Apie kapus

Apie Vėlines jau, ko gero, viskas yra pasakyta. Ką čia bepridursi.

Man, asmeniškai, kapas nereiškia nieko. Senos kapinės įdomios tik kaip istorinis paminklas. Ne daugiau.
Artimųjų kapai, netgi tėvo - man sukelia nulį emocijų. Ne dėl to, kad aš beširdė ir nieko niekada nemylėjau. Tiesiog fizinė palaikų buvimo vieta man yra nereikšminga. O šiuolaikiniai paminklai ir kryžiai - neįdomūs ir neestetiški.
Visi žmonės gimsta, gyvena ir miršta. Kaip ir viskas šiame pasaulyje. Prisiminti žmogų galima bet kur ir bet kada.
O iš tiesų - gyvenimas yra gyviems. Ir jiems reikia duoti meilę ir dėmėsį kol turime galimybę. Lankyti gyvus, o ne mirusius.
Granitui chrizantemos nerūpi.

Apie mūzas ir autobusus

Foto: Robert Mapplethorpe

Ėjau kažkurią čia dieną Arklių gatve ir pamačiau skelbimą, ranka rašytą. Patingėjau nufotografuoti, nes kažkur striksėjau atseit su reikalais. Pagalvojau - rytoj. O rytoj jo jau nebebuvo. Taigi - ką gali daryti tuoj, niekad nesakyk rytoj!

O skelbimas bylojo maždaug taip: Ieškau vaikino, kuris sutiktų būti įsimylėtas. Nes man reikia mūzos ir įkvėpimo. Ir emailo adresas.

Na ką čia galima pasakyti. Sudėtinga su tom mūzom, o su mūzais tuo labiau. Ateis toks - trenks sau kumščiu į krūtinę (kad daugiau dramatizmo priduoti, nes mūzos juk dramatiškos) ir rėš "aš mūzas!". O kaip patikrinti kiek jame įkvėpimo? Juk nepaklausi - tu kelintos kategorijos mūza? O visko gali būti. Sakys - lašinių duok, tada ir įkvėpimo bus! Suvalgys visus lašinius, o įkvėpimo tik "pyrst". Nei įkvėpimo, nei lašinių... Visai tada liūdna...

Ir apskritai, sunku toms moterims. Jautrios jos būtybės, nori meilės, šilumos, švelnumo... Va neseniai skaičiau internete, kad moteriškė važinėjo rytais autobusu į darbą. Ir storuliukas pliktelėjęs važinėjo. Ir kelis kartus jų žvilgsniai susitiko. Ir, aišku, jai to užteko, kad įsivaizduoti meilę, rusenančią autobuse. Laukė laukė moteriškė, neištvėrė, priėjo prie pliktelėjusio storuliuko ir davė jam saldainį. O jis atsisakė, nepaėmė. Ir daugiau tuo autobusu nebevažinėjo....

Tai kokios išvados? Kad moteriškės už kelis žvilgsnius pasiruošę viską atiduoti. Pradedant patirpusiais kišenėje "raugeriškiais", baigiant... na moteriškės daug turi, ką duoti. Žiūri į vyriškį ir sako "duosiu!", o viriškis sako "neimsiu!". Va jums ir amžinasis lyčių konfliktas....

Nu ką?

Tie, kas penktadienio vakarą negeria alaus - yra moliai. O tie, kas geria - irgi moliai!

Sorry - nieko gudriau nesugalvojau - nes pati prisigėriau alaus. Aha.

O jei ką - dar šiek tiek iki ausų įsimylėjau - o kas ne - pavydėkit!

 

Apie sraiges ir miegą

Visi skundžiasi, kad nori miego. Na - paprastas dalykas atrodytų: nori miego - miegok! A ne taip viskas paprasta, nes homosapiensiška civilizacija gerokai iškrypus. Net ir šitoj - miego srity.
Ką daro katinas kai nori miego? Ką daro meškutė kai nori miego? Ką daro gorila kai nori miego? Teisingai - miega. O ką daro žmogus kai nori miego? Vaizduoja, kad turi kažką daryti, nes kitaip jam bemiegant sugrius pasaulis. Nesąmonė, pasaulis be tavo suknistos produkcijos tikrai nesugrius, o tik gaiviau atsikvėps.
Net mano mielososio sraigės žiemą miega. Net joms užtenka sveiko proto suprasti, kad šalta+tamsu= laikas eiti miegoti. Jos įlenda į žemę arba įsirausia giliai į lapus. Įtraukia visą kūnelį į namučius ir uždaro įėjimą gleivėm, kurios sukietėja ir pavirsta stipria plėve. Sraigė uždaro duris ir užmiega iki pavasario. Taip užsibarikadavusi sraigė gali atlaikyti stiprius šalčius. Pvz., mūsų paprastosios sodo sraigės gali išgyventi prie -120 C temperatūros. Tiesiog įšąla į ledą ir saldžiai miega.
O ką veiks mūsų klimato juostos žmogučiai? Žiovaus, gers kavą, keiks šaltį rytais ir vakarais, na geriausiu atveju kartą į mėnesį nučiuoš nuo kalnelio ir nusifotografuos prie apšerkšnijusios šakos, vadindami tai "žiemos džiaugsmais".
Kažkur vis gi ne ten nusuko žmonija evoliucijos eigoj. Arba nereikėjo numesti kailio, arba miegoti žiemą, arba gyvent tik kur šilta.
Net gi mano mylimi Muminukai žiemą miega.

Dharmos valkatos

Kalnai. Kroatija

Pasigavau kažkur nedraugišką virusą, kuris mano nosyje pradėjo gaminti skystimą, skaudinti  galvą ir gadinti savijautą. Man tokie draugai nepatinka.
Gydžiausi dangiškuoju vitaminu C, čiobrelių arbata, tyla, avokadais ir Keruaku. Pats geriausias vaistas - padeda per 1 dieną. (Jei laiku pradėti gydymą.)
Perskaičiau pusę Keruako ( Jack Kerouac) "Dharmos valkatos". Visai gera knyga.
O štai pastraipa mano brangiam draugui Žilvinui, nes šūdai - jo mėgstama tema:
"-Tie žmonės, - kalbėjo Džefis, - visi iki vieno turi baltomis plytelėmis išklijuotus tualetus ir krauna juose dideles šūdų krūvas lyg lokiai kalnuose, paskui nuplauna į patogią, gerai prižiūrimą  kanalizaciją, ir  niekas apie šūdą nebegalvoja, pamiršta, kad visi esam kilę iš šūdo, civetų ir jūros putų. Jie visą diena plaunasi rankas putojančiu muilu, kurį slapčia trokšta suvalgyti čia pat vonioje. - Jo galvoje sukosi milijonas minčių, pačių įvairiausių."
Šiaip knyga ne apie šūdus. O apie budizmą, alkoholizmą, kalnus ir kt. gerus dalykus. Nors aš ir ne budistė... nors kas čia žino.
"Kai užkopsi į kalno viršūnę, nesiliauk kopęs".

Grikiai-šmikiai-lašiniai

Iš interneto platybių

Nu jau visai! 850 gramų grikių kainuoja 9 litus!!! Tai pala, kilas tada kiek? 10.60 Lt... ???!!! Panašu, kad kažkam iš grikių karalių su galva negerai. Aš grikius mėgstu, bet už tokią kainą, mieli ponai, man ranka nekyla pirkti. Yra ir kitų skanių kruopų. Pvz. nusipirkau avinžirnių, darysiu jami-jami humusą.

Užsukau pirmą kartą gyvenime į Halės turgų. Kiek ten visokių gerybių! Bet grynų pinigėlių beveik neturėjau, tai įsigijau tik gabalėlį lietuviško aukso - rūkytų lašinių. Reikės dar apsilankyti.

Lašiniai, beje, LABAI skanūs.

O grikius tegul jie patys ir lesa.

Tuščia

Skanu valgyti tuščiame restorane.

Jauku eiti tuščia gatve.

 

Baltas dramblys

Paveikslas: Reetta Isotupa-Siltanen,

Eilėraštis: Ieva Sedova

Mano baltas dramblys

Mėgsta spalvotus saldainius

Ir vaikščioti vienas pievoje

Braidyti tarp pienių pūkų

Žiogų ir boružių

 

Jie kutena jam pilvą

Damblys laimingai primerkia akis ir įsivaizduoja

Esąs baltas debesis

Tingiai plaukiantis link horizonto

 

Romantiškos poros ir vaikai

Pažiūri į dangų ir sako

„Žiūrėk, šis debesis panašus į dramblį!”

 

Mano baltas dramblys laimingai šypsosi

Pilna burna spalvotų saldainių....

2007

Plaukiu sapne

Foto: Jill Freedman

Tiesiog man patinka drambliai.

Pirma naktis naujam bute.

Sapnavau, kad plaukioju ežere. Ant nendrės lapo tupi du laumžirgiai, beišnyrantys iš kokonų. Susiglaudę, nors dar ne visai gimę, bet jau kartu. Aš plaukioju ir stebiu juos. Išlindo iš kiautų, pasitaisė sparnus ir nuskrido. 

Aš plaukiu toliau. Pavargau, išlipu ant keistų akmenų kauburėlio-salos. Iš vandens išlipa bebrai ir baisiai  šnypšdami artinasi link manęs. Žinokit, šnypšiantys bebrai su atkištai dantim labai bauginančiai atrodo. Kad jie manęs nesudraskytų šoku atgal į vandenį. Maža ką, kas tuos bebrus žino. O ten plaukia korėjiečių šarvuotis ir šaudo į mane iš kulkosvaidžių. Kulkos tik švilpia aplink ir pliumpsi į vandenį. Nežinau, kaip tie korėjiečiai į mane nepataikė. Arba aš gerai plaukioju, arba jie prastai šaudo.

Žodžiu, vieni pavojai tame vandeny - ten bebrai, čia korėjiečiai.

Kažkaip nuplaukiau kitur ir jau nieko įdomaus nebuvo.

O mano laiptinėje ant palangės stovi 3 pelargonijos. Labai jauku.

Tru lav...

Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. (A.De Sent-Egziuperi)

Aš nesigiriu. 

Ir neperdedu.

Tiesiog taip yra.

Aš - laimingiausias žmogus pasaulyje.

Taip. Tai labai paprasta. 

Kad būtum laimingu reikia visai nedaug. Tik šiek tiek daugiau, nei turėjai prieš tai. Per mikro-dalelytę daugiau. Net ne per mikro - dar mažiau. Ko gero net matematikoje ar fizikoje dar nėra tokio matavimo vieneto - tokio mažut mažutėlio nematomo, neišmatuojamo - o tik pajaučiamo. Tai va - per tiek - per be galo daug ir per neįtikėtinai mažai... Ten slypi laimė.

Tai labai paprasta. Taip paprasta, kad per sudetinga nusakyti žodžiais.

Sapnas

Sapnavau, kad vaikštau žydinčių vyšnių sode. Atsigulu po vyšnia ir balti žeidlapiai byra ant manęs. Maži, balti, lengvi, apvalūs. Plazda ore ir švelniai kutendami gula ant veido, rankų...

Paskui atsibudau. Pažiūrėjau į pilnatį. Suvalgiau kriaušę ir miegojau toliau.

Šeštadienio rytas

Photo: Fox Photos/Getty Images, 1927 sausis

Jaunasis lankytojas ir jo dramblys aptinka, kad Londono zoologijos sodo dramblių pastatas uždarytas žiemos atostogoms

Gyvenimas padarytas iš įvykių. Iš esmės tie įvykiai nėra nei geri nei blogi - priklauso nuo mūsų pačių vertinimo. Nuo mūsų norų, lūkesčių ir suvokimo.

Ruduo nėra nei bjaurus, nei nykus. Ruduo yra ruduo. Jis yra toks - koks turi būti.  Jis toks kiekvienais metais, jau milijonus metų. O tu, bumbantis žmogeli, čia atėjai labai trumpam. Tavęs nebebus - o ruduo ateis toks pat, o paskui ir alyvos vėlei žydės. Tie gyvūnai, kuriems nepatinka ruduo ir žiema pasielgė protingiau - vieni išskrenda į pietus, kiti įlenda į urvą ir knarkia iki pavasario. O tu, nuplikęs beždžionpalaiki, ir to nesugebi. Tik bumbėt, niurzgėt, zirzt ir kaltint visą svietą, kad komforto pagailėjo.

Visai gražus tas pilkas ruduo. Jis toks... rudeniškas! Ir toks netikėtas - po pilko ryto išsigiedrija fantastiškai saulėta diena. Ir vėl gatvės pilnos patenkintų žmonių.

Tai va - niekada nežinai, kas tavęs laukia už.... minutės, už kampo, už durų....

Manųjų katinukų kailiai jau patankėjo. Atrodo tokie apvalainesni. Gaila bus juos palikti. Paskutinės dienos žalioj trbelėj... Laukia jau kiti namučiai.

Tai va, apie įvykius. Gyvenimas tai įvykių seka. Kai esi įtrauktas į tam tikrą įvykį - nesvarbu - džiugų ar skaudų - panyri į jį visa esatim. Pergyveni, jaudinies, blaškaisi. Praeina - persuki filmą atgal. Šakės, kaip smagu buvo! Ir nesvarbu - skaudus ar džiugus - atsukus atgal viskas lygu. Koordijačių ašis į abi puses vienoda. 

Tai va, tai va. Apie ką aš čia? Kompas lūžinėja, tai per kelis kartus rašau. Nusipirkau dar 3 knygas šiandien. Kas man padės kraustytis - po to su manim nebedraugaus. Ko jau ko, o knygų man tikrai netrūksta.

Aha. Apie įvykius. Žiūrim filmą. A kas bus toliau?

Optimistas sako, kad stiklinė pusiau pilna.

Pesimistas - kad pusiau tuščia.

O realistas žino, kad jeigu jis laiku neišeis - jam teks plauti stiklinę.

Liuboff...

foto Andre Kertesz

Ar būna meilė iš pirmo žvilgsnio? Tikrai taip.

Pamačiau JO nuotraukas internete. Ir suvirpėjo krūtinėje širdis. Pakirto kojas, pilve susiraitė švelnus katinas. Norėjosi strikinėti ir dainuoti. Ėjau gatve ir šypsojausi...

Aišku - kvaila įsimylėti iš nuotraukų. Jos dažnai būna apgaulingos. Bet - širdis dainavo. Intuicija sakė - tai JIS!

Ėjau pas JĮ, kaip ir priklauso, į pirmą pasimatymą su drugelių debesim... O gal nusivilsiu? O gal nepatiks? O gal visai ne toks kaip atrodo?

Aišku, realybė šiek tiek kitokia. Bet intuicija ir dainuojanti šidris neapgavo - TAI TIKRAI JIS.

Pamačius JĮ pasidarė gera ir ramu, jauku ir saugu...

Dabar JIS - mano. 

JIS - butas, kurį nuomosiu. 

Niekada nežinojau, kad galima įsimylėti į butą.

Apie sliekus, jaunystę ir keliones

Trans-Sibiro magistralė. Kada nors TIKRAI TIKRAI važiuosiu

Ir vis tik keista... sėdi jaukioje palėpėje su žmogumi, atkeliavusiu iš kitos pasaulio pusės, plepi pusę nakties, daliniesi maistu ir alumi... Jauku, šilta, gera. Man patinka netikėtos pažintys, ekspromtai ir gyvenimo vingiai, kilpos, kalneliai bei pakalnės. Pakalnės gal ir nelabai - bet be jų nėra ir kalno viršūnės.
Kaip jau minėjau, man įdomūs keisti -"nenormalūs"- žmonės. Juos aš kažkaip kažkur sutinku, randu, o kartais jie mane. Normalių piliečių sutinku savo kelyje nedaug. Ko gero dėl to, kad jie slepiasi už žydrųjų ekranų, "cosmopolitanų" ir kitų normalių dalykų. Aš jų tiesiog nepastebiu. Eini ir praeini. O štai žybteli akys. Jėėėėėė! Gimininga siela. Einam veikti ką nors labai labai įdomaus? Aha!!! Va kaip viskas būna.
Tai grįžkim prie sliekų. (Bet aš dar nieko apie juos ir nepasakojau... Čiobrelių arbata man viską maišo.) Sliekai tai tokie rausvi ilgi padarėliai. Visi tai žino. O pasirodo, jie gali gyventi dėžėje ir valgyti žolę, maisto atliekas ir kartonines kiaušinių dėžutes ir gaminti kompostą. Jame galima auginti gėles ir prieskonius. Sliekų nuotraukos čia nededu, kad negadinti apetito valgantiems prie kompiuterio (ką aš dažnai darau ir aptrupinu visą klaviatūrą). Manau, reikės ir man užsiveisti sliekų dėžę. Vis gyvūnėlis.
O iš tiesų, tai visai jie gražūs. Už kai kuriuos žmones tikrai gražesni. O be to, pas juos yra tikra lyčių lygybė. Pas žmones to niekada nebuvo ir nebus. O pas sliekus, pavyzdžiui, šiuo klausimu viskas aišku - visi sliekai lygūs, visų teisės ir pareigos vienodos. Jokių feminisčių ir jokių šovinistų. A nei homoseksualumo problemos. Sliekas sliekui - sliekas. Paprasta - jie hermofroditai. Susitinka du jauni žavūs sliekai - įsimyli. Susivynioja vienas aplink kita aistros sūkuryje ir apvaisina vienas kitą. Abu šliaužioja laimingai nėšti. Ir jokių pretenzijų.
Taigi Kim augina sliekus. Augina špinatus ir dėsto anglų kalbą. Jai 51 metai, o atrodo daugiausiai 40. Manau, kad jos jaunystės paslaptis dviratis ir sliekai.
Duok dieve kiekvienam.

Ar visi vyrai kriū-kriū?

Va bendrauji su žmogum, šypsaisi, lauktuves veži.... O jis neperspėjęs boilerį nukabina.

Nesuprasi tų vyrų. Nei kai jiems 20, nei kai 90.

Tikrai ne tiesa, kad visi vyrai vienodi. Apsidairykit - na tikrai juk skirtingi. Ir pas kiekviena savi specifiniai  zabubonai.

"Visi vyrai kiaulės?". Labai primityvus ir lėkštas teiginys. Ne visi vyrai kriuksi. Kai kurie kvaksi, loja, mauroja... o kai kurie čiulba ir murkia. 

Aš už vyrus. Labai naudingi ir įdomūs sutverimai. 

Bet kai boilerį neperspėjęs nukabina... #$*%$%#**!!!!!!

Klausimas

Sperma. 

- Ravi, kame gyvenima prasmė?
- Koks nuostabus klausimas! Negi tu nori iškeisti jį į atsakymą?

   

Namelis ne prerijose

Mano pirmadienio rytas kvepėjo kiaušiniene su keptais rūkytais lašinukais.... MMMMM.... Ar gali geriau kvepėti rytas? O virtuvėje šnekučiavosi dvi žavios įdegusios blondinės, įsisupusios į jaukius baltus chalatėlius. 

Žinau žinau, ir jūs norit tokio ryto. O kur taip būna? Nesakysiu. Yra toks jaukus namelis ne prerijose.

Sekmadienį vėl buvau teatre. Žiūrėjau spektaklį "Našlės". Vėl gi - negaliu pasakyti, kad nepatiko. Bet.... daug kažkaip tų "bet".

Jei jūs manęs paklaustumėte - o apie ką tas spektaklis? Net pasitelkus į pagalbą visus protingus ir ilgus žodžius  - negalėčiau atsakyti apie ką jis. Kokia pagrindinė mintis? A biesas žino. Nors, ko gero, ir jis net nežino. Ačiū Slawomirui Mrožekui (autorius), kad bent jau be keiksmažodžių apsiėjo.

Be abejo, audringiausias salės juokas skambėjo kai Džiugas Siaurusaitis nusiriaugėjo ir kai jis besimaivydamas pribėgo prie Evaldo Jaro ir pliaukštelėjo jam per užpakalį. Ir kai Marius Jampolskis sukimšo bananą. Ar tai viskas, ką teatras gali duoti žiūrovui? Juokingesnių vaizdelių galima pažiūrėti youtube.

Vis gi, negaliu pasakyt, kad nepatiko. Įvertinčiau 8,5.  

Mano spektaklio etalonas kažkada Maskvoj žiūrėta rok opera "Junona ir Avos" su Karačencovu. Kai tekstas, muzika, vaidyba - viskas yra aukštame lygyje. Apsiverkiau. Buvau sukrėsta ir sužavėta. Tikrai taip. Po to dar ilgai prisiminiau ir išgyvenau tuos įspūdžius. Tai ir turi duoti spektaklis - sukrėsti emocionaliai, sužavėti, sudominti intelektualiai ir pakelti dvasiškai.

Kiti sakė, kad labai patiko. Gal aš tiesiog sena zanūda.

Nesuprantu

Pirkinys

Išėjau į rytą. Gedimino pr. šalna kristalizavo našlaites. Gražu. Apsiprekinau sendaikčių turguj ant Tauro kalno. "Mergaite domisi antru pasauliniu karu? Kaip netikėta!". Taip taip. Aš tokia mergaitė.  Dar radau keistą erotiką sudaužytame karžygio skyde. Kaip galima tokią praleisti? Nusiderėjau 4 litus.
Pakeliui namo Lietuvos kino studija filmavo kaip mašina skersgatvyje partrenkia žmogų. Na ką dar gero jie gali filmuoti? Nesuprantu, negi yra tik 2 poliai - smurtas ir vulgarybė viename ir šleikščiai saldūs "nameliai prerijose" kitame.
Aš, apskritai, daug ko nesuprantu. Pvz., nesuprantu, kam man reikalingos pilnos kišenės lūpdažių.
Dar nesuprantu, kodėl kai spektaklyje aktoriai ant scenos vartoja necenzūrinius žodžius pusė žiūrovų juokiasi. Kvatoja. Leipsta juokais. Cha-cha-cha! Tai gal ir nereikia vaidinti - tiesiog 2 valandas keiktis. Esu tikra - toks spektaklis turėtų pasisekimą.
Ir dar nesuprantu, kodėl neparduoda alaus 22:02. T.y. nuo 22 val. Visiškai šito nesuprantu. Gal dėl to, kad nežiūriu televizoriaus. Ten gal paaiškina. TV viską paaiškina. Taip paaiškina, kad nereikia pačiam galvoti.
O dar nesuprantu, kodėl žmonės nešiojasi su savim savo praeitį. Ir dar visokias "klaidas". Klaidų iš viso nebūna. Būna vienoks ar kitoks veiksmas. Ir abu variantai, tiksliau visa begalybė galimų variantų yra lygiaverčiai teisinga. O už jų seka kiti veiksmai ir pasirinkimai. Ir viskas yra gerai kaip ispaniška dešra.
O kas gali būti geriau už ispanišką dešrą?
(Aš žinau atsakymą ;)

Teatrinis penktadienis

Penktadienio vakarą skyriau kultūrai. Nuėjau į dramos teatrą. Kad atrodyti kaip tikra teatralė - net raštuotą šalį ant pečių užsimečiau. (Visai gerai dera prie džinsų, ką jau čia). 

Spektaklis vadinosi "Hungarikum (Liūdnas detektyvas)". Ir dar paryškintom raidėm Premjera!

Spektaklis man ko gero patiko. Negaliu pasakyti, kad sužavėjo ar sukretė iki širdies gelmių. Bet patiko. Kaip netikra teatralė įvertinčiau 8,5. 

Pjesė įdomi, groteskiška, ironiška, graudi, skaudoka. Apie pasimetusius žmones.  

Tik nelabai įtikinanti vaidyba. Nebūtina kratytis visu kūnu ir rėkti trūkinėjančiu balsu, kad perteikti emocinę įtampą.

(O vaikinas su baltom pėdkelnėm atrodė tikrai dailiai ir visai ne gėjiškai.) 

Labiausiai patikusi citata:

- O kodėl ją paleido iš psichūškės?

- Juk ji nepavojinga, tik nelaiminga.

- Va va, būtent tie nelaimingi ir yra pavojingiausi.

Takelis

Nžn autorius. 

Papasakosiu jums pritčą. Skiriu savo draugams.

Gyveno kartą du kaimynai. Prasidėjo žiema. Pasnigo. Pirmasis kaimynas ryte išėjo nukasti sniego nuo takelio priešais savo namą. Kol kasė, pažiūrėjo kaip reikalai pas kaimyną. O pas kaimyną - tvarkingai sumintas takelis.

Kitą dieną vėl pasnigo. Pirmasis kaimynas atsikėlė pusvalandžiu anksčiau, kad nusikast takelį. Žiūri - o pas kaimyną takelis jau švarus.

Trečią dieną prisnigo virš kelių. Pirmasis kaimynas vėl anksčiau atsikėlė. Pasiėmė kastuvą... O pas kaimyną jau takelis tvarkingas, lygus...

Tą dieną susitiko jie gatvėje. Pakalbėjo apie šį bei tą. Tada pirmasis kaimynas tarsi tarp kitko klausia:

- Pasakyk, kaimyne, kaip tau gaunasi kasdieną taip švariai savo takelį nuvalyti?

- Aš niekad jo nevalau. Tai pas mane draugai vaikšto.

Sapnai

fotografas Andre Kertesz

Daug miegojau ir išsimiegojau. Prabudau ir dar valandą nesikėliau. Po kaldra ir 2 pledais. Jauku.

Daug sapnavau. Pusiau prabudus pusiau sapnavau. Prabudus nebesapnavau?

Nežinau.

Užmerk akis ir žiūrėk

Džonas Lenonas ir Joko Ono

Taip, man patinka nenormalūs žmonės - keisti, savotiški, pričiuožę. O ką veikti su normaliais vidutiniais statistiniais piliečiais? Aptarinėti vakarykštę "panoramą"?

Ir pagal visuotinės traukos dėsnį - nenormalūs žmonės atsiranda mano regos lauke. 

Kurtas Kobeinas sakė, kad pats blogiausias nusikaltimas - apsimetinėti.

Labas, Pirmadieni!

Ryte mane kankino "kaip mane viskas užknisa" sindromas. Šviečianti saulė ir kieme čiauškantis kėkštas nesugebėjo įtikinti, kad niekas manęs neknisa. Masažistui irgi nepavyko išminkyti iš manęs šito jausmo. Bet 2 puodeliai kavos kažkokiu būdu atstatė mano įprastą "viskas yra ir bus gerai" pasaulėjautą.

O tada gavosi kelionė. Keliaujam bet kur! Kur? Į Kiribatį, Seišelius, Nju Jorką... apsistojom ties Italija. Ne Kiribatis, bet irgi gražu. Ir šiek tiek arčiau. 

Iš kur ateina geri dalykai? Tai aišku! - Krenta iš dangaus. Visi geri žmonės, įvykiai, kelionės, idėjos ir šiaip įdomūs, smagūs ir gražūs dalykai krenta tiesiai iš dangaus. Tik reikia žinoti po kokia žvaigžde, debesiu ar praskrendančios varnos uodega stovėti.

O paskui susitikau su labai įdomia moterimi. Vardu Kim Fox. Štai jos blogas:

http://theoriginalhoe.blogspot.com/

Kim yra sveikos gyvensenos aktyvistė, keliauja su dviračiu ir be po pasaulį ir moko žmones sveikai maitintis ir auginti sliekus (maisto atliekų perdirbimui į kompostą)  ir dar daug visokių naudingų dalykų. Būtinai reikės apsilankyti pas ją svečiuose ir pažiūrėti tuos jos sliekiukus. Gal ir man užsiveisti, vietoj katino. 

Ta proga, tiksliau šiaip iš pašnekesio temos, Kim paėmė iš manęs interviu labai rimta tema: kaip aš būdama JAV sustorėjau, o grįžus į Lietuvą, valgydama lašinius ir grietinę vėl suplonėjau. Čia labai rimtas dalykas! Aišku, atskirai paimtas mano užpakalis mažai ką domina, lai sau storėja. Bet amerikietiško nutukimo kontekste čia jau visas kitas reikalas!

O iš kur aš pažįstu Kim? Aišku, kad iš dangaus. Tiksliau, iš interneto. Kad ir koks bjaurybė jis bebūtų - laiko ėdikas, smegenų bukintojas ir visoks biesas, bet į mano gyvenimą jis atvedė labai daug nuostabių žmonių. Ačiū tau, gerasis internete!

O jei visai rimtai - jei pažįstate žmonių užsiimančių sveiku maistu, ekologiškais visokiais žalūmynais ir pan. dalykais - duokit žinią. Labai praverstų Kim projektui.

O kai ėjau namo Gedimino prospektu, žiūrėjau į temstantį dangų ir žiaumojau "snikerį" gyvenimas atrodė visiškai nuostabus.

Grožis išgelbės pasaulį

Vieni sako "grožis išgelbės pasaulį", kiti - "dydis neturi reikšmės". Ir vieni, ir kiti sėkmningai klysta.

Nieko tas grožis negelbės, nes toli gražu nevisada grožis yra gražus... o dydis... na patys suprantate.

Štai dizaineris Hansas Van Bittemas siūlo tik už 25 tukst. dolerių ir gražų ir didelį... 

Bet ir jis nieko neišgelbės. Neduokdie, dar ant ant galvos užkris.

Auksinio kiemo naujienos

Brisius. Mano katinas #1. 

Šįryt mano visas kiemas buvo auksinis nuo klevo lapų. Ėjau žarstydama kojomis lapų pusnis. Vėliau Stasė viską sušlavė man nespėjus nufotografuoti. Taip ir įsivaizduoju kaip Stasė šluoja ir šneka pati su savim: "Ajajaj, kiek lapų, ajajaj!".
O Nulėpausė turi nulėpausiukų. Jie dažnai miega ir žaidžia kaimynės kieme ant lapų krūvos. Norėjau nufotografuoti, bet nulėpausiukai mikliai pabėgo, o Nulėpausė atsistojus į labai agresyvią pozą bauginančiai šnypštė ant manęs. Ji rūpestinga katulė-mamulė, saugo savo katuliukus. O jų kokie 5-6. Keletas pilkų - matyt kaimynu katinas Mopsas pasidarbavo, vienas panašus į Brisių. Keli raini į Drąsiuką. Na, testo tėvystei nustatyti nedarysime. Tegul auga kokie yra.
Brisius kažkoks paliegęs atrodo. Apsiseilyjęs. Gal jis jau nebejaunuolis. Bet vis tiek kupinas katiniškumo.
Drąsiukas po senovei - drąsus ir greitai laksto.

Viskio skonio pergalė

Vakar pirmą kartą dalyvavau žaidime "Protų kovos". Aišku, svarbiausia dalyvavimas, bet jei esi protinga - tai esi ir nieko čia nepadarysi. Nuo proto nepabėgsi, taip sakant. Nesigavo tiesiog sudalyvaut - kažkaip netyčia paėmėm ir laimėjom.

O laimėjom viskio butelį. Kas nėr blogai. Viskis protui labai sveika. Aš žinau ką sakau. Šiandien jaučiuos dar protingesnė nei vakar.
Visiems rekomenduoju šitą smagų žaidimą. Nebūtina būti tokiu protingu kaip mūsų komandos nariai (norėjau parašyti "kaip aš", bet pasikuklinau, aš ne tik protinga, bet dar ir kukli). Tai tiesiog labai linksmas ir azartiškas laiko praleidimo variantas.
Protų kovos vyksta antradieniais ir ketvirtadieniais bare Misterija. http://misterija.lt
O pas mane į verandą atskrido kėkštas. Gražus.

Viešoji nuomuonė

Plytų laisvės keliui gamybos procesas.

Įdomu kartais važiuoti viešuoju transportu. Jei ne per daug dažnai.

Šiandien troleibuse inteligentiškos išvaizdos vyriškis, ganėtinai įkaušęs, nors buvo tik 14 valandų - iš visko sprendžiant tikrų tikriausias inteligentas - pasilenkęs per praėjimą tarp sėdynių mandagiai paklausė mano nuomonės apie Laisvės kelio monumentą.

Aš, kaip netikra inteligentė, tiesa pasakius, aiškiai apibrėžtos nuomuonės ir neturiu. Ir vardinės plytos neturiu prie to paties.

Bet žmogui labiau knietėjo išsakyti savąją, nei išgirst mano. Tą jis ir padarė.

- Nematote jokių trūkūmų?

- Na... 

- O ką tie šešėliai reiškia? Vietoj žmonių figūrų? Ką tai reiškia??? Kad mūsų valstybėje klesti šešėlinė ekonomika!!!  

Čia seka išraiškingi gestai kol rutuliojama sekanti mintis. Viskas labai vaizdinga - pilnas troleibusas, sujauktas vyriškio kaklaraištis...

- Tai va. Kodėl skylės vietoj žmonių? Tuštuma? Todėl, kad žmogus mūsų valstybėje tuščia vieta!

Vėl pauzė. Dramatiški gestai. Sunkiai ateina rišli mintis.

- Plyteles jie mūrija. Tegul užsimūrija sau šiknas!!!

Va iš ko pažinsi tikrą inteligentą. Žmogus su nuomuone. 

Rudens kvapas

Man patinka rudens kvapas.
Rudens kvapas geltonas, skaidrus, lengvas, gaivus, džiugus ir cinamoninis.

Gėriau kavą prie gatvės staliuko. Bėriau cinamoną  į kapučino puodelį. Papūtė vėjas. Visas cinamono debesis nusileido ant manęs. Saldus, džiugus ir netikėtas. Va kaip kvepia ruduo.
Artėja žiema. Bus šalta. 1930 metų atvirutė ragina grūdinti spenelius. Gal tada ne taip šalta?

Šiuolaikinis menas

Simpatiška kompozicija. Aut. Izvekova

Yra žmonių, kurie sako "aš nesuprantu šiuolaikion meno". Aš suprantu šiuolaikinį meną - nes nei didelio proto, nei 15 metų studijų, nei įpatingo sielos jautrumo nereikia, kad atskirti meną nuo mėšlo.

Tiesiog reikia vadinti reiškinius savo vardais. Ir nebijoti būti nuogais karaliais.

Neseniai Maskvoje aplankiau moterų menininkių parodą. Vienintelis likęs prisiminimas - pasišlykštėjimas. Norėjosi visą tą jovalą išmesti į konteinerį ir sudeginti, o autorius gydyti. Video: moteris, suvyniotą į bintą stovi keturiom ir šlykščiai vaipydamasi laižo nuo grindų cukrų. Foto serija: purvinoj vonioj sėdi pusnuogė mergina su išterliotu veidu, o ant nulūžinėjusių plytelių prirašinėta "visi vyrai svoločiai" ir pan. Ir taip beveik visa paroda.

Iš pokalbių su draugais susidaro įspūdis, kad toks "menas" klesti ir žydi visame pasaulyje. Ne tik dailė, bet ir opera, šokio spektakliai, performansai. Purvas, vulgarumas, negatyvas. O dažnai šūdalai ir vemalai tiesiogine prasme.

Neįdomu kurti grožį. Labai sunku sukurti meno kūrinį, kuris pakylėtų, paliestų sielos gelmes, sukrėstų iki pamatų. Žymiai lengviau ir paprasčiau šokiruoti, naudojant pigias priemones: ko dar nebuvo? Visi tapo teptukais, o kodėl gi nepanaudoti savo vyriško organo? Prašom! 

Seniau atiduotus į cirką vaikus įkišdavo į dėžę ar statinę, kad jiems augant deformuotųsi jų kaulai, kad išaugtų išsigimėliai, kuriais galima būtų juokinti ir kraupinti cirko žiūrovus. 

Šiuolaikinis menas perėmė tų išsigimėlių vaidmenį. Bet ne tik tai - jis ne tik šokiruoja, bet ir formuoja visuomenės skonį. Dauguma žmonių nesako "Tai nesveika". Dauguma su protinga veido išraiška linksi galvą ir ploja. Išsigimimas tampa norma. 

Žiūrovų sąmonė tampa dėžėje išaugusiu išsigimėliu.

Kaimynas Grigorijus - 2

Šiandien mane vėl pažadino muzikos garsai. Grigorijus grojo antrojo pasaulinio karo laikų melodijas: "Vyhodiiiiila na bereg Katiuuuuuušaaa" ir t.t. Po to derintojo vizito pianinas skamba daug garsiau. 

Diedukas labai mielas. Idealus kaimynas. Na ir kas, kad pažadina jo pianinas. Bet reik sąžinės turėt parpt iki 11. Jei groja pianinas - reiškia Diedukas verda košę. Pusryčiams pas jį visada košė. Tada ateis Stasė - ir jie kartu valgo. Stasė ateina pas jį kasdieną. Pagal vartelių barškėjimą galima nustatyti laikrodį - 11:45 ir 18:45. Stasei apie 70 metų. Kartą kieme sukau lanką, kaip tik atėjo Stasė ir sako - "o, aš irgi suku lanką, ant liemens ir ant kaklo!". Išvados - lankas yra gerai, nes Stasė savo metų judri, linksma, gyvybinga. Stasė turi tik 2 priekinius dantis, viršuje. Šypsosi šelmiška raganos šypsena. Veidas švyti. Akys žiba. Aplink akis raukšlytės kaip spinduliukai. Gal jos ir sukuria tą švytėjimo įspūdį. 

Mes su Stase susitinkame tik virtuvėje. O kalbos kokios gali būti? Stasė, megsta viska kartoti minimum po 5 kartus:

- Ajajaj, kaip karšta, ajajaj.

- Taip karšta.

- O pas mane namie, žinok kaip karšta! Ajajaj! 35 laipsniai! Ajajaj!

- Tikrai karšta.

- Tiesiog ajajaj!

Ir tai kartojasi kol aš pasiimu ko man reikia ir atbula bandau pasprukti nuo Stasės "ajajaj". Dabar pokalbio leitmotyvas pasikeitė į "ajajaj kaip šalta, ajajaj".

Duok dieve, man sulaukus 70 metų dar pajėgti sukti lanką.

Kaimynas Grigorijus

Mane pažadino pianino melodija. Kažkas iš klasikos. Pažiūrėjau į laikrodį - dar tik 9. Pats miego gardumas nuėjus miegoti apie 2 nakties po mergaitiško ievų-ievužių pasisedėjimo. O dar taip šalta nosį kišti iš po kaldros. Apsiverčiau ant kito šono ir užsiklojau nosį.

Dar valandžiukę paklausiau kaip mano kaimynas Grigorijus skambina pianinu. Jis groja kasdieną ryte ir vakare - kai verda košę. Nors jis beveik kurčias - man reikia pasistiebti, kad jis išgirstų, ką aš sakau jam į ausį. Bet kasdieną groja pianinu - kad nepamiršti technikos.

Atsikėliau. O Grigorijus vis groja. Ilgai šiandien kažko. Buvo užužvakar atėjęs pianinų derintojas. Matyt gerai suderino.

Mano kaimynas, aš jį vadinu - diedukas, tikrai nepaprastas žmogus. Kam jau pasakojau žino šitą istoriją. Ją pasakoti galima ir dramatiškai, ir linksmai. Duok Dieve kiekvienam taip jaustis kaip Grigorijus, sulaukus 90 metų. Aukštas, lieknas, tiesus. Jokių stenėjimų ir aimanavimų. Pats pasilenkia, pats atsitūpia. Pats gaminasi valgyt, kažką meistrauja, skaito knygas. Ateina pas Dieduką Stasė - 70 metų moteriškė. Taip jie ir draugauja bendrauja.

Jau nebegroja. Košę išvirė. Jau ir Stasė atėjo.