G+ po mano blogo nuoroda išsivystė linksma diskusija apie kates, kakais tepliojančias tapetus ir feminizmą.
Aš pati save skaitau feministe, nes manau, kad tai yra sveikos nuovokos žmogaus adekvati pasauležiūra: visi žmonės yra lygūs, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, lyties, religijos, seksualinės orientacijos ir fizinių duomenų. Aišku, vieni didesni, kiti mažesni, lyginame ne su liniuote ir ne su lygintuvu, bet vertinimas ir pagarba turi būti vienoda. Žmogus yra žmogus. Netgi aš, užkietėjusi mizantropė taip galvoju.
Nežinau kodėl tautiečiai feminizmą sieja su neapykanta vyrams, o vyrų skleidžiamą moterų sumenkinimą priima kaip normalų, savaime suprantamą reiškinį.
Teko dirbti Lietuvos zoologijos sode. Nematau prasmės neminėti įstaigos pavadinomo. Į kažkokias varganas pareigas priėmė naują darbuotoją - vyriškos lyties. Ir iš karto jo atlyginimas buvo didesnis, nei tas pačias pareigas atliekančių moteriškos lyties žmonių, dirbančių toje įstaigoje daug metų. Kai pasipiktinusios darbuotojos paklause direktoriaus, kodėl tokia neteisybė, sulaukė atsakymo: "Nes jis vyras, turi išlaikyti šeimą". Iš to galima daryti išvadas, kad moterys savo šeimą maitina oru.

Viena iš priežasčių, kodėl man labiau patinka gyventi Britanijos saloj, nei Čialietuvačialietuslyja - ne ne lietus. Mančesteryje lyja ir lyja, ir lyja, ir dar lyja, ir paskui vėl lyja. Ne, ne dėl meteorologinių reiškinių. Seksizmas. Tas, kartais sunkai žodžiais nusakomas lietuviškų diedų seksizmas. Kai šūdarankis ūsorius debiliškai daro remontą ir į adekvačią pastabą atsako maždaug "ką tu man vaikeli aiškini...". Visų pirma, aš tau ne vaikelis, o tu man, ačiū dievui, ne tėvelis. Visų antra, pas žmones rankos turėtų augti iš pečių, o ne iš tuštinimuisi skirtos vietos. Ir mąstymui galima naudoti smegenis, aišku, jeigu jos yra. Bet matyt, vieni evoliucionavo natūralios atrankos būdu, kitus dievulis kaip iš molio nulipdė, taip ir paliko.
Taip, man pikta. Kad vyrai taip elgiasi, kad moterys leidžia taip ir netgi dar blogiau su savim elgtis. Kad tai yra visuomenės norma, ir tos, kurioms tai nepatinka paniekinamai vadinamos "feministėm".
Aš nenoriu būti stumdoma, nenoriu gauti mažesnį atlyginimą, nenoriu būti vadinama "mažute"... Ir apskritai, įrodinėti, kad aš ne baobabas.

Man patinka vyrai. Susipažinau vakar su įdomiu vyriškiu su 2 šunim ir barzda. Saulėtą popietę vaukščiojau po parką. O ant ąžuolo šakos augo keistas bumbulas. Sustojau. Keista ir bjauru = įdomu. Pagalvojau, kad širšių lizdas. Bet ne. Dar bjauriau. Sakau vyriškiui - perlaužk, ten viduj turbūt kirminiukai. Perlaužė. Viduj buvo kirminiukai. Nebūtų po ranka vyriškio - kaip aš tyrinėčiau apvalę bjaurastį? Reikalingi jie, ir smagūs, kai kurie netgi dailūs. Galima net pakvepinti. Tada iš viso - nors imk ir uostyk.
Juk galima gražiai. Kartu. Neniekinant vieni kitų. Neįrodinėjant neįrodomų dalykų.
Ai, ir vis tiek jūs norit mūsų papų. Niekur nedingsit.

foto: Giroshi Sugimoto

Paprastai, susipažindindami žmonės stengiasi sužavėti vienas kitą. Padaryti įspūdį.
Vaikai ir paaugliai norėdami padaryti įspūdį krečia kvailystes, kiaulystes ir šiaip tampo už kasyčių ar daro "su pavasariu" (atsimenat tokį? netikėtai pakelti sijoną).
Suaugę stengiasi vienas kitą sužavėti savo profesiniais pasiekimais ir jų materialinia išraiška - mašinom, telefonais, kelionėm, drabužiais. Kiti bando sužavėti erudicija, humoro jausmu, empatija ar papais.
Gyvenant naujoj šaly man tenka iš naujo kurti draugų/pažįstamų ratą. Pažindinimosi procedūra tapo rutina. Aš netgi išmokau klausinėti pašnekovą. Ankščiau tai man priminė KGB tardymą - kiek turi brolių sesių, koks tavo hobis, ar turi augintinį... etc. Dabar supratau, kad žmonės tai mėgsta. Jiems, pasirodo, patinka kalbėti apie savo brolius, seses, tetas, močiutes. Su hobiais sunkiau, bet čia, Anglijoj, dauguma bėgioja. Tada galima paklausinėti - kaip dažnai, kaip toli, kokiais maršrutais, ar seniai, kokie batai, ar dalyvauja maratonuose.
O dar anglai mėgsta kalbėti apie maistą.
Iš serijos kaip apie orą. Oras Mančesteryje gali pasikeisti 5 kartus per dieną. Ir sunku nuspėti, kas bus rytoj. Todėl šita tema neišsemiama.
Tačiau, aš ilgai stebėjausi, kad jie nuoširdžiai ir ilgai kalba apie maistą. Pvz. autobuse 2 vaikinai studentai gali gerą pusvalandį kalbėti apie tai, ką jie valgė ar valgys. Tai yra įprastas klausimas "ką tu valgysi vakarienei?" ar "ką valgei pietums?". Gintaro šaly tik mamos ir močiutės klausia tokių dalykų. O čia tai norma. Dar jie gali valandų valandas kalbėti apie kiaušinius. Ne apie vyrišką pasididžiavimą ir meilės meną, o apie kietai virtus, skystai virtus, kiaušinienes, omletus... Kas kaip mėgsta, kas kaip moka, kas ko nekenčia.  Na, kaip bebūtų, maistas vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių.

Tai va, apie pažindinimąsi. Kai pažindinimaisi tampa rutina, kažkaip atsibosta daryti įspūdį. Na, kad aš nuostabi, tai ir taip visiems greitai tampa aišku. Bet vis gi žmonės tikisi kažkokių ekstasavybių demonstravimo. Iš serijos - aš laisvalaikiu žongliruoju pingvinais. Ir tikisi, kad per pusvalandį pateiksi apie save viską viską iki DNR analizės. Labai nustemba, kai nepasakai, kad kažką žinai. "Kodėl nesakei iš karto?" Na, niekas neklausė, o ir šiaip, savaime suprantama, kad išsilavinęs žmogus tai žino. Pasirodo, kad ne. Ne savaime. O man jau seniai neįdomu kažką žavėti ir įspūdinti. Todėl, vietoj Andy Warhol sakau "tas spavlotas paveiksliukas". O tai yra neteisinga. Neišnaudojau progos pasidemonstruoti. Pffff... o kam?
Visas šitas neitin įdomiai tarpusavyje suderintas raides rašau todėl, kad pusę dienos prokrastinuoju. Visų antra, vis tiek šitame bloge svarbiausia ne tekstas, o įdomūs paveikslėliai. O visų trečia, šiuo metu darau socialinį eksperimentą pažindinimosi tema. Pažindinimasis ne darant įspūdį, o kalbant apie savo trūkumus, prašant pagalbos juos ištaisyti, dirbti su jais. Ir panašu, kad eksperimentas pasiteisina. Gal visiems atsibodo daryti įspūdį ir norisi nuoširdaus bendravimo...
Mano nuostabumo tai nesumažina. Kas duota, tas duota. :)
Prie daug raidžių priklauso ekstra paveiksliukas:

Moki žodį

 

Rwhe (tsonga kalba, Pietų Afrika) - nugriūti girtam ir nuogam ant grindų ir užmigti.

侘 寂 (Wabi-Sabi) (japonų kalba) – grožio matymas netobulume.

Cafune (brazilijos portugalų) – švelniai braukti pirštais per mylimojo/mylimosios plaukus.

Mamihlapinatapai (jaganų kalba, Ugnies Žemė) – bežodis supratimas, kai žmonės apsikeičia žvilgsniais ir supranta, kad abu nori to paties.

バックシャン (bakku-shan)(japonų kalba) – kai mergina iš nugaros atrodo patraukli, o pamačius veidą išsigąsti.

Būna

foto: Bernard Plossu

"Tartle" - škotų kalbos žodis, reiškiantis, panišką būseną, kai jūs turite supažindinti vieną žmogų su kitu ir negalite prisiminti vardo.

Būna. Ypač su visokiais egzotiškais vardais.
O dar aš labai maišau Paul ir Peter. O yra vienas Peter, kuris su manim visada sveikinasi "Hello, Miss Ieva". Ir labai stengiasi teisingai ištarti mano vardą. Ir aš žinau, kad jis Peter. Bet tuo metu, kai reikia atsakyti "Hello, Mister Peter" apima paniškas atminties užtemimas ir negaliu apsispręsti ar jis Peter, ar Paul. Lygtais Peter, o gal Paul? Ir taip gėda pasidaro, kad jis mano vardą išmoko, ilgai treniravosi, o aš niekaip negaliu įsiminti jo vardo. Paprasto vardo - Peter. Ir lemenu visa išprakaitavus, ir pataikau. Bet kažkaip gaunasi neužtikrintai ir be entuziazmo.
O viskas per tas Petro ir Povilo bažnyčias.

 
Krapščiausi krapščiausi, o gi žiūriu - laikas iš namų bėgt. Paskubom susiruošiau. Piniginė, telefonas, raktai - yra. Ir išbėgau.
Autobuse apsižiūrėjau - nei auskarų, nei apyrankės, nei karolių...
Ir taip nepadoriai pasijaučiau - kaip nuoga.
Sunku būti moterim.

Kažkokios tautos pritča:

Viename mieste vyko šventyklos statybos. Akmenskaldžių būrelis dirbo statybų pašonėje tašydami akmenis į stačiakampius luitus. Jie ima po akmenį, nutašo iš jo stačiakampį luitą ir deda į šalį. Tada ima kitą ir tašo. Tai kartoja visą dieną. Nešikai surenka luitus ir neša į statybų aikštelę.
Akmenskaldžių darbą stebi praeivis. Jis sėdi po medžiu ir stebi kaip jie skaldo luitus, stebi ilgai, neskubėdamas. Dienai įpusėjus prieina prie vieno akmenskaldžio ir klausia:
- Atleisk už sutrukdymą, norėčiau paklausti, ką tu čia darai?
- Tu ką, visai kvailas? Ar aklas? Aš gi mačiau - tu ilgai stebėjai mūsų darbą. Ko dar klausinėji? Aš tašau akmenis. Daug akmenų. Ko čia nesuprast, kvaily? Kas neiašku? Tašau akmenis.
Praeivis prieina prie antrojo akmenskaldžio.
- Atsiprašau, gerbiamasis, ką tu čia darai?
- Aš čia uždirbu pinigus, kad išmaitinti savo šeimą. Taip, darbas sunkus, bet užtai mano šeima turi šiltą namą ir skanų maistą ant stalo. Aš čia aprūpinu savo šeimą, kad jiems nieko netrūktų.
Praeivis prieina prie trečiojo akmenskaldžio:
- Atleisk, kad trukdau dirbti. Noriu paklausti, ką tu čia darai?
- O, aš statau šventyklą. Ji bus nuostabi, didelė ir šviesi. Ji stovės tūkstančius metų ir kiekvienas žmogus - turtingas ir vargšas galės į ją ateiti. Kiekvienas nuliūdęs, nusivylęs ir įskaudintas joje ras paguodą ir nusiraminimą. O, tai bus nuostabo šventykla! Ir aš ją statau...

Pasirodo, šiandien pusę dienos vaikščiojau su atsegtu džinsų užtrauktuku, paprastai ir nesigėdijant - prasegtu klynu. Labai neelegantiškai prasegtu. Visiems aišku - nedera padoriai moteriškei vaikščioti kaip bala žino kas. Na, šalikas ilgas maskatuojasi, gal kailiniai pridengia (taip, taip, aš gegužės vidury su kailiniais vaikštau mūsų saulėtam Mančesteryje).
Vaikštau po miestą su reikalais visokiausiais, saulė šviečia, medžiai žydi, netgi ievos, kvepia vasara. Gerai.
Aš šypsausi kupina įkvepiančių minčių ir sparnuotų jausmų. Ir žmonės eidami man šypsosi, ypač vaikinukai, studentų rajone. Simpatiški. Kas sakė, kad britai negražūs?  Visai netgi nieko ir šypsosi labai.
Ir jau tik prie pat namų pastebėjau nepadoriai atsisegusį užtrauktuką.
Ir tada galvoju - ar žmonės man šypsojosi, nes aš tokia miela, ar todėl, kad klynas prasegtas?
Ir subjuro viskas.
Ir pasaulio grožis apsiniaukė. Ir žydinčios ievos kvapas išsisklaidė. Pasmirdo fish and chips ir kebabais. Ir nei vieno simpatiško vaikinuko aplink.
Nu bet ką tu, žmogau, darysi? Negi taip va leisi kažkokiam nedoram užtrauktukui viską taip sugriauti?
Pilnom rankom maišų pataisiau situaciją ir šaliką.
Ir pradėjo lyti.
O aš šypsojausi toliau. Nes vakar gavau gėlių puokštę. Šiaip sau. To užtenka kokioms 3 dienoms šypsojimosi, net jei ir lyja.
Išvados: šypsokitės, bet pasitikrinkite klyną. Dėl visa ko. Tada tikrai žinosite, kad žmonės šypsosi jums, o ne išdykusiam užtrauktukui.

Paskutiniu metu mano kelyje vis pasimaišo žodis "reikia".
Iš vienos pusės su juo viskas kaip ir aišku - reikia sėdėti tiesia nugara, skaniai ir sveikai maitintis, valyti dantis, judinti užpakalį ir smegenis... aišku ir lengva patikrinti: kam reikia? Man reikia.
Kiti "reikia" liečia aplinkinius - reikia išvesti šunį, pašerti žuvytes, vaikus, vyrą... Kam reikia? Šuniukui, žuvytėms, vaikams ir vyrui reikia. Kitaip apsikakos ir numirs badu.
Bet yra kita neaiškių "reikia" grupė, kuriuos kai kurie žmonės mėgsta naudoti kaip nenuginčijamą argumentą ir abejotiną motivaciją. "Tai reikia padaryti, nes juk reikia."
Kam reikia? Man? - Visiškai nereikia.
Tau reikia? Irgi nereikia.
Vardeniui Pavardeniui? Nė trupučio nereikia.
Tai kam gi reikia?
Kažkokiai įsivaizduojamai visuomenei, hipotetiniam idealui, kuris dažnai egzistuoja tik atskirai paimtoje galvoje ar galvų grupėje.
O nuo tų hipotetinių idealų, vis reikalaujančių tai šio, tai ano tos galvos taip ištinsta, kad jų nešiotojai jau nebepajegia išrūšiuoti ir susisteminti visų reikalų ir nereikalų. Blaškosi, spurda, kelia chaosą ir įtampą, blaško ir erzina aplinkinius... bet patys įsivaizduoja esą labai svarbūs ir užsiėmę. Oi kaip aš nieko nespėju... Tiek daug visko reikia padaryti...
Kam?

 foto: Ryan McGinley

Man labai patinka skaityti knygas autobusuose. Ypač, kai važiuoji į centrą, iki galinio sustojimo, kai nereikia vis dairytis pro langą - ar nepravažiavau savo stotelės. Turiu apie 20 minučių siūbuojančio skaitymo. Nedažnai važiuoju į centrą, gal porą kartų į savaitę, šį kart į kiniečių kalbos pamoką.
Įlipu į antrą aukštą. Beveik tuščia, tik keli žmonės. Išsitraukiu knygą. Pradedu skaityti.
Ir, priekyje sėdinti mergina išsitraukia telefoną ir pradeda kalbėti. Garsiai, šaižiai, neįtikėtinai bjauriu balsu. Pagalvoju - ot, davė dievas balsą... ne, dievas tokio negalėjo duoti...
Skaityti tampa neįmanoma. Būti toj pačioj erdvėj tampa nepakeliama. Jos balso bangos drasko mano ausų būgnelius ir staigiai kelia neapykantos savo artimui cunamį. Ji pasisveikino, paklausė kaip sekasi, egzaltuotai pasidžiaugė, kad kitam laido gale sekasi nuostabiai, sprendžiant iš visų ūbavimų kitame ryšio gale išlošė megazilijoną,o gal net tris. Visą tai aš stengiausi ignoruoti, savo minties galia prislopinti išorinius dirgiklius. O tada išgirstu - "...nekenčiu savo darbo, dėl jo pradedu nekęsti savo gyvenimo".
Ir, šitie paprasti žodžiai akimirksniu pakeičia mano santykį su tuo bjauriu balsu. Prieš tai ji buvo blogis, visaapimantis blogis, kuris griauna mano pasaulio darną ir harmoniją. O po tos frazės aš supratau - ji ne blogis, o tiesiog pavargęs, nelaimingas žmogus, su savo problemom ir silpnumais.
Ne, jis nepavirto į angelų kamerinį ansamblį, nei į upelio čiurlenimą. Bet neigiami jausmai transformavosi į empatiją ir atjautą.
Net pakėliau galvą. Ji sėdėjo pusiau šonu į mane. Neįtin patraukli susikūprinusi kačiarga.
Tie žodžiai - nekenčiu savo darbo ir pradedu nekęsti savo gyvenimo. Skaudūs žodžiai.
Esu buvusi toje būsenoje, pažįstamas jausmas. Labi nemielas. Nelinkiu niekam. Netgi kačiargai su šaižiai bjauriu balsu.

Grožis yra žiūrovo akyse. Net ne ten. Kažkur giliau.
Jei žmogus patinka, žiūri ir galvoji - kokios mielos raukšlelės, kaip simpatiškai kreivi dantys, o jau ir žili plaukučiai...
O jei nepatinka - na ir kas, kad žaismingas apgamas virš lūpos - atrodo, kaip pridžiūvęs maistas, na ir kas, kad duobutės skruostuose - vis tiek jos kreivos!

Reikia mokėti matyti grožį. Jo daug.

Kažkur skaičiau ar girdėjau nenutrūkstamos informacijos sraute, kad psichologai tai tokie žmonės, kurie užsidėję akinius vaizduoja, kad supranta kitus žmones, nors patys kramto nagus ir šlapinasi į lovą nustatė, kad 70 % dienos minčių yra neigiamos. Nežinau, kaip jie tas mintis skiačiavo ir rūšiavo: teigiama, neigiama, neigiama, neigiama, teigiama... Bet peržvelgiau savo. Hm... gal ir tiesa. O gaila. Reikia kelti teigiamumo lygį.

Rašiau laišką iš pat ryto draugei į saulėtą Kaliforniją iš debesuoto su pragiedruliais vietomis krituliai Mančesterio.
(Įdomus vis gi žodis "krituliai". Ypač vienaskaita - kritulys. Labiau tinka produktams iš po žvirblių paoudegio.)
Tai va, geriant rytinę arbatą su avižiniais sausainiais labai miela rašyti elektroninius laiškus, trupinti ant klaviatūros, sėdėti su pižama ir neskubant pletkinti apie visokius molius.
Įmerki sausainio pusę į arbatą ir laikai iki to nenusakomo momento, kai jau pakankamai prisigėrė arbatos su pienu, bet ne per daug, kad neištežtų ir neplium atgal į puoduką ir nešlept ant savęs. O tiek būtent tiek, kiek reikia iki tobulo suminkštėjimo, iki dangiško tirpimo burnoje, paliekant norą tuoj pat merkti kitą ir dar kitą ir dar. O kita sausainio pusė lieka trapi. Ir trupa visur - ant pilvo, ant klaviarūtos, ant po stalu. Ir visas tas mirkymas ir trupinimas taip tobulai rytiška. Kad pamiršti visus dienos planus ir žinai, kad palauks, o jei nepalauks, tai ir nereikia. Kol yra avižinių sausainių.
Ir pletkinimas labai tinka prie viso šito proceso. Nes, na ko dar iki pilnos laimės reikia?
Avižiniai sausainiai skatina mąstymą. Mirkymas mąstymą gilina. Neišeina paviršutiniškai pletkinti. Tik metaforiškai. Api tai, kad mes visi klaidžiojame savo užburtuose ratuose. Sprendžiam problemas ne iš tos pusės. Ir toks sprendimas tik vėl sukuria dar vieną ratą. Ir tie ratai auga ir sluoksniuojasi, apsivynioja ir kuo toliau, tuo sunkiau ištrūkti. Rasti išėjimą. Savo labirituntuose pasiklydę nieko nematom. Iš šalies pažiūrėjus atrodo taip paprasta, akivaizdu - va išėjimas. Elementaru, kaip vaikiškoje galvosukių knygelėje "padėk pelytei rasti kelią iki sūrio". Bet kai pats esi tame labirinte, nematai vaizdo iš viršraus.
Tokie mano rytiniai pletkalai.
Reikės nusipirkti dar sausainių.

foto: Antonio Perrone Torkio

 
Gerai tiems karžygiams ir Ivanuškoms kvaileliams, kai joja joja ir akmenį prijoja, o ant akmens parašyta, kas bus pasukus į kairę ar į dešinę.
Man tokie akmenys nepasitaikė. O kartais norėtųsi.
Gal tokiais atvejais, kai norisi patarimo, geriausias "neviršyk greičio".

Jūs kur kas mažiau jaudinsitės dėl to, ką apie jus galvoja kiti žmonės, kai suprasite, kaip retai jie tai daro.

/David Foster Wallace/

 
Įdomus vis gi nepažįstamų žmonių virtimas pažįstamais. O pažįstamų - draugais.
Atsiranda žmogus iš niekur. Gyvenai gyvenai nieko neįtardama apie jo/jos egzistavimą. Ir vieną dieną ateina. Susižvalgom, pasilabinam, apsiklausinėjam. Apsikomplimentinam. Pasikeičiam kontaktais. 
Viskas, kaip priklauso. Toks žmogiškos pažinties ritualas. Šunys apsiuosto vienaip, žmonės - kitaip.
Kartais pirmas susitikimas būna juokingas. Kai kurie žmonės jaudinasi. Keistai juokiasi. Nervingai dairosi į šalis. Paskui atsipalaiduoja. Ir tampa savimi. Pradeda kūprintis, kasytis ir ražytis.
Pažintis vystosi. Atsiranda bendri juokai, suprantami tiek dviem žmonėm. Pasivaikščiojimų vietos, pasisėdėjimų vietelės.
Ir taip žmogus tampa draugu, gyvenimo dalimi.
Su miestu taip pat kaip ir su žmonėmis.
Atvažiavau. Apsidairiau. Aplankiau populiariausias vietas. Pradžioje tokia mandagiai turistinė pažintis. Apsikeitimas komplimentais ir kontaktais. Vaikštai po miestą ne viena, kažkas rodo, pasokoja, tarpininkauja.
O tada pradedi vaikščioti savarankiškai. Pradedi orientuotis gatvėse. Atrandi parduotuves, kavines, pabus. Ten skanu tai, o ten jauku. Atrandi nepopuliarias, mažai kam žinomas vietas. Pradedi pastebėti kaip miestas keičiasi. Kažkas užsidaro, vienos parduotuvės vietoje atsidaro kita. Pražįsta, nuvysta.
Eini gatve - netikėtai sutinki pažįstamą. Tai reiškia, kad jau miestas ne svetimas. O kai vietiniam mankuniečiui, čia gimusiam užaugusiuam parodai nežinomą vietelę - pasijauti tikrai sava. Atvažiuoja draugai iš kito miesto - ir jau pati vedžioji, pasakoji, pažindini.
Taip miesta po truputį iš nepažįstamo tampa pažįstamu. O paskui ir draugu.
Ir dar įdomiau, kad žmonės, tie, atėję iš niekur susilieja su miestu, gatvėmis, kavinėmis, pabais. Ir tampa viena didele draugiška būtybe.