Horoskopai

Sios savaites horoskopas man sako: Elkitės spontaniškiau, priimkite netikėtus pakvietimus.

Prasome netiketai kviesti. Priimsiu. :)

Potvynio zona

Pirma karta plaukiau baidare. Pirma karta maciau potvyni is arti. O tiksliau is vidaus. Daug vandens. Labai grazu. Pilkas vanduo. Pilki debesys. Raudona baidare. Ir tas pilkumas visai netraode nuobodziai. Priesingai, labai jaukiai ir gyvai.

Tik vanduo be krantu. Ne ezeras, ne jura. Siaip issiliejes vanduo.

Dabar jauciuos labai isvargus ir negrazbyliausiu. Trumpai tariant - visiems rekomenduoju per pavasarini potvyni pasiplaukiot Silutes rajone.

Daugiau nuotrauku kada nors idesiu i savo tinklalapi.

ne Maironis

Kvepia pavasariu.

Lauku vejas siltas, svelnus, gyvastingas. Sodri pavasario dregme. Istirpusio sniego, issimiegojusios zemes ir kylancios saules misinys.

Ot buciau Maironis - parasyciau as jums!

Apie arklius ir avizas

Kroatiskas arkliukas. As jo klausiau, bet jis paslaptingai tylejo.

Na ka padarysi, jei man laikas nuo laiko (o tiksliau pastoviai) kyla keisti klausimai. Man paciai jie neatrodo keisti. Bet aplinkiniams, o ypac nestabilios psichikos bei ribotos pasauleziuros pilieciams jie sukelia umius irzlumo-bjaurumo-piktumo priepuolius.

Taigi viena sauleta diena, toks pilietis valge avizine kose. Ir nei is sio nei is to, be ypatingos priezasties, man kilo klausimas: o kodel gi arkliai megsta avizas? Padorus, netgi sakyciau nekaltas klausimukas. Taigi nieko pikto neitardama uzdaviau ji garsiai "Kodel arkliai megsta avizas?". Juk gali buti kelios priezastys - gerai virskina, suteikia jegu, o gal siaip skanu arkliukams?

Piktasis pilietis pasisiause kaip rujojanti dygliakiaule... Bet gana apie piktuosius piliecius. Grizkim prie esmes - prie arkliu ir avizu.

Nors as turiu savo siuta rankine su arkliu, bet apie juos nieko neismanau. Bet toks jau tas likimas, kad i teisingai uzduotus klausimus visada gauni atsakyma.

Viena ramu vakara paklausiau as mielo zmogaus: kodel arkliai megsta avizas? Ir sis klausimas nesukele neadekvacios reakcijos. Pagaliau as gavau ilgai laukta atsakyma:

"Koncentruotos kalorijos ir šiurkščios, tai pritaikyta neatrajojančiam skrandžiui. Arklių ir kiaulių skrandis yra vienkameris. Arklių skrandis gana sudėtingas. Jo priekinę dalį, t.y. daugiau kaip 1/3, dengia liaukų neturintis stemplės gleivinės tęsinys. Šį neturinti liaukų skrandžio dalis sudaro didelį akląjį maišą. Siauras įskrandis, skrandžio dugnas ir prievartis iškloti liaukine gleivine. Stiprūs sekrecijos dirgikliai yra žalia žolė, dobilų šienas, morkos, kopūstų sultys ir avižos. Kai nėra žolės, tai stiprūs sekrecijos dirgikliai, kurie būtini virškinimui. Ir kaloringi palyginus su žole. Pigiau ganyti. Bet, kai jodinėji ar kitaip įdarbini, tai jiems mažiau lieka laiko lauke ėsti. "

Tai va del ko arkliai megsta avizas.

Pajauciau keista palengvejima. Tarsi butu kazkas atsirise. Aciu.

Nesvarbu koks klausimas, apie avizas ar ne. Visi klausimai sulaukia atsakymu. Anksciau ar veliau. Daznai netiketai. Is visai ne to zmogaus ar saltinio, is kurio buvo laukta. Bet VISI teisingai uzduoti klausimai sulaukia atsakymo. O daznai, labai daznai, klausimas jau turi savyje dali atsakymo. Jei atidziau isiklausyt.

Man patinka buti moterimi. Pilti grietinele i dviguma espreso. Stebeti susidariusias idomias formas, ornamentus. Paskui skaniai gerti tingia apsiniaukusia diena.

Pro kavines langa stebeti praeivius. Laukti seniai matytos drauges. Plepeti apie viska is eiles.

Pirkti naujus lupu dazus.

Eiti gatve atsispindint vitrinose.

Svelnumas

Badau katinams akis. O jie man sypsosi.

Apie Zmoguti

Viena vakara leidosi Saule. Saule jau daug daug metu kas vakara leidosi uz Zemes Krasto. Jai tai buvo iprastas darbas. Riedejo ji sau zemyn ir galvojo, ka reikes valgyt grizus namo. Staiga pamate ant pacio Zemes Krasto sedinti be galo liudna Zmoguti. Zmogutis sedejo nuleides kojas, zemai nulenkes galva ir graudziai verke. Taip verke, kad net visko visko maciusi Saule kruptelejo pajutusi Zmogucio sirdgela. O Saule tikrai daug dalyku mate per daugybe metu kasdiena riededama dangumi. Is aukstai viskas matosi kaip ant delno. Vajezusmarja kai pagalvoji, ko tik Saule nemate.... Bet Zmogucio asaros sugraudino ir visko maciusia Saule ir netgi isgasdino. O kas jei nevilties apimtas Zmogutis nusoks nuo zemes krasto?

Bet ka gi gali Saule padaryti? Kaip padeti? Jai danguje jau like tik kelios minutes.

Saule pagalvojo ir pasistenge pradziuginti Zmoguti tuo, kuo gali. Saule leidosi ypatingai graziai, nudazydama dangu graziausiom saulelydzio spalvom. Ismintingoji Saule besileisdama uz zemes krasto sutiko Zvaigzdes ir Menuli. (Savo senus bendradarbius, jie dirba skirtingom pamainom.) Saule papasakojo jiems apie liudna Zmoguti, kad reikia sulaikyti ji nuo neapgalvoto poelgio.

Ta nakti Menulis ypatingai graziai sviete danguje, Zvaigzdes ypatingai graziai uzsiziebe viena po kitos ir spindejo kaip mazi deimantukai.

Zmogutis susizavejes stebejo nuostabu saulelydi. Kaip vakara keicia naktis. Jis pamirso savo liudnas mintis ir nustojo verkti. Tyliai sedejo jis po ypatingai zvaigzdetu dangumi ir jam sypsojosi Menulis.

Staiga Zmogutis isgirdo zingsnius. Jis labai nustebo. Paprastai niekas nevaiksto nakti prie pat Zemes Krasto. Jis atsisuko. Ir pamate kita Zmoguti.

- Labas, - tari jis.

- Siandien ypatingai grazus dangus. - atsake Zmogutis.

Vaziuojant per Austrija man i galva atejo si trumpa istorija. Jos kartais pacios pasipasakoja man. Ir jei nepamirstu as jas uzrasau.

Labai idomus dalykas: kai tik sita istorija baigesi, pro sali pravaziavo fura su ant sono nupiesta didele besisypsancia Saule.

:)

Lietus asotyje

Lyja. Pro stoga kapsi lasai. Pastaciau asoteli. Oi kaip smagu klausyti lietaus kapsejimo. Niekada man dar taip nebuvo.

Primena sena filmuka, kur berniukas pristate daug indu pro stoga kapsintiems lasams ir gavosi lietaus muzika. Deja - pas mane kapsi tik vienoj vietoj.

Gyvenu mieste, bet jauciuos kaip kaime. Jauku.

Siltas lietus, slapios zemes kvapas. Taip kvepia vasara.

Ejau gatve. Isgirdau kaciu konflikta. Du stambus ryskiai orandziniai katinai, ypac ryskus pilko kelio fone atsistoje i kovines pozas ispudingai maurodami baugino vienas kita. Atrode kaip ugnine banga. Gaila, neturejau su savim fotoaparato ir netgi telefono. Paskui gerdama arbata paklausiau Cekuolio pasakojimo apie sumo imtynes. Kad sumo kovotojai veikia vienas kita vidine, o ne fizine jega. Visai kaip mano sutikti apelsininiai katinai. Nezinau, kuris laimejo. Palikau juos su ju ilgu melodingu ritualu.

Paskutiniu metu man labai ramu ir gera. Megaujuosi viskuo. Kvapais, garsais. Viska priimu kaip dovana - zmones, maista, aplinka.

Saldytos braskes, idomi knyga, nelauktas skambutis.

Lietus asotyje.

Niekas

Gyveno karta Niekas Be Galvos. Jam paciam atrode, kad jis turi galva. Jis mate, maste, bendravo ir visaip kitaip isnaudojo savo galva (kurios neturejo). Is pradziu jis labai nusimindavo, kai aplinkiniai pasaipiai sakydavo "tu visai neturi galvos", bet paskui perskaite daug labai protingu knygu ir suprato, kad viskas siame pasaulyje yra salygiska. Cogito ergo sum (mastau, taigi gyvenu) nusprende Niekas ir nustojo sukti galva. O be to suk nesukes, jei jos nera.

Viena diena Niekas sedejo parke ant suoliuko ir trupino batona balandziams. Balandziai godziai ryjo batono trupinius, stumdesi savo apvalainom krutinem, kiek isgaledamo kovojo del buvio. Ar Niekas yra visiskas niekas, ar turi galva ar ne jiems ne kiek nerupejo. Savo mazu galvu demesi jie buvo sukoncentrave tik i trupinius.

Salia ant suoliuko atsisedo ori ponia su kudikiu vezimelyje. Ji buvo buvusi vyr. buhaltere ir labai tuo didziavosi. Taip pat ji labai didziavosi savo darbo stazu, auksiniais papuosalais, sodo nameliu, netgi savo kate, tik ne kudikiu vezimelyje. Mat ji bijojo buti palaikyta aukle. Todel visiems oriai, bet be pasididziavimo sakydavo "cia mano anukas". Gal ji prades juo didziuotis, jei jis taps teisininku, bet cia tik prielaida.Ta diena ji anuku nesididziavo, netgi gedijosi buti palaikyta kudikio aukle, todel tarsi tarp kitko tare:

- Cia mano anukas.

- Sveikinu. - atsake Niekas. banalu, bet ka cia bepridursi.

- Balandziai - tai skraidanzios ziurkes.- oriai tare vyr. buhaltere.

- Negali buti, - ramiai nusistebejo niekas. - ziurkes ya grauzikai, balandziai - pauksciai.

- Labai sumanu. - isizeide vyr. buhaltere, bet nieko gudriau nesugalvojus dar gresmingesniu balsu pakartojo: - balandziai - tai skraidancios ziurkes.

- Kodel? - nuosirdziai susidomejo tokiu ponios atkaklumu Niekas.

- Jie pernesa ligu sukelejus!

- Zmones irgi pernesa ligu sukelejus. Is to iseina, kad jus irgi ziurke.

- O tu esi niekas! - isizeide ponia.

- Tikrai taip. - sutiko niekas. ir neisizeide.

Ori ponia oriai pakilo. vyr. buhalteriai nedera sedeti salia visisko nieko. Nueidama ji isvaike balandzius. Jie nebuvo ziurkes, taigi mokejo skristi.

Niekas oriu moteru nemego. Oriu vyru irgi. Pats jis nebuvo orus, koks gali buti orumas, kai esi niekas.

Pro sali ejo du jaunuoliai su psichiskai nestabiliu sunimi ir gana didelem plikai skutstom galvom. Bet is visko buvo matyti, kad nors ju kaukolems netruksta kalcio, taciau turiniu jos nepasizymi. Niekas stebejo ju kaukoliu struktura ir maste apie pasaulio ivairove. Taciau jaunuoliams nepatiko buti Nieko stebejimu objektais ir tai sukele jiems inyrsi.

- Ko ziuri, i galva nori? - gresmingai susvokste jaunuoliai, o suo jiems pritare.

- Gal ir noreciau...- atsake niekas.

- Ka? Tau su galva negerai?

Neaisku kuo tai butu baigesi, bet pro sali praejo jaunos merginos su trumpais sijonaisir skardziu juoku. Tai atitrauke visa skustagalviu vaikinu demesi. Nes vienu metu jie galejo galvoti tik apie viena dalyka.

Niekas pakilo ir nuejo namo. Toliau mastyti apie galvas, ju turini ir paskirti.

Jauki vakariene, nuostabi naktis, sauletas rytas, nauji (melyni) batai, smagus pokalbis su drauge, pasivaiksciojimas per lietu...

Ko dar noreti iki pilnos laimes?

Ateina

Ateina pavasaris. Kaip visada šlapiai ir purvinai. Bet kas mato purvą kai viduje ir danguje šviesu?
Būna naktų kai nesimiega. Kai už lango visas miestas. Kai kambary visas pasaulis. Kai nėra neramių minčių, kai yra svaigi ramybė. Bet miegas neateina... Gal, kad atsiminti tą naktį. Šalia nemiegantį žmogų. Miesto šviesas, blyškų rytą, karštį ir kvapą.
Ateina pavasaris, ateina nauja diena. Tik miegas neateina.
Išaušo.
Vilnius už lango pasveikino geriant arbatą. Kūnas apsnūdęs, pasiklydęs tarp dienos ir nakties. Mintys, emocijos prislopę. Tesiasi nakties nemiegas.
Per balas ir purvą skuba praeiviai, nerangiai slidinėdami ant patirpusio ledo. Bet kas nemiegojo tokią naktį nemato purvo. Ateina pavasaris.

Alisa

Paziurejau placiai isreklamuota ir isgirta "Alisa stebuklu salyje", i kuria bilietus net reikia pirktis is anksto. As nei planavau, nei pirkau. Tiesiog taip likimas leme, kad gavau bilieta.

Alisos nuotykius as myliu nuo labai ankstyvos vaikystes. Net mano mylimiausio pliusinio suns vardas buvo Alisa. Uzaugau be perstojo klausydama ploksteliu su V. Vysockio sukurta muzikine pasaka, vartydama knyga su Liuiso Kerolo darytom fotografijom, laiskais ir piesiniais. Jei kas izvelgia manyje infantiliskuma - viskas per Alisa.

Taciau filmas manes nesuzavejo. Paziurejau viena akim. Tiek tematau. Taigi 3D efektais pasidziaugt man neduota. 2D vaizdas irgi grazus. Ypac patiko Dzonio Depo makiazas. Ryzikas ryzikui - draugas, brolis ir bendramintis. Labai mielas Cesyro katinas. Ir grybu miskas.

Bet siuzetas manes visiskai neitrauke. Be to Alisos tevas buvo Oksfordo dekanas, o ne prekybininkas ir ji turejo daug broliu ir seseru. Amerikonai kaip visada ne kiek nepasistenge rasydami dialogus. Ju manymu, jei daug lakstymo - tai viskas tvarkoj. Filmas turiningas. Ko dar noret?

Tai va. Ko gero as zanuda. Bet kuo toliau, tuo maziau mane domina masinio vartojimo filmai. Nemaciau ir nesiruosiu ziureti "Avataro". Geriau buciau nemacius ir sito "Alisos" pastatymo.

noriu namu ir palanges su kaktusu.

Tarp

Per Kaziuko muge sestadieni skubejau i susitikima su miela drauge prie Vilniaus rotuses. Pilies gatveje buvo neimanomai daug zmoniu. Kas buvo zino. Vienas srautas juda viena kryptim, kitas priesinga. Mazais zingsneliais. Kaip gedulinga eisena. O as labai skubejau. Ir nenorejau vilktis paskui kazkokia nuobodzia nugara.

Ziuriu - o gi tarp tu srautu yra tarpukas. Ir smurks i ji. Tada tik zingsni paspartinau ir pirmyn. Tegul velkasi kam patinka.

Tai ir pagalvojau, kad dauguma zmoniu kaip avinu banda tapena mazais zingsneliais nustatyta kryptim. Letai, bet kaip visi, kaip priklauso.

Ir tik mazuma renkasi savo greiti, savo krypti.

Nepriklausomybe

Tai va. Vakar buvo tikra nepriklausomybes diena. Ir bendra visiems Lietuvos patriotams, ir asmeniskai man. Taip jau sutapo. Simboliskai. Prasidejo per jonines, baigesi per nepriklausomybes atkurima.

Atkuriau. Valio!

Atsvenciau ja su lietuviskais cepelinais, cekisku alumi ir rusiska komedija.

Pirmas kartas

Neseniai as pirma karta paragavau jaucio seklidziu (trumpiau tariant kiausu). Pries tai pirma karta valgiau astuonkojo. Vis gi jaucio tie dalykai man labiau patiko nei violetiniai ciuptuvai.

Pirma karta pasisveikinau su D. Grybauskaite. Vos neapipyliau jos neskaniu alumi Kaziuko mugeje. Dar palaikytu teroriste.

Idomu, vis del to, kas man paliko didesni ispudi - jaucio pasididziavimas ar jos Ekselencija.

Paliksiu klausima atvira (daugiau intrigos).

Pasaka

Gyveno karta princas. Tikras Princas. Toje pilyje gyveno ir princese. Tikra Princese. Princas nemylejo Princeses. Jis nieko nemylejo. Net saves. (Na save gal ir mylejo, bet tai vadinasi kitaip). Del to jis buvo labai nervingas ir dirglus. Jis labai norejo zudyti zmones, o pagal savo painius paskaiciavimus butent kas ketvirta zmogu. Tokiu budu tikejosi atnesti zmonijai naudos. (Daug buvo tokiu zmonijos tobulintoju ir pries ji. Visi jie liudnai baige). Kai kuriuos zmones jis siule zudyti itin ziauriai, pvz. letai draskyti po gabaleli. Bet, deja (Princui), ir, aciu dievui, kas ketvirtam pilieciui labai pasiseke, nes toje salyje Princui nebuvo leista igyvendinti savo troskimu. Del to laikui begant jis tapo dar dirglesnis ir bjauresnis ir isliedavo savo apmauda ant Princeses. (Kaip zinia, neigyvendinti norai sukelia neurozes).

Princese buvo labai grazi ir gera, tik kramte nagus ir lengvai apsiverkdavo. Tokios jau tos princeses. Kai kurios gali verkti metu metais, kol ju kas nors nepabuciuoja. Koks nors Jonelis-Kvailelis, Jemelia su lydeka kibire, Aladinas su lempa po pazastim, siaip koks trecias brolis, pries tai nugalabijes nykstancios rusies slibina. Kai kuriom patikdavo uniformuoti vyrai - kareiviai, kaminkreciai. Buvo ir egzotikos megeju - buciuodavosi su kiauliaganiais. Bet mus Princese trosko, kad ja pabuciuotu ir apkabintu Princas.

Kodel ji sito norejo net pati gerai nesuprato. Nebuvo musu Princas nei grazus, nei tuo labiau geras. Pilna aplink buvo egzotisku kiauliaganiu, bei vienas kitas Jonas. Ogi ne, Princo ji uzsigeide. O Princas jos buciuot nenorejo. Matyt ji nebuvo gimus po miegancios grazuoles zvaigzde, ir Princas nebuciavo jos nei miegancios nei prabudusios.

Musiskis Princas is vis nekente svelnumu. Gal jeigu jam butu leista nusauti, pakarti ir sudraskyti po gabaliuka keleta kas ketvirtu pilieciu musu Princese butu sulaukus savo issvajoto apkabinimo ir pabuciavimo. Bet karalyste savo piliecius taupe kitiems tikslams ir zudyt Princui neleido.

Princese buvo atkakli, bet Princas dar labiau priesinosi. Net sukure psichologine teorija, kad apkabinimai tinka tik vaikams iki 6 metu. O musu Princese buvo siek tiek vyresne. Princese bande isgauti apkabinimus visais imanomais budais: svelnumu, jega ir netgi bandelemis. Princas surydavo kalns bandeliu, o ko nepajegdavo - mete i Princese ir i siena.

Viena diena Princese neistvere ir prisigerusi viskio soko girta ant stalo. Princas ta proga pavaizdavo izeista ir ateme is jos perlus ir netikra aifona. Tada Princese apsimove dzinsus, pasitaise karuna ir isvaziavo i kita pasaka.

menas priklauso liaudziai

Traukinyje Varsuva-Sestokai prie manes prisijunge pakeleivis is Latvijos. Jis vaziavo is Vokietijos namo. Statybininkas. Vaisino mane skaniom vokiskom bandelem, saldainiais ir linksmino kalbom apie sunku statybininku gyvenima. As jo niekuo nevaisinau, bet savo ruoztu linksminau pasakojimais is spalvingo princesiu gyvenimo.

Kai pokalbis paliete meno tema, mano pakeleivis isdeste savo svaria nuomuone:

Nesuprantu teatro. Va filmai tai gerai. O teatras tai nuobodu. Opera tai is vis. O pavyzdziui baletas. Na vaiksto mergos ant pirstu galu. Tai ka, uz tai dar pinigus reikia moketi?

Tiek jau to. Jo akys linksmos ir bandeles skanios. Tai nemusiau uz meno nevertinima. Nors ir man baletas ne itin grazu. Bet vis menas. O as juk mena myliu. Aistringai. Pasiseke jam.

Nors tokiu zmoniu toli ieskoti nereikia. Stai viena musu sportininke. Musu - tai Lietuvos. Pavardes neminesim. Ja per televizioriu net rodo. Va jaunime, imk pavyzdi. O jaunoji Lietuvos atzala isdeste savo poziuri i klasikine muzika:

Kai groja smuikais ir panasiai tai baisiai nuobodu. Nei dainuoja nieko. Melodijos nezinai. Ir taip ilgai dar groja. Nors va kai smuikai grojo ABBOS dainas, tai visai nieko. Melodijos bent jau pazistamos. O taip tai nuobodi ta klasikine muzika.

Jos irgi nemusiau. Nes vis del to ji lietuva atstovauja varzybose. (Be to stipresne.)

O dar sako menas priklauso liaudziai. Nei jis jai reikalingas, nei ka.

griztu namo kol saule dar nenusileido...

Del techniniu kliuciu mano dienorastis persikele (laikinai) i kita erdve. Atsiprasau savo mielu skaitytoju uz patirtus baisius nepatogumus (nerima, kad nepasirode nauji taip laukti irasai, rysium su tuo pakrikusia dienotvarke, apatija ir melancholija bei kitus gyvenimo dziaugsmo sutrikimus). Rasau be lietuvisku graziu raideliu ne del to, kad per dienorascio nerasymo savaite pamirsau lietuviska rasyba. Tiesiog vis del tu techniniu priezasciu rasau ne is savo kompiuterio, jame yra tik japoniskas ir angliskas alfabetai. O kadangi as esu kuklus zmogus, tai svetimame kompe savo tvarkos neivedinesiu.
Tai va. Grizau i gimtaja salele. Hm. Ne salele - sausumos plota apsupta vandens, o salele - teviskele. Hm. Va tau ir rasyba be lietuvisku raidziu.
Kelione buvo smagi. Cekiskas traukinys tylesnis uz lenkiska. Lenkiskas tylesnis uz lietuviska. O lietuviskas... Atkarpa Sestokai-Vilnius nors ir truko tik 2 val., bet reikalavo daugiausia kantrybes ir istvermes nei 15 val. trukes kelias is Breclavo (Cekija) iki Sestoku. Nepykit Lietuvos gelezinkeliai... bet patriotizmas nekompensuoja komforto trukumo.
Bet ka jau cia.
Dabar jauciuos labai isvargus. Nors jau ir issimiegojau ant Neries kranto. Ir siandien pasivaiksciojau po senamiesti. Ir nusipirkau raudonus batus. Bo mano istikimieji sportbatukai, kurie didvyriskai laikesi kalnuose, pasiprase i uztarnauta poilsi. O puga man patiko. Ir visai ne salta. Atsibodo man jau tie kroatiski drugeliai ir gelytes. Myliu as musu sniega.
Ir nusidaziau plaukus - aisku raudonai. Tiks prie nauju batu. Ir iskepiau labai skanu kugeli su farsu. Net mano draugas japonas fotografas Kensaku Shioya sukirto 2 porcijas. Ir su kugeliu isgeriau svyturio balto alaus.
O dar as siandien atsidarius savo pasto dezute radau ten kalna atvirucius. Is viso pasaulio. Kadangi esu postcrossing.com aistringa gerbeja. Registravau jas registravau, bet taip visu ir nesuregistravau. Po tiek darbu isvargau. O gal dar ir po keliones.
Bet ka jau cia.
Gera grizti namo.