Sapnas, saulėlydis, meškiukai

Sapnavau, kad sėdžiu ant labai labai aukšto namo stogo, stebiu saulėlydį ir valgau "Haribo" meškiukus. Spalvotas dangus, spalvoti meškiukai. Ir taip gera. Ir taip skanu. Pilna burna guminių meškiukų. Ir tuo pat metu šiek tiek baisu. Nes aukštai aukštai.
Skonis, aušktis, erdvė, dangaus ir meškiukų spalvos - viskas susijungė į vieną nuostabiai gražiai skanią visumą.
Paskui sapnavau dar kažką mažiau skanaus ir spalvingo. Pro langą mėčiau dešrą šuniukams.
O paskui prabudau.
Medis už lango kasdieną vis lapuotesnis.
Eisiu į miestą pirkti "Haribo" meškiukų.

Taip ir ne

Ar pastebėjote kaip lengva užduoti klausimą ar ko nors paprašyti, kai nebijai išgirsti "ne". Kai visi galimi atsakymo variantai iš anksto priimami kaip lygiaverčiai teisingi.
Tačiau dažnai žmonės bijo neigiamo atsakymo. Ir bijo taip, kad net visai neišdrįsta paklausti, pasiūlyti ar paprašyti. Geriau net nebandyti. Kad tik neišgirsti "ne". Taip patys sau prieš nosį užtrenkia ir sunkiu skląsčiu užremia begales durų.
"Ne" atsakymas suvokiamas kaip nesekmė. Tačiau taip nėra. Tik žmogus per savo siaurą pasaulėžiūrą ir  ateities planavimą be vaizduotės trokšta, kad viskas būtų kontroliuojama. Išgirsti "ne" tokiu atveju reiškia situacijos nevaldymą ir pralaimėjimą. O būti nevykeliu labai baisu. Net ne prieš kitus, o prieš savo ego. Kuris sėdi viduje ir bado aštriai nusmailintais nagučiais, kikena ir šaiposi. Tokiu atveju "ne" skamba kaip nevykėliškumo patvirtinimas.
Ir kuo dalykas svarbesnis, kuo labiau rūpi, tuo baisiau išgirsti "ne". Todėl tyli, nesiūlo, neklausia. Pasiduoda net nebandęs.
Visų pirma, atsakymas "taip" ne visada yra į naudą. Ateitis nunarpliota iš tokios begalybės siūlų, kad net geriausi pranašai ir ateities skaitovai negali įžvelgti visų variantų. Niekada nežinai, kada tas ar kitas kelias pasuks vienur ar kitur, ar baigsis akligatviu.
"Neigiamas" ir "teigiamas" žmonių sukurtos savokos. Gamtoje jų nėra. Viskas tiesiog yra. Yra taip, kaip yra. "Neigiamas" ir "teigiamas" yra asmeninio santykio išdava. Patinka - nepatinka. Noriu - nenoriu. Malonu - nemalonu. O pasauliui, tiesą pasakius, mažai terūpi ar tau patinka, ar malonu ir ko tu apskritai nori. Viskas vyksta savo seka.
Dažnai mes matome tik vieną išeitį iš situacijos, tik vieną variantą. Todėl jį labai sureikšminame. Jei jis nepavyks - kas bus tada? Nieko. Siena. The end.
Priimdami viską, ką mums duoda pasaulis atvirai ir be išankstinių nuostatų  atveriame daugiau durų naujoms galimybėms, įvykiams ir žmonėms mūsų gyvenime.

 

Apie kirbėjimą

Prabudau su keistai įkyriu jausmu. Visaapimančiu kirbėjimu. Nuspaudžiau žadintuvo "snausti" mygtuką, atidėdama galutinį akių pramerkimą dar 7 minutėm. Bet kirbėjimas mane kirbina ir neduoda pasimėgauti tomis saldžiausiomis paros akimirkomis. Neleidžia palaimingai pasisupuoti ant Morfėjaus rankų. Tampo iš vidaus už dūšios skvernų, judina kiekvieną ląstelę.
O ko jis iš manęs nori?
Pokyčių. Kažkaip nebetenkina žinoti ką veiksiu rytoj, poryt ir už savaitės.
Ne veltui paukščiai keliauja taip toli rudenį ir pavasarį. Visada sakiau, kad jie protingesni už žmones. Ner čia ko užsisėdėt vienoj vietoj.
Atbudo gamta. Velykiniai zuikiai su kiaušiniais iškeliavo atgal į savo perversiškų simbolių pasaulį - niekada nesupratau, ką bendro turi zuikis su Velykom. Zuikis vaisingumo simbolis? Na, uodai kur kas vaisingesni...
Reikia kažką daryti su tuo kirbėjimu. Jis panašus į vidinės laikrodinės bombos tiksėjimą. Kurią pavasaris įmontavo man bemiegant.
Jei nerasiu, kurį laidelį nukirpti - mėlyną ar raudoną - galiu sprogti.

Apie grožius

Andrzej Dragan. Anorexia

Turiu aš mylimą tetulę. O ji turi nuomonę. Ir visada ją išsako garsiai. Tik įėjus pro duris. O jos nuomone aš esu stora, su baisiu pagurkliu, tragiškais plaukais, apsirengusi nesuderintai, neskoningai ir dar susigalmžiusi. Nežinau, ko ji siekia tokiais savo komentarais. Kažko matyt siekia, nes atkakliai juos kartoja jau kokius 16 metų. Kaip žirnius į sieną. Aš išvadų nedarau, jokių veiksmų nesiimu ir toliau vaikštau stora ir susiglamžiusi. Ir su baisiu pagurkliu. Tai gi tiems, kas manęs nėra matęs - iš šito aprašymo bus lengviau atpažinti gatvėje.
Ką aš galiu bepridurti apie grožį. Visi norime būti gražūs. Bet ne dėl paties grožio. Ir ne dėl veidrodžio. O tam, kad būti pastebėti. Patikti aplinkiniams.
Dažnai jei moteris atrodo nepriekaištingai graži, tai rodo jos desperatišką poreikį patikti pasauliui. Atkreipti į save dėmesį. Jai atrodo, kad pasaulis jos nepastebi, nemato, nemyli. O iš tikrųjų, žmogus nepakankamai myli pats save, jei leidžia kitiems būti savo vertintojais.
Ir deja, troškimas būti gražesniu, nei esi iš tikrųjų dažnai atrodo komiškai. Savimi nepatenkintais žmonėm meistriškai manipuliuoja grožio industrija ir kala kapitalą nepilnavertiškumo kompleksų dėka.

Einu į paskaitas su suglamžyta raudona palaidine. O dar aš kramtau nagus.

Su Šv. Velykomis!

Gražių Velykų!



   

Apie cibulius

Šiandien aš jaučiuosi va taip.

Yra darbų, kurių labai nesinori daryti. Tokie smirdintys cibuliukai. Žiūriu į juos ir galvoju, kad neturiu dujokaukės. O be jos ne kas..

   

Portretas

Peržiūrėdama Iljos Repino paveikslus aptikau kompozitoriaus Modesto Musorgskio portretą. Be abejo, jis iškarto padaro įspūdį savo atviru tikroviškumu. Tai ne tipinis nuobodus reprezentacinis portretas, kokių tūkstančiai kabo rimti, solidūs, glotnūs. Vienodai nuobodūs.
Pasidomėjau. Tai vienintelis Musorgskio portretas, nutapytas jam esant gyvam kelios dienos prieš mirtį. Paskutinius 10 savo gyvenimo metų jis buvo įnikęs į alkoholį ir mirė ligoninėje nuo baltosios karštinės. Nugyveno 42 metus. Sukūrė operas "Borisas Godunovas", "Chovanščina", fortepijoninį ciklą "Parodos paveikslėliai" ir kt.
Repinas tikrai kietas dailininkas.

Apie laiškus ir dovanas

"Rosallie and Truffel". Jutta Bucker 

Po savaitės pertraukos užsukau patikrinti savo pašto dėžutę. Maloniai nustebau radusi ne tik atviručių, bet ir kelis blogo skaitytojų laiškus. Ko gero, nesitikėjau, kad kas nors šiais internetiniais laikais nepatingės parašyiti tikrą POPIERINĮ laišką. Kurį išsiųsti reikia ne tik paspausti mygtuką "send", bet  įdėti į voką, užrašyti adresą, užklijuoti pašto ženklą ir išmesti į pašto dėžę.
Labai keista skaityti visiškai nežįstamo žmogaus laišką. Kuris šiek tiek žino apie mane iš blogo, o aš nieko nežinau. Bet tai labai smagu, keista, nauja.
Ačiū jums labai. Tai nuostabi dovana. Ėjau gatve ir šypsojausi.
Kad žmonės dar gali daryti spontaniškus, neracionalius poelgius... Neklausiant "o kam?", "kodėl?", "kas iš to?". Šiaip sau. Tam, kad būtų smagu.
Vertingiausios dovanos ne tos, kurias pastatome į lentyną, o tos, kurias nešiojames širdyje. Banaliai pasakiau. Matyt, amžius daro savo. :)

P.S. atrašysiu.

  

Apie pėdkelnes

Nusipirkau pėdkelnes. Labai gražias, labai violetines, labau švelnias. Pėdkelnės kaip pėdkelnės. Bet pirmą kartą mano gyvenime prie pėdkelnių buvo dar pridėta instrukcija kaip jas apsimauti.
Kas per laikai. Prie visko yra instrukcijos. Arba bent jau nupiešta rodyklytė, į kurią pusę sukti. Bėda tame, kad aš turiu instrukcifobiją. Dėl to iki galo negaliu susidraugaut su savo telefonu. Skaitant instrukciją mano sąmonė persikelia kažkur labai toli, o akys beviltiškai  skanuoja raides ir schemas.
Instrukcijų rašyotjai-paišytojai nori užgrobti visas sritis. Jau ir iki pėdkelnių priėjo. Viską jiems reikia sukomplikuoti. Pėdkelnės - toks labai moteriškas jaukus dalykas. Bet greitai prie jų atsiras krūva perspėjimų -  pavojingos vaikams iki 3 metų, nekišti į burną, nerišti ant kaklo, gali sukelti uždusimą...
Pėdkelnių movimas - intymus ir vientisas veiksmas. Tik technokratas galėjo sugalvoti, kad   šis procesas susideda iš 5 etapų.
Prašom pastudijuoti, mielos moterys (nemoterys irgi).

Apie senatvę

Užupis. Klibinkščiuoja senutė. Kokių 80 metų ar daugiau. Priešais ateina tokia pat senučiukė. Dialogas:
- Ko čia vos velkiesi? Linksmiau, linksmiau reikia.
- Tai kažko skauda koją...
- Nesąmonė. Nesimuliuok!
- Tai gal jau senatvė artėja?
- Kokia senatvė?  Linksmiau reikia, linksmiau!
 


    

Žmogus be praeities

Pažiūrėjau įdomų filmą. Suomių režisieriaus Aki Kaurismäki "Žmogus be praeities". Rodė Suomijos ambasada. Ačiū jai už tai.
Filmas apie vyrą, kurį sumuša ir jis netenka atminties. Gyvena su vargšais. Įsitaiso šunį. Bando įsidarbinti. Bet be vardo tas jam nelabai sekasi. Reikia turėti vardą ir socialinio draudimo numerį. Susipažįsta su moterim iš Gelbėjimo armijos. Be abejo - įsimyli. O kaip gi be to. Palei savo būdelę net bulves augina. Kokias 6. Įsimaišo į banko apiplėšimą. Papuola į policiją. Advokatas jį išvaduoja ir duoda cigarą. O paskui vis dėl to jo buvusi žmona iš kito miesto atpažįsta jo nuotraukas spaudoje. Nuvažiuoja pas buvusią žmoną. Bet grįžta pas mylimąją ir šunį. Ir viskas baigiasi gerai. Va toks va filmas.
Bet šitas filmas ne toks, kaip kiti filmai. O ne toks, nes jame niekas nesišypso. Nesvarbu, apie ką kalba. Net agresija neagresyvi - nes grasinant veido išraiška irgi tokia pati. Jokia. Ir tai labai neįprasta. Dalis to kitokiumo prapuola vertime. Angliški titrai neperduoda, kad veikėjai kalba labai oficialia, šalta kalba. Kaip gyvenime niekas nešneka. Ir veiksmas vyksta nesuprasi kada. Iš visko atrodytų, kad prieš gerus 30 metų. Niekas neturi mobiliakų. O paskui atvažiuoja šiuolaikiška policijos mašina. Ir žmonės parinkti dauguma negražūs. Ir nufilmuoti taip, kad paryškint jų patinusius raukšlėtus paakius ir kreivus dantis. Ir spalvos kitokios. Tarsi filmuota būtų ne 2002 metais, o seniai labai seniai.. Ir tai labai įdomu.
Labai estetiškas filmas. Skurdi aplinka, bet skurdas nebjaurus. Teatrališkas. Tas visas netikroviškumas - nes vis gi suomiai šypsosi, buvau pati mačiau - tas visas netikroviškumas pabrėžia, kad neatsimindamas savęs, netekęs savo praeities gyveni tarp dekoracijų... O gal ir visi gyvename tarp dekoracijų.
Filmas man labai patiko.
Jei mano asmeninė nuomuonė jūsų dar neįtikino, kad filmas tikrai vertas dėmesio, tai gal įtikins 3 Kanų apdovanojimai, iš viso 20 tarptautinių apdovanojimų ir 21 nominacija.

Franz Xaver Messerschmidt

Jei prabudus nieko neskauda, reiškia tu esi miręs.

(Rusų patarlė)

Apie techniką

 

Ervin Wurm 

Gyveno kartą rabinas, kuris pamokslavo, kad kiekvienas daiktas gali ko nors pamokyti.
- Gerai, - tarė mokinys, - o ko mus gali pamokyti telefonas, traukinys ar, pavyzdžiui, telegrafas?
- Telefonas mus moko, kad viskas, kas yra pasakyta, gali būti išgirsta labai toli. Traukinys moko, kad pavėlavus tik minutę, galima pavėluoti visam. O telgrafas - kad už kiekvieną žodį gali tekti sumokėti.




    

Su kosmonautikos diena!

Sveikinu su kosmonautikos diena!
Ir kodėl gi tiems žmonėms visada norėjosi skraidyti. Paklauskite, pvz., katės - ar ji nori skraidyti? Pažiūrės kaip į durną ir toliau oriai praus savo papilvę.
O žmonės vietoj to, kad išsikrapštyt dulkes iš bambos, dairėsi į dangų.

Pirmi bandymai baigdavosi maždaug taip.

 Gelijus Korževas-Čiuvelevas "Jegorka-skrajūnas"

Tačiau progreso nesustabdysi. Žvitrūs žmonijos protai sugalvojo oro balionus, lėktuvus, malūnsparnius ir t.t. Bet ir to jiems buvo negana.
Kilo noras pasiekti žvaigždes. Tuo tikslu į mažus skardinius aparatėlius kišdavo šunis ir siųsdavo į kosmosą, o kai atsibodo žaisti su keturkojais, jų pėdomis išskrido Gagarinas. Ką mes šiandien ir minime. Prieš 50 metų jis nepabijojo skristi į niekur. Tais laikais - 1961 metais - net interneto nebuvo, tai patys suprantate, kokio lygio buvo tas kosminis laivas Vostok-1. Tai gi, tai gi.

Kosmonautikos istorija atrodo maždaug taip.

Belkas ir Strelka. 1960 m. praleido orbitoje parą drauge su triušiu,  42 pelėm, 2 žiurkėm, musėm, augalais ir grybais. 17 kartų apskrido aplink Žemę. Jiems pirmiems iš Žemės gyventojų pavyko pabuvot orbitoje ir sveikiems gyviems pargrįžti žemyn.

 

Jurijus Gagarinas. 1961 balandžio 12 dieną išskrido į kosmosą. Kadnangi Tarybų Sąjunga varžėsi su JAV dėl kosmoso užkariavimo, tai laiko visokiems niekams negaišo ir atsisakė tokių kosminio laivo komponentų kaip avarinio gelbėjimo starto metu ir minkšto laivo nusileidimo sistemos. Vis gi Gagarinui  reikėjo gerti daug valerijonų prieš skrydį ir turėti kietus vyriškos sistemos komponentus.

Apie daug nieko

Būna, kad nori daug daug daug padaryti per vieną dieną.
Būna, kad daug daug daug ir padarai.
O būna, kad ir daug daug nieko.
Būna.

32

Visai nebaisu.
32 gerai.
Iš pradžių skauda galvą, bet paskui praeina.
Ir dar torto liko.
Ačiū visiems už dalyvavimą ir sveikinimus.

Apie laiškus

 

Vincento Van Gogo laiškas broliui Teo

Pasiilgau tikrų laiškų. Popierinių. Ranka rašytų. Įdėtų į voką. Atskridusių ar atriedėjusių traukiniu. Gaunu atvirutes ir siuntinius. Kas irgi labai smagu. Bet jau labai seniai negavau laiško.
Parašykite man ką nors ir aš jums atrašysiu.

Ieva Sedova
p/d 1111
Gedimino pr. 7
Vilnius LT-01008
Lietuva

Apie vėją ir sapnus

Visą vakarą ir naktį kieme vėjas ridinėjo, sprendžiant iš garso, kibirus ir skardines. Jie džiugiai barškėjo. Įdomi perkusija gavosi.
Gal dėl tokio muzikinio fono prisapnavau kalną visko. Kad mergina su raudona suknele mane pagrobti norėjo. Va taip, vidurį gatvės. Dar ji turėjo sulankstomą raudoną automobiliuką, kuris pavirto į rankinę. Dar sapne pažiūrėjau filmuką "Senis ir jūra". Tik mano pastatyme vietoj senio buvo vaikinas. Iš pradžių jis ištraukė iš jūros delfiną, panašų į drambliuką Dambo, paskui gigantišką žuvį monstrą. Kurią kažkaip vis gi patvarkė ir iš jos pilvo ištraukė vestuvinį žiedą. Grįžo į krantą ir pasipiršo merginai, bet į tą žiedą sulindo iš karto 3 merginos pirštai. Tada jie tą žiedą įdėjo į voką. Ant voko užrašė "MAYBE" ir padavė kurjeriui.
Dar kažką pasapnavau ir prabudau.
Kiemas nebebarška. Lyja.

Kažkas pasakė

Aš nenoriu būti genium, man ir taip užtenka problemų, aš tiesiog bandau būti žmogumi.

(Albert Camus) 

Skirtumas tarp draugystės ir  meilės yra kiek jūs galite įskaudinti vienas kitą.

(Ashleigh Brilliant) 

Skausmas yra neišvengiamas. Kančia pasirenkama.

(M. Kathleen Casey)

Nepriimk gyvenimo per daug rimtai. Tu niekada neišeisi iš jo gyvas.

(Elbert Hubbard) 

Nostalgija

šRadau knygoje, kaip dabar madinga sakyti "vintažinį" popieriuką nuo šokolado.
Įdomus dabartinių ir tų laikų kainų santykis. Atlyginimai buvo apie 100 rublių, o šokoladas kainavo 1,5 rublio. Tas pats, kas jei atlyginimas 2000 litų, o šokoladas kainuotų 30 litų. Aišku, komunalinės paslaugos nekainavo tiek, kiek dabar.
O kaip tik šiom dienom teko išgirsti iš patikimų šaltinių, nes pati tuo metu dar alko nevartojau  - studentams prieinamo vyno "Gintaro kelias" ar panašiai skambančiu pavadinimu butelis kainuodavo 1,17 rub. Vynas pigiau už šokoladą!
Viskas buvo kitaip.
Ir visi vaikai rinko saldainių popieriukus.

Apie reikšmingas smulkmenas ir kaleidoskopus

Niekada nežinai, kas gyvenime yra svarbiausia. Mano giliu įsitikinimu gyvenimas yra padarytas iš mažų dalykų. Didelius dalykus lengviau deklaruoti, demonstruoti savo pasiekimų lentoje, bet gyvenimo skonis ir kokybė - visas smagumas ir gražumas - yra sudarytas iš mažų dalykų. O taip pat ir bjaurumas ir šlykštumas - iš šaukštelių deguto ir adatų kupetose.
Gyvenimas, tai mozaika iš mažų spalvotų šukių - nauji ryškūs įspūdžiai ir seni prisiminimai susimaišę į vientisą raštą. Ir viskas sukasi, mainosi kaleidoskopo veidrodžiuose. Tikri ir išsigalvoti dalykai, norai, svajonės, prisiminimai, iliuzijos, stereotipai, klišės, sąmonės sukurti veiksmų modeliai - sukaliojasi, vartaliojasi sudarydami netikėtas figūras. Vat kartais ir nesuprasi, kodėl žmogus taip elgiasi tam tikroje situacijoje. Bet jis tą situaciją mato savaip, visiškai kitaip per savo kaleidoskopo žiūroną. Ir niekada nepamatysi pasaulio kito žmogaus akimis. Gal ir gerai. O tai, ko gero, liktum žvairas visam likusiam gyvenimui.
O dar apie smulkmenas. Ėmė ir pradėjo mano šaldytuvas dvokti. Kažkokiom prarūgusiom kojinėm. Išmečiau įtartinus gyventojus. Vis tiek dvokia. Pastačiau sodos pakelį kvapams sugerti. Dvokia, kad net ojojoj... Susiemiau ir padariau generalinę inventorizaciją. Ogi mažuliukas mielių gabaliukas, pasislėpęs kamputyje sau smagiai dvokeno. Toks mažuliukas mažuliukas - bet jau toooooks smirduliukas dvokuliukas! Visos krepšinio kamandos kojinės kartu sudėjus nesugebėtu  jo persmirdenti.
Išvados Nr. 1: maži dalykai gali sugadinti visą visumą.
Išvados Nr. 2: nereikia daryti išvadų, nes negali matyti visumos.
Išvados Nr. 3: noriu kaleidoskopo.

Su balandžio 1-ąja!