Aš myliu darbų sąrašus. Myliu ir nekenčiu.
Nežinau, kodėl jie man reikalingi. Kažkoks vidinis jausmas, kad taip, padorūs žmonės yra organizuoti. Jie turi darbų sąrašus. Jie yra produktyvūs. Jie darbus išbrauko ir jaučia malonumą. Tai juos motyvuoja, jie gauna dopamino dozę ir viskas pas juos ilgai ir laimingai.
Pas mane viskas ne taip. Sudarau sąrašą. Aišku, nerealų, niekaip netelpantį į 24 valandas. Atlieku 2 darbus iš milijono. Sąrašas palenda po kompiuteriu arba kur giliau. Per keletą dienų susikaupia pluoštas sąrašiukų. Su krūvom neišbraukytų darbų, kurie kaip gyvas priekaištas akis bado. Motivacija? Kokia motivacija - tik nusivylimas savimi ir kitos demotivuojančios emocijos. Darbai migruoja iš vieno sąrašo į kitą. Demotivacija kartu su jais. Yra darbų, kurie mėnesių mėnesiais slegia pečius ir sąžinę.
Ir kodėl tada aš tuos sąrašus darau? Jeigu nieko gero jie man neduoda...
Turbūt dėl to pačios priežasties, kodėl aš kramtau nagus. Neurozės.
Bet prieš keletą dienų pas mane atėjo nušvitimas.
Į tą patį reikalą aš nusprendžiau pažiūrėti iš kito galo.
Rašyti ne tai, ką reikia padaryti, o tai, ką aš jau padariau. Padarau. Užrašau. Nubraukiu. Padarau. Užrašau. Nubraukiu.
Ir taip visas sąrašas gaunasi iš padarytų darbų, o ne iš nepadarytų. Labai teigiamas sąrašas.
Dabar, ganant Motiejų, mano darbai gana kasdieniai, todėl aš rašau viską. Išviriau sriubą - darbas. Nuėjau į parduotuvę - darbas. 2 valandos parke - didelis darbas.
Ir per tas kelias dienas aš jaučiuos tokia kalnų vertėja, tokia darbštuolė. Nors padarau tiek pat, kiek anksčiau. Tik vietoj savigraužos gaunu gerą dopamino dozę. Šiandien atlikau tikrai bjaurų darbą, kuris virš manęs kabojo beveik 5 mėnesius.
Pusiau pilna stiklinė geriau, nei pusiau tuščia.

Keistas jausmas. Aš tikrai neturiu apie ką rašyti. Ar nebemoku.
Vis dėl to blogas yra įprotis. Padarai ilgelesnę pauzę - įprotis išsitrina iš smegenų. Jo vietą užima kiti įpročiai. Kiek ten, sako, reikia dienų naujam įpročiui susiformuot - 30, 44? Tikriausiai panašiai ir senam įpročiui ištrinti.
Atsirado įprotis mažesnius pastebėjimus rašyti G+. Apie tai, kad man nuobodu vaikščioti su vežimu parke. Ar apie kaštonus. O atsisėsti ir parašyti ilgesnį tekstą - nebemoku.
Gal čia mamiškas multitaskinimo režimas - nes bet kokiu momentu gali įsijungti Motiejaus triūbos. Taip ir praeina visa diena po mažą atkarpėlę - truputį čia, truputį ten. Ir daug Motiejaus.
Turėti vaiką yra gerai. Labai gerai. O gal turėčiau parašyti - būti mama yra gerai? Dar nesijaučiu "mama". Gal todėl, kad jis dar nevadina manęs mama. O visi kiti nesiskaito.
Pradžioje buvo labai keista, kai tik gimus vaikui visi daktarai ir seselės pradeda tave vadinti "mum". Buvai žmogus kaip žmogus, o dabar - mama. Bet kol Motiejus nepakvies manęs - tol dar kažkaip neištikrųjų.

Atsikraustė naujas kaimynas į butą rusy. Išėjau susivėlusi su rožiniu chalatu gasdinti. Nieko nėra pavojingiau už moterį su rožiniu chalatu. Tikiuos suprato. Netriukšmaut, nerūkyt po langais ir šiaip. Išsigandęs ištraukė parodyt elektroninę cigaretę. Rūkysiu bute. Tyliai.
Paklausė ar man nenuobodu, ar geriu, rūkau, ar noriu jo vakarienės. Į visus klausimus atsakymas - ne.
Pasakė, kad aš graži. Varvančia raudona nosim, susivėlus, su rožiniu chalatu? Och... Kaip sunku būti vyru. Ko tik dėl to testosterono neprikalbėsi.
Pasiskolino šluotą ir druskos.

Įdomu, kad daug anksčiau, negu išmoko šypsotis, Motiejus įvaldė patemptos lūpos meną.
Valingai šypsotis vaikai išmoksta būdami 4-6 savaičių. Vat net neatsimenu, kada pasirodė patempta lūpa. Ji naudojama parodyti nesupratingai mamai, koks vaiko gyvenimas nepakeliamai sunkus ir niekas jo nesupranta. Patempta lūpas veikia efektyviai - akimirksniu mama viską supranta.
Evoliuciniu požiūriu viskas teisingai - pirma išmoksta rėkti, kad niekas nepamirštų apie mažą žmogų.
Rėkti svarbiau, nei juoktis - neparėkęs gali sušalti, badauti ar atitekti plėšrūnams.
Veina iš Motiejaus dainelių:

Rėks rėks Motiejus
Rėks rėks Motejus,
Rėks rėks -
Mamukas tuoj atbėgs.

Knygos apie vaikų/kūdikių auginimą būna dviejų rūšių - užknisančios ir užknisančios.
Pirmosios teigia, kad kūdikis tai toks trukdis, atimantis iš tėvų jų gyvenimą ir pataria, kaip išdresuoti tą trukdį, kad per daug neapsunkinti savęs. Tas trukdsi verkia, nori ant rankų, būti šalia, miegoti kartu - bet tai yra blogis. Taip iš trukdžio išaugs spuoguotas mažametis kriminalas. Trukdį reikia atpratinti, o dar geriau net nepripratinti prie meilės ir švelnumo. Tegul valgo pagal grafiką, verkia pagal sistemą, o tėvai turės laiko sau ir visą lovą seksui.
Kitos knygos sako, kad visas pasaulis yra susivienyjęs prieš mamas ir kūdikius, ir tik šitas autorius žino tiesą. Paprastai ta tiesa remiasi autoriaus vizija, kaip mamos ir kūdikiai gyveno prieš šimtą tūkstamčių metų. Autorius savo viziją myli ir mėgaujasi ja per tris spaudos lankus. Tokiose knygose yra lašas tiesos - mylėkite savo kūdikius, blem, ir klausykite sveiko proto.
Gal šitose knygose tiek priešstatos piktai sistemai, nes jos pirmą kartą išleistos praeito amžiaus septintame-aštuntame dešimtmetyje - šaltasis karas, platūs pečiai, gal tada pasaulis buvo nusistatęs prieš motinystę. Anot autoriaus, amerikoniški filmai pašiepia mamas, kurios išeina į darbą, palikusios savo vaiką su aukle ir jaudinasi visą dieną. Gal ir taip. Bet kam čia įdomu, ką tie amerikonai galvoja.
Galutinai supratau, kad daugiau knygų vaikų tema neskaitysiu. Motiejus valgo ir miega kada nori. Didžiąją laiko dali praleidžia ant manęs. Kitą susikišęs rankas į burną. Ir mes abu labai patenkinti.
Džo vis klausia - jeigu tu pavargsi nuo vaiko ir kokį vakarą norėsi kur nors išeiti, tu tik pasakyk, aš pabūsiu su juo. Kaip aš galiu pavargti nuo vaiko? Mano smegenys visiškai praplautos endorfinų, oksitocinų ir kitų natūralių narkotikų. Todėl visiems turėtų būti aišku, kad šitas blogas rieda šiknon.
Buvo Sedova žmogus. Tapo mama. Fsio. Nebėra žmogaus.

Košė iš kirvio arba kaip Vinipūchas į svečius vaikšto

Rašo Džo - aš šeštadienį pas tave ateisiu ir padarysiu tau pietus. Gerai, sakau, ar reikia man ko nors nupirkti? Ne, nesirūpink, aš viską atsinešiu ir pagaminsiu, tau nieko nereikės daryti. Ačiū, sakau, gerai.
Išvakarėse rašo - gal gali nupirkši vištienos. Gerai, sakau.
Nupirkau, užmarinavau. Laukiu didžiųjų pietų. Ko nors įdomaus, skanaus. Džo moka gaminti.
Ateina Džo, išsitraukia iš terbos morką, 2 bulves, svogūną, rozmarino šakelę ir jamaikietiškos sriubos pakelį. Ir išvirė man vištienos sriubą. Kad pačiam būtų sočiau dar 4 riekes duonos su sviestu užsitepė.
Ir išėjo palikęs man nesuplautus indus...
Ne, man negaila. Džo amžinai pinigų neturintis. Bet tai vadinosi "Aš padarysiu tau pietus, tau nieko nereikės nei pirkti, nei daryti".
Cha cha cha.
Papasakojau bendriems draugams, visi juokėmės labai garsiai. Ir svarbiausia - Džo nuoširdžiai tikės, kad jis pasistengė, padarė man pietus, užsidėjo didelį pliusą, kaip tikras geras rūpestingas draugas.
Va kaip reikia į svečius vaikščioti.
:)

Kas čia dabar darosi.
2 vyriškiai prisipažino sapnavę nepadorybinius sapnus su manim.
Aš sapnuoju tik labai padorius sapnus. Kad užlipu ant labai aukšto namo stogo ir negaliu nulipti. Ir net neturiu telefono paskambnti gelbėtojams. Nepadorybių ant stogo nebuvo. Tik balandžiai.
Einu su Motiejum vežime į ligoninę, jam kraujo tyrimų daryti. Pakeliui prisijungė barzdotas dėdė su vaiku kokių 7 metų. Ir einame panašiu greičiu. Bandžiau juos aplenkti, bet pasivijo jie mane kol su bordiūrais varžiausi. Vėl aplenkiau, vėl pasivijo. Pasidaviau galiausiai.
Mančesterio žmonės šnekūs. Apie orą. Kad lyja. Kad saulėta. Kad vėjuota. Kad šalta. Kad šilta. Kad tai šilta, tai šalta... Oras toks įdomus. Niekada neišseks šita beribė tema.
Pradėjo dėdė nuo oro. Vėl saulėtos dienos išpuolė, sako. Taip, sakau, vitaminą D reikia gamintis. Galvojau atstos. Iš išvaizdos matėsi, kad vitaminai jam neaktualūs. Pažiūrėjo dėdė į mane, tarsi aš amfetaminą gaminti siūlau. Bet pažiūrėjęs į mano ritmingai pūpsinčią E dydžio krūtinę pratęsė pokalbį. Kiek laiko vaikui, klausia. Trys su puse mėnesio, sakau. O jis 6 vaikus turi. Ir dar nori. Keturių. O jo missis daugiau nebenori. Aš sakau, kad dar norėčiau vaikų. Ateity. Taip sako, gimdyk kuo daugiau vaikų kol jauna. Na, netiek jau daug ir beliko sakau. Man jau 35. Nustebo labai. Nes jo missis 36. Na, su šešiais vaikais, aišku, kad. Aha, sakau. O jis sako, kad jo missis daugiau gimdyti nenori, bet nieko prieš, kad jis su kita moterim turėtų vaikų. Visai ne prieš. Pati sako, turėk dar vaikų kiek nori, tik ne su manim. Aha, sakau. Ir čia jis pokalbį taip pasuko, tarsi man siūlo su juo dar 4 vaikus veisti paleist į šį pasaulį. Na, netiesiogiai taip sako, bet netiesiogiai aiškiai. Čia mūsų keliai išsiskyrė, aš į ligoninę nusukau, jis tiesiai nuėjo. Va.
Ir iš kur man tokie pakeleiviai pasitaiko.
Pilnatis mano kieme.

Vaikas miega.
Kriaušės verda.
Laikrodis tiksi.
Galvoju - reikia ką nors parašyti.
Žiūriu pro langą.
Galvoje pauzė.
Ir apie ką aš anksčiau rašiau?...

Kaimynų iš dešinės (jeigu žiūrėti pro langą ir iš kairės, jeigu stovėti veidu į namą) katinas, kurį aš vadinu Karabasu, partizaniškai įbėgo pro atidarytas galines duris ir paženklino savo syvais mano virtuvę.
Kai krausčiausi per lietų, Karabasas gulėjo ant kaimynų iš kairės buitinių/baldinių/lentinių šiukšlių kalno ir visu savo žvilgsniu, ūsais ir neperšlapmanu kailiu sakė - čia mano viskas ir aš čia viskas.
Dabar mano virtuvė irgi jo.
Ilgą laiką aš galvojau, kad Karabasas yra benamis. Kadaise juodas, nuo saulės surudyjęs kailis primimena nutrintą iki blizgesio kostiumą. Bet tai nesumenkina jo alfiškos didybės.
Visą dieną Karabasas vaikšto tvoromis patruliuodamas savo teritoriją. Eine lėtai, rimtai, nuleidęs galvą. Prieina kampą, padaro reveransą - trykš trykšt, pasirašo ant sienos.
Karabasas negeras - jis muša kačiukus. Nors suprantu, kad taip gamtos užprogramuotas ir tiek, nei blogas, nei geras - tiesiog daro tai, kad priklauso pagal alfa katinos pareigas. Bet mano subjektyvi motiniška širdis kačiukų pusėje.
Kačiukams aš išnešu piene išmirkytos bulkos ir pigaus kačių maisto. Karabasą ir namie neblogai šeria - pauosto ir nueina toliau.
Yra dar katinas Hitleris. Baltas su tamsia uodega ir hitleriškos šukuosenos plėmu ant kaktos. Neaišku ar naminis. Bet aišku, kad ne alfa. Irgi vaikšto tvoromis. Bet kažkaip ne taip.
Yra Žaliaakė Nėščioji Stefanija - juodai balta, Styvo giminės. Jau nebenėščia. Buvo prapuolus 3 savaitėm motinystės atostogų. Vėl pasirodė. Net būdama nėštumo pabaigoje įšokdavo pro pradarytus langus. Kartais net per žaliuzes.
Yra Trispalvė Mama. Ir tikriausiai jos Trispalvė Mažoji. Trispalvė Mažoji vaikšto kartu su Bela Mažaja. Yra ir Bela Didžioji - tikriausiai Trispalvės Mamos sesuo - nes abi su pilvo išvaržom. Iš to padariau išvadą, kad jos tos pačios mamos, kuri nemokėjo gerai nukąst virkštelės. Yra dar viena Bela, kuri kartais užsuka. Šita Bela - nelaimingumo įsikūnijimas. Tokių plonų katės kojų niekad dar nemačiau. Mačiau ją kelis kartus bėgant per gatvę. Ji visada dairosi per petį tarsi sakydama, kad gyvenimas tai amžinas kliūčių ruožas. Ir ji teisi.
Jos visos belos, nes draugė turi tokia rudą katę su oranžinėm dėmelėm. Dabar visos tokios katės - belos. O visi juodai balti katinai - styvai. Yra keletas įvairaus kalibro styvų - bet jie užsuka nereguliariai. Tarkime belų keturios, ir styvai bent kokie trys. Plius minus.
Ir dar yra 3 visai pupuliukai - pilkas, styvas ir ryžikas. Trispalvė juos kartais pakveičia ir jie atbėga drebindami stačias uodegytes. Ir taip pat greitai pabėga pro plyšius tvoroje.
Tai va. Tiek pas mane gyvasties.
Planuoju greitu metu atsiimti Styvą iš Džo. Styvas turės pasistengti atsikovot savo kiemą iš Karabaso. Tik bėda - Styvas nebeturi ženklinimo prietaiso. Bet turi nagus. Turėtų užtekti.

Apdeitas tiems, kas neseka mano burnojimų G+. Sekantys G+ šimtą kartų visa tai skaitė.
Gyvenu dabar viena. Ne visai viena, bet ir ne visai dviese - su Motiejum, kurį užskaitome kaip pusę žmogaus. Ne, aš nenuvertinu jo sugebėjimų pūsti seilių burbulus - tai neabejotinai intelektualios asmenybės požymis, bet kol jas jis dar ne visiškai išsiritusio drugelio būsenoje - kaip ten drugeliai vystosi? Kiaušinis - vikšrelis - lėliukė - drugelis. Kažkaip taip. Pas žmonės atvirkščiai - pirma lėliuke kokone paskui vikšrelis. Motiejus kažkur per vidurį. Dar ne visai vikšrelis - iš kokono išsirito, bet šliaužti dar nemoka.
Buto paieškos ilgai nedave jokių vaisių, aš jau buvau susitaikiusi, kad teks su vaiku grįžt pas berniokus, bet likus kelioms dienoms iki didžiosios dienos vis gi dangus atsiverė ir radau man patikųsį butą. Ketvirtadienį pamačiau, penktadienį pasirašiau sutartį, šeštadienį persikrausčiau, sekmadienį - į ligoninę.
Taip aš atrodžiau įsikrausčius į naują butą:

Per lietų draugiška talka pervežėm daiktus. Sunešėm į vidų. Išdėliojom greitai, kad grįžus būtų galima gyventi. Prisėdom atsikvėpti. Apsidairėm. Ir visiems kilo tas pats klausimas - kaip visi šitie daiktai, kurie dabar užpildo dviejų kambarių butą tilpo viename kambaryje?
Butas geriausias iš visų matytų, tik minusas toks - įsitaisęs pakistaniečių rajone. Skamba daug blogiau, nei yra. Ką blogo daro pakistaniečiai? Garsiai kalba. Daugiau nieko man trukdančio nepastebėjau. Anot Wiki šitame rajone baltųjų britų 39.9%, o ten, kur gyvenai prieš tai 74.13%. Iš esmės, tai reiškia tik tiek, kad dabartiniame rajone du kart mažiau girtų. Tiesą pasakius, nemačiau nei vieno girto. Nors yra netoliese pabas su raudonveidžiais britų pensininkais. O ką daro musulmonai vietoj alkoholio vartojimo? Valgo saldumynus ir geria limonadą. Padidėjus cukraus kiekiui kraujyje važinėja mašinomis su garsiai įjungta muzika.
Pliusai - didelės parduotuvės, daktaras, biblioteka - 10 minučių pėsčiom nuo namų. Atsiradus dvasingėjimo poreikiui - Jėhovos liuditojų bažnyčia kitoj gatvės pusėj. 
Yra kaimynai pakistanieičiai. Išsiauklėjau. Vienas manęs jau prisibijo, kitas ūkyje naudingas. Ūkyje naudingas bičas bando mane šviesti, paaiškina, ką reiškia žodžiai "mutacija" ir "evoliucija". Matyt chalatas ir kūdikis ant rankų blogai atsiliepia mano išsilavinimo įvaizdžiui, net akiniai nekompensuoja.
Dar virš manęs neseniai atsikraustė pakistaniečių pora, pasakė, kad irgi greitai nori vaiko. Kol negirdžiu kaip meistrauja - netrukdo. 
Galiniame kieme yra skalbinių virvė, nuvirtusi kriaušė ir daug kačių. Kriaušės skanios. Kates bandžiau ignoruoti. Jos šoko per langus į vidų. Aš bariau ir toliau tvirtai ignoravau. Bet jos atsivedė kačiukų. Čia mano valia krito. Dabar šeriu jas. O jos šika po kriauše.
Taip ir gyvenam.

Leonardo, Madonna Litta, apie 1490

Einu gatve. Priešais eina Rumunijos romų šeima: vyras stumia vežimėlį su 2-3 metų vaiku, moteris neša ant rankų maždaug 3 mėnesių vaiką ir maitina jį krūtim. Anglijoje, kiek girdėjau, pagal įstatymą galima maitinti krūtim viešoje vietojė visur, išskyrus golfo klubus. Golfo žaidėjai nedraugiški krūtų ir kūdikių atžvilgiu. Priešingai, nei šitas Rumunijos romas, lietuvių liaudyje vadinamas čigonu - jo žmona vidury dienos eina gatve su nepridengta krūtim ir jis ramiai į tai žiūri, tiksliau visai net nežiūri, o žiūri į priekį. Nežinojau, kad romai tokie emancipuoti ir liberalizuoti. O krūtis, turiu pasakyti - didelių gabaritų, krentanti į akis.
Čia as susimąsčiau apie savo požiūrį šiuo klausimu.
Krūtys manęs nešokiruoja. Čia vienas iš viešo maitinimo priešų argumentų. Bet jūs man pasakykite - ką gali šokiruoti krūtys? Apvalios, pieno pritvinkusios. Tik visišką nesveikuolį. Mane šokiruoja supuvę dantys, bet niekas nedraudžia jų demonstruoti viešoje vietoje.
Mane šioje situacijoje šokiravo, kaip jinai gali nešti tokį klecką ant rankų IR tuo pačiu maitinti. Vaikas buvo mano Motiejaus dydžio. Motiejus - 6,5 kg džiaugsmo. Ilgai ant rankų aš jau jo nepanešioju - sveria, vienok. Eiti gatve ir maitinti - tikrai nepajėgčiau.
Ir teisingumo dėliai - kiek vyrų ramiai reaguotų į savo žmonos apnuogintą krūtį gatvėje? Netgi atmetus pataloginius pavyduolius, ne visi iš stiklainiukų geriantys hipsteriai tai toleruotų - skarele bent jau uždengtų. O čia - skaros visur kur plevesuoja, tik ne ant krūties.
Aš esu už tai, kad moterys galėtų nesigėdindamos, ramiai maitinti kūdikius krūtim.
Pati aš to dar nepraktikavau. Nes dažniausiai susiplanuoju išvykas taip, kad maitinti grįžus namo. O vyrukas vežime paprastai miega saldžiai. Visu antra, man tai nepatogu. Ne psichologiškai, o fiziškai nepatogu. Būdama tinginė, aš ieškau lengviausių sprendimų. Šiuo atveju - kaip pripratau maitint sėdėdama lovoje su kalnu pagalvių vaiką pasidėjus ant bumeranginės pagalvės - rankos laisvos, patogu, galiu skaityti knygas, žiūrėti filmus, megzti, valgyti ir t.t. Mes abu taip pripratę. Bandymai maitint jį sėdint ant kėdės ar sofos - nepatgu nei man, nei jam.
Draugas pasakojo, kad jo pakolege kovoja už tai - už teisę matinti viešoje vietoje. Specialiai eina su draugėm ir maitina ant suoliukų ir pan. Aš, palyginus, esu visiškai pasyvi šiuo klausimu, ir tiesa pasakius, dabar visiškai nenoriu dėl nieko kovoti. Tiesiog džiaugiuos Motiejaus kompanija. O ta romė, turbūt, pati to nežinodama irgi kovoja.

Gerasis feisbukas man pasiūlė prisijungti prie Pietų Mančesterio natūralaus vaikų auginimo grupės. Maitinimas krūtim, miegojimas kartu, nešioklės, daugkartinės sauskelnės ir t.t. Padvejojau, bet nuėjau į jų grupės susirinkimą pasivaikščiojimo ir pažinčių darymo tikslais, bo šitame rajone aš nieko nepažįstu. Susirinkime susirinko tik aš ir grupės vadė, kitos narės dalyvavo maitinimo krūtim festivalyje, kuris vyksta Mančesterio universitete visą savaitgalį. Maitinimas krūtimi - valstybinės svarbos reikalas.
Supratau - į vaiko auginimą aš žiūriu atsainiai. Neturiu aiškios partinės linijos.
Prieš vaikui gimstant perskaičiau porą knygų. Viena kategoriškai liepe nepaleisti vaiko nuo rankų nei akimirkai, neleisti jam vienam verkti ir būtinai miegoti kartu iki pilnametystės, nes kitaip jis jausis vienišas ir nesaugus šiame pasaulyje ir nueis šunkeliais, kita - miegoti atskirai ir leisti verkti, kol išsikrioks, sudaryti dienotvarkę kūdikiui ir jos griežtai laikytis, nesitaikyti prie vaiko poreikių - kitaip paauglystėje vaikas nutrūks nuo grandinės.
Pirmoji knyga buvo plona - įveikiau. Antroji užkniso dienotvarkės akcentavimu - taikant vaikui dienos režimą neišvengiamai jo reiktų laikytis pačiai, o nuo žodžio režimas man darosi bloga. Supratau - daugiau knygų šia tema neskaitysiu.
Jeigu paauglystėje vaikis nutrūkęs nuo grandinės nueis šunkeliais - ką padarysi.
Neturėdama aiškios pozicijos vaiko auginimo stiliaus klausimu darau taip, kaip man paprasčiausia - miegame kartu, maitinu krūtim, naudoju neekologiškas sauskelnes, valgau bet ką ir daug šokoladinių sausainių.
Miegojimas kartu yra ne pagal taisykles. Čia jau toks pasipriešinimas sistemai.
Pas mane lopšys stovi dėl vaizdo - kad atėjus vizituojančiai sveikatos tikrintojai nekiltų noras posrtingauti apie miegojimo kartu mirtiną pavojų. Taip, Anglijos sveikatos ministerija įspėja - miegojimas su kūdikiu vienoj lovoj didina kūdikio mirties riziką.
Tai va.
Grupės vadė - veganė su plaukuotom pažąstim, gimdė namie, iš visko matosi - ji prieš sistemą. Plaukuotos pažąstys - tai rimta. Tai viešas savo gyvenimo pozicijos pareiškimas.
Paklausė ar aš atėjau dėl daugkartinių sauskelniųtekos - kur jas galima pasiskolinti pabandymui, bet, deja, daugkartinės sauskelnės iškeliavo į maitinimo krūtimis festivalį. Kaip gaila, pasakiau aš su džiaugsmu širdyje.
Mane žavi žmonės su aiškia gyvenimo pozicija. Nonkomformizmas, cosmopolotianinių standartų atmetimas... Aš antakių nepešioju jau kokį mėnesį. Nes dėl kilimų plovimo sukeltos daiktų migracijos gerasis pincetas dingo be žinios. Kitiems ir tai gali atrodyti kaip nonkonformizmas.
Pala. Apie ką iš viso aš čia bandau papasakoti.
Apie aktyvią vaikų auginimo poziciją.
Ne apie pažąstis. Kiekvieno žmogaus kūnas yra tik jo asmeninis reikalas. Kol nesmirdi.
Pasikalbėjom. Ji turi knygų apie viską. Apie miegojimą kartu su vaiku irgi turi. Nes tai - gyvenimo pozicija. Kai turi gyvenimo poziciją - turi galėti ją apginti. Todėl reikia išmanyti miegojimo su vaiku istoriją ir kultūrinį aspektą. Aš pozicijos šiuo klausimu neturiu. Miegu kartu - nes tai mano mažiausio pasipriešijimo kelias. Mano liurbiška pozicija - minimumas pastangų ir streso. Dėl to ir lopšys dėl akių stovi - kad išvengti nemalonių pokalbių. Konformizmas, bl.
Sutrolololino mane tos plaukuotos pažąstys vis gi. Pasijaučiau tokia meinstryminė. Gimdžiau ligoninėje, o ne namie. Leidausi skatinama. Leidausi pjaunama. Tikra moteris klauso savo organizmo ir tiki tūkstantmečiais gimdimo patirties užkoduotos jos genuose.
Maitinimo krūtimi festivalyje nedalyvauju. Ji aiškiai tikėjosi, kad išgirdus apie tą festivalį aš nuskubėsiu ta kryptim. Nenuskubėjau. Iš vis nesuprantu viso to aikčiojimo apie maitinimą krūtim. Čia iš šito reikalo daro labai didelį reikalą. Sviestas sviestuotas. Pienas pienuotas. Taip, aš maitinu krūtim, tai patogu, sveika ir šiaip faina. Ir buteliukus sterilizuoti tingėčiau. Bet ne todėl, kad aš moteris ir motina iš didžiosios raidės.
Vis gi paėmiau dvi knygas.

Pirma apie tai, kaip mylėti savo vaikus, kad jie nenueitų šunkeliais. Antroji - apie nutysusius papus.

Nors šita knygelė yra už maitinimą krūtimi, visos moterys ir kūdykiai neatrodo labai laimingi. Mes su Motiejum atrodome tikrai ne taip. Nieko nėr mieliau už jo palaimos kupiną pieno prisisiurbusį snukutį. Ir man nekyla jokių klausimų ir nutysę papai visai neaktualu.

Sakau draugei:
- Noriu nusipirkti rūbams kabyklą tokią , kad ne ant krėslo versti, o tvarkingai sukabinti. Nes dabar aš turiu keletą mylimų patogių draubžių, išsiskalbiu ir vėl dėviu tuos pačius. Net neapsimoka į spintą ar komodą kišti, nes vėl reikės išimti. Tik laiko gaišimas, bevertės pastangos. (sarkazmas, šiaip tingiu) Tai kabo viskas ant durų ar sumesta ant krėslo.
- O tai tu spintą iš vis naudoji?
- Naudoju.
Atidaro spintą.
- Kas čia?
Spinta pilna rūbų.
- Rūbai, kurių nenešioju.

Kaip sunku būti moterim.

p.s. Kalbos puoselėtojai - "nešioti rūbūs" taip pat lietuviška kaip ir "dėvėti drabužius".