Kai kurie žmonės leidžia tai pačiai problemai daryti juos nelaimingais metų metus, kai tuo tarpu, jie tiesiog galėtų pasakyti "Na ir kas". Tai vienas iš mėgstamiausių mano posakių. "Na ir kas".
 

/Andy Warhol/


  

Iliustracija iš L. Kerolio knygos "Alisa stebuklų šalyje"

Viena didžiausių ir mylimiausių mano priklausomybių - nosies krapštymas arbata. Juoda, žalia, balta, pu erh...
Anglijoje "normali arbata" yra juoda arbata pakeliuose. Su pienu.
- Ar norėtum arbatos?
- Taip, prašau.
- Kokios?
- Normalios.
- Normalios?
- Juodos su pienu. Šaukštelis cukraus, prašau.
Iš to seka, kad kitos arbatos nenormalios.
Tą pakelinį plikalą geria su pienu, nes kokis gi ten skonis ir kvapas. Pienas ir cukrus kompensuoja.
Girdėjau porą versijų, kodėl angliška arbata geriama su pienu. Vieni sako, kad arbata atėjo iš Indijos, kur tradiciškai ruošiama su pienu. Bet indiška arbata su pienu (masala chai) ruošiama visai ne taip. Kita versija daug elegantiškesnė: seniai labai seniai, kai arbata atkeliavo į Angliją, ji buvo brangi ir tik turtingi žmonės ją galėjo sau leisti, o gerdavo jie arbatą iš porcelianinių puodelių. Kad puodelis nuo karščio nesutrūktų iš pradžių įpildavo šiek tiek pieno. O paskui ir proletarai pradėjo arbatą gerti iš pigių puodų. Bet pieną pila iš įpročio. Vis sočiau gi. Nors koks čia tas pienas, baltas skystis ir tiek.

Iliustracija iš T. Janson knygos "Knyga apie Muminuką, Miumlą ir Mažąją Miu"

Tik nepasirodyk interneto platybėse kelias dienas, pasipila "gyva?". Jei tavęs nėra internete - nėra niekur. Dėl šventos ramybės pareiškiu - gyva, esu.
Rytas prasidėjo puikiai. Su Keistuolių teatro dainom, balandžiais už lango ir fotoaparato paieškom. Neradau. Ne adata. Bet šieno kupetoj. Reikia tą kupetą iškupetint. Bet rankos vis kažkuo kitu užsiima.
Visiems geros dienos.

Alain Delon, 1962

Pirmoji taisyklė yra tai, kad turite neapgauti savęs, o jūs esate asmuo, kurį lengviausia apgauti.

/Richard Feynman/

Jau kažkada rašiau, kad kartais vienintelis atsakymas į klausimą "kodėl?" yra tiesiog "todėl". Ir viskas. Norint galima sukti galvą kol nusisuks. Sukurpti keletą logiškų  paaiškinimų variantų. Bet logiški jie bus tik vienos galvos ribose. Išėję iš kaukolės ribų jie neteks visos prasmės ir taip vadinamos logikos. Su plačiu pasauliu ir konkrečiais žmonėmis, kuriems jie buvo taikyti, jie neturi nieko bendro. Jeigu toks paaiškinimas patenkina ar bent trumpam nuramina - galima juo įtikėti. Bet geriau laikyti privačioj tyloj, nes garsiai ištartas sprogs kaip muilo burbulas.
Todėl lieka "todėl".
Atėjo į svečius vienas pažįstamas. Pamatė mano paveikslą - katinas su sparnais. Klausia mandagiai - čia tu tapei? Aš. O kodėl katinas su sparnais?
Ir ką čia atsakyti? Kaip paaiškinti žmogui? Normaliam žmogui. Kuris žino, kad katinų su drugelio sparnais nebūna. Žino jis ir kad aš haliucenogeninių medžiagų nevartoju. Man tai visiškai aišku kodėl katinas su sparnais. Tiesiog, kad - todėl. Nes jis SU sparnais.
Bet, kad nestatyti savęs ir katino į nepatogią padėtį, sukūriau atsakymą - nes jis laimingas.
Tiko. Nuramino ir patenkino. Nors ir netiesa. Bet tai vienai atskirai paimtai galvai tinka. Ir gerai. Ir rami galva.
Bet iš tikrųjų ne todėl. O tiesiog TODĖL.
Gal aš čia keistai dėstau mintis ir žodžius... "Todėl" yra žinojimas be paaiškinimo. Toks vidinis žinojimas už žinojimo ribų. Kai žinai, kad taip yra - ir ramu.
O kartais žmonės elgiasi keistai. Kažką padaro ar pasako. O tu stovi vidury gatvės išsižiojus ir galvoji "kodėl?". Kartais kelias dienas galvoji. Ne, nestovi toj pačioj vietoj išsižiojus. Užsičiaupi ir nueini. Paskui praeidama tą pačią vietą vėl pagalvoji "kodėl?"...
Bet dabar supratau - tiesiog "todėl". Nes iš tiesų, net pats žmogus nežino kodėl. Nes nėra jokio kodėl ar dėl ko. Tiesiog "todėl".
Kaip katinas su sparnais.

Labas rytas.
Tiems, kam kelia rūpestį mano bloginė tyla - taip aš gyva. Problemos su internetu ir visokios visuomenei naudingos veiklos.
O šiaip - labas rytas! 

Prauskitės ryte po lediniu dušu. Tai nuostabi dienos pradžia, nes, greičiausiai, nieko blogesnio jums jau nebenutiks.

/Roman Polanski/

Manų košė

Draugas klausia: o tu valgytum teikavėjuj (take away aka net nžn kaip lietuviškai - užkandinė? na, ne visai... kalbininkai - kimbam į darbą, kuriam "išsineštuvę" kokią taissss)?
Valgyčiau, kodėl ne? Na, supranti, ten ne restoranas, o toks paprastas pakistanietiškas teikavėjus. Bet labai skanu ten. Tvarkinga? Taip, tvarkinga, žmonės su šeimom ateina ten valgyt. Geriausias Mančesteryje, kiek esu valgęs. Ar valgytum ten? Tai kodėl klausi, valgyčiau, aišku. Na, supranti, ten NE RESTORANAS. SUPRANTU - aš žinau, kas yra take away.
Nemaniau, kad aš tokia atrodau, kad reikia atsargiai klausti, ar valgyčiau "ne restorane".
Prieš važiuojant dar kartą klausia - bet tu supranti, kad ne restoranas ten?
Hmmmmm?!
Miela užkandinė, kėdės net tokios pintos karališkos, vos ne sostai. Ant sienų paveikslai, vaizduojantys rytietišką kasdienybę. Labai neblogai kaip užkandinėj.
Ir tikrai labai skanu. Avienos karahi mmmm... Viskas ten skanu. Valgiau kelis kartus. Ir dar valgysiu. Ir kitiems rekomenduosiu.
Pakistanietiškų užkandinių čia tikrai netrūksta. Gerą nuo prastos atskirti paprasta: jei lankytojai ne europiečiai, o pakistaniečiai ir su šeimomis - reiškia tikrai gerai, kaip turi būti iš tikrųjų, o ne belekas, vis tiek pachmielingi anglai studnetai surys.
Aviena, vištiena, ryžiai, naanai, čapati - viskas nuostabu. Bet.
Vieną kartą ėmėm maistą išsinešimui. Sako - aš ir desertą paėmiau. Vadinasi "Kir" (kheer). Tradicinis pakistanietiškas desertas.
Pavalgiau ėrienos. Sparnų aštrių. Viskas dega. Imu desertą. Imu šaukštą. Kažkas balto, smulkintom pistacijom pabarstyta. Tikiuosi tūkstančio ir vienos nakties stebuklo. O ten - o ten - o ten - manų košė!
Po to kai manų košė vaikystėje bandė pakliūti į mano burną visais įmanomais niekšiškais būdais. Apsimesdama "lėktuvėlis skrenda žžžžžžžž ir tiesiai į burnytę" , "traukinukas čiučiučiu tiesiai į tunelį"... Manipuliuodama tyrais vaikiškais jausmais - už mamytę, už tėvelį...
Ne, brangi manų koše, nepavyks tau apsimesti desertu. Aš jau užaugau.

Išskrido.

Ryte balandukas aka beibipidžen nusišypsojo saulei. O po kiek laiko balkone jo nebebuvo. Aš motiniškai nerimavau. Pirmas skrydis. Gatvėje daug nepažįstamų balandžių su nedorais kėslais, piktų šarkų ir kitų pavojų. Tėvas ir mama ramiai sėdėjo ant stogo. Tėvas netgi burkavo išpūsdamas krūtinę - vaikas užaugintas, galima ir toliau džiaugtis gyvenimu.
Po kiek laiko balandukas grįžo. Garsiai čirkšdamas pasakojo tėvams įspūdžius. Ir vėl išskrido.
Jis dar juokingas. Toks nei šioks nei toks. Ir keista - taip greitai užaugo.

Prieš porą dienų buvo kruša. Nemaži pikti ledo gabaliukai šokinėjo stogu. Buvo šalta ir šlapia. Tėvas rūpestingai sėdėjo su vaiku. Ta neestetiška košė - lizdo liekanos, išmatos ir antrasis vaikas po tėvo kojomis.
 

 Mama.

Trumpai apie kultūrą: pažiūrėjau Royal Exchange teatre Strindbergo "Miss Julie". Patiko. Bet balandžių stebėjimas įdomiau.

Su!
Kosmonautikos diena.
Kai buvau maža, savo laiku buvau įsimylėjus į Jurijų Gagariną. O kaip gi kitaip?

Paskui buvo D'Artanjanas, Tomas Sojeris ir kiti abejotinos moralės personažai.
Petras Pirmasis, ko gero, buvo prieš Gagariną.
O kai tapau didelė - nusiritau iki paprtų mirtingųjų. Be karūnos, špagos, kosminio laivo ar lobio.
Čia lyrinis nukrypimas.
O vis gi su!

Sapnavau, kad Grybauskaitė liepė man naujus batus nusipirkti.
Tarsi žinotų, kad vakar raudonų batų užtrauktukas sugedo.
Ne veltui prezidentė.

Stephen R. Covey mintys. Man patiko.

Tai kaip mes matome problemą yra problema.

Motivacija - tai vidinė ugnis. Jei kas nors bando uždegti ugnį po jumis, tikėtina, ji degs labai trumpai.

 

 Mūsų pagrindinė laisvė yra teisė ir galia nuspręsti kaip kažkas iš išorės paveiks mus.

foto:Jindřich Štreit

Mes nesame žmogiškos būtybės dvasinėje kelionėje. Mes esame dvasinės būtybės žmogiškoje kelionėje.

Siek pirma suprasti, tada būti suprastas.

Jon Klassen

Mano drauge, meilė yra veiksmažodis. Meilė - jausmas - yra meilės, veiksmažodžio, vaisius.

Už lango taip švelniai lyja. Kaip katino pėdutės - tap tap tap.
Viskas žalia, žydi ir čiulba.
Nors ir lyja.
Bet švelniai.
Gera būtų ramiai žiūrėti 58 kartus matytą filmą ir megzti 37-tą nepabaigtą mezginį. Bet ruošiuos rodyti šlapias Mančesterio grožybes miesto svečiui.
Noriu tokio jausmo:

foto: Alex Kisilievich

Aš verkiau, nes neturėjau net batų, kol nesutikau žmogaus, kuris neturėjo kojų.

/Saadi/

Vienas balanadukas trečiadienio naktį pasimirė. Šalta naktis buvo. Aš pegedėjau, nubraukiau neskūpią moterišką ašarą, o šeimyna toliau gyvena, kaip toj dainoj "отряд не заметил потери бойца".
 Atrodytų, tik kažkoks apšepęs kleckas nugaišo. Bet aš stebėjau jo trumpą gyvenimą nuo kiaušinio. Nieko asmeniško, tik su kiekvienu išėjimu atsiranda maža tuštuma. Jo gyvenimas buvo trumpas, matė tik savo apkakotą lizdą. Nepažino gatvės dulkių ir mcdonaldso vištienos skonio.
Kaip pasakė kažkuris psichologas, gal Viktor Frankl, o gal ir kitas, neatsimenu nei autoriaus, nei citatos pažodžiui: jei myli savo šunį - myli visus šunis, jei myli savo tėvą - myli visus senus žmones... pratęsiant - jei myli balandžius kaimynų balkone - myli visus paukščius.

Neseniai mirė mano pažįstamo tėvas. Jam buvo 102 metai. Beje, jis buvo Lilės Brik (Majakovskio mūzos) pusbrolis. Vienas iš tų keistų atvejų - nesitikėjau Anglijoj susipažinti su Lilės Brik giminėm.
Ir visiškai kitaip vyksta pasiruošimas laidotuvėms ir gedėjimas. Nėra to lietuviško dramos būrelio. Be abejo, skaudu laidoti tėvą. Nesvarbu, kad supranti, kad jau jis ir pats norėjo išeiti, nes paskutinius keletą metų praleido patale, pats sakė, kad per ilgai gyvena. Išsiskyrimas visada skaudus. Bet palyginimui su mano močiutės laidotuvėm, kuri mirė 86 metų, irgi ne jėgų žydėjime - nėra to nereikalingo savęs skaudinimo, graužimo, kaltės jausmo ir mirusio kulto kūrimo. Viskas gražiai. Sūnus ruošia kalbą laidotuvėms, man papasakojo, ką kalbės - juokingus atsitikimus iš tėvo gyvenimo, kad visiems būtų gera nuotaika. Ant stalo ir lentynos sustatytos užuojautos atvirutės - gražios, skaidrios - vyšnių žiedai, gamtos vaizdai. Kurjeris atnešė vainiką: oranžinės rožės, mėlyni vilgdalgiai, raudonos uogos... spalvinga, gražu. Visa atmosfera lengva. Taip ir turėtų buti.
Jei nugyvenai gyvenimą pilnai - tai nėra ko gailėti. Todėl nereikia tuščiai graužtis ir skaudintis, apsikrauti niekam nereikalingom kaltėm - o tiesiog gyventi, išnaudoti laiką ir džiaugtis.

Kaip žinia 3 pagrindiniai interneto banginiai yra:
utipupupu  - kačiukai
oooooooo - papai
mmmmmmm - maistas.

Pas mane vietoj kačiukų - balandžiai, vietoj papų - retsykiais užpakaliai, o vietoj maisto - kas na kas... citatos. Bet citatom ir kitais gražiais žodžiais ilgai sotus nebūsi.

Taisom padėtį.
Maistas. (Katės ir papai palauks).

Labai džiaugiuosi savimi. Valgau ir džiaugiuosi. Patekau į savo šidrį per savo gi skrandį. Ir visi patenkinti - ir aš, ir skrandis, ir širdis. Ir visi aplinkiniai. Sotus žmogus - laimingas žmogus. Alkanas žmogus - piktas žmogus.
O mano naujasis džiaugsmas - baklažanai su sezamu ir polenta.
Įvyko tai per klaidą. Kepiau baklažaną ir šliūkštelėjau per daug aliejaus. Galvojau galvojau - kaip tą riebalumą likviduoti - ir sugalvojau įberti sezamo sėklų. O lentynoje šalia jų stovėjo ir polenta - aka kukurūzų kruopos, čia,  kad mandriau skambėtų kapitalistai taip vadina.
Gaminama labai paprastai:
supjaustome kūbeliais baklažaną ir kepame.
susmulkiname česnaką ir imbiero šaknį. Kiek širdis geidžia. Mano širdis geidžia kokių 4-5 skiltelių česnako ir gero gabalo imbiero vienam baklažanui. Druskos nededu - man labai patinka natūralus baklažano skonis.
Kepame, kol suminkštėja. Aliejaus turi būti normaliai, nesausai. Kai baklažano gabaliukai atrodo pakankamai minkšti - įberiame gausiai sezamo sėklų ir kukurūzų aka polentos. Pamaišome. Dar pamaišome. Pakepame ir pamaišome. Sezamas su polenta apskrunda. Ir gaunasi mmmm - minkšti baklažano gabaliukai su apskrudusia traškia plutele.
Ir tai yra labai gerai. :)

foto: Luis Camnitzer

Konfucijus pasakė:
- Norite kurti planus metams į priekį?
- Sodinkite ryžius.
- Dešimčiai metų į priekį?
- Sodinkite medžius.
- Šimtui metų į priekį?
- Auginkite vaikus.

Konfucijau, mielas Konfucijau - kaip man susiplanuoti vieną dieną?

Palijo. Lietus ištirpdė kakus ir viskas susiliejo vienoje spalvinėje gamoje. 

Mano raganosiukai gražėja. Ant nugaros auga šviesiai pilkas pūkelis. Ir galvytės didėja. Akytės kaip sagytės. Cypsi kaip viščiukai. O gal aš tiesiog aš jau juos matau pro rožinius akinius - beveik savi-gimti, aš juos dar kiaušiniuose atsimenu.

Bet vis gi įdomu - daugumos gyvūnų mažyliai gamtos sudizaininti taip, kad sukeltų uuuuummmm, utitititi ir panašius jausmus. Kad norėtųsi juos mylėti, globoti ir saugoti. Kačiukai, šuniukai, krokodiliukai ir netgi žmogiukai savo kvailom akytėm žiūri tiesiai į širdį. O balandžiukai priešingai - išsirito tokie nesuprasi kas - apipešioti, leizgyviai, tik imk pasibodėjęs atsargiai diem pirštais už sparno ir mesk į konteinerį - beeeeeu. Bet motinystė akla - šildė išperiukus savo kūnu, maitino, augino. Ir tie pagaliau pradėjo gražėti.

Nežinojau, kad balandžių tėvai (patinai) tokie rūpestingi. Kai mama perėjo kiaušinius - tas nenuilsdamas šakeles nešiojo. Nors, peržiūrėjus nuotraukas atidžiau, pamačiau, kad šakeles ir mama nešiojo - abi kojos sveikos. Reiškia, pas juos šeimoj lygiateisė partnerystė. Gražu.  Dabar tėvai mažylius dažnai palieka vienus. Dažnai matau, kaip tėvas atskrenda jų maitinti. Iš snapo į snapą.

Jau rašiau, kad jo viena koja ligota - piršai susirietę. Kartais eina stogu itin sunkiai, stengiasi nesiremti ligotais pirštais. Vos vos atsiremia ir šokteli. Matyt, skauda. Stovi ant vienos kojos ant stogo, stebi lizdą, savo mažylius.

Anksčiau aš nelabai mėgau balandžių. O ką čia mėgt? Bet dabar, stebėdama jų šeimos gyvenimą, pradėjau juos gerbti. Kaip gražiai jie rūpinasi savo vaikais. Galima numot ranka ir niekinančiai sakyti - čia tik instinktai. Kad jie daro tik tai, kas gamtos liepta. Bet tai, kad gamtos lieptas yra gražu - gėlės žydi, nes taip gamtos surėdyta, lapai skleidžiasi, žmonės įsimyli. Gražu. Gamtoje viskas gražu.

O dar Anglija garsėja savo niekam nesuprantamais santechnikos sprendimais - dviem atskirais kranais karštam ir šaltam vandeniui.
Visas pasaulis iš pradžių stebisi ir juokiasi, o kai užsiknisa naudotis piktinasi ir klausia - kodėl? Anglai atsako - a todėl. Ir čia visas atsakymas. Nes išplėstinė jo forma - nes tokia tradicija, nes taip susiklosė... nieko nepaaiškina. Kokia tokia tradicija? Tradiciškai žmonės upėje rankas plovė ir po krūmu gamtinius reikalus atlikinejo - tai kodėl nesilaikote šitų tradicijų? Atsakymas - a todėl. Nes nėra daugiau paaiškinimo. Nei jauni, nei seni anglai nežino kodėl. Tiesiog žino - a todėl. Todėl net darydami remontą, keisdami visą vonią iš pagrindų - pakeičia plyteles į naujas, modernų dušą, naują langą ir naują dviejų kranų kriauklę.
Na, vienas pažįstamas airis pasiūlė tokį atsakymą į klausimą - kodėl, na pasakyk man KODĖL pas jus tie f@*&ing 2 kranai??? Nes ryte, kai pasilenki nusiprausti veidą, jei būtų kranas vienas per vidurį - prasiskeltum kaktą. O kai du kranai - vienas iš kairės, o kitas iš dešinės - tai galva tiesiai tarp jų įsimontuoja.
Matyt visas likęs pasaulis veido neprausia. Arba taip žemai nesilanksto. Arba kaktos špižinės.
A todėl.
Todėl iš pagarbos nežinomoms tradicijoms ir švelnioms angliškoms kaktoms tenka rankas plauti arba lediniu, arba verdančiu vandeniu. Net prabangiuose restoranuose ir viešbučiuose dažnai būna, kad atsukus čiaupą pirma apsitaškai pilvą lediniu vandeniu, o paskui nusidegini rankas verdančiu. O paskui bandai greitai kaišioti rankas po karštu po šaltu po karštu po šaltu - kad tarpukelėje akimirkai gautųsi šiltas. Iš šalies neitin intelektualiai atrodo šis procesas. Taip anglai atpažįsta svetimtaučius.
Su dušais, tiesą pasakius, irgi ne kas. Ilgai lauki karšto vandens, paskui viso dušinimosi metu derini reikiamą vandens temperatūrą. Kuri visą laiką svyruoja pagal boilerio nuotaiką. Net ir su naujutelaičiais boileriais tas pats. Matyt, čia irgi tokia tradicija.
Bet už tai kiek džiaugsmo kai užeini į kokį suneanglintą tualetą ir sutinki normalų maišytuvą - norisi ten ir pasilikti. Ir plauti rankas ir plauti. Po viena šilta vandens srove.
God save the Queen.