Narcisizmas

Papasakosiu jums dar apie Angliją. Atrodo, jau ir taip viską apie ją žinome: čia yra sena karalienė, dviejų aukštų autobusai ir daug futbolo sirgalių.
O dar yra narcizai. Jie auga kur tik nori. O nori jie visur. Ir tai jiems beveik pavyksta. Pievose, parkuose, pakelėse... kur pažvelgsi - visur geltona.

Anglija - narcizų kraštas. Per šias kelias savaites mano akys regėjo daugiau narcizų, nei per visą prieš tai buvusį gyvenimą.

Ne, aš nesiskundžiu. Kvietkeliai man patinka. Tik, kaip su visais perdaugumais, tai, kas buvo gražugražu tampa tiesiog ok.
Atsimenu, kaip sausio mėnesį eidama į gimtadienį nupirkau neprasiskleidusių pirmųjų narcizų puokštę. Ir kaip visi paskui džiaugėmės kai jie skleidėsi ir žydėjo. O dabar - pilnos pakelės.

Taip jau yra gyvenime - geriau mažiau, nei per daug.
Ir geriau ne pakelej.
Nors. Ką aš čia rašau - drybsant narcizų pievelėje supranti, kad iki pilnos laimės NIEKO NETRŪKSTA.

Raganosiai auga

Keletą dienų buvau išvykus. O tuo tarpu mano balandukai auga kaip ant mielių. Ryte prabudus išėjau į balkoną pasveikinti saulės už debesų, pamačiau vaikelius paliktus be priežiūros. Matyt, mama išskrido pasistiprint,  mano ryžių sausiukai jai nepetiko.

Gražuoliais jų nepavadinsi, todėl aš juos vadinu "raganosiais" - nelabai ta juoda atauga panaši į snapą.
Lizdą tręšia gausiai. Džiaugiuosi, kad ne mano balkone sugalvojo jie kurti šeimą. Kaimynų balkonas nenaudojamas - tik plastikiniai kibirai sukrauti, dėl estetikos kaimynams galvos neskauda.

Beveik savaitės senumo foto. Jau tada mamai nelabai kaip sekėsi sėdėti ant savo atžalėlių.
Stiprūs jie visgi. Žmogiškas kūdikis neišlaikytų savo mamos svorio.

upd: atydžiau pažiūrėjus - čia tėtis sėdi su/ant vaikų. (kairė koja ligota)

 Windermere ežeras

Restorano salė viešbutyje. Pusryčiai. Visi staliukai nedideli, kvadratiniai. Vienas prie lango didesnis, apvalus. O svrabiausia - didelis langas ir vaizdas į Windermere ežerą. Mano staliukas neblogas, šalia TO didžiojo lango. Kiti iš vis - į sieną žiūri. Matau ežerą žiaumodama keptą bekoną su ananasais - skaniausia angliškus pusryčius sukryžminti su kontinentiniais - ir stebiu kitus kiaušinienės žiaumotojus.
Visi žvilgčioja į TĄ apvalų stalą ir galvoją tą patį, ką ir aš. Kad visi norėtų sėdėti ten, gurkšnoti kavą su kruasanais ir svajingai žvelgti į tolį. Bet tas stalas skirtas "posh people" iš brangiausio numerio. Visi paprasti people tepasi sviestą ant tostų, gurkšnoja sultis ir su pavydu laukia posh people pasirodymo.
Ateina pora, juos pasodina prie TO stalo, prie TO lango. Ir - jie atsisėda - NUGARA į langą.

Nebrandi meilė sako: "Aš myliu tave, nes tu man reikalingas."

Brnadi meilė sako: "Tu man reikalingas, nes aš tave myliu."

/Erich Fromm/

Kitokie

Vis tiek jie kitokie.
Saliečiai. Karalienės piliečiai.
Vakare važiuoju autobusu. Įlipa vaikinukas. Studentas. Rankoje vyno butelis. Vairuotuojas sako - sorry, negalima su buteliu. Aš jo negersiu autobuse. Nesvarbu, turi būti maišelyje ar pan., o taip va atvirai negalima, sorry, negaliu įleisti.
Ir ką jis padarė?
Pastatė butelį ant šaligatvio ir paliko. O pats įlipo į autobusą ir nuvažiavo net neatsisuko pamuojuoti ranka.
Ar jūs įsivaizduojate sveiko proto padorų lietuvį PALIEKANTĮ BUTELĮ???
Pėsčias eitų, už stotelės išgertų, į rankovę įsikištų ar kur nors kitur... tačiau ką jau ką - bet butelio nepaliktų...
Kitokie.

Jei vienintelis įrankis, kurį turi yra plaktukas, tai kiekvieną problemą esi linkęs matyti kaip vinį.

/Abraham Maslow /

foto: Dennis Hopper

Pirmarūšė sriuba yra kūribišesnė, nei antrarūšis paveikslas.

/Abraham Maslow/

Su naujais metais!

B. Parmeyev 1977

Šiandien prasidėjo nauji metai pagal persų kalendorių. 5:14 Anglijos laiku ir 7:14 Lietuvos laiku. Kitaip sakant - tai astronominis pavasario lygiadienis. Ko gero logiškiau naujus metus švęsti pavasarį - kai viskas atgimsta, prabunda, nori augti, žydėti ir pratęsti gyvybę. Va ir mano balandžiai beveik kaip žinodami padovanojo  naujametinę dovaną - du mažus apšepusius pabaisiukus.
Tikiuosi, kad ir Lietuvoj jau saulelė atkopdama budina svietą ir pargriaudama juokias.
O šiaip tai - labai patogu. Kadangi dauguma žmonių mėgsta skelbti naujametinius pažadus - vėl nauja proga pasižadėti teisingai gyventi.
Ko jau ko, o naujų metų netrūksta:
Sausio 1 d. - visiems gerai žinomi nauji metai
Sausio 14 d. - stačiatikių nauji metai
Sausio 23 d. - kinų nauji metai
... va pilnas sąrašas iš wiki
Taip, kad tik švęsk ir švęsk. Žadėk ir žadėk. Brėšk tikslus ir siekius. Aukščiau, greičiau, stipriau!
Buvau nutarus nieko nežadėti ir neplanuoti. Nelabai man kaip su tais planais gaunasi. Visi dingsta po stalu. Bet bendraujant su žmonėm, kurie net maisto planą dviem savaitėm į priekį pasikabina ant šaldytuvo, nekalbant apie kitus planus 20 metų pirmyn - pagalvoji - gal čia neblogas pavizdys, gal užsikrėsti lašiniu oro būdu.
Pagalvosiu paplanuosiu iki balandžio pirmos - asirų naujų metų. Dar yra laiko.

Išsirito.
Jau buvau pradėjus nerimauti.
Bet šiandien širdis jautė - laikas.
Pietaudama išgirdau keistus garsus. Kažkas vyko kaimynų balkone. Negarsiai. Bet girdėjosi sujudimas. Nepuoliau žiūrėti - nenorėjau savo smalsumu sugadinti svarbios akimirkos.
Vėliau atsargiai iškišau nosį - iš po mamos pilvo kyšojo kažkas panašaus į apipešiotą suvažinėtą viščiuką. O ta rūpestingai jį valė snapu. Kaip katės prausia kačiukus. Taip pat švelniai.
Kai noras nupapaparacinti nugalėjo padorumą - suvažinėto viščiuko jau nesimatė. Saugiai ir šiltai paslėptas po pilvu.
Bet balandė pasikeitė - tupi išsipūtusi nuo laimės. Švyti motynistės džiaugsmu. Net oranžinė akis ne taip įtariai stebi. Tėčio laikysena irgi pasikeitus - oriai žingsniuoja stogu. Net šlubuoja oriai. Krūtinę atkišęs. Galvą atlošęs. Išdidžiai sukioja snapą.
Tokios mano balkoninės naujienos.

Padovanok man puokštę...

vištų baltų....

Gražaus pirmadienio!

foto: Eikoh Hosoe

Ar aš prieštarauju sau?

Labai gerai

Aš prieštarauju sau

Aš didelis, manyje telpa daugybė.

/Walt Whitman/

foto: Sergio Larraín

Nėra pusiau-dainavimoa duše: tu arba roko žvaigždė, arba operos primadona.

/Josh Groban/

  

  

  

Prabudau nuo brazdėjimo už lango. Ir pirma mintis - kaimynai balkone plastikinius bliūdus judina. Gal jie lizdą griauna? Gal jie kiaušinius išmetė? Ir toks motiniškas nerimas. Puoliau žiūrėti. Uffff.... viskas tvarkoj. Sėdi savo vietoj. Žiūri oranžine akim. Ramu.
Perim toliau.
Net nepastebėjau, kaip atėjo savaitgalis. Tokia keistai įdomi savaitė. Daug įvyko. Netikėtai ir tikėtai. Ir tai yra gerai.
Kažkas netikėtai nukrito iš giedro dangaus. Atradau gražų parką. Įsivėliau į visuomenines veiklas. Tyrinėjau universitetą.  Bendravau. Vaikščiojau. Gėriau eilą. Galvojau.
Gerai, kai daug visko vyksta. Tiesi linija reiškia - pacientas negyvas.
Viena iš mano veiklų vadinasi "kilimo konsrvavimas" - senas jis - virš 100 metų. Rytietiškas. Gražus. Konservuoju po truputį. Be acto ir krapų, tik su adata ir siūlu. Bekonservuodama ir beplepėdama sužinojau, kad kilimo savininkas, tuo pat metu mano draugas - Polas - labai įdomus žmogus - yra išleidęs knygą "Games to play with your cat". Polui greitai sueis 66. O jo tėvui 102 metai. Polas už mane dvigubai vyresnis ir dvigubai aktyvesnis. Dabar nori išleisti elektroninę knygos versiją. Organizuoja mašinų parodą. Ir milijonas kitų veiklų.
Kodėl Lietuvoj žmonėms virš 60 siūloma tik ramiai numirti ir nesimaišyiti po kojom? Jei tyliai numirti nepavyksta, dar galima sėdėti poliklinikų eilėse arba žiūrėti "Bėdų turgų", kad pagreitinti mirimo procesą.
Labai gražu, kai žmogus nesuka sau galvos dėl datos gimimo liudijime. Kol tu gyvas - turi gyventi. Flirtuoti su savo drauge. Dovanoti jai mielas smulkmenas. Važinėti Cobra Replica...
Turi turi kažkas vykti. Aukštyn žemyn. Banguotai.
Tiesi linija reiškia - kad pacientas negyvas.

Niekuo negalima pasitikėti.
Ateina kaimynas pakistanietis. Su plastikinėm dėžutėm maistui.
Sako - buvau pas sesę, pridėjo man valgyti, va čia tau, paragauk. Pakora jogurto padaže. Paragavau. Pakora skani. Jogurto padažo nejaučiau. Jaučiau deginimą ir skausmą. Gerai, kad virtuvė didelė. Yra kur išsižiojus lakstyti ratais. Taip, sako kaimynas. Truputį per aštru.  Aha. Sakau aš, braukdama ašaras. Truputį.
Gesinau mėtiniais ledinukais. Šiaip ne taip.
Sako - be prieskonių maistas neturi skonio, prieskoniai viską apjungia, jei nedėtų mano sesuo tiek čili pipirų, niekas šeimoj nevalgytų, juk be skonio maistas tada. Geriu sultis dideliais gurkšniais. Sunku pakomentuoti skonį, kai skonio receptoriai perdegę.
Šiandien ateina su plastikine dėžute. Žiūriu įtariai. Pulsas padažnėjo. Sako - tu norėjai paragauti okrą. Va, mano sesuo vakar pagamino ėrieną su okra. Labai skanu. Aštru? - klausiu. Ne, ne visai neaštru. Visai neaštru. Tikrai? Juokiasi. Tikrai tikrai, nemeluoju. Aha. Šį kartą pavyko išvengti trečio laipsnio nudegimo. Bet jo "visai neaštru" kaip čia pasakius...
Niekuo negalima pasitikėti.
Laukiu kito lauknešėlio...

Dažnai būna taip:

O turėtų būti taip:

Bet ne visada gaunasi.

Tęsiu balandžių stebėjimą. Šeimos galva visą dieną nešioja šakeles lizdui gerinti. Jau pagal balandiškus standartus visą trijų kambarių lizdą sukrovė. Mama kantriai sėdi su kiaušiniais. Panašu, kad jie nesikeičia, nes šakų nešiojimu užsiima tas pats balandis - kairės kojos pirštai susisukę. Šlubuoja pasiremdamas sužalota koja. Bet darbštus. Rūpestingas.
Perskaičiau, kad balandžiai kiaušinius peri apie 17-19 dienų. Laukiu.
Tai va. Kas apie batus, o aš vis apie balandžius.
Bet visi gi įdomiai gamtos surėdyta. Toj mažoj pilkoj galvelėj su apvaliom oranžinėm akytėm įrašyta programa - "tupėk ant kiaušinių". Ir tupi. O to, su susisukusiais pirštais - "nešiok šakeles". Ir nešioja. Ir tupės. Ir nešios. Nes taip reikia.
Ir pas žmones tas pats. Ne būtinai apie trijų kambarių lizdą ir du kiaušinius.
Šiaip. Apie viską. Daug visokių programų. Gamtos užprogramuotų. Tėvų. Knygų. Bažnyčios. Televizoriaus. Ir mūsų pačių. Prisiprograuojam ko reikia ir ko nereikia. Dantis rytais valyti. Gerai. Vakarais. Irgi gerai. Šypsotis praeiviams. Gražu. Nosį krapštyti. Negražu, bet gerai.
Bet dar ohoho kiek nereikalingų programų. Virusų visokių. Gal jie buvo kažkada geri ir paskui mutavo. O gal iš karto papuolė į galvą su savidistrukcijos tikslais. Ir verčia vietoj vertingų šakelių statyboms, užsiimti beprasmiško šlamšto nešiojimu. Ir tupėti ne ant kiaušinių, o ant švinkalo, iš kurio niekada nieko vertingo neišsiris. Ir žmonės net nesusimąsto. Tiesiog daro tai, kas užprogramuota. Nešioja šlamštą, ir tupi ant švinkalo. Ir nešios. Ir tupės. Nes taip reikia. Kartos tą patį ir stebėsis, kodėl rezultato nėra. Nėra ir nebus.
Galima ir persiprogramuoti. Bet tam reikia suvokti, kad esi užprogramuotas. Išanalizuoti. Rasti klaidą. Ją ištaisyti. Ir tikėtis, kad nauja programa veiks ir neužluš.
O aš vat nugarą pasitempiau. Bet vis tiek reikia tas savo šakeles nešioti.

Grožis yra niekis. Tu ir pats nesupranti kaip tau pasisekė, kad esi negražus, nes jei tu patinki žmonėms, tai žinai, kad reikalas ne tame.

/Charles Bukowski/

Balandėliai-2

Naktį lynojo. Rytas tamsus, nemielas. Kaip ten šalta ir šlapia balandei tupėti visą naktį ant kiaušinių - galvoju. Pagarba motinystei nugali nemeilę skraidančioms žiurkėms. Iš geros dūšios norėjau pavaišinti pyragu. Taiklusis mėtymas neįeina į mano talentų dešimtuką. Nepatiko balandei mano vaišių patiekimas. Pyrago gabalai skrido, atsimušę į sieną krito žemyn nedraugiškai dundėdami. Nieko keisto, kad apsimiegojus susivėlusi žmogysta nesukėlė jai pasitikėjimo. Matyt aš atrodžiau taip grėsmingai, kad balandės savisaugos instinktas nugalėjo motinystės.

Ji nuskrido tik trumpam. Kai žmogysta nuėjo, ji sugrįžo į lizdą.

Be to, mano pyragas jai nepatiko.
Va tau ir geri norai iš pat ryto.

Aut. Beatrice Morabito

Sveikinu su tarptautine moters diena.

Būkime stiprios, gražios ir siekiančios bei pasiekiančios savo tikslų.

Tulpės yra gerai, gėlės visada yra gerai, bet šita diena yra daugiau, nei apie tai, kaip šypsantis priimti gėles iš vyrų.

Ji apie tai, ką moterys gali.

O mes galime daug.

Galėkime ir darykime.

Sveikinu, mielosios!

Puzlai

 aut. Dino Valls

Su vienu prieteliu kalbėjom apie vyrų-moterų santykius. Amžina tema. Labai tinka prie gero maisto ir gyvos muzikos.
Apie kodėl ir kaip. Apie tai, kad iš pradžių viskas gražu, o paskui nebegražu. Apie lūkesčius, reikalavimus, pastangas, toleranciją,  ... ir ... ir ...
Ir tokį palyginimą sugalvojau bekramsnodama ir begurkšnodama.
Nusiperki dėlionę (aka puzlą). Ilgai renkiesi parduotuvėj. Paprastos neįdomu. Išsirenki didelę, gražią, sudėtingą. Ir dėžė solidi, į maišą vos telpa. Einant barška taip maloniai. Parsineši namo. Ir dėlioji po truputį. Neskubant, kai yra laisvo laiko, su pasimėgavimu. Pradedi nuo lengvesnių vietų. Po kažkiek laiko pamatai, kad dalis detalių brokuotos, prastai atspausdintos, vaizdas kažkoks neryškus, neatitinka to - ant dėžės viršelio. Pradeda erzinti. Ir kai kurios vietos niekaip nesusideda. Kiši detales, netelpa, spaudi per jėgą, susilanksto... Vieni numoja ranka, sukiša viską atgal į dėžę ir atiduoda - gal kas kitas susidomės. Kiti atkakliai dėlioja toliau, tik jau be užsidegimo, iš pareigos - kad pradėjau, tai negi mesi. Dėlioja dėlioja... O paskui išaiškeja, kad dar ir kelių detalių trūksta. Ir ta delionė nesusidėlios niekada.
Ir ką daryt su tuo paveikslu?
Va. Tokį palyginimą sugalvojau.
O pianistas fone taip gražiai grojo.
Ir maistas skanus. Iranietiškas.

Balandėliai

 Tie patys dievo paukšteliai, kurie trypė stogą ir burkavo ant visos gatvės, susisuko lizdelį kaimynų balkone. Pirmą kartą mačiau balandžių lizdą iš arti. Mamytė peri kiaušinius, mačiau vakar kai buvo atsistojusi kojas pramankštinti - turi 2. O šeimos galva tuo tarpu šakeles nešioja lizdui tobulinti. Viskas kaip pas žmones.

Apie marinavimą

Užmarinuokit mane. 

Su krapais.

 

Kaip sakė vienoje senoje rusiškoje komedijoje: "grožis - tai baisi jėga".Tuo ir vadovaujasi anglai puošdami savo aplinką.

Kai mintis tampa pernelyg skausminga, veiksmas yra geriausias vaistas.

 /Salman Rushdie/

Įmanoma mylėti žmogų jeigu tu jo nepažįsti per daug gerai.

/Charles Bukowski/

Jeigu aš negaliu būti gražus, aš noriu būti nematomas.
 /Chuck Palahniuk/

  

 Foto: Masao Yamamoto

Pavasaris. Pavasaris. Pavasaris.
Toks lauke pavasaris, kad norisi pavirsti šlubu katinu nušiurusiais kailiniais ir rėkti bjauriu balsu kartu su visom savo blusom, kad pavasaris atėjo. Rėkti taip, kad visi ailirofilai pavirstų ailurofobais. Garsiai garsiai, kaip muedzinas iš minareto. Maža ką, gal ne visi dar pajautė pavasario atėjimą.
Savo tikrame pavidale tokios saviraškos sau leisti negaliu. Bjaurų balsą turėti tai turiu, tik suimtų  už terorizmą iškeiptoj formoj. O man negalima. Kaip tik dabar tikrina mano kriminalinę istoriją. Turiu būti be nuodemės, kaip pieniškas dantukas, kaip bežiovaujant išsiritusi ašara, kaip angelo daina. Angelo, o ne morčiuojančio katino.
Todėl striksėdama gatve iš rankų sukinėjimo kursų savo viduje garsiai garsiai bliaunu - pavasaris, pavasaris, pavasaris.
Šokinėju  gatve ir jaučiu, kad parskrido visi mano vidiniai paukščiai, sėdi ant dūšios stygų ir valosi savo plunksnas nuo žiemos dulkių. Ir kažką labai galvoja. Ot tai bus man, kai sugalvos.

Šiltas miestas kvepia žydinčiais krūmais ir piko valandos mašinų kvėpavimu. Ir nesinori namo. Gal pasistatyti parke palapinę ir protestuoti prieš viską? Bet subėgs minia bendražygių, paskui juos žurnalistų, paskui anuos žioplių, paskui trečius politikų. Pirmi rūkys žolę ir skaitys Karlą Marksą, antri kiš po nosim mikrofonus, treti žiopsos, o paskutiniai žadės viską padaryti gerai.
O man nieko ir nereikia. Ir taip viskas labai gerai.

Sveikinu su kalendoriniu pavasariu ir Šv. Dovydo, Velso globėjo diena.

Šventasis Osvaldas

Šiandien buvo ta baisioji diena, kai moterys galėjo pasipiršti vyriškiams. Labai daug istorijos nekrapščiau, žinau tik tiek, kad vadinasi ji Šv. Osvaldo diena ir 1288 metais Škotijoje buvo priimtas tokis įstatymas. Ne šakėm ant vandens rašytas. Juodom avim ant baltų lankų.
Taigi šiandien visi jauni ir netekėję britai pasiėmė neapmokamą laisvadienį ir išskrido į Marsą užsirakino namie, atjungė visas ryšio priemones ir slėpėsi po lova. Nes kaip žinia visi jauni ir netekėje britai, visi alei vieno tokie, kad tik griebk ir tempk prie altoriaus, net panagių netikrinus.
 Aš kaip švenčių ir ypatingų progų nemegėja skaitau, kad banalu ir lėkšta daryti tai, ko iš tavęs tikisi visuomenė. Per daug nuspėjama. Geriau netikėtai, iš pasalų. Kai neginkluotas, nepasiruošęs. Kad užtikrintai. Širdies smūgis. Jei medžiot, tai medžiot.
O iš tiesų, net laiko nebuvo.
Ryte atsikėliau kaip zombis, pasipiktinusi, kodėl mane keistas garsas kviečia iš ano svieto. Šiaip ne taip išsvirduliavau į platų pasaulį. O autobuse visi kaip vienas norėjo šalia manęs prisėsti. Jokios ramybės. Ir daug laisvų vietų, prašom. Ne, visi prie manęs. Nuo jauno iki seno. Tik pirškis, Sedova. Kaip medum patepta. Galiausiai įlipo į autobusą pagyvenusi pora. Moteris su ratuota terba ir sutuoktinis, ar partneris, kaip čia madinga vadinti. Priekyje yra specialiai skirtos kėdės visokiems vežimuotiems, ratuotiems. Ne. Ji pareiškė: "Man šitos kėdės nepatinka, aš noriu prie tos jaunos ledi". Jauna ledi - tai aš. Šviežiai išsikasęs zombis, dar žemių dorai nenusipurčius, vienok medutis. Ir ta pagyvenusi ledi savo retuota terba pervažiavo savo džentelmenui per kojas ir taip elegantiškai šlumšt ant mano palto skverno. Sėdim dvi ledi. Va. (Istorija be moralo).
O. Vakare po visų darbų stoviu su drauge, kalbuosi. Irgi ledi, ką jau čia. Visos mes tokios. Ant šaligatvio. Prie šlovingo Wetherspoons pabo. Kur visi kam virš 70 ir kieno veidas madženta (ai, nežinau, kaip čia lituanistiškai korektiškai pavadinti, gal pur pur purpirinė) spalvos renkasi. Kas nepaeina, motorizuota kėde atvažiuoja. Pora pintų išgeria ir toliau rieda. Taip turi atrodyti užtarnautas poilsis.
Stovim, šnekam. Pro šalį eina atitinkamas vyršikis: 70, madženta. Brrr... Kreipiasi į mane:
- Tu kinietė?
Žiūriu į jį šnairai.
- Ar tu kinietė?
Žiūriu į jį dar šnairiau. Ne kaip ledi.
Pajautė per savo madžntą mano nedraugiškumą.
- Ne, tu ne kinietė. Tu lenkė.
Taip ir diena praėjo. Nepasipiršus.
Tai va, mielas Rokiški, toks mano raštiškas pasiaiškinimas. Gal po 4 metų pasiseks geriau.