Luv

Kažkur skaičiau paprastą, bet prasmingą istoriją. Šaltinio neatsimenu:
Autorius vaikystėjė buvo pionierių stovykloje. Jiems davė kažkokią užduotį - gal bulves skusti ar daržą ravėti, nesvarbu. Už atliktą darbą vaikams davė dėžę obuolių. Pusė jų buvo sugedę. Vaikai puolė išrinkinėti gerus obuolius, skubėdami rasti daugiau už kitus. O vienas berniukas griebė obuolius nerūšiuodamas ir metė už marškinėlių apykaklės, kita ranka prilaikydamas apačią. Prisildęs iki kaklo jis nuėjo į šalį ir išvertė obuolius ant žemės. Ramiai, neskubėdamas atrinko ir išmetė papuvusius. O gerų obuolių jam liko daugiau, nei pas kitus vaikus kartu paėmus.
Va.

Atidėk rytojui tik tai, ką tu nori mirdamas palikti nepadarytą.
 /Pablo Picasso/

Pablo, Pablo, lengva pasakyti...

Visi daiktai pasaulyje elgiasi kaip veidrodžiai.
 /Jacques Lacan/

Anglėjimas

Pažįstama prancūzė sako - tu kalbi ne kaip anglė. Kodėl? - klausiu. Tu turi nuomonę. Ir ją sakai.
Na. Ne tiek aš durna, kad visada ir visur sakyti savo nuomonę. Bet - tam pokalbis ir yra, kad išsakyti savo pozicijas, paaiškinti, argumentuoti. Jei nuomonės sutampa - puiku. Bet tuo ir baigiasi. Įdomiau juk, kai pašnekovas turi kitokią nuomonę ir moka ją pateikti. Tai praplečia akiratį.
Ir tas dėdė, kuris į mūzas pretendavo ir į mano vaiko tėvus siūlėsi irgi taip sakė "tu man patinki, nes per pirmą mūsų pokalbį mūsų nuomonės nesutapo, aš noriu su tavim turėti vaikų". Hmmmm... Mano manymu, čia dar ne pretekstas giminės pratęsimui...
O anglai, jie dažniausiai pasako, kad viskas gerai, viskas patinka, nuostabu ir t.t.
Taip, aš ne anglė. Ir niekada nebūsiu. Tačiau anglėjimas vis gi vyksta.
Pripratau prie priešingo eismo.
Aš ne didelė jūrų marių ir kitų vandenų gyventojų valgytoja. Valgau, bet retai. Bulvyčių fri irgi maistu neskaitau. O "mushy peas" - tokie virti grūsti žirniai, žalia pliurza, beveik be skonio - pirmą kartą man sukėlė visų penkių pojučių pasišlykštėjimą. Bet. Laikui bėgant tradicinis angliškas "fish and chips" man ėmė patikti. Visgi neaišku kokiame aliejuje keptas maistas nėra dovana organizmui, todėl valgau nedažnai. Tradiciškai fish & chips turi būti suvynioti į laikraštį, bet šiais laikais dažniausiai vynioja į ruda popierių. Tikri anglai bulvytes dar laisto actu. Ai, jie viską laisto actu.

Lietuvoj 3 paskutiniu metus gyvenau be TV. Atvažiavus į salą. Dariau valgyt. Tuometinis širdies draugas įjungtia TV ekraną. O, sako, "Coronation street" eina. Muilo opera. Aš pasipiktinau, visi plaukai net pasišiaušė -  aš muilo operų nežiūriū! kuo tu mane laikai?  aš ne tokia moteris!
Ir, ką jūs manot, laikui bėgant pradėjau vis gi aš žiūrėti šitą reikalą. Tik niekam nesakykit. Nėr kuo čia didžiuotis.
Bet vis gi "Coronation street" yra seniausia Jungtinės Karalystės muilo opera. Eina nuo 1960 metų. Iš pradžių buvo juodai balta net. Taip. Jai jau 52 metai. Ir eina ir eina. Ir eis. Močiutės žiūrėjo, dabar jų anūkės žiūri. Jei neklystu, ten yra išlikęs vienas aktorius, kuris filmuojasi nuo pat pradžių. Veiksmas vyksta Mančesteryje, vienoje gatvėje - Coronation street. Be abejo ten visi jau persiseksino, persiženyjo, persipyko - nes viskas vyksta viejoje gatvėje. Neklauskit, kodėl jie nebendrauja su likusiu pasauliu. Banalu, primityvu iki negalėjimo. Lėkšta ir nuspėjama iki koktumo. Bet smagu.
Aš žiūriu per ITVplayer.
Iš pradžių nemėgau eilų. Nes buvau pripratus prie lagerių. Dabar pirmenybę teikiu eilams. Ir galvą mažiau skauda.
Bet yra dalykai, kurių niekada nesuprasiu. Pvz. Marmite. Tai tokis tamsiai rudas tepalas. Kai kurie žmonės jį tepa and dounos ir netgi valgo. Ir kažkodėl tiki, kad tai yra sveika. Jie įsitikinę, kad tai yra mielių ekstraktas. Nežinau nežinau. Aš paragavau jį vieną kartą, žingeidumo vedama. Nesu niekada ragavus seno arklio myžalo. Bet teoriškai įsivaizduoju būtent taip. Aš ne ekstremalė. Tepu and duonos humusą.
Kitas reikalas, stebinęs mane visą žiemą - anglų ir ypač anglių nejautrumas šalčiui. Paaiškinimas turbūt alkoholis ir fanatiškas noras gražiai atrodyti. O gal ir ne. Gal vis gi Marmite suteikia nežabotos energijos ir sveikatos.

Vakar aš buvau protingas, todėl norėjau pakeisti pasaulį.

Šiandien aš išmintingas, todėl aš keičiu save.

/ Rumi /

 
Tęsiant romantikos temą. Pusryčiams - ledai. Romantiška? Gal. Skanu ir nereikia gaminti.
Mano teta kiekvieną kartą kalbant per skaipą klausia - ar turi, Ievute, širdies draugą? Ne, neturiu. Į tai atsakymas - ilgas atodūsis. Bandau nuraminti tetą - bet aš turiu draugų, neliūdna man. Tai ne argumentas, neįtikina tetos. Vėl gilus atodūsis, toks, kupinas širdgėlos ir beviltiškumo - bet ŠIRDIES draugo neturi...Achhhhhhhhhhhhhhhhh...
Matyt mano teta įsivaizduoja, kad be širdies draugo mano gyvenimas niūrus ir šaltas kaip angliška vasara, kad Ievutė tik sėdi prie langelio, neina į darželį skinti žalių rūtelių, jai dieną naktį rūpi, kaip su berneliu širdies draugu būti.
Bet, ačiū dievui, kalendorius rodo ne 19 amžių. Gyvenimo modelių pasirinkimas gausesnis nei - Vingių Jonas, paskenduolė, vienuolynas.
Vieną vakarą, prieš kokį mėnesį, krapštydama savo grožius, pajaučiau, kad trūksta kažkokios ugnelės, įkvėpimo. Ir prisiminiau skelbimą, apie kurį rašiau kadaise. Tada man tai pasirodė keistokai. Bet patiko. Įdomu, kaip tai merginai sekėsi. Jei netyčia arba tyčia pažįstate ją - Vilnius mažas - perduokite jai linkėjimus ir didelį AČIŪ nuo manęs. Nes, prisiminus tą skelbimą, pagalvojau pagalvojau ir supratau - trūksta man mūzos. O tada paėmiau ir sukurpiau skelbimą:
"Muse wanted!
Female artist is looking for a male muse. 
Must have excellent inspiring and motivating skills. Duties will include to inspire and kick ass when needed.
No previous experience required as full training will be given. :)
Flexible hours.  
In exchange can teach drawing, painting, Russian etc."
Ir įkėliau į gumtree.com.
Dėl to "full training" perlenkiau, nes kai pasipylė laiškai, klausiantys ką reikės daryti - susigriebiau, kad iš tiesų net ir nežinau kaip tos mūzos įkvėpia. Nežinojau, nežinau ir nežinosiu. Bet tie, kurie yra mūzos - tie žino. O gal ir nežino, bet jiems gaunasi.
Rezultate, po ilgos ir varginančios atrankos turiu 5 mūzas mūzus, ai nesvarbu. Visi jaunesni už mane. Ir taip juokinga būna, kai kalbame ir sakau - o atsimeni laikus, kai dar interneto nebuvo... Ir sako - ne, jau neatsimenu. Ir suprantu, kad oi, kita karta, ir paglostau savo 2 žilus plaukus.
Vienas mūzas, tiesa, buvo vyresnis. Bet jis pareiškė, kad nori su manim turėti vaikų. Į ką aš atsakiau, kad nenoriu savo genų maišyti su jo ir žiūrėti, kas ten gausis. (Nesakykit mano mamai ir tetai - jos desperatiška laukia anūkų). Žmogus įsižeidė, bet vis tiek duoda nemokamus bilietus į teatrą ir pažįstamų menininkų telefonus.
Susiskambinau su jo draugės drauge. Prancūzė. Daro tekstilinius papuošalus. Susitarėm susitikti. Aš kaip visada pusę dienos krapščiausi, tada žiūriu - laikas laikas. Greitai nusiprausiau, net galvos neploviau, nes nebuvo kada džiovinti, nepasidažiau  - ai, galvoju, su moterim susitinku, galima ir taip - neplauta galva ir nesidažius. Susitikom. Plepam. Ir ji sako - "palikau vaiką pas draugę, o ji sako - tu šiandien gražiai apsirengus ir pasidažius. Sakau - taip, einu su LIETUVE susitikti..." Sėdi ta lietuvė, ranka plaukus kedena ir šypsosi šypsosi - šypsena geriausias papuošalas, girdėjau taip sakant. O ji tęsia mintį "Nieko seksualinio, bet man svarbu patikti žmogui ir kad tu man patiktum, fiziškai..." Džinsai, sportbačiai, dryžuota maikė, rudas švarkas, neplauta galva... ir šypsena ŠYPSENA - geriausias papuošalas. Sako Mod "ir aš džiaugiuos, kad tu patraukli, malonu, kai žmogus gražus". Ir aš toliau šypsausi.
Labai stengiausi rašyti apie romantiškus dalykus. Mūzos - romantiška. Prancūzė - romantiška.
Einu galvos plauti.

по заявкам радиослушателей

Gerbiamas skaitytojas išreiškė mintį, kad mano bloge trūksta romantikos ir poezijos. Skaitytojų pageidavimai - mano viskas.

 foto: Luigi Battaglini

Vaistas nuo visko yra sūrus vanduo - prakaitas, ašaros arba jūra.

/Karen Blixen/


 

Foto: Gjon Mili. Būgnininkas Gene Krupa, 1941

Dauguma pokalbių būna kaip laikraščio vartymas autobuse - akys šokinėja eilutėm,  nuo paragrafo prie paragrafo, atpažindamos žodžius iš pirmųjų raidžių, nesivargindamos skaityti nuosekliai. Nes aišku, kas bus. Nes žodžiai be skonio. Nuspėjama. Taip ir neįdomaus pokalbio metu. Nėra reikalo įsigilinti. Mintys gali būti visai kitur "pamiršau nusipirkti pieno.. sakė ir braškės Seinsburyje jau skanios."
O būna kitokie pokalbiai. Kai žodžiai, mintys skraido kaip teniso kamuoliukas nuo pašnekovo prie pašnekovo. Ir dėmesys budrus, pasiruošęs sugauti ir grąžinti. Kitaip, netikėtai.
Arba būna pokalbis kaip biliardas - viena mintis bum! išjudina daugybę kitų, jos rieda į skirtingas puses, tik spėk gaudyti.
Va. Gerai, kai žmonės ne tik gražūs, bet ir protingi.

 Foto: Mario Cattaneo

Kas gali būti angliškiau, kaip savanoriauti labadaros parduotuvėje lyjant lietui. Kai per radiją groja Bitlai ir šlapi pirkėjai pritaria "you say good bye I say hello...". Ir aš dainuoju "hello hello...". O už lango lyja. Pliaupia. O aš šypsausi ir sakau "thank you very much". Ir jie man šypsosi ir sako "have a nice day".
Niekada negalvojau, kad taip smagu būti pardavėja. Aišku, aš dirbu nemokamai ir tik pora kartų į savaitę. Tai nėra darbas - tikras darbas. Tai daugiau pramoga, mano maža dovana žmonijai. Tiems jos atstovams, kurie turi problemų su būstu.
Taip, tai žaidimas. Kaip vaikystėje, kai su draugėm žaidėm "parduotuvėm". Ant varnalėšų lapų sudėliotos "prekių" krūvelės - gėlių žiedai, pumpurai, akmenukai, juodalksnio kankorėžiukai... Iš šalpusnių lapų susuktos tūtelės, pervertos smilga, kad laikytųsi. Pinigai - saldainių popieriukai. Va. Taip galima žaisti visą dieną.
Panašiai ir dabar žaidžiu. Tik prekės tikros, pinigai tikri ir pirkėjai tikri. Viskas tikra. Bet vis tiek žaidimas.
Keista, kad dirbant nemokamai daug maloniau ir smagiau, nei už pinigus. Keista. Pinigai, atlyginimas dažnai sugadina darbo skonį. Gaunasi, kad dirbi ne dėl paties proceso, ne dėl to, kad tau tiesiog smagu tai daryti, ne todėl, kad tai reikalinga ir naudinga, o dėl pinigų. O pinigai - kaip žinia laimės neatneša.
Labai gerai, kai galima suderinti visas darbo puses - kai pats procesas teikia malonumą, kai džiugina darbo rezultatas ir kai už tai gauni gerą atliginymą. Deja, ne visada išeina suderinti visas tris puses. Dažnai kažkuri viena pusė nukenčia, kita persveria. Šios trys sudedamos dalys - kaip 3 apvalaus stalo kojos. Kai viena per trumpa - stalas keberiokšt. Gal ir ne visai keberiokšt. Bet toks keistai pasviręs ir nelabai ką ant jo padėsi.
Todėl ir nesinori pirmadieniais keltis ir važiuoti į darbą. Būna.
Jokiais būdais neagituoju mesti nemylimą darbą ir važiuoti į kaimą auginti širdžiai mielus kopūstus. Ne apie tai aš čia. O apie savo parduotuvėlę.
Man patinka šypsotis ir sakyti stebuklingus žodžius. Ačiū, prašom. Tai labai gera dvasinė praktika, terapija. Vadinkit kaip norit. Galima prieštarauti, kad kapitalistai nenuoširdūs, kad visi jų ačiū, prašom ir atsiprašau netikri, ne iš dūšios. Bet man, paprastai mergelei, daug maloniau nenuoširdus "sorry", nei nuoširdus lietuviškas "eik n...i". Dėl to man ir patinka šita šlapia sala.
Aš nemoku šypsotis nenuoširdžiai. Kai mano lūpų kampučiai pakyla, kai skruostuose atsiranda duobutės, kai prie akių subėga raukšlytės - ir vidus nusišypso. Viskas juk susiję. Čia kaip aktorystės technikos: pagal Stanislavskį pirma reikia išsigąsti, o tada bėgti, o pagal Mejercholdą - pradėti bėgti ir dėl to išsigąsti. Taip ir čia: galima pajausti šilumą viduj ir dėl to nusišypsoti, arba pirma nusišypsoti ir tada pajausti šilumą viduj. Rezultatas tas pats - visiems gera. Ir viduj, ir išorėj. Negali būti blogai, kai šypsaisi, kai daug kartų kartoji "thank you very much". Žodžiai turi galią. Ir geriau sakyti gerus, stebuklingus žodžius.
Lauke lyja. Viduj dainuoja Elvis. Ir senutės su baltom avytiškom garbanelėm jam pritaria "You're the devil in disguise, oh yes you are.."

O čia jums dovanų teleskopas. Kad geriau matyti tai, kas yra gerai.

Bandau auklėti save. Kaip sako rusai "расти над собой" (augti virš savęs). Tam reikalui pasiėmiau knygų iš bibliotekos, pasidėjau ant lovos viršugalvio, kad visiems būtų aišku - į šį reikalą aš žiūriu rimtai. Knygos, kaip žinia, visada priduoda rimtumo, kaip ir akiniai. Kindlai irgi. Bet vis gi popieriniai leidiniai labiau. 
Kreipiausi pas specialistus. Vienas gyvenimo treneris aka koučeris išsigandęs užduoties sudėtingumo susižalojo kelią, kitas pardavė namą ir išsikraustė. Iš to darosi aišku, kad Sedovos auklėjimas baisus reikalas.
Jiems gerai. Gali pabėgti, pasislėpti. O man? Nuo savęs nepabėgsi. Teks pačiai save koučinti.

Pasidariau savo prioritetinių sričių sąrašą. Ilgais sąrašais aš netikiu, jie gąsdina ir svirdina rankas.

1. Kaltės jausmas.
2. Atidėliojimas.

Kam kovoti su kaltės jausmu? Kaltė ėda žmogų iš vidaus ir neleidžia realizuoti savo potencialą.
Pagrindis kaltės jausmo šaltinis - hipermegagenialių projektų nedarymas.

Pirmas punktas tiesiogiai susijęs su antru. Atidėliojimas. Hipermegagenialių projektų darymo atidėliojimas. Blogai. Labai blogai. Kai atidedi darbą toliasniam laikui (rytoj, kai geriau jausiuos, kai nebūsiu tokia pavargus, kai niekas neblaškys...), atsiranda tarpas, tuštuma tarp užmanymo, idėjos ir jos įgyvendinimo. Kūrybinė energija prapuola toje tuštumoje. Kuo tas tarpas didesnis, tuo mažesnis noras grįžti prie darbo. Tas tarpas, kaip juodoji skylė susiurbia energiją, valią, motivaciją, entuziazmą, įkvėpimą, užduoties patrauklumą ir aktualumą.
Rezultate - pilni stalčiau ir kampai neužbaigtų projektų. Į juos pažiūrėjus apima kaltės jausmas. Kaltės jausmas smugdo pasitikėjimą savimi ir formuoja painius ir pavojingus mąstymo modelius.

Todėl reikia imti diržą. Labai geras motyvacijos šaltinis.

Apie kates

1944 m., TSRS

Žmonės mėgsta dalinti patarimus. Ir kartais, labai kartais, tie patarimai būna naudingi. Naudingi patarimai yra lobis. Apie juos net nėr ką pridurti. Nebent, duokite man jų daugiau.
Bet didžioji patarimų dalis yra iš serijos "captain obvious". Ir kas stebėtina, žmogus nuoširdžiai, iš nuoširdžiausių dūšios gelmių iš nesugalvojuepitetogalvaneveikaipovakar širdies kampelių krapšto tą patarimą, iš meilės artimui. Ir turbūt gi mąstė ilgai, eikvojo savo laiką ir energiją. Ir pasako. Taip tarsi: va aš čia pagalvojau elygumckvadratu, vo. Ir dar žinai, žemė sukasi aplink saulę. Ir žiūri į akis taip, ir tikisi, kad pasakysi: o gerasis žmogau, ačiū tau už šią nuostabią įžvalgą, tu pakeitei mano gyvenimą, aš pati va niekaip nepagalvojau, kad viskas taip paprasta, ir visi kiti mūsų pažįstami irgi niekaip nepagalvojo, nes šitas nuostabus sprendimas slėpėsi nuo mūsų varganų akių ir skurdžių protų, o tau, o išmintingasis, atsivėrė ši akivaizdi ir banali tiesa.
Kodėl. Na kodėl. Kai peršali ir susergi visi su rimta captain obviuos išraiška sako - gerk daug skysčių, vitamino c ir ilsėkis. Pabam!!! Štai naujas naujatėlis peršalimo gydimas. Nugyvenau trečdalį amžiaus ir nežinojau, kad reikia gerti daug skysčių ir ilsėtis. Susergi po poros mėnesių. Ir vėl captain obvious su ta pačia globėjiška išmingtinga išraiška sako - gerk daug skysčių, vitamino c ir ilsėkis. Pabam! Matyt, aš per porą mėnesių pamiršau sveikatos receptą..
Po tokių akivaizdžių tiesų atskleidimo aš susimąstau - ar aš taip kvailai atrodau? Kad žmonės mano, kad be jų patarimo aš prapulčiau. Na ne, aš nešioju akinius. O akiniai, kaip visiems žinoma, proto simbolis.
O gal jie ištiesų mano, kad niekas kitas apie tai nepagalvoja. Ir kartais labai norisi į visus tuos "o kodėl tu ne..." ir "tu turėtum..." atsakyti tiesiai šviesiai, kad apie tai jau pagalvojo daug žmonių, bet yra priežastys "kodėl ne". Bet daug paprasčiau konformistiškai atsakyti "ačiū, pagalvosiu apie tai" negu būti nedėkinga pikta boba.
Galų gale daug skysčių, vitaminas c ir poilsis dar niekam nepakenkė.

 
O vis dėl to patinka man angliška vasara. Nuo angliškos žiemos ji skiriasi tik pora laipsnių celsijaus ir augmenijos sužaliavimu.
Iš esmės metų laikų kaitą galima pastebėti tik kalendoriuje. Lyja visą laiką vienodai. Ir gėlės žydi visą laiką.
Žiema nuo vasaros skiriasi kaip "nelabai šalta" nuo "nelabai šilta".
Kadangi oficialiom orų prognozėm netikiu, oro sąlygas buvau įpratus spėti pagal už lango einančius praeivius.
Didvyrių žemėj tai veikė 100%. Su srtiukėm - vėsu. Trumpom rankovėm - šilta. Viskas aišku. Elžbietos karalystėje praeiviai nenuspėjami. Dauguma jų atsparūs temperatūros pokyčiams ir žiemą vasarą vaikšto su pliažinėm šlepetėm ir kitais tropikų atributais. Pažiūriu pro virtuvės langą: 2 su švarkais, 8 su trumpom rankovėm, pusė iš jų su šortais - reiškia reikia apsivilkti striukę ir pasiimti lietsargį.
Bet apskritai, man patinka angliška vasara. Lietus lyja draugiškiau ir kvepia džiaugsmu ir noru gyventi.
Smagu eiti pasivaikščioti naktį po lietaus. Po pažąstim budi lietsargis.
Yra mieste netikėtai atokių gamtos kampelių. Nors čia pat gatvės ir traukiniai, o ramus takas kvepia šlapia pieva. Tamsiose medžių siluetuose šuo uosto Puškino nosį. Šlaituose šviečia ramunės, kurių šlapi žiedlapiai sako, kad "myli".
Tylu.
Palijo.
Nelabai šalta.
Vasara.

 Pagal apklausas, vidutinis statistinis amerikietis praeito amžiaus  viduryje turėjo 3 artimus draugus, dabar tik 1,5.

Aš esu labai turtinga.

Darykite draugus. Kurkite draugystę. Būkite draugais.
 

Paveiksliukinis dviratukinis

Jean Mohr, Alžyras, 1973

 foto:Éduardo Boubat

Prieš užmiegant aš užmerkiu akis ir skaičiuoju vyrus, kurių aš būčiau ne prieš pabučiuota. Aš skaičiuoju juos ant pirštų. Tai labai malonu. Bet man pasidaro liūdna, kai negaliu pagalvoti net apie dešimt.


Yasunari Kawabata "Miegančių gražuolių namai"

 
Kad senstu jau pastebėjau. Radau 2 žilus plaukus. Vienas ties sklastymu, kitas ant kairio smilkinio. Nusidažiau. Niekas nemato. Bet aš vis tiek pasakau. Kad žinotų. Ir gerbtų. Žili plaukai verti pagarbos. Visi tai žino.
Dvi dienas vaikščiojau ir galvojau - kažką reikia padaryti. Kažką. Reikia. Reikia tai reikia daug. Bet nedarau. Atsilenkimus pavyzdžiui. Atsisėdu. Kliurkt virš džinsų. Pažiūriu. Pirštu pabaksnoju. Minkšta. Reiktų gal pratimus daryt. Reikia. Pakeliu akis į kompą. Ir makt sausainį į burną. Jau ir pamiršau kliurkt virš džinsų.
Bet ne, ne tai reikia. Kažką kitką. Reikia. Ir ne iš užprokrastinuotų projektėlių. Ne. Ir ne iš tų kažkieno išsigalvotų "reikia". Ne. Kažką, ką tikrai tikrai reikia.
Prisiminiau. Knygas grąžinti į biblioteką. Užvakar atėjo priminimas. Perskaičiau. Ir tuoj pat pamiršau. Senstu.
Išgėriau vitaminų B, ženšenio ir ginkmedžio.
Padariau pratimus.
Pratęsiau knygų gražinimo terminą. (Baisi bauda 45p.)
Pažiūrėjau į pilvą. Pabaksnojau.
Ir sausainį makt į burną.

O jei rimtai - niekad nesijaučiau geriau, nei dabar. Žilė galvoj yra gerai. Ir sausainiai irgi. Ypač avižiniai. Imbieriniai. Šokoladiniai su šokolado gabalėliais...