Mane užpuolė labai piktas virusas. Mirštu jau beveik savaitę. Gerklę skauda kaip po švitrinio popieriaus degustacijos ir viską kitką irgi skauda. Naktį negaliu miegoti.
Daktarėlis pasakė, kad imunitetas nusilpo nuo nėštumo ir carbimazolo, aš dar manau, kad nuo streso dėl mokesčių pildymo ir buto paieškos.
Aimanuoju kaip sužeistas grizlis ir galvoju - aaaaaa, leiskite man numirti.
Bet iš tikrųjų aš noriu pasveikti! Aš noriu gyventi!
Patys pagalvokite - mes, dabar gyvenantys, esame tie, kuriems labai labai pasisekė.
Seniai labai seniai 100 žmonių grupelė paliko Afriką. 100 žmonių - tai labai mažai. Ir jie neturėjo mašinų, ir net dviračių. Jie ėjo pėsčiomis, nugalėdami sunkumus. Su tų laikų medicina, tiksliau, jos nebuvimu. Jie neturėjo net paracetamolio. Bet jie išgyveno, t.y. jų palikuonys. Tie, kuriems pasisekė. Ir paskui tūkstančius metų žmonės įveikė ligas, epidemijas, badą, karus, sausrą ir kaimynus psichopatus. Tie, kurie neįveikė - išnyko kaip dūmas. O mūsų - gyvenančių - probabytės ir prodiedukai nepasidavė ir dauginosi.
Netgi ir dauginimosi aka sekso metu pasiseka tik vienam spermatozoidui iš 250 milijonų iššautųjų apvaisinti kiaušialąstę. Tai tikrai didžiulė sėkmė! O dar kiaušialąstė turi būti sveika. Ir jie kartu turi teisingai dalintis. 70-80% gemalų žūsta pirmomis savaitėmis.
Todėl - gyvybė yra dovana.
Ir kaip banaliai tai beskambėtų - tai tikrai taip.
Vien dėl tų pirmųjų žmonių ėjusių per dykumas ir kalnus, dėl visų įveikusių šaltį, badą ir ligas protėvių - mes turime gyventi ir priimti tai ne kaip kryžių, o kaip laimėjimą visatos loterijoje.
Taip, kad virusėli, aš laimėsiu.

O būna gyvenime toks periodas, kai pradeda atrodyti, kad viskas yra blogai.
Susirgau - kosėju naktimis, dūsauju dienomis. Sugedo kompas - nėra gyvenimo.  Čia dar ne viskas - sugedo antra rozetė kambary. Sulūžo raktų pakabukas - čia juk ne juokas - nelaimė, katastrofa. Ir dar kažkas tokio svarbaus, kad neatsimenu.
O kai nuėjau pažiūrėti dar vieno buto - nueinu, o ten nieko nėra. Skambinu jiems į ofisą - sako, oi, o neužsirašaiu. Juk vakar kalbėjoms, atsiprašau, klaida. Palaukiau, atvažiavo.
Bet vis tiek - tai tik patvirtino mano nelaimių periodo teoriją.
Nes gi visiems aišku - į ką susikoncentruoji - tą ir matai.
O kai gerklę skauda, viską skauda, jėgų nėra - į gerą koncentruotis sudėtinga.
Kompą pataisė pažįstamas, pats ne visai supratęs, kas ten buvo. Antra rozetė man ir šiaip nelabai reikalinga. Raktų pakabuką galiu ir pati pataisyti. O butas man vis tiek nepatiko.
Ir šiaip viskas gerai, išskyrus ligą. Ji atima daug jėgų, nuotaikos ir nosinių.
Pagalvojus, kad IT guy ūkyje naudingas - užsiregistravau į geekdate.co.uk - bet pamačiau, kad dar pinigą mokėti reikia - fui. Iš mano patirties - šiais laikais kas antras vyrukas yra IT guy ir šiaip - mokėti pinigus už pasimatymus - kvaila.
Reikia žadinti Krisą - mes kartu einame į teismą.

Upd - va va, prisminiau! Kandau duoną - joje buvo akmenukas - nulūžo plombos kamputis! Čia va tikrai negerai.

Upd2 - dar ranką nusideginau garais iš virduliuko!
Bet jau spėjau pamiršti visas nelaimes. :)

Jau gerą mėnesį mes gyvename be Džo. Ir žinote ką - tai yra labai gerai. Nėra Džo - nėra Džo kvapo. O Džo kvapas yra baisu. Aš net kitą kartą neidavau iš savo kambario, jei labai smarkiai nespaudė, kad tik nesusidurti su Džo kvapu.
Bandydavau save guosti, kad triukšmas yra blogiau, negu smarvė. Bet tai nepadėjo. Nes viskas labai paprasta - tai, kas tuo metu tau nuodyja gyvenimą - yra blogiausia. Nesvarbu, kad žmonės miega gatvėje po lietumi, nesvarbu, kad maži mieli kinietukai bado savo mielus mažus pirštelius ir anka tamsiuose cechuose, siūdami bjaurius sportbačius ir raktų pakabukus, nesvarbu, kiek ten toli labai toli žmonių badauja, neturi vandens ir net jokios vilties į žmonišką gyvenimą - jeigu po langu kaukianti mešina neleidžia tau miegoti - tai yra baisiausia kančia pasaulyje. Todėl Džo kvapas man buvo baisiau už visus pasaulio baisumus.
Džo išsikrausčius aš daugiau bendrauju su Krisu, o Krisas su manimi. Nes trečiasis mūsų kaimynas Filas yra koncentruota beprasmiška energometarija, kuri per klaidą gime šitoje visatoje. Čia jeigu cenzūriškai išsireikšti, paprastai aš vartojų sunkesnius epitetus.
Filo visi nemėgsta. Panašu, kad Filas irgi visų nemėgsta.
Todėl kyla klausimas - kodėl jis iš vis gyvena tarp žmonių? Visiems būtų geriau, jeigu jis gyventu vidury niekur. Tačiau vidury niekur jam nemokėtų bedarbio pašalpos ir nebūtų interneto. Per internetą jis žiūri sportą. Tai yra viskas, ką Filas mėgsta.
Filas padirba 2-3 mėnesius ir paskui atseit išeina iš darbo "nes nuobodu". Niekas tuo netiki. Visiems aišku, kad jį atleidžia, nes Filas kartą į pusmetį įsidarbina į pardavimų skyrių. Ten kur su klientais benrauja telefonu ir bando įppiršti kokį nors labai brangų visai nereikalingą šūdą. Su jo komunikacija, empatija ir charizma - tik tarakonus nuodyti. Todėl jis vėl papildo bedarbių gretas ir toliau žiūri sportą.
Filas neturi draugų. Nei vieno. Nei pusės. Tai natūraliai kyla iš to, kad Filas nemėgsta žmonių ir niekas jam neįdomu. Filas niekada niekam nepadeda. Niekada nieko nepadaro kitų labui. Jis tiesiog užima vietą po saule, kviepuoja deguonį ir be jokios atgalinės naudos.
Gal jau pasakojau, kad Filas perka didelius maišus šaldytos vištienos filė ir paskui atitirpdinėja po 2. Padeda neuždengtus ant lėkštutės ir laiko pusę dienos. Vasarą, kai buvo gana karšta Krisas konspiratyviai, pašnibždomis pasikieičia mane "Ateik, ką parodysiu.". Ir rodo man Filo vištienos filė aplipdytus musių kiaušiniais. Labai bjaurus vaizdas. Mes abu patenkinti kikename. Į virtuvę ateina Džo. Mes jam parodome musių kiaušinius - visi trys suokalbiniškai kikename.
Vaikų darželis. Bet už tai gera.
Praeitą savaitę Krisas pasakoja. Žinai, Filas padeda savo vištienos filė neuždengtus atitirpti ant mikrobanės. Taip. Jaučiu, bus maloni širdžiai istorija. Tai va. Ateinu aš į kambarį ir žiūriu Styvas po stalu sėdi ir šypsosi. Žinai, kaip Styvas (katinas) kartais šypsosi? Aha. Pasirodo jis žaidžia su Filo vištiena! Nusivogė abu gabalus ir kariauja su jais - nagais užkabina, išmeta į orą ir gaudo... Ir? Na ką. Leidau katinui pasilinksminti, paskui atėmiau, nuploviau ir atgal padėjau.
Abu patenkinti kikename.
Džo kambario pažiūrėti atėjo 4 vyrukai. Nei vienas negrįžo. Ten net ne kambarys, o tik patalpėlė su langu. Sunkiai įsivaizduoju, kas galėtų susigundyti. Tik alternatyvaus gyvenimo būdo šalininkas su minimaliais materialiniais poreikiais. O tokių ne tiek jau ir daug.

O gi aš nepasigiriu vis kokią dovaną gavau rankdarbių mainų proga.
Gavau ir tyliu.
Neringa (mycosysofa.blogspot.com) atsiuntė dar prieš Kalėdas nuostabią dovaną. Ir netgi ne vieną: užrašų knygelę, laumžirgį, šokoladą ir labai mielą atvirutę. Šokoladas, savaime suprantama, nedagyveno iki šių dienų. Bet juk niekas to ir nesitiki iš jo.
Štai, visas tas grožis.

Vakar per radiją girdėjau.
Aš kartais klausau BBC radio 4.
Kalbėjo psichiatrė, dirbanti su kaliniais. Labai didelis procentas kalinių turi rimtų psichologinių sutrikimų ir juos reiktų gydyti, padėti jiems, bet paprasčiau įkišti žmogų už grotų. Ir nėr problemos.
Ne viską girdėjau, tuo metu kažką veikinėjau. Tik viena pokalbio dalis labai sukrėtė.
Jinai ėjo susitikti į kalėjimą su moterim, kuri bandė susideginti save.
Įėjo į kamerą - moteris šveičia grindis, nors pirštai jau nitrinti iki kraujo.
Papasakojo savo gyvenimą. Viskas ten blogai, nepamenu detalių, bet matyt, viskas buvo tikrai ne kaip. Vieną dieną ji neištvėrė ir mašinų stovėjimo aikštelėje žiebtuvėliu padegė save. Rūbai užsiliepsnojo. Kol ji degė - užsidegė šalia augantis medis. Ir ją už tai pasodino - už medžio padegimą!!!
Ir tai įvyko dabar - 21 amžiuje, Anglijoje.
Kaip ne keista - paprasčiau siųsti į Marsą sudėtingus kosminius laivus, negu padėti žmonėms čia, ant žemės.

Skaitau dabar tokią knygelę David D. Burns "Feeling Good". Kažkur užtaikiau labai gerus atsiliepimus ir spontaniškai nusipirkau amazone. Ji skirta padėti pačiam sau gydyti depresiją, bet ne tik - mane užkabino žodis - prokrastinacija. Čia mano pagrindinė bėda - aš esu užkietėjus chroniška prokrastinatorė. Gal ką nors gero išskaitysiu. Nebaisiai tikiu stebuklingu knygų efektu - kitaip gatvės būtų pilnos vienuolių, pardavusių ferarius, tačiau ir formatas nedidelis - pats tas skaitinėti viešame transporte.
Kol kas radau keletą sau tinkamų pastebėjimų:
Emocinis mąstymas - priimate emocijas kaip tiesos įrodymą. Aš taip jaučiuosi, reiškia taip yra iš tikrųjų. "Aš jaučiuosi kaltas, reiškia aš padariau kažką siaubingo". "Aš jaučiuosi beviltiškai, reiškia mano problemų neįmanoma išspręsti".  Mano atvėju "Aš nenuotaikoj tai daryti, todėl nedarysiu, o pažiūrinėsiu pinterestą". :) "Aš jaučiuosi beviltiškai, kai pagalvojų apie dokumentų rūšiavimą, todėl atidėsiu dar savaitei". :)))
"Turiu" teiginiai - jūs bandote save motyvuoti sakydami "aš turiu tai padaryti". Tačiau tokie teiginiai sukelia spaudimo jausmą. Kaip ne keista, galiausiai jus apime apatija.
Nukreipus "turi" teiginį į aplikinius lieka nuoskauda ir pyktis. "Jis turi mane suprasti". "Ji turėtų gerbti mano laiką ir nevėluoti".
Toliau dar neperskaičiau. Bet žada duoti receptų, kaip kontroliuoti šitus reiškinius. Mano "turiu" teiginiai yra nukreipti į save. Kaip jau rašiau anksčiau visokie planai ir rezoliucijos sukelia tik neigiamus jausmus. Ir emocinis mąstymas - atviras kelias prokrastinacijai.
Kol kas knygelė neblogai skaitosi, nors ir nėra labai sklandžiai parašyta. Tačiau, ne kiekvienas daktaras psichiatras yra puikus rašytojas.

Aš vis galvojau - kodėl mane erzina geradariai?
Gero darymas yra, be abejo - gerai. Jeigu žmonės vieni kitiems nepadėtų - nebūtumėm išnaikinę neandrtaliečių ir išplitę po visą pasaulį. Pasauliui nuo to būtų tik geriau.
Padėti, paremti, palaikyti, dovanoti, skolinti, gelbėti - viskas labai verta ir teisinga.
Čia ne apie tai.
Yra tokia patologiškų geradarių padermė.
Atrodytų - žmogus sukasi, iš kailio neriasi, kad padėti aplinkiniams - o tau, Sedova, nepatinka.
Nepatinka. Erzina. Užknisa.
Norisi bėgti nuo tokių geradarių - bet jie vejasi iš paskos - imk dar mano gero. Nenori? Priversiu. Užminsiu ant kaltės jausmo - va kokie visi nedėkingi, aš jiems gerą, aš aukoju savo brangų laiką, o jie nevertina...
Paprastai toks geradarizmas būdingas moterims. Manau, šaknys glūdi vaikystėje, kai mažam vaikui tėvai sakė - būsi gera mergaite, aš tave mylėsiu. Arba - kokia tu šiandien negera, nemyliu negeros mergaitės.
Vaiko galvoje susiformavo ryšys - kad būti vertai meilės, reikia būti gerai.
Išaugo. Bet vis tiek  galvoje kirba "nebūsiu gera - nemylės".
Tradiciškai berniukas yra leidžiama būti labiau išdykusiais, padaužom, o mergaitės turi būti švarios su bantukais. Nubrozdinti keliai - neteisinga.
Jeigu vaikas nėra gavęs besąlygiškos meilės, jeigu mano, kad neturi teisės būti mylimas vien todėl, kad jis tiesiog yra - jis visaip kaip bandys tą meilę užsitarnauti. Kalbu ne apie vieno konkretaus žmogaus meilę, o apie bendrą abstrakčios meilės jausmą - aplinkinių vertinimą.
Aš noriu būti mylima? Noriu. Reikia užsitarnauti. Reikia! Ką čia gero padarius? Einu padėsiu Jonui!
O Jonas sako - ačiū, aš pats, vėliau, man dabar nedega. O ji - ne ne ne, dabar! Aš tau padėsiu, paskui pavysiu ir dar kartą padėsiu!
Tokie savarankiški, pagalbos neimantys piliečiai nepatenkina geradarystės troškulio.  Todėl patologiški geradariai apsupa save nelaimėlių pulku - tai dėkinga dirva jų nežabotai nepatenkintai geradariškumo energijai išlieti. Bet ir jie anksčiau ar vėliau pasisotina geradario pagalba, sako, ačiū labai, man jau gana. Ir geradaris vėl lieka prie suskilusios geldos.
Vėl žmonės nedėkingi. Ir vėl eina iškoti naujų nelaimėlių.
Dažnai už tokio noro visiems padėti slypi ne tik iš vaikystės atsineštas meilės užsitarnavimo poreikis, bet ir/arba pilietis nesugeba susitvarkyti su savo gyvenimu. Jei savo paties gyvenime yra kalnas nepajudinamamų problemų - svetimų problemų sprendimas tampa psichologiniu surogatu, dėmesio nukreipimu. Savo problemos visada atrodo didesnės, baisesnės, sudėtingesnės. Svetimas spręsti paprasčiau. Todėl geradariai skuba mokyti, padėti, skatinti kitus, vietoj to, kad pradėti nuo savęs.
Ir vėl - lieka nepasitenkinimas. Nes surogatas lieka surogatu - labai malonu, kad pas Petrą viskas susitvarkė, bet tavo paties problemos niekur nedingo.
Vėl gi - noras padėti savo artimiesiems yra visiškai natūralus. Paaukoti labdaros organizacijoms. Jei tai vyksta natūraliai, be daužymo save į krūtinę ir neįvertinto mesijos pozos.
Labai retai sutiksi nuoširdžiai altruistiškai gerą darantį žmogų. Kuris moka padėti ir paleisti. Pagelbėti ir palaiminti - be jokios pasąmoninės savanaudiškos minties.
Dažniau už to slypi hipokritiška nuostata ir gero darymas pavirsta į meškos paslaugą.
Turiu kelis tokius piliečius. Amžiaus skirtumas ir mandagumas neleidžia pasakyti - užsiimkite savo reikalais.

Jeigu vaikas gyvena su kritika,
Jis išmoksta smerkti.
Jeigu vaikas gyvena su priešiškumu,
Jis išmoksta kovoti.
Jeigu vaikas gyvena su pajuoka,
Jis išmoksta drovėtis.
Jeigu vaikas gyvena su gėda,
Jis išmoksta jaustis kaltu.
Jeigu vaikas auga su tolerancija,
Jis išmoksta kantrybės.
Jeigu vaikas gyvena su padrąsinimu,
Jis išmoksta pasitikėjimo.
Jeigu vaikas gyvena su pagyrimais,
Jis išmoksta vertinti.
Jeigu vaikas gyvena su garbingumu,
Jis išmoksta teisingumo.
Jeigu vaikas gyvena su saugumu,
Jis išmoksta tikėti.
Jeigu vaikas gyvena su pritarimu,
Jis išmoksta mėgti save.
Jeigu vaikas gyvena su priimimu ir draugyste,
Jis išmoksta rasti meilę pasaulyje.

/Dorothy Law Nolte/

Ne, aš visai nesiūlau nieko nieko nedaryti, tik kimšti pyragus ir žiūrėti muilo operas.
Anaiptol.
Įrašo apie Nijolę esmė priešinga - daryti, tai ką mėgsti ir išmokinti save mėgti tai, ką darai, suprasti savo poreikius ir neprievartauti savęs.
Kodėl aš netikiu naujametinėm rezoliucijom ir darbų sąrašais? Iš asmeninės patirties. Man labai patinka sudarinėti darbų sąrašus - ir jų nedaryti. Nemylimiaisi darbai migruoja iš vieno sąrašo į kitą, kol man pačiai būna labai negerai. Nenumaldomos aplinkybės įstumia mane į kampą, kur aš spirgu ir raudonuoju. O tai yra labai nemalonu.
Yra žmonių rūšis, kuriems nereikia sąrašų, pažadų ir rezoliucijų. Jie sportuoja, geria šviežiai išspaustas salierų sultis, lipa karjeros laiptais, kaupia sąskaitose skaičiukus ir jų dantys baltis ir lygus. Tik bėda tame, kad bent jau mano sutikti tokie individai 1. skaito save antžmogiais, o visus likusius žemės kirmėlėm, tokie latentiniai hitleriai arba 2. yra visiška tuštybės mugė, kur svarbiausias gyvenimo prioritetas yra six packas ir gražiai atrodyti klubinėse nuotraukose, babūniški alfos. Kiti viską laiku darantys žmonės ne hitleriai ir ne babūnai, o tiesiog darboholikai su obsesiniu - kompulsiniu sutrikimu - kas vargina ir juos pačius, ir jų artimus.
Labai reta žmonių rūšis - žmonės atradę save ir savo misiją. Gyvenantys savo pašaukimą, realizuojantys savo talentus, natūraliais suderinantys noriu+reikia+galiu. Tai yra laimingi, patenkinti, harmoningi žmonės. Jie irgi gali turėti six packą, baltus dantis ir gerti salierų sultis - tik tame nėra pozavimo ir dirbtinumo. Jeigu jie užsiima joga - tai todėl, kad jiems patinka, o ne dėl mados. Ir kadangi jie yra nuoširdžiai laimingi ir užsiėmę savo reikalais - jiems nėra poreikio niekinti kitų ir skaityti juos žemės kirmelėm.
Tokių žmonių mažai.
O visiems būtų geriau jeigu jų būtų daug!
Ir aš bandau save atvesti į tą harmonijos su savimi ir darbais kelią. Sunkiai sekasi. Tik supratau vieną dalyką - savęs laužymas ir prievartavimas nieko gero neduoda. Vieną kartą prisiversi, antrą kartą prisiversi - o kai prievarta atsileis - dūšia paims savo. Prievarta niekada neduoda gerų vaisų - ji užspaudžia įkvėpimo kanalą ir darbai gaunasi vidutiniški.
Grįžtant prie rezoliucijų, tikslų ir darbų plano - supratau, kad jie man sukelia tik depresiškas nuotaikas ir nusivylimą savimi.
Viskas gi labai paprasta: laimė yra lūkeščių ir rezultato santykis.
Pvz. jei tikiesi gauti dovanų saldainių dėžutę, o gauni seniai išsvajotą plokštelių grotuvą - gyvenimas nušvinta naujom spalvom.
O jeigu mergina tikisi dovanų kelionės į Seišelus, o gauna savaitgalį Palangoje palėpėje pas babytę. Ar ji bus patenknta? Užjaučiu vaikiną.
Toks ir mano santykis su tikslais, rezoliucijom ir darbų sarašais - vietoj žydro okeano gaunu drėgną palėpę. Noriu kalnus nuversti - o rezultate išbraukiu tik 3 punktus ir 36.
Todėl dabar bandau praktikuoti kitokią strategiją - neplanuoti, nesiekti, o tiesiog daryti tai, kas darosi.
Kas iš to gausis? Na, blogiau už neįgyvendintus planus nebus.

Yra kažkas labai mielo, naivaus ir žmogiškai beprasmiško visuose tuose pažaduose sau sportuoti, nerūkyti, mažiau ėsti, mokytis kalbų ir augti virš savęs.
99% jų eina katinui po uodega ir piliečiai toliau nesportuoja, rūko, ėda kas papuola, nesimoko ir neauga.
Dostojevskis šia tema parašytų romaną "Pažadai ir nusivylimai". Apie labai gerus žmones, kurie labai norėjo kažką keisti, daryti, sudarinėjo sąrašus, žadėjo, svajojo, klausėsi motivacinių paskaitų, skaitė knygas "kaip tapti labai plonu ir labai turtingu", gėrė vakarais pasukas, o iš ryto vandenį su citrinos sultimis, šypsojosi veidrodžiams, giliai kvėpavo ir nieko nedarė. Nereikia būti Dostojevskiu. Tokią knygą ir aš galėčiau parašyti apie save.
O viskas yra labai paprasta. Kodėl žmonės nedaro tai, ką sau pažada? Ogi todėl, kad jiems iš tiesų to visai nereikia. Kažkas iš išorės jiems įteigė, kad jiem reikia mokytis, tarkime, užsienio kalbos. Taip, tai labai logiška - išmokus užsienio kalbą, galima gauti geresnį darbą, daugiau uždirbti ir gyventi ilgiau ir laimingiau. Kaip gi nereikia? Reikia. Visi nori daugiau uždirbti ilgai ir laimingai. Todėl žmogus, kodiniu vardu Nijolė, užsirašo į savo kalnendorių - mokytis užsienio kalbos. Bet, tarkime, Nijolė dirba 16 valandų į dieną anglies kasykloje. Pareina namo labai pavargusi. Ir ko jai tuo metu labiau reikia - užsienio kalbos ar dušo ir miego? Sakysite - o kaip gi savaitgaliai? O savaitgaliais Nijolė ado vyro ir 8 vaikų kojines, raugina kopūstus, verda obuolių sūrį ir tikrina namų darbus - nes kitaip ji bus prasta žmona, mama, dukra, marti ir kaimynė.
Jūs sakysite taip nebūna - šiuolaikinės Nijolės nedirba anglies šachtose ir neado kojinių. Gal ir taip.
Bet jos turi kitų užsiėmimų, kurie jiems tuo metu reikalingesni, negu užsienio kalba ir zumba. Gal Nijolė  yra ekstravertė ir jai būtinai reikia pabendrauti su draugėm prie kavos puodelio. Viskas, ką daro žmogus jam vienaip ar kitaip yra reikalinga ir būtina. Nijolė viršininkas žąsinas, darbe - širšių lizdas, vyras dirba taksistu naktinėmis pamainomis, vaikai - nesukalbami paaugliai. Psichologui pinigų nėra - uošviai statoso sodo namą. Todėl pasiplepėjimas su draugėmis prie kavos puodelio ir varškės pyrago - jai gyvybiškai būtina. Tai jos vienitelis psichoterapijos būdas. Arba vakarinis serialas su lėkšte blynų su uogiene. Šeimoje jausmai atšalę, iš vyro gero žodžio nesulauksi, o seriale - aistros ir liubofff... O blynai su uogiene - endorfinai. Ir tuo metu jai tai reikalingiau negu numesti 10 kg ir išmokti tą prakeiktą užsienio kalbą...
Ir kompiuteriniai žaidimai - Nijolė, aišku, jų nežaidžia. Bet žaidžia Kristina ir Danielius. Aišku - laiko marinavimas. Bet tai irgi patenkina tam tikrus jų poreikius.
Ne visiem reikia karjeros ir milijonų. Jeigu tikrai reikėtų - žmonės imtų ir darytų. Dabar. Šiandien.
Jeigu nedaro - reiškia to reikia ne jiems patiems, o tėvams, sutuoktiniams, visuomenei... Vienintelio teisingo gyvenimo būdo modelis brukamas iš visų spaudos leidinių. Visos tos knygos turėtų vadinti "Kaip tapti ne savimi". Ar tikrai visiems reikia važinėti ferari?
Aišku, dar veiklą stabdo vidiniai blokai. Baimės atsineštos iš praeities. Mylimų artimų kažkada pasakytos kandžios pastabos, išjuoktos nesėkmės ir kiti psichologus maitinantys smegenų gyventojai.
Bet ir jiems įveikti yra tik vienas receptas - suprasti, ko tu pats nori ir ko tau pačiam reikia. Ir jeigi nori ir reikia - pirmyn. Akys bijo - rankos daro. Aplinkinių kritiką - siųsti necenzūrine kryptimi.
Ir angliakasė Nijolė išmoks pilotuoti malūnsparnį. Nes ji suprato, kad ji būtent to nori, o ne užsienio kalbos.

Tradiciškai nešvenčiu Naujų Metų. Dėl pateisinamos išsipūtusios priežąsties lengviau atsifutbolinti nuo kvietimų. Pernai švenčiau bare su draugaus, buvo labai triukšminga ir nuobodu. Tikriausiai tai mizantropijos išraiška, bet man smgiau megzti žiūrint lengvo turinio filmus, negu gerti šampaną minioje. Katinui smagiau sutikti naujus metus pasislėpus po lova. Kiekvienam savo.
Naujametinės rezoliucijos tradiciškai pildo eterį. Mano nuostata ateinantiems metams ir likusiam gyvenimui labai paprasta - atsikratyti idiotų. Per daug aš pakanti ir mandagi. Nors, gal ir ne visada... Čia jau skraido mano sparnuotos frazės "has anybody told you that you are an asshole?", "ignorance is not attractive", "you are a dickhead, full stop". Anglai tai vadina feminizmu. Aš - nepakantumu idiotizmui.
Deja, ne visų idiotų imanoma atsikratyti paprastuoju siuntimu labai toli būdu. Todėl gimtadienio proda užsisakiau bokso kriaušę - neigiamoms emocijoms išlieti. Psichologė kažkada man rekomendavo daužyti pagalvę - bet tai darydama jaučiuosi labai kvailai ir pagalvės mano kūdos.
Idiotai būna skirtingų rūšių - piktybiniai, nepiktybiniai, sąmoningi, siurbeliniai ir t.t. - bet visi jie vienodai ėda laiką ir energiją. Ypač energiją. Su amžium pradedu ją labiau vertinti, todėl spirsiu visus nenaudingus energijos siurbikus lauk.
Visai gera rezoliucija, skaitau.

Kam aktualu - su Naujais!