Pažįstamas pasakoja:
- Buvau penktadienį Copacabanoj (klubas toks, ten renkasi mėgėjai pasitrinti viens į kitą salsą šokti). Stoviu su draugu šnekuosi. Ateina dvi girtos mergos su vienu  biču. Girtut gitutėlės, vos ant kojų laikosi. Ir liesos liesos. O girtos. Prie visų lenda, šokt kviečia. Na kaip kviečia - už rankos griebia ir traukia. Kur su tokiom šokt - vos pastovi. Ir labai liesos. Draugas sako - turbūt bulgarės. O aš sakau - ne, rusės. Nes kūdos labai. Paklausėm - iš Lietuvos.
Ir kažkaip net nenustebau.
Aš tai neliesa. Gadinu įvaizį.

foto: Lalo De Almeida

Drįstu spėti, kad skaitytojų susidomėjimas mano kaimynų tema susijęs su žiūrėjimo per rakto skylutę efektu. Nors tai ir yra viena iš interneto funkcijų - raktoskylutizmas. Ir negerb. feisbukas  - parodyti savo gyvenimėlį su šypsena veide ir į svetimą paveizėti su visagaliu laiku kumštyje. Ir blogai irgi iš to paties gulbių ežero - vojarizmas ir ekshibicionizmas du viename nuo pleiskanų.
O aš ir džiaugiuosi ir pilu pamazgas ant dobilėlių trijulės. Nors tokiems dobilėliams pamazgos nebaisios.

Teisybės dėlei reiktų juos šiek tiek reabilituoti. Vaikiai neblogi, geros dūšios. Reabilituojasi? Šiūkšles išneša. Čia toksai gana didelis pliusas - mano tarybinė vaikystė traumuota šiukšlių nešimo. Berods 6 valandą atvažiuodavo į kiemą baisiai pypsėdama ir dardedama pragaro šiūkšlių mašina. Tas garsas - blogiau už dantų gražto zyzimą. Tokiu pypinimu kels mirusius Paskutinio teismo dieną. Kad visi visi prisikeltų - kurti, kreivi, narkoleptikai ir šiaip  -įskaitant neandertaliečius ir australopitekus. Galima netgi ir tiranozaurus rex, prie kompanijos, kad smagiau būtų.
Tas šiūkšlių mašinos baubimas... Jei oras geras - jau be 10 šešios visi kiemo vaikai ir keletas suaugusiųjų, kuriems tą dieną nepasisekė ir tenka patiems nešti tą žalią arba mėlyną, na labai retai juodą kibirą su balta rankena stovi krūvoj prie trečios laiptinės su tais mėlynais, žaliais, retai juodais kibirais rankose. O jei oras blogas - stovi prie lango ir lauki, kada įsuks. Jau girdi - pypsi kaimyniniuose namuose. Ir tada bėgi su kibiru mėlynu. Mėlynas virtuvėje, žalias - tualete.
Ten jau apie mašiną grūdasi nelaimingų vaikų ir nesėkmingų suaugusiųjų minia. Lėtai nuleidžia konteinerį - va čia ir jėzusmarja, va čia ir vaikystės trauma - lėtai nuleidžia šlykščios fatūros nehigieniškos spalvos konteinerį ir iš jo kala nenusakomai bjaurus nerūšiuotų šiukšlių tvaikas. Greitai, sulaikius kvėpavimą, pasistiebus ant pirštų galų nieko nematydama ir stengdamasi savamoksliškai medituoti atitolstant nuo nešvarios realybės - išverti kibiro turinį į tą baisųbaisųbaisų konteinerį. Ir negana fizinio pasišlykštėjimo. Visa tai buvo lydima moralinės kančios. Man buvo vaikiškai gėda. Buvau gana drovus vaikas. Deklamuoti eilėraštį Seneliui Šalčiui prie eglutės apsirengus baltu merliaus sijonu, rūpestingai mamos išsiuvinėtu blizgučiais ir popierine karūna, nuklijuota smulkia smulkiai sudaužytais eglutės žaisliukais - labai gražu, blizga - man buvo siaubas. Norėjosi prasmegti po žemėm ir tapti nematoma, negražia, be blizgučių, kad Senelis Šaltis nelįstu su savo barzda ir, kad nereiktų nieko niekam deklamuoti... Šiukšlių nešimas buvo sušvelninta snieguolės arija. Kiemas atviras. Visi ten grūdasi. Reikia su visais sveikintis... Buvo baisu. Neklauskite kodėl. Scenos baimė?. Tik labai nehigieniškos, smirdinčios scenos baimė. Pagedusios bulvių lupenos ir svogūnų laiškai... O dar atsimenate kas? Ant kibiro dugno patiestas laikraštis, kad šiukšlių syvus sugertų. Ir kratai kibirą, o laikraštis prilimpa prie dugno. Šlapias ir beee. Daužai į konteinerio kraštą - bam bam bam. Ir visi taip. Padaužo, pažiūri - ar viskas iškrito? O ten dar prilipusios lupenos ir laikraštis... O šiukšlininkas jau nori važiuoti į kitą kiemą. Ir palengva pradeda kelti konteinerį aukštyn. Atsilikę kratytojai dar bando spėti išmesti paskutinę atlieką. Kylančio konteinerio džergimas ir dardėjimas... Jis pasislepia mašinos įsčiose. Ir nuvažiuoja barškėdamas į kitą kiemą, kur jo laukia dar vienas pulkelis žmonių su kibirais...
Drįstu spėti, nepaisant šito darbo bjaurasties - vis gi šiukšlių mašinos vairuotojas nekažinkoks estetas ir gurmanas, kvapai jam nosies nerietė - man vis gi kyla mažas mažas įtarimas - kad šis darbas jam sukėlė profesinę didybės maniją. Tik pagalvok - tiek žmonių manęs laukia. Profesoriai - ir tie, stovi kaip styga, su kibiru rankoje. Laukia visus darbus atidėję. Man pyptelėjus - lekia laiptais žemyn. Ir grūdasi. Mano valdžioje konteineris. Noriu nuleidžiu - noriu pakeliu. Ir nė sekundės ilgiau. Nespėjai, pone docentai - pats kaltas. Neškis savo silkės skardinę namo. Visi prieš mane lygūs. Visi laukia. Visi mano valdžioje. Va-ha-ha-ha-ha!!! - demoniškas juokas. Taip savo vaizduotėje regėjau šitą blogio, smarvės ir prievartos įsikūnyjimą
Atsimenu, tada su drauge svajodavome - kaip būtų fainafaina, jeigu nereiktų šitų kibrų kratyti. Paskui juos juk dar ir plauti reikia. Nors tai darydavo mama. Bet vis tiek - kaip būtų fainafaina, jei vietoj šitų bjaurių kibirų būtų maišiukai. Užrišai - išmetei. Ir viskas.
Ir tai įvyko - atsirado šiukšliu maišai!!! Tie, kam neteko nešti šiukšlių kibirų - neįvertins šito civilizacijos stebuklo.
Kažkiek laiko dar važinėjo ta mašina. Į ją jau atžagaria ranka mečia maišą ir nerūpestingai nueidavau šalin. O paskui pastatė tris dailius konteinerius - ir pypsinti kančia pasitraukė iš mano guvenimo.
Bet vaikystės trauma liko.
Ne, scenos baimės nebeliko. Kaip ir nepažįstamų žmonių baimės. Dabar tik duok man paplepėt. Palikite drovius vaikus ramybėje - išaugs patys ir šnekės, ir deklamuos jei reikės. Ir šypsosis, ir žavės aplinkinius. Viskam savo laikas.
O šiukšlių nešti nemėgstu iki šiol.
Todėl mano liurbiai turi vieną didelį pliusą. Jie išneša.

foto: Lalo De Almeida

Šiandien susirietus juokiausi iš Kriso. Kvatojau iki negalėjimo.
Reikia priminti, kad Krisas asmuo keistas. Ant nosies Krisas dėvi akinius juodais rėmais. Ir žiūri iš už stiklų nepatikliai. Žiūri ne į akis. Priešingai - akių kontakto vengia. Pokalbį palaiko įsistebeilyjęs į monitorių ant kelių ar šiaip - į šviesų rytojų. Per šiuos 5 mėnesius bendro sugyvenimo nė karto mūsų žvilgsnis nesusitiko. Maniškis iš įpročio bandė paliesti jo akių vyzdžius, bet jo žvilgsnis kiekvieną sykį vikriai paspurkdavo ir žvelgė 90 laispnių kampu į šoną. Todėl jam labai nesmagu, kai aš bendrame kambaryje suku lanką - žvilgsniui tenka šokinėti kaip hyperaktyviam nindzei - vengiant kontakto ne tik su mano žvilgsniu, bet ir su klubais.
Krisas nemėgsta fizinio kontakto. Žiemą, kai namie buvo šaltoka, kaip įrodymą, kad reikia įjungti boilerį visiems demonstravau savo rankų šaltumą. Va, žiūrėk - paliečiu Džo ranką savo ranka - šaltos. Labai šaltos. Va, žiūrėk, kokios mano rankos šaltos, paliečiu Kriso plaštaką - Krisas atšoko, kaip elektrinį ungurį palietęs. Ne, ne nuo šaltumo, o nuo prisilietimo. Taip - ufff, feee, beeeu...
Krisas nepatogiai jaučiasi eidamas į dušą. Į dušą jis eina vilkėdamas sportinius marškinėlius - nežinau, kodėl mūsų kalbininkai maikę/t-shirt vadina sportiniai marškinėliai - dauguma jų niekada gyvenime nepaliečia prakaituoto sportininko kūno, taip ir miršta ant visokių ištežėlių - vilkėdamas sportinius marškinėlius ir rankšluostį alia sijonas. Vonia antrame aukšte. Kaip ir mano kambarys. Išeinu iš kambario - laiptais šliaužia Krisas. Vilkėdamas jau žinote kuo - be akinių, kaip žinote - judais rėmeliais. Šliaužia prisispaudęs prie sienos - delnai iškelti pečių aukštyje - slenka siena. Tokia - hande hoch, nežudykite manęs - poza. Pridursiu - laiptai kaip laiptai. Standartiniai laiptai. Su turėklais. Netgi tamsoje nereikia šliaužti, prisispaudus prie sienos. Žiūriu į jį ir jaučiuosi kaip mėgėjiškame siurrealistiniame kine. Ir galvoju - gal sanitarų brigadą iškviesti? Labas, sakau. Krūptelėjo. Jis dažnai krūptelėja, mane netikėtai pamatęs...
Suma sumrarum - Krisas vengia akių kontakto, Krisas nemėgsta fizinio prisilietimo, Krisas mėgsta šliažti palei sieną ir šiaip mano kūnas jį konfūzina.
Kartais Krisas būna geras. Grįžęs iš Velykų pas tėvus pasidalino šokoladiniais saldainiais.
Šiandien - beldžiasi kažkas į mano duris. Prašau, sakau. Durys atsidaro - pasirodo ištiesta ranka su flap jack - toks angliškas saldėsis avižinis, skanu. Paimu iš rankos. Ačiū, Krisai. Buvau pas močiutę, sako, davė visą dėžę. Ačiū, Krisai, pažiūrėk, kokias lentynas nusipirkau. Neblogai, tiesa? Aha. O kas ten per nuoga merga nuotraukoj?
O nuotrauka - iš jaunystės. Nida. Naglio rezervatas. Aš ant smėlio sėdžiu. Rankas kojas sukryžiavus - atrodo kaip nuoga. Gražu. Bet nuogo tik rankos ir kojos. Na ir šlaunys ten šiek tiek...
Klausia linksmai - O! O kas ten per nuoga merga nuotraukoj?
Aš.
O JĖZAU KRISTAU!!!!
Užsidengė akis ir pabėgo laiptais žemyn.

Man nepatinka laukti.
Aišku, galima ir nelaukti. Bet aš nemoku laukimo nustumti už.
Laukiu savo lentynų. Net nežinau, kaip lietuviškai tai teisingai vadinasi - kai apačioj durelės, o viršuje penkios lentynos. Etažerė? Yra tokie mistiniai aristokratiškų baldų pavadinimai kaip servantas, sekreteras, bufetas, šifoneras, triumo... Vienas indams, kitas popieriams, trečias velniaižininokam. Pas mane viskas daug proletariškiau - spinta, stalas, lentynos. Viskam, kas telpa. Kas netelpa - dėžėse po lova.
Laukti. Atveš. Tarp devynių ir dviejų.
Nepatinka man laukti.
Ir yra yra, ką veikt belaukianti, visada yra, ką veikti. Bet pirmoj vietoj laukimas. Jis užgožia visas apatiškas iniciatyvas.
Ir tai netgi ne pasimatymas, o tiesiog lentynos. O gal etažerė.
Nusilakavau nagus. Kas lentynoms sudaryti gražų pirmą įspūdį?
Nepatinka man laukti.
Jau ir kaimynai atsikėlė. O aš laukimo įkarštyje išlaužiau turėklų stulpiuką. Jis pats išlūžo nuo mano energijos viesulo. Kad tą energiją teisinga linkme. Ten kur reikia daryti. Bet ji tik sugeba turėklus laužyti ir tirpdyti mano susikaupimą.
Oooooo!
Atvažiavo.
Kiekvienas naujas baldas man sukelia vidinį renesansą.
Jūs tik pagalvokit - aš dabar turiu penkias tuščias tuštetėlaites lentynas! Ir dar už durelių erdvę talpą! Kiek ten visko tilps, kiek ten visko tilps!
Yra toks angliškas žodis "hoarder" - tai aš iš šitos linksmos diagnozės. Karoliukai, medžiagiukai, skuduriukai, kankorėžiukai, nebaigti darbeliukai. Todėl niekada man lentynų nebus per daug.
Einu darbus daryti. Ne, pirma važiuoju į banką, bo tokia protinga Sedova užsiblokavo banko kortelę neteisingais pinkodais. Vieni neskalndumai per ją. Maža to, kad hoarder, tai dar ir kiaura galva. Kaip man su ja nelengva.

Žmonės, kurie nejuda, nepastebi savo tikslų.

/Rosa Luxemburg/

Būti užsiėmusiu neužtenka: tokios būna ir skruzdėlės. Klausimas tame, kuo tu užsiėmęs?

/Henry David Thoreau/

Jūs nieko nežinote ir niekada nesužinosite; jūs žinote ir sužinosite tik tai, ką jums norės parodyti.
/Henri de Toulouse-Lautrec/

Kiekviena daina baigiasi, bet tai nėra priežastis nesimėgauti muzika.

/Anonimas/

Praeitą savaitę pas mus buvo incidentas. Na, visas gyvenimas su šitais liurbiais yra vienas ilgas incidentas. Bet tą dieną buvo toks visapusiškai koncentruotas incidentas, pabrėžiantis liurbių santykį su aplinka.
Čai reikia pridurti, kad orkaitė pas mus prasta. Reikia paspaudus apie 30 sekundžių laikyti kol ten toks metaliukas parauduonos - tada degs. Jei atleisti mygtuką iki pilno metaliuko galiuko parodaunavimo - užges. Ir šiaip - šonas šyla, šonas dega. Todėl aš mažai šitą įrenginį naudoju. Turiu tokia gilią alia wok keptupę, kurioje labai gerai kukinti visokius makalus.
Kaip minėjau anksčiau, Krisas valgyt nedaro. Maksimum - išsiverda tortelinius ar ant nuvogto aliejaus išsikepa kiaušinienę su bekonu. (Todėl aš aliejų slepiu už sausų pusryčių dėžių. Tik tssssss...) Krisas netgi deklaravo, kad nemėgsta daržovių ir vaisių. Bet mano makaronus su daržovėm kapoja su dviem pakartojimais.  Chaliavno acto saldumas įrodytas.
Filas orkaitėje kepa visokius pusfrabrikačius, o Džo ją naudoja praktiškai kasdieną. Nes jo biudžetinis racionas susideda 50% iš vištos. Vištą jis negailestingai pjauną per pusę ir kepa. Kita dietos dalis - ryžiai su gungo žirnias. Vieną kartą jis manęs klausia - gal turi skardinę gungo pupelių? Pažiūriu spintelėje - ne, tik black eyed peas, na pupelės tokios - baltos su juodom dėmelėm kaip akytėm. Oi ne, sako Džo. Aš jų nevalgau. Kodėl? - klausiu. Man nepatinka grupė "Black Eyed Peas" ir visa pop kultūra, kurią jie atstovauja. Ir vsio - neėmė iš principo. Pupelės, tai jugi, nekaltos. Bet ne, pasakė ir gipsas. Rūkymo ir alkoholio vartojimo nutraukimą jis skelbia kas savaitę. Net elektroninę cigaretę nusipirko nosies krapštymui. Džo principas nepalaužiamas tik juodaakių pupelių atžvilgiu. Jos didenis blogis, nei svaigalai ir rūkalai.
Prieskonių aš neslepiu už kukurūzų dribsnių dėžių nes už jų visko nepaslėpsi, todėl jų atsargos senka akyse. Jūs nepagalvokite, kad aš kokia buožė nedrauginga, bet, gerb. publika - vis gi ateina kažkada ir neribotam dosnumui galas - kai naudojama tik iš mano dėžučių ir niekada net į vietą nepadedama (čia turi būti atkišta apatinė lūpa ir graudulingai išriesti antakiai). Daugiau niekada gyvenime jokiems kaimynams nesakysiu: oi, žinai, sūrio tokį didelį gabalą nusipirkau, vaišinkis, feel free. Džo ir pasijaučia labai free, per 2 dienas suraito visą gabalą, palikdamas man kūbinį centimetrą. Taip ir su prieskoniais - kažkada pasakiau - va, aš daug prieksonių turiu, jei reikės imk. Tai buvo suprasta tiesiog - savo prieskonių įsigyt nereikia.
Dar Džo gamina troškinius. Jie visi vienodo skonio ir spalvos. Geltoni nuo ciberžolės. Retsykiais šiek tiek raudonesni nuo konservuotų pomidorų. Bet vyrauja geltona spalva kaip saulė. Kartais troškinys vadinasi "korma" - jeigu įmeta kardamono, jei be kardamono - Jamaikietiškas troškinys. Jei paraudoninti, tai šiaip, "karis", neisigilinant į niuansus. O skonis visada tas pats - sukeitus dėmenis vietomis suma nesikeičia. Bet troškinius reikia makaluoti, o vištą pabarstei, įkišai - ir viskas. Todėl kepta višta nepakeičiamas Džo dienos patiekalas.
Čia tokia įžanga ilga. Seniai apie liurbius nerašiau, dūšią išliejau ant interneto. Internetas didelis, sugers.
Vieną dieną, būnu aš savo kambary. Svilėsių kvapą pajaučiau, bet mano uoslė jautri, visada jaučiu, kas kvapnaus namie vyksta. Ir staiga pypypyyyyp - priešgaisrinis aliarmas. Išbėgu iš kambario - dūmais kamuoliais, akis graužia, nosį graužia. Džo ant kėdės lipa aliarmą išjungti. Nekenčiu, šitų aliarmų, sako. Aš bėgte langus, duris atidaryti. Kas čia darosi, kas čia darosi?! Džo jau rankose laiko lėkštę su savo pusvište. Ramus, nusiteikęs užkasti. Kas čia dega? Kodėl dūmai? kudakuoju aš. O Džo į tai - višta apskrudo. Ir nuėjo valgyt.
Aš žemyn - Krisas sėdi ant savo šventos sofkutės. Su kompiuteriu ant kelių. Kaip visada. Kaip nieko nebuvę. Budos ramybė. O livingrumas sujungtas su virtuve, net durų nėra. Aš langus darinėju, vėdinu. Atidarau orkaitę - o ten siaubas siaubingas. Riebalų pridegusių sluoknis tooooks, kad tik greitai uždariau ir rankas nusiploviau.
O Džo ramiai "višta apskrudus" ir tiek žinių. Krisas net nepajudėjo. Būtų gaisras - taip ir liktų sėdėti ir užtrokštų dūmuose. Kartais atrodo, kad jis jau šaknis į ta sofkutę įleidęs. Manau, praeitam gyvenime jis buvo tinginys - kabojo ant šakos apaugęs dumbliais ir mąstė apie gyvenimo prasmę. Todėl, už išmintį, šiame gyvenime gimė Kriso kailyje. Tik reinkarnacija nepagalvojo, kad jis žmogumi visai būti ir nenori. Tikiuos, kitame gyvenime jis bus kerpė. Labai laiminga kerpė. Kurios niekas nejudina.
Šitas incidentas jau pasikartojo 3 kartus. Scenarijus tas pats. Aš darinėju langus, kerpė sėdi, Džo džiaugiasi apskrudusia višta.
Sakau jam - orkaitė riebalais prisitaškiusi, nuo tavo vištų, išplauti reikia. Taip, sako, reikia. Tai mes išplausime kokią dieną. Mūsų name yra toks mistinis "mes". Tie "mes" niekada nepasirodo. Todėl daug dalykų taip ir stovi. Lemputė perdegė. Tai, kas čia tokio, reikia nupirkti. Mes nupirksime ir įsuksime. Anot Filo. Taip ir nėra lemputės. Aš tų "mes" nepažįstu todėl tai, ko man reikia pasidarau pati.
Reikia užbaigai kažkokį apibendrinantį sakinį gražų ir prasmingą. Bet nesugalvoju.
Iš kur jie tokie atsiranda?

Vaizdas pro mano langą šiandien.

Ateina vasara.
Top top top.
Po lietaus švelniai drėgna. Medyje paukščiai lesa pernykštes uogas. Einant po medžiu linksmai nupurto ant galvos lietaus likučius.
Mančesteryje beveik visada lyja. Nestipriai. Bet užtat ilgai. Krapnoja, lynoja. Metų laikai beveik nesiskiria vienas nuo kito. Tik kvepia skirtingai. Dabar kvepia vasara.
Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad Mančesteris ne veltui čia įsikūrė. Ne, ne todėl, kad mančesteriečių protėviai buvo lietaus garbintojai - ilgai, labai ilgai čia buvo niekam neįdomus miesteliūkštis. O paskui 19 a. pradžioje sugriaudėjo industrinė revoliucija - išaugo medvilnės fabrikai. Mančesteris tapo pirmu industriniu miestu. Netgi gavo pravardę - Cottonopolis (Medvilnopolis). O tais laikais verpti medvilnės siūlus reikėjo drėgmėje - kitaip siūlai trūkinėjo. Sausose vietovėse verpyklose pylė ant grindų vandenį drėgmei palaikyti. O tada sako - va, pala, yra toks drėgnas miesteliūkštis, kaip jis ten, Mančesteris. Eime tenai, ten drėgna, gerai. Imam medvilnę. Kanalus iškasim, no problem. Taip, savo klimato dėka Mančesteris pavirto į medvilnės sostinę.
Indurstrinėje eroje tai atrodė maždaug taip:

William Wyld, Manchester from Kersal Moor, 1852

Darbininkus skriaudė ir išnaudojo. Atsirado profsajungos ir Karlas Marksas. Taip taip taip. Čia jis susitiko su Engelsu ir labai jaukioje senoje bibliotekoje, sėdėdami ant palangės dūmojo marksistines dūmas. 

O paskui fabrikai visiems atsibodo ir juos perdarė į butus ir ofisus.

Kodėl dabar žmonės gyvena drėgname Mančesteryje, juk ne siūlų verpti čia važiuoja visokios Sedovos iš pakankamai lietingos Lietuvos? Turi jis savo sunkaus industrinio šarmo. Ir šiaip, geras tas mūsų Mančesteris.

Medžiai gražiai žydi. Paukščiai gražiai čiulba.

Iš tikrųjų aš tik vaizdą pro savo langą parodyti norėjau, Gražu šiandien.

Cha cha cha.
Labai vyriška taktika. Dar padeda "prašau, nepyk, aš idiotas" arba "taip, atsiprašau, aš nesu tobulas. niekas netobulas. bet aš pasistengsiu".
Cha cha.
O mes darome taip:

foto: Jacques Henri Lartigue 

Laikinai einantis berniuko pareigas labai moka sakyti savotiškus komplimentus.
Vakar - Tu graži. Ypač kai šypsaisi. Kai tavo lygūs dantys dominuoja veide. Gražu.
Čia komplimentas.
Mano laki vaizduotė iš karto nupiešė veidą, kuriame dominuoja dantys...
Ūūūūūūūūū!

Vakar man kaktelėjo dar vienas metas.

Diena kaip diena.
Tik buvo vienas įdomus momentas.
Išėjau pavedžiot šunis - mano trečiadieninis darbas. Atėjom į tokį parką - pievą. Deizei gerai kojas pramankštint, kad mažiau namus niokotų. Nors niokoja ir niokos. Tiesiog smagu žiūrėti kaip ji laksto, tarsi išprotėjusi petarda.
Šilta, vieversėliai ulba, tolumoj ūžia autostrada. Gera. Lengvai padūmavęs dangus. Ramybė.
Ir čia mane apėmė keistas džiugesys. Norėjosi šokinėti. Rankomis mojuoti. Tarsi kažkokia jėga iš vidaus kėlė aukštyn aukštyn aukštyn. Ta jėga netilpo manyje.
Ir šokinėjau. Ir rankomis mojavau. Aplink šokinėjo ir uodegomis mojavo šunys.
Tada pažiūrėjau į laikrodį - 13:10. Aš prieš penkias minutes gimiau. Maskvos laiku 16:05.
Gal čia tikrai atėjimo į šį pasaulį atgarsiai?

Sudaužiau parduotuvėje medaus stiklainiuką. Tik -bam!- tirštas medus - neišbėgo.
Ir iš karto per garsiakalbį "staff announcement!" - negi jie ten prie kamerų tikrai sėdi prilipę ir laukia daužytojų? Kai taip garsiai apreiškia apie mano kerėplumą nejauku pasidaro po visamatančia apsaugos akim. Jau galvojau iššoks vyrai juodais drabužiais arba bent jau koks storas apsauginis ir vienu spyriu deportuos už parduotuvių niokojimą. O tik atbėgo miela mergina su šluota ir šypsena. Nors imk ir daužyk į sveikatą.
Nusibraukiau lipnius pirštus į džinsus ir paėmiau sveiką stiklainiuką.
Šukės laimę neša. Medaus šukės turbūt dar veiksmingesnės.
Reikia pirkti loterijos bilietą.

Nori padėti vaikui - daryk kartu su juo.
Nori padėti suaugusiam - paašikink jam kaip daryti.
Nori padėti seniui - padaryk už jį.
Nori padėti Meistrui - pasitrauk ir netrukdyk.
Nori padėti kvailiui - pats kvailys.

Nežinomas autorius.
 
 

Atsibudau. Saulėta. Išeinu iš kambario - keistai nesmirdi. Susimąsčiau. Keista.
Mano kamario daurys prie pat Džo durų. Po penktadienio nakties, beje, kaip po bet kokios kitos nakties pro durų pyšius skverbiasi tabokos dvokas - beveik poezija. Jo kambarys mažesnis už mūsų vonią. Kambariu to ir nepavadinsi. Todėl į mano piktus komentarus apie jo skleidžiamą smarvę Džo graudulingai atsako - šitas kambarys - tai viskas, ką aš turiu. Kurti muziką ir rūkyti - mano vieninteliai džiaugsmai. Tai viskas, ką aš turiu...
Per pusę sekundės apvedu žvilgsniu kambarį, tuos du kvadratinius metrus ir čiužinį ant grindų vietoj lovos, medžiaginę spintą su užtrauktuku... Porą suplyšusių batų. Ir trumpai akimirkai pagailsta šito Brisiaus. Nors iš kitos pusės - jam nieko daugiau ir nereikia. Jam nereikia lovos ir padorių batų. Jis ir žiemą, ir per lietų vaikšto su medžiaginiais bateliais guminiu padu. Per lietų kartais ant kojinės užsimauna oranžinius Sainsbury's maišelius. Iš dar kitos pusės mane žavi žmonės su minimaliais poreikiais. Materalus pasaulis jiems neaktualus.
O jūs negalvokit. Jis buvo netgi susižadėjęs su mergina. Brazilė ar Kolumbietė. O gal Argentinietė. Sakė graži. Gal. Ir iš turtingos šeimos. Tik jinai jį mušė. O jis ją mylėjo. Ir ji mylėjo. Bet Argentinietiškai. O gal Braziliškai. Ir mušė. Ir ji netgi jį vesti norėjo. Bet jis suprato, kad jiems nepakeliui. Nes ji buvo linkusi į materialistinę gyvenseną - namas, kilimas, šaldytuvas, mašina. O jam viso šito nereikia. Jo kelias - su suplyšusiais batais.
Na, čia Džo versija. Aš iš viso negaliu vizualizuoti moters paveikslo, kuri jį imtų. Su visa smarve?
Nesmirdi jau kelias dienas.
Ir jo kambary tylu.
Tikriausiai jo nėra. Gal pas tėvus išvažiavo?
O gal kas atsitiko. O aš abejingai net nepastebėjau, kad žmogus prapuolė.
O kas jam gali atsitikti? Apvogti? Matosi, kad nėr ką. Sekso vergija - pffffff che che che... Organams - juokiuosi balsu.
Po mano grindim kosėja Krisas.
Lauke šviečia saulė. Eisiu į parką pasivaikščioti. Po to gal į kiną. Paskui pavalgyti. Mano kaimynams nežinomi džiaugsmai.

Mančesteryje gyvenu pusantrų metų.
Santykiai su šiuo miestu, kaip ir jausmai jam, auga ir keičiasi.
Todėl sugalvojau pradėti atakirą blogą skirtą Mančesteriui.
Gražių miesto fotkių pilnas internetas. Mano blogo tikslas, na koks ten tikslas, šiaip, parodyti miestą "mano akimis". Žinau žinau, "mano akimis" - bjauriai nuvalkiota frazė. Nors ir prieš nuvalkiojimą nebuvo ji daili.
Tiesiog miestas, kuriame aš gyvenu. Kurio gatvėm vaikštau ir į vitrinas žiūriu.
Another rainy day in Manchester.

 Meilės visiems.
Kantrybės. 

Aušra manęs kažkada klausė, ką aš galvoju apie šiuolaikinį meną.
Menas - bet koks menas, atskirai paimtas menas - yra gerai. Nėra blogo meno. Aišku, su viena išimtim - kol jis neperžengia gyvenimo visuomenėje taisyklių - netrukdyti kitiems - pvz. per garsiai grojanti muzika ar kitų žmonių nuosavybės niokojimas. Tai yra - viskam savo vieta ir laikas. Nesu tikra dėl meniškų genitalijų vaikams rodymo. Nors pati augau meno albumų apsuptyje ir nieko va. Arba gal ir ne visai nieko... (Pabrūžyju krumpliais kaktą). Khm. Kiek atsimenu meno albumose mane labiausiai domino, kodėl šitas dėdė Jėzus toks purvinas ir susivėlęs.

Nikolai Ge. Quod Est Veritas?

Kaip tam dėdei dešinėj nešalta sėdėti basam ant sniego. O mūsų albume dar buvo šio paveikslo išdidinti fragmentai. Plikos sušalusios kojos mane domino labiausiai.

Vasilij Surikov. Bajorienė Morozova

Labai buvo gaila strėlių subadyto švento Sebastiono. O apsiverkusi Marija Magdalena erzino savo patetiška demonstratyvia atgaila. O pati kažkodėl pusnuogė. Aha? Netikiu. 

Kurbė "Pasaulio kilmę" pamačiau šiek tiek vėliau, bet įpatingai manęs nesudomino, nei šokiravo. Kas čia tokio? Ant sniego sėdintis dėdė daug įdomiau.

 Gustave Courbet. L'Origine du monde

Tikriausiai geriau meną rodyti, nei apie kopūstus pasakoti. Aš žinojau, kad vaikai auga pilve. Tik ilgokai nesusimąsčiau, kaip jie iš ten išlenda. Įsivaizdavau, kad stebuklingai pilvas atsidaro ir kūdikis gražus, suvyniotas guli.
O kai pamačiau per TV tikrą procesą... va tada buvo šokas, kad iš ten, kur aš sisioju vaikas turi išlysti. Todėl geriau sakyti nuo pat pradžių tiesą. Be kopūstų ir gandrų. Net nežinau kas geriau - ar iš vis netikėti Seniu Šalčiu - ar jaustis apgautai ir nepasitikėti tėvais supratus, kad Senis Šaltis - kaimynas?
Na, aš čia kaip visada nenuosekliai.
Norėjau apie meną.
Menas, bet koks menas yra gerai. 
Kaimynas Džo kuria muziką. Man nepatinka. Sunkiai tą garsų kratinį galiu pavadinti muzika. Sėdi dienų dienom, tiksliau, naktų naktim priešais 2 monitorius. Rūko ir kuria. Pagroja man. Stebi veido reakcijas. Įdomu, sakau. Kitokia. Jo, sako. Daugiaplanė. Taip, sakau. Daugiasluoksnė. Sako, vargstu su šitu gabalu, niekaip negaliu pabaigti. O aš, tiesą sakant, nes nesuprantu, ką jis ten kuria. Garsų kratinys ir tiek. Bet, kažkam patinka. Apie chemines sąmonės būseną keičiančias medžiagas taktiškai nutylime.
Kurti yra gerai. Džo kuria muziką. Krisas žaidžia kompiuterinį žaidimą. Dwarf fortress ar panašiai. Jo nykštukus laikas nuo laiko kas nors ateina ir išžudo. Ir jis stato jų miesą iš naujo. Ar Džo kūrybos procesas tauriną jo sielą labiau nei Kriso nykštukų ganymas? Nežinau. Riaugėja jie vienodai netauriai. Bandžiau išvadas padaryti meno ir kūrybos naudai. Bet, matyt, netinkamus pavyzdžius pasirinkau. Khm...

Vienas dalykas, ko aš nesuprantu ir nevaizduoju, kad suprantu. Tai meno kūrinių kainos. Suprantu, kad milijonų žarstymas - tai kitas pasaulis, kitos žaidimo taisyklės. Tikriausiai turtingi dėdės ir tetos taip smaginasi ir tiek.
Štai Andreas Gursky nuotrauka, parduota už 4,338,500 JAV dolerių. Grubiai tariant beveik 12 milijonų litų.
Neklauskit manęs kodėl. Geriau ir savęs neklauskit.
Tai šiuo metu brangiausia nuotrauka. Čia daugiau.

Andreas Gursky, "Rhein II" (1999)

O kiek už šitus pinigus žmonių galima būtų išgydyti...
Menas yra gerai. Atskirai paimtas menas.
O viskas, kas šalia jo - ambicijos, šlovė, pinigai - patys suprantat. Ne visada atitinka tiesą.
Karalius dažnai būna nugas...

Velykų proga prikepiau bandelių. Kaip visada iš pusantro kilo miltų. Kiekvieną tokį kartą sau kartoju - kitą sykį užteks 1 kilo. Kad aš dar tiek lipinčiau, tiek kankinčiaus... Ir tą kitą sykį vis tiek galvoju - ai, darau iš pusantro, o tai dar per mažai bus...
Kadnagi mano galva paskutiniu metu visai kaip kopūstas, tai taip ir gavosi. Visą savaitę mintyse galvojau, ką pirkti. Nes švenčių savaitgalis, kas dirbs, kas nedirbs. Geriau šeimininkiškai - iš anksto. Kopūstus kilnojau, žiūrėjau - kad nesuvytęs, kad ne per didelis.
Šventę švęsti ir maistą ruošti nusprendėm pas draugę. Ateinu pas ją su kuprine pilna gėrybių - kraut lauk - kopūsto nėra. Skambinu draugui - nupirk kopūstą. O tai aš buvau įstitikinusi, kad nupirkau, bet turbūt tik mintyse...
Tada šildau pieną su cukrum ir aliejum. Mieles paleidžiu vaišintis. Visiems apskelbiu, kad nupirkau brangių lenkiškų miltų. Kad šalia buvo pigesni, bet aš paėmiau brangesnius, geresnius... Atidarau poką - pilu. O ten džiūvesėliai... Taip aš tą kaimyninę kalbą moku. Bulka tarta. Galvojau reiškia miltai bulkoms ir tortams, t.y. pyragams...
Skambinu kitai draugei - nupirk miltų.
Ateina miltai. Minkau tešlą. Graži, minkšta, puri. Uždengiu, rankas plaunu...
Ir čia daug daug keiksmažodžių - kiaušinius pamiršau.
Į suminkytą tešlą kiaušinį rankniu būdu įminkyti - yra darbo. Ir kiekis nemažas. Bet vilką kojos peni. Išminkiau.
Tešla nepyko, augo kaip ant labai laimingų mielių.
 Šį kart dariau tik dviejų rūšių - su obuoliais-bananais ir su kopūstėliais. Bandelės su kopūstais - mano mėgstamiausios. Tradiciškai rusiškos.
Kai šventė persirito į stalo žaidimų pusę - pusiau gulom pusiau miegojau.
Grįžus namo savo liurbiams sakau - va maišas bandelių, vaišinkitės į sveikatą. Saldžios ir su kopūstais. Jie griebė po saldžią. Kopūstai nesugundė. Pasivaipė dar - kopūstus pati valgyk. Nu ok.
Ryte atsikeliu. Įmetu sviesto gabaliuką į keptuvę - nėr skaniau, nei saldi arbata su ant sviestuko pakeptom bandelėm.. Žiūriu į maišą. Tik saldžios likę. Ir taip kuičiu ir taip - nėra. Nei vienos kopūstinės.
O vakare Džo švytinčiu veidu pareiškia - aš klydau. O tu buvai teisi. Su kopūstais - geros. Vieną iš smalsumo paragavau ir negalėjau sustoti. Taip visas ir suryjau. Nepyk. Negalėjau sustoti. Kitą kartą tu man prikepk tokių didžiulį maišą! Tik man!
Todėl ir sakau - kilo gali būti per mažai. Geriau pusantro. Ir tai visiems kliuvo, o man...

Velykų proga pabrango autobusų bilietai.
Kai aš atsikrausčiau į Mcr kainavo 11 svarų, paskui 12, štai dabar jau 12,5. Kur infliuojasi pasaulis?
Aš propaguoju vaikščiojimą pėsčiomis. Kartais netgi per lietų. Nes oro nepasirinksi.Ypač Mančestery. Nors yra ginančių Mcr garbę - ne, visai čia nelyja, ir nebjaurus oras, ir iš vis beveik sausa - kritulių iškrenta mažiau negu Anglijos vidurkis. Liko tuo įtikinti dangų.
Aš vis dar prastai miegu. Į ką daktaras filosofiškai atsako: sureguliuosim skyliaukę, susitvarkys ir miegas. Klausiu - kada. Na, žiūrėsim. Mes tave stebime. Gerai, sakau. O tai kaip man miegoti? Kai neišsimiegu aš pikta ir nelaiminga. Kai skydliaukė susitvarkys ir miegas susitvarkys. Ir nuotaika susitvarkys. Ir būsi laiminga. Aha, sakau. Bet miegoti man reikia dabar. Ir laiminga aš noriu būti dabar.
Klausimams atsparus daktaras mandagiai stumia mane iš kabineto. Ateisi po trijų savaičių, tada pakalbėsime. Kraujo tyrimą padaryk. Pažiūrėsim.
Kraujo tyrimai atkakliai rodo, kad skydliaukė į gydimą reaguoja ožkiškai. Tiroksino lygis aukštesnis, nei prieš gydimą.
Daktarėliai liepia ištiesti rankas. Paskui žiūri į akis. Na, žiūrėsim sako. Gal reikės radioaktyvaus jodo terapiją taikyti. Dar pažiūrėsim.
Kad tai išgirsti reikia laukti beveik valandą. Tas pats, kas ir mūsų klinikos. Tik kiekvieną kartą skirtingas daktaras. Ir mano taip vadinama byla prasideda "tokią tai dieną aš sutikau šią malonią 33 metų ledi". Perskaičiau akies kampeliu kol daktaras mąsliai kasėsi pakaušį. Tikriausiai čia standartinė forma, bet vis tiek malonu būti malonia ledi.
O tada dar pusvalandį lauki kraujo tyrimo. Kol laukiu bando kabinti žvitrus juodaodis. Duosi telefono numerį. Ne. Nustemba labai. Kodėl. Nenoriu. O jeigu aš tau savo duosiu. Man nereikia. Kodėl? Aš tau neskambinsiu. O gal parašysi, jei bus nuobodu? Man nebūna nuobodu. Bet aš tau duosiu savo numerį. Ne. Aš labai noriu, supranti, tu mane labai domini. Atsibodo, gerai sakau. Užrašyk ant popieriaus. (tik palik mane ramybėje). Nuėjo ieškot. Atkaklus koks. Grįžo užrašęs ant laikraščio skiautės. Tada atėjo mano numeriuko eilė. Seselė mane jau atsimena. Nors žmonės suvažiuoja iš visų apylinkių. Matyt, aš iš tiesų maloni ledi.
Skaičiau kažkur patarimus blogo populiarumui kelti. Mano blogas neturi tikslo kelti populiarumo. Tada tai būtų darbas. O jei tai būtų dardas - aš ieškočiau priežasčių jo nerašyti. Šio blogo paskirtis - būti neįpareigojančiu hobiu. Todėl dėl popiliarumo mes nesukame galvos.
Buvo vienas toks patarimas - peržiūrėkite, kurie įrašai susilaukė didžiausia populiarumo ir rašykite apie tai. Paskutiniu metu mano populiariausi įarašai yra apie tai, kaip aš nekenčiu savo kaimynų.
Bet praeitą savaitę autobuse sutikau buvusius kaimynus prancūzus. Va tada supratau, kas yra tikra neapykanta. Labai gailėjausi, kad neturiu kišenėje plytos arba kirvio kokio...
Šitų aš visgi nenekenčiu. Tiesiog jie tokie amebiški. Tokie niekam tikę. Tokie liurbiai. Džo dabar eina miegoti 6 ryto ir keliasi apie 2 po piet. Nusiskutęs barzdą Krisas vaizuoja, kad nuplauna skutalus. Bet aš perplaunu dar kartą.
Taip. Iš ryto nuėjus į virtuvę norisi verkti. Skambina lendlordas, ateis dujininkai tikrinti boilerio ir viryklės. Gerai sakau. Tik ten lėkščių kalnas. Ne mano. Nei viena. O berniukai miega. Anksti dar juk. Tik pusė pirmos.
Džo turi teoriją, kad kiekvienas turi teisę daryti su savo laiku, ką tik nori. Pvz. Krisas turi teisę nedirbti ir žaisti nykštukų pilį. Jo teorija sako, kad tokiems liurbiams abstrakti valstybė turi mokėti pašalpas. Ir kaip aš drįstu vadinti sveikus jaunus nedirbančius iš pašalpų gyvenančius žmones tinginiais ir liurbiais. Savo teoriją jis grindžia knyga "Teisė tingėti" ("The Right to be lazy"). Aš šios knygos neskaičiau, gal būt ji labai gera ir išminties pilna. Aš pati nesu kapitalizmo ir besaikio vartojimo bei nereikalingų daiktų gamybos šalininkė. Tačiau šita smagi trijulė skaito, kad kažkas kitas turi mokėti jų nuomą, kažkas kitas turi duoti jiems pinigų rūkalams ir gėralams, ir kažkas kitas turi suplauti indus ir nuvalyti veidaplaukius nuo kriauklės.
Mielos berniukų mamos - auklėkite bernus teisingai. Neleiskite jiems tapti liurbiais.