Šiandien su drauge kalbėjom apie užknisančius vyrų dėmėsio ženklus, siurprizus, mielas dovanėles... O paskui susivokėm ir 6 minutes susirietusios kvatojom - nėra daugiau kuo skųstis, tik tuo, kad vyriškiai bilietus į Belgiją perka ar kitą netikėtumą dovanoja. Karvės nedėkingos! Siurprizų jos nemėgsta. Tokias į viešus darbus aprengus salotinėm liemenėm kramtūškes nuo šaligatvių gramdyt!
Tai va ir nežino vyriškiai, ką daryti - padovanosi rožių, negerai - sakys, nenuoširdžiai čia tu, iš pareigos, vien dėl to, kad taip reikia, banalu rožės, be polėkio ir iš viso ne taip. Nepadovanosi - irgi baisu -aš aišku nieko nesitikėjau, sakys, bet vis tiek tikėjausi kažko, o tu nieko... ir dar tylės iš pradžių ilgai, o kai užkalbinsi - dar blogiau - apsiverks. Ir ta proga dar prisimins, kas buvo prieš kelis mėnesius, o gal ir metus. Gal geriau padovanoti, ramiau vis gi. Rožes gal. Banalu. Bet vėl gi - ramu. O ryt gal nespėsiu. Tai iš anksto... Ir bėga tokie įbauginti vyriškiai, kaklaraiščiai plėvesuoja. O moterys jos tokios, dar apipletkins tas rožes ir vis tiek pasijuoks.

Su Valentino diena visus!
Meilės, kantrybės ir supratimo!
Ir dar gero sekso! ;)






2012 m. vasario 9 d., ketvirtadienis


Asmeniškai Tautvydui: į šitą katytę būtų sunku nepataikyti iš sniego gniūžtės. :)


 

Paracetamolinė savijauta. Snargliuota nuotaika. Horizontali padėtis. Vis gi vaikštinėjimas per pūgą po kalnus nebuvo į sveikatą. Matyt, aš netikra sportsmenka komsomolka i prosto krasavica.
Mano patarimas: autis žygiavimui skirtus batus ir prisisegti kapiušoną. Mokykitės iš mano klaidų.
Keisti sapnai.
Sapnavau, kad pirkau daug kiaušinių. Ir tokių didelių, strutiškų. Dedu į pirkinių krepšį, o pati glavoju - kam man tiek, juk nesuvalgysiu? Bet kraunu ir kraunu.
Dar sapnavau, kad sutikau merginą, su geltonon treninginėm kelnėm. O ji taip keistai eina, šleivoja. Klausiu, kas jai yra. Sako, į tualetą labai noriu. Paskui sėdžiu gražiam kambary prie šventiškai padengto stalo. Ir ateina ta mergina, o kelnės išsipūtę kaip balionas. Ir staiga, kad sprogs! Ir visą kambarį aptaškė, na taip taip - šūdais.
Kad šūdus sapnuoti - reiškia pinigus gauti, tai jau žinojau. Ir nors nelabai aš šitais mambodžiambo tikiu, bet paprastai pildosi.
O "pirkti kiaušinius - gyvenimo pagerėjimas, pelnas". Šito dar neišbandžiau. Žiūrėsim.
Kai pralobsiu - pasakysiu.

2012 m. vasario 8 d., trečiadienis

Mitai apie atleidimą

Jau kažkada rašiau apie atleidimą. Dabar noriu pasidalinti psichologės Olgos Krasnikovos požiūriu šia tema.

Dažnai žmonėms kyla klausimas "kada jau laikas atleisti?" ir "ar viską galima atleisti?"
Atsakymas vienareikšmiškas: atleisti galima viską.
Bet iš karto iškyla mitai apie atleidimą, kuriuos dažnai girdime.

Mitas Nr.1: "Atleisti, reiškia pamiršti"


Kai kurie žmonės mano, kad atleisti - reiškia pripažinti, kad "nieko nebuvo". Kad nieko baisaus nenutiko, nieko blogo žmogus nepadarė.
O jeigu iš tikrųjų padarė? Mes jį kaip ir išteisiname, ir išbaliname, ir juodą vadiname baltu. Bet tai neturi nieko bendro su atleidimu. Nes atleisti - tai nereiškia nuvertinti poelgį.
Atleidimas neneša savyje nuvertinimo tos žalos, to blogio, kurį žmogus jums padarė. Atleidžiame žmogui, asmenybei, bet poelgis nenurašomas.
Mes neturime tam, kad įtikti žmogui ar dėl santykių išsaugojimo atsisakyti įvardinti netesingus poelgius. Labai svarbu atskirti atleidimą nuo išsiaiškinimo. Išaiškinant labai svarbu vadinti daiktus savo vardais. Jei tai ne subjektyvūs jausmai, o tikrai objektyvi, akivaizdi situacija, kai žmogus stipriai pavedė, išdavė ar apgavo.


Mitas Nr.2: "Neatleisiu, kol neatsiprašysi"

foto: Nina Leen

Dar vienas mitas: atleisti galima tik jei žmogus pats paprašo atleidimo. Nieko panašaus. Mes atleidžiame ne dėl kito žmogaus, o dėl savęs.
Kas yra nuoskauda? Tai aš nešioju pyktį ant kito žmogaus savyje. Ir tas pyktis, kaip fizinė įtampa kažkur viduje gyvena. Klausimas "kur - širdyje ar galvoje?" - retorinis klausimas, bet svarbiausia, kad tą pyktį aš nešioju savyje.
Atleidimas nepriklauso nuo to, ar kitas žmogus pripažįsta, kad tai, ką jis padarė - blogis, ir kad tą blogį padarė jis, ar nori jis, kad jam atleistų, o priklauso nuo to, ar noriu aš toliau nešioti tą pyktį. Beje, tas pyktis yra ne jo, o mano paties - tai, kad aš ant jo pykstu, tai, kad aš jį smerkiu, tai, kad aš jo nepriimu. Tai psicholigiškai sunki našta su savidistrukcijos elementais.
Žmonės saugo savo skriaudas dešimtmečiais, galvodami, kad tokiu būdu jie baudžia skriaudėją, bet visų pirma, jie baudžia patys save.


Mitas Nr.3: "Atleidžia tik silpnieji".


Kitas mitas, kad atleidimas - silpnybės požymis. Jei atleisi - būsi kaip skuduras. Bet iš tiesų, atleidimas reikalauja vidinės tvirtybės ir jėgos. Juk tam, kad atleisti reikia nemažai vidinių pastangų, kad atskirti tą skausmą, kurį mes patyrėme nuo mūsų santykių su žmogumi.
Skausdmas - gali likti. Ne visada įmanoma atleidus žmogui pamiršti tai, ką jis padarė. Skaudus pėdsakas gali šilikti visą gyvenimą, bet tai nereiškia, kad žmogus neatleido.
Mes neatsimename tos vinies, už kurios užsikabinome vaikystėje, bet randas liko visam gyvenimui. Mes nepykstame, nesmerkiame, mes jau seniai atleidome, bet traumos randas gali likti ir kartais priminti apie save.
Reikia turėti omenyje, kad ne visada atleidimas reiškia skausmo pabaigą. Jei žmogus prisimindamas įvykį jaučia skausmą, tai nereiškia, kad jis neatleido.
Atleidimas kaip "nusprendžiau ir atleidau" - neįmanomas. Be jausmų, be vidinių pastangų ir darbo joks atleidimas neįmanomas.


Mitas Nr.4: "Praeis savaime"



Taip pat ir atvirkščiai - "kai viduje visi jausmai praeis, tai kažkaip savaime atsileis, be mano valios" - irgi netiesa. Savaime neatsileidžia.
Atleidimas - tai valios ir jausmų derinys. Aš priimu sprendimą ir toliau emiciškai tą sprendimą kažkokiu būdu vykdau. Atleidimas - tai ne aktas, kad va taip "viens ir viskas", "nukirtau", o procesas. Ir kai kuriais atvejais tai ilgalaikis procesas, kuris priklauso nuo traumos gilumo, nuo patirtos žalos lygio.
Yra pasakymas, kad atleidimas - tai vienpusė atsakomybė ir vienpusis atvirumas. Atleidimas nesitiki abipusio atsako (idealiame variante). Ir atleidimas nereiškia automatinio susitaikymo: jei aš atleidau žmogui, tai aš ir toliau su juo puikiai bendrausiu. Žmogus gali pasielgti taip, kad tolimesnis bendravimas su juo tampa nebeįmanomu.
Tai yra, jei aš atleidau, tai dar nereiškia, kad aš ir toliau su juo draugausiu kaip ir anksčiau, kad mūsų santykiuose niekas nepasikeis. Kartais keičiasi, ir keičiasi kardinaliai.


Atledimas kaip dovana

 Foto: Ansel Adams

Atleidimas - tai mano laisva dovana kitam žmogui. Aš tai jam dovanoju nesitikėdamas nieko mainais.
O ko mes tikimės?
Mes tikimės, kad jis pasikeis, pasitaisys, suvoks savo klaidas, atgailaus... Ne, nebūtinai, neprivalo. Gali. Mes, savo atleidimu, kam kaip ir padedame, priimdami jį tokiu, koks yra. Bet tai ne garantija.
Atleidimas - vienu metu ir dosnumas, ir rizika.
Dosnumas - nes tai iš tiesų toks dvasios veiksmas, o rizika - nes nežinai, kur tu rezultate atsidursi. Mano atleidimo rezultatas nežinomas nei man, nei kitam žmogui.


foto: Ilya Beskaravainyi

Poezija siekia išlupti daiktą iš žmogaus krūtinės ir jo vietoje vėl įstatyti širdį.
/Justinas Marcinkevičius/

2012 m. vasario 7 d., antradienis

Kas ieško - tas randa

Nenustoju stebėtis, ko ieško žmonės google paieškoje ir kreivais interneto takeliais papuola į mano blogą. Šiaip tai mano blogas visai ne apie tai, bet žinių troškima pagirtinas dalykas, todėl ištiesiu pagalbos ranką šiame nelengvame kelyje:

ka valgo sraiges
pusryčiam, pietums ir vakarienei


kaip atrodo sperma
atrodo taip, kai labai skuba ir susipina uodegėlėm


dauzo galva
nedaužo ir negalvą. tiks



kaip piesti stora suni
šuns neradau, bet principas toks pat


sugadintas gyvenimas
netikiu sugadintais gyvenimais. bet tarkim šita Edward Malindine foto iš vaikų namų 


 arba šita, kažkieno foto
 bet vis tiek nežinau kriterijų pagal ką vertinamas gyvenimo sugadinimo lygis.

grazus uzpakaliai
vienas, bet tikrai gražus


paveiksleliai i kuriuos paziurejus kas nors atsitinka
pažiūrėjus į šitą paveikslėlį visiems atsitinka daug daug laimės