Nemokami kino bilietai striprina draugystę.
Vokietys sako - nori į vakare į kiną? Ką rodo? World War Z, mano mergina skaitė knygą, jai patiko. Kažkodėl pažiūrėjus į filmo plakatą aš įsivaizdavau karą su marsiečiais. Mano išsiblaškiusioje galvoje (vidinis žvėris višta) World War Z lengvu neuronų judesiu transformasi į War of the Worlds. O dar merginai patiko knyga - reiškia merginoms tinkamas produktas.
Nuo realybės neatitrukę žmonės tikriausiai žino, kad Z raidė pavadinime vis gi simbolizuoja ne Marsą. Keista. Zombius.
Zombių aš nemėgstu. Jie negražūs ir tiesiog baisūs. Baisūs dalykai man nepatinka. Pvz. sliekai ir šimtakojai. Ir Džo neplautos lėkštės. Visiškai nesuprantu mėgavimosi baime bet kokioje formoje. Man tai tolygu mėgavimusi skausmu. Žinau, kad yra mėgėjų... tačiau tai ne mano arbatos puodelis, kaip sako anglai.
Bet aš juk nežinojau, kur einu (vidinis žveris - avis).
Buvo baisu. Net kibirėlis ledų nepadėjo. Pulsas pakilo virš 150.
O vokietys tuo tarpu žaidė solitaire telefone. Į mano krūpčiojimus žiūrėjo su šypsena. Ir toliau dėliojo kortas.
Vis gi man filmas patiko. Tik liko klausimas - kodėl, kai žmogus po 7 sekundžių konvulsijų pavirsta į zombį - jo dantys momentaliai sugenda? Kodėl visų zombių dantys geltoni ir išpuvę?
Filmas ne kvailas, net gi ne tuščias.
Pagrindinė kinojuostos mintis, mano manymu - zombių epidemiją ar kitokią apokalipsę išgyvens tik drąsūs, stiprūs, vikrūs ir pageidautina charizmatiški bredai pitai. Todėl reikia eiti sportuoti ir visapusiškai lavintis. Juk aš nenoriu būti palikta už borto. Zombiška būtis labai nepatraukli, ypač sugedę dantys.
Dabar supratau siaubekų paskirtį  - akcentuoti fizinio pasirengimo ir ištvermės svarbą neprognozuotų situacijų atveju. Ffizinės kultūros populiarinimas.
Einu bėgioti.

Krisui reikia dėmesio.
Nepaisant atsiskyrėliško gyvenimo būdo - Krisui reikia dėmesio.
Mes bendraujame taip: Miau, sakau. Uu, labas. Sako Krisas. Kaip tavo diena? Klausiu. Eeeeh. Sako Krisas. Nuobodžiai. Tavo? Ir aš pasakoju savo dieną. Krisas žiūri į monitorių ant savo kelių. Į mano pasakojimą reaguoja pastabom - uuu, ėėė, aha, taip, hhhhh. Kartais pažiūri laimingo tinginio žvilgsniu, maždaug taip:

Ne, aš nenoriu asmeniškai įžeisti šito tinginio. Bet jis labai panašus į Krisą. Čia Kriso vidinis žvėris. Kiekvienas turi savo. Mano tikriausiai višta.
Nesu tikra, ar žiūrėdamas į monitorių jis klausosi mano pasakojimo. Eeech, uuūū ir naaa - nesukelia dialogo įspūdžio.
Tačiau.
Krisui reikia dėmesio. Atsikėlęs ar grįžęs po retų išėjimų į platųjį pasaulį, perėjęs per slenkstį jis pradeda garsiai demonstratyviai kosėti, krenkšėti ar tiesiog mauroti. Man kažkodėl atrodo, kad taip mauroja briedžiai, tik nelabai vykę tokie. Toks egzistencinis ūūeeeerrr... tik ne per daug, kad neužsirauti. Briedis jo antrinis vidinis žvėris. Mano tikriausiai katė.
Kartais, jeigu mes kelias dienas nebendraujam. Jis šaukia - Ieva! Taip, tarsi kas atsitiko. Aš einu gelbėti Kriso. Jis užduoda kokį nelabai reikšmingą klausimą. Aš pasakoju. Jis žiūri į monitorių ir palaiko pokalbį - beee, taip, uhu. Atrodo, kad nesiklauso.
Kartą vakare, jau apie 11 val. grįžo iš parduotuvės. Trenkė durim. Šaukia - Ieva!!! Einu pažiūrėti kas nutiko gi - rodo kruvinas rankas ir smakrą. Išdidžiai sako - aš nukritau! Vertinu situaciją - negirtas. Kaip? Klausiu. Ėjau ir nukritau. Užkliuvai? Ne. Paslydai? Ne. Tiesiog ėjau ir nukritau. Va. Rodo kruviną smakrą ir nubrozdintus krumplius. Nuėjau į kiniečių teikavėjų - kinietė žiūri išsigandusi. Aha. Aš išreiškiau padorią susidomėjimo ir moralinės paramos dozę ir nuėjau miegoti.
Taip mes bendraujam.
Neištvėrusi, atsargiai pasiskundžiau Kriso draugams, su kurias kartais žaidžiu protmūšį apie jo nepadorius komentarus. Jie atsiduso. Palinksėjo. Ir atsiprašė už jo tokį elgesį.
Kartu diagnozavom jam depresiją. Atsidusom. Palinksėjom. Na, bet apskritai jis man patinka. Sakau. Taip, jis ir man patinka, sako Juri. Ir Ričardui patinka. Ir Pitui patinka. Mes jam tą sakėm. Bet... atsidūsta. Toks tas Krisas...
 

Vakar pažiūrėjau kinojuostą "Before midnight". Supratau, kad su kinoskoniu pas mane ne kas.
Gerai, kad turėjau haribukų ir butelaitį vyno. Kitaip būtu iš vis sunku žiūrėti tas neįdomias 109 minutes labai gero kino.
Kad kinas labai geras, sužinojau tik grįžus namo ir žvilgtelėjus į IMDb reitingus - visi 8,4. Tai yra daug. Palyginimui, man patikę "Side effects", "Trance" - tik 7,2.
Reiškia, gerą kiną žiūrėjau.
Tik kažkodėl taip nesijaučiu.
Na... Kino aprašymas bylojo "ramantinė drama". O realybėje - du žmonės pusantros valandos pykstasi pagal klasikinį porų pykimosi scenarijų. Ir joks čia jums ne Vudi Alenas.
Pykstasi neįdomiai. Nuobodžiai. Bet netgi ne sartriškai nuobodžiai, o banaliai nuobodžiai.
Vienintelis pliusas - pagrindinė aktorė Julie Delpy turi pilvą - tai pamatęs mano pilvas pasijautė geriau.
Na taip, tai pliusas - kad aktoriai normalūs, gyvi žmonės, ne holivudiniai barbinai, pagrindinė aktorė normali moteriškė - su pilvuku, raukšlėm, o ne anželinadžolinis džiūvėsis.
Bet net gi tai nepadėjo.
Nors ne. Ne tik tai. Dar patiko viena mintis iš šio filmo - kai po avarijos žmonės atsibunda po komos, visos moterys pirmiausia klausia - kaip mano vaikai, vyras, šeima, ar jie tvarkoj? kaip kiti žmonės, dalyvavę avarijoj? o visi vyrai, be išimties, pabudę iš komos pirmiausia žiūri žemyn, kaip jų pimpalas, ar tvarkoj, o tik paskui klausia, kaip šeima.
Ir dar patiko idėja parašyti sau laišką į ateitį. Pagalvojau, kad gal reikia padaryti - parašyti sau laišką, o atidaryti, tarkim, 40-ies. Įdomu gi. Kaip matai save po kažkiek metų, ko tikiesi, ką planuoji - ir kaip bus iš tikrųjų.
Bet apsikrai, kažkoks visiškas nusivylimas kinoseansu. Matote, kinas irgi yra menas. Kaip ne kaip. O iš meno kūrinio aš tikiuosi bent vieno iš šių aspektų - idėjos, sudominančios protą, emocijos, sukrečiančios ar paliečiančios mano jausmus, gero techninio atlikimo, kad matytųsi autoriaus įgudžiai ir įdėtas darbas. Aš ne godi, tikiuosi tik vieno iš jų. Nes šiuolaikiniame mene labai retai randu visus tris. Nors angliškai tai ir vadinasi trijų H taisyklė - meno kurinys turi turėti - heart, head, hands.
O šiame Before Midnight - anei dūdos, anei skripkos, anei pinavijo.
Moteršikė priekaištavo vyriškiui, kad jis kojinių nerenka, unitazo apsiusioto nenuvalo, o dar išvaževęs knygino pardavėją tratino, kai ji tuo tarpu dvinukes dukrytes viena maudė, migdė, maitino. Nevertina jis, kad ji kojines rinko! (Visi vyrai tokie.) O jis sako - na, aš juk tave myliu, myliu tave ir mūsų dvynukes, kaip tu nesupranti. Myliu. Atisdūsta. Eik į lovą, gana pyktis. O ji sako  - o aš tavęs nebemyliu. Ir trinkt durim. Išėjo. Tris kartus. Vyriškis padūsavo. O ką padarysi? Išėjo ieškoti, rado kavinėje. Bandė juokauti. Ji, aišku, vaipėsi. Na, tada jis sako - va, čia mano tikra meilė, tikriau nebūna. Nenori, kaip nori. Ji tada paverkė. Bet suprato, kad ai, jau vėlu. Pyktis atsibodo. Gerai, sako. The end.
Ir dėl to vera į kiną eiti? Aš ir pati duris trankyt moku...

Kaip save motyvuoti ką nors daryti?

O gi niekaip - likite šiknoj.

/Artemij Lebedev/

Aš supratau, kodėl aš taip raudojau dėl wordpresso išsidirbinėjimų - man nosyje išaugo pūslelinė. O jos klastingas augimas sukelia paaštrintą nelaimingumo jausmą.
Aišku, wordpresso nenoras daryti tai, ko man reikia - pakankamai svari priežąstis nubraukti dosnią moterišką ašarą, tačiau vis gi ne tiek, kad jaustis taip visai visai.
Išreiškiu didelę begalinę padėką Dainiui - kuris ištiesė pagalbos ranką.
Vis dėl to internetas geras dalykas. Atmetus feisbuko kačiukus ir niekaip su tavo gyvenimu nesusijusias pasaulio naujienas - lieka žmogiškas faktorius. Bobutės kalbančios apie žmonių susvetimėjimą - va jums klasikinė špyga - internetas suveda žmones ten, kur jiems reikia susivesti.
Apskritai, labai didelė mano įvairaus plauko prietelių dalis yra iš interneto. Ką be jo reiktų daryti? Kaip žmonės ieškojo anksčiau bendraminčių? Eiti į kultūros namus ar profsajungų rūmus? Ar klijuoti ant stulpo skelbimus - noriu išmokti vokiečių kalbą, eiti į žygius, kartu daryto parodas, intymo nesiūlyti?
Vokietys turi kortelę, su kuria filmai nemokamai. Šį kart Behind the Candelabra - salėje iš sąlyginio jaunimo mes (tie, kam iki 40), kiti garbaus pensijinio amžiaus atstovai. Filmas apie gėjus. Pagal tikrą istoriją. Maiklas Duglsas su pasimėgavimu vaidina seną eltondžoninį gėjų žvaigždę Liberači. Man patiko. Pensininkams irgi. Bet gal geriau žiūrėti be senelių.

Reiktų toliau krapštyti wordpressą. Savaitė labai greitai praeina. O šiandien einu į Didsburio menų festivalį. Nemokami koncertai ir meno dirbtuvės. Ir netgi nelyja.
Labai pavydžiu organizuotiems žmonėms. Tiems, kuriems planas yra švenčiau už dešimt dievo įsakymų. Mano planai savo dienas baigia užmaršty po stalu. Organizuoti žmonės - aš jums viešai pavydžiu. Bet vis tiek einu į menų festivalį.

Tai, kas tau nesuprantama, tu gali suprasti kaip tik nori.

/Chuck Palahniuk/

Gebėjimas gerai pasislėpti netenka prasmės, kai tavęs niekas neieško.

/Diane Setterfield/

-Jūs šypsotės, - pasakė jis,- Jūs toks ramus? Kodėl jūs nerėkiate?

- Aš rėkiu, - paprieštaravos Greberis, - tik jūs negirdite.

/Erich Maria Remarque/

Vakar vakare aš, raudodama upeliais, pasibeldžiau į Džo duris.
Džo sunerimęs klausia - kas atsitiko, Ieva?
Aš nekenčiu Wordpress'o! Man nieko nesigauna! Aš jaučiuos kaip idiotė!
Ir dėl to tu verki?
Taip, nes aš nežinau, ką daryti...
Einam, aš tau padėsiu, tik neverk.
Čia reikia pridurti, kad Džo, nors ir smirdi, bet vyrukas protingas. Jo galvoje šimtai intelekto koficientų eina iš proto nuo dyko buvimo. Savo muzikos kūrimui jis naudoja daug visokių programų per tris monitorius ir penkias dėžes su mygtukais, rankenėlėm ir svirtelėm.
Džo bandė mane gelbėti.
Neišgelbėjo.
Išeidamas tarė - atsiprašau, Ieva, aš nežinau, kaip tau padėti. Bet tu neverk. Tu ne buka. Jei man nesigavo, tai reiškia, kad tikrai reikia kviesti kokį nors tavo buvusį berniuką iš software developer padermės.
Berniukų kviesti aš nenoriu.
Teoriškai juk wordpress yra skirtas namų šeimininkėm ir Sedova turėtų pati sugebėti. Praktiškai man šiandien liūdna nuo pat ryto - pusryčiams suvalgiau 3 porcijas ledų ir nepadėjo.
O mano bėda tame, kad aš noriu gražaus permalinko. Pvz., ievasedova.com/blog, o man niekingas wordpressas duoda tik ievasedova.com/?page_id=4. O tas ?page_id=4 juk labai negražu. Kip gyventi su tokiu?
Mano draugas Polas, kuriuam 67 metai, davė man knygą Wordpress Web Design for Dummies. Ir tai nepadeda. Reiškia, aš dar blogiau, nei namų šeimininkė ir dummy...
Nebeturiu ledų.

Kaip kuklumo kupina mergelė, pasidariau išvadas, kad patinku Krisui.
Nes kitaip gi kaip gi?
Jeigu vyrukas tau pastoviai sako kandžiai bjaurias pastabas - reiškia tu jam slapta patinki.
Čia juk kaip vaikystėje - jei berniukas tave tampo už kasyčių, žnaibo ir prabėgdamas įspiria - tai meilė.
O Krisas nuo darželinokų netoli evoliucionavo - riaugėja, bezda ir keikiasi su tokia savimi patenkinta veido išraiška, kaip 5 metų vaikas, išmokęs žodį "šikna".
Per kovo aštuntą.
- Krisai, kodėl tu man nepasakei - laimingos moters dienos, Ieva.
- Todėl, kad aš čia nematau jokios laimingos moters.
Po atsitikimo Aldyje praeitą savaitę. Krisas sako:
- O gal Didsburyje yra prostitučių iš rytų europos?
- Khm, nemanau, kad aš panaši į prostitutę (turint omeny ilgą sijoną ir kuprinę).
- Na, ne visos prostitutės gražios.
Vakar, kalbant apie tai, kad aš eidama pasivaikščioti nenupirkau jam cocacolos.
- Aš tau gal atleisiu, po 20 metų. Nors tu jau būsi mirusi.
Ir t.t.

Autobuse už manęs sėdėjo du studentinio amžiaus vaikinukai. Vaikinukai kaip vaikinukai, džinsai, maikės, gobtuvai, sportbačiai...
Kalbėjo apie futbolo pasaulio taurę.
Sako - į Braziliją norėčiau nuvažiuoti, o paskui 2 metus nieko gero nebus.
Rusija - korumpuota, agresyvi šalis. Supranti, ką aš turiu omeny. Žinai Pussy Riot? Va. Ne, nenoriu ten važiuoti.
Ir Kataras. Kaip tokioj šaly iš viso gali būti futbolo taurė? Kaip jie planuoja žaisti per +50? Kaip jie ruošiasi vėsinti stadionus? Kiek energijos reikia išeikvoti. Visai apie ekologiją negalvoja, kad tik pasirodyti. Ir iš vis, aš nenoriu į seksistines šalis važiuoti. Kur moteris yra nuosavybė. Seksistai man šlykštūs. 21 amžiuje...
Norėjau atsisukti ir išreikšti savo gilią pagarbą gal netgi bučinio formoje.
Va kokie turi būti tikri futbolo sirgaliai - politiškai ir ekologiškai aktyvūs feministai.

Patyriau kultūrinį šoką.
Vidury dienos, saulei šviečiant nuėjau į Aldi apsiprekinti bananų, rabarborų ir kitų maisto medžiagų. Aldis įsikūręs Didsbury - tai mielas, ramus, pasiturintis Mančesterio rajonas.
Vaikštinėdama po parduotuvę pastebėjau netipinės, ypač Didsburiui, išvaizdos vaikiną - aukštas baltaodis blondinas, ilgais, žemiau pasturgalio, dredais. Na, dredais nieko nenustebinsi. Bet labai aukštas. Ir labai geltonai bondinas - netgi antakiai ir barzda. Ir atitinkami drabužėliai - kažkas rudo, a lia austa Tibete ar Peru marška. Toks nehigieniškas hipis-skvoteris.
Apsiprekinau, susimokėjau. Nusinešiau krepšį ant palangės. Pakuojuos į kuprinę.
Ilgas dredas pakuojasi šalia.
Atsiprašau, sako.
Taip, sakau.
Ar tu čia netoliese gyveni?
Taip, sakau. Galvoju, paklaus, kaip nueiti į biblioteką ar kitus traukos objektus.
Bla bla bla, kažką sako, neišgirstu. Ką tu dabar veiksi?
Namo einu...o ką?
Aš paklausiau, ar tu praktikuoji atsitiktinį seksą...
Va todėl aš iš pradžių nesupratau, ką jis klausė - nes buvo visai ne tai, ko aš tikėjausi...
Ne, nepraktikuoju.
Atsiprašau. Neįsižeisk. Prašau priimti kaip komplimentą...
Iš to šoko pradėjau kvatotis labai labai.
Vaikinas paskubėjo pasišalinti septinmyliais žingsniais.
Kai nustojau juoktis, pasijaučiau keistai. Na... kažkaip labai keistai.
Niekada man dar nesiūlė casual sex...
O jūs nepagalvokit, apsirengusi visai ne tokio pobūdžio - ilgas sijonas, uždara palaidinė - dorovės įsikūnijimas...
O čia - še, kad nori.
Paskui tik pasigailėjau, kad nepaklausiau - ar dažnai jam nuskyla?
 

Kažkur girdėjau/skaičiau gerą istoriją:
Viena mergaitė nemokėjo piešti. Kiek su ja dailės mokytojai nevargo, nieko nesigavo. Kol vieną kartą atėjo naujas mokytojas ir sako - gerai, tu nemoki piešti, bet tu juk gali nupiešti tiesiog vieną taškelį. Žinoma, sako mergaitė. Ir ant popieriaus lapo nupiešė tašką. Ir išėjo namo. Kitą dieną ji ateina ir mato - tas lapas su jos nupieštu tašku įstatytas į gražų rėmelį ir pakabintas ant sienos. Tai pamačiusi mergaitė sako - aš galiu nupiešti ir du taškus, ir tris! Kiekvieną jos darbą mokytojas įrėmino ir kabino ant sienos. Tada ji pradėjo piešti spalvotus taškus, linijas...
Po kiek laiko į jos klasę atėjo naujas berniukas. Pamatęs jos piešinius jis pasakė - kaip tu gražiai pieši, aš taip tikrai nemoku. O mergaitė atsakė - bet tu juk gali nupiešti tašką.

Pas mus vasara. Bet vasara nekeičia liurbių gyvenimo būdo.
Krisas lygiai taip pat sėdi ant sofkutės su obuoliukiniu kompiuteriu ant kelių, apsikrovęs darbo biržos popieriais ir tuščia cocacolos tara.
Aš išeinu į kiemą sukti lanko. Krisas sako - keisti judesiai ir raitymasis neišgelbės tavęs nuo vėžio ir širdies smūgio.
Čia toks Krisinis optimizmas.
Vieną vakarą grįžau namo ir neradau rakto. Pasibeldžiau. Tylu. Paskmabinau Krisui. Atidarė užsimiegojęs. Bet buto tik 10 val. - anksti. Sakau - early to bed, early to rise makes a man healthy, wealthy and wise. To niekada nebus. Sako Krisas. Jokiais būdais. Nėra šansų.
Retsykiais jis eina savanoriauti į labdaros parduotuvę. Vieną dieną sako - ten rumunė atėjo, simpatiška. Ji formas kažkokias pildė, aš pamačiau jos vardą. Grįžau namo, radau ją feisbukę. Ir? Parašei? Ne. Mes juk net nekalbėjom. Bet ji tau patiko? Na, taip. Bet nėra jokių šansų. Ji galvotų, kad aš frykas. Bet moteriškėm patinka frykai, kurie įsimena jų rumuniškus vardus, randa jas interneta - atkaklūs vyrai su gera atmintim patinka moteriškėm. Ne, nėra šansų. Ir fotkėse jis visur pasilenkusi su šortukais.
Aha.
O Džo priešingai. Nors ir nesiprausia savaitėm - įsitikinęs savo patrauklumu. Nežinau, kaip jam taip gaunasi. Gal pašnekas apie Irano istoriją ar ekologiškus energijos šaltinius - ir mergaitės širdis apsąla. Nežinau... Tik jis pasigyrė, kad šiemet jau 4 mergaitės jo sekualinių pergalių sąrašiuky... Kaip taip...
Periodiškai Džo manęs paprašo išgelbėti jo gyvenimą. Na žinai, to paties, ko aš tavęs prašau kas porą savaičių. Gerai, sakau. Ir duodu jam 3 svarus. Ačiū, Jeiva, tu tokia maloni, Ačiū, tu išgelbėjai mano gyvenimą.
Jūs paklausite, kodėl aš neišsikraustau dar. Ieškau. Su padoriais simpatiškai butais čia problematiška. Architektai ne tik nežino, kad yra vandens maišytuvai, bet ir galvoja, kad keturi kvadrarianiai metrai - tai visai geras kambarys. Pilnavertis miegamasis. O tai, kad net mano rašomasis stalas ten neįsimontuotų, sako - tai būna ir maži rašuomieji stalai. Ir langai tokie, kaip griežto režimo vienutėse. Sako - už tai žiemą nebus šalta, dvigubas langas. Ir ko aš čia nepatenkinta?
Nenoriu mainyti supuvusio obuolio į supuvusę kriaušę. Linksminames toliau.

Ėjau pas daktarę. Laukiau, nes ant popieruko užrašė vieną laiką, o užregistravo mane valanda vėliau. Aš atėjau tvarkingai, kaip ant popieruko ir pralaukiau visą valandą. Prisižiūrėjau į valias medicininės reklamos apie keptą mėsą, odos vėžį, alergijas žiedadulkėm, cukraligę ir skiepus...
Žmonės, tuo tarpu, ateidavo ir išeidavo.
O aš laukiau savo vardo ant geltono ekrano.
Šalia atsisėdo pora anglių - viena pagyvnusi, kita nėščia. O dauguma anglių turi erzinančią savybę pokalbio metu sakyti "jėėėėėėėė". Taip tarsi išgirdo, kad kaimyno pusbrolio žmonos kanarėlė pasimirė. Ir ką čia pasakysi? Jėėėėėė... Mandagus universalus neatpažystamo emocinio tono jaustukas. O gal sutiktukas. O gal šiaip nereikalinga kalbos dalis.
Ir tos anglės pusvalandį kalbėjo apie sumuštinius, ledus ir sultis. Ir po kiekvienos frazės - jėėėėė...
Ledų vakar norėjau nusipirkti. Žinai, šiltą dieną ledai taip skanu. Jėėėėėė... Bet nuėjau į parduotuvę, visko nusipirkau, o ledus pamiršau. Jėėėėėėė... Tada jau išvažiavau iš parkavimosi aikštelės ir prisiminiau. Jėėėėė... Ir atgal jau grįžti nesinori. Jėėėėėė... O ledų būtų gerai. Jėėėėė... Nes ir Kažkas žadėjo užeiti į svečius. Jėėėėė... Tada peradėjau galvoti, kur nusipirkti ledų. Jėėėėė...
O dar didelės anglių dalies, ypač pagyvenusių, balsai kaip Alos Pugačiovos ir Bonnie Tyler kvadratu.
Kantrybė dorybė. Bet tuščiažodžiavimas - nuodėmė.
O tada atėjo moteris su mažu berniuku. O tos, kurias nurėjau nužudyti minties galia išėjo.
Ir atėjo moteris su maža gražia mergaite. Kokiu dviejų su puse metų. Su garbanėlėm ir skrybelaite su kaspinu.
Berniukas, nors tik kokių pusantrų metų, bet jau iš karto sukruto. Ir nenuleido akių nuo mergaitės.
Mergaitė irgi neatitraukė nuo jo akių eidama pro šalį. Bet paskui koketiškai nusisuko ir užsiėmė švarkelio nusiėmimu, basučių lipdukų tvarkymu - kaip ir pridera tikrai moteriai.
Berniukas savo susižavėjimą reiškė kriuksėjimu, ūbavimu ir riaumojimu.
Mergaitė nusiėmė skrybelaitę ir įnikusi tyrinėjo kaspiną.
Berniukas ūbavo ir kriuksėjo dar garsiau.
Mergaitė nekreipė į jį jokio dėmesio.
Berniukas, sėdėdamas mamai ant kelių, bandė ploti rankomis. Nelabai koordinuotai, bet labai užtikrintai.
Mergaitė toliau nekreipė į jį jokio dėmėsio.
Berniukui kriuksėti atsibodo. Atėjo daugiau žmonių. Jis susidomėjo šalia atsisėdusia moterim ir šypsojosi visiems aplinkui.
Mergaitėi trūko dėmesio. Ji pasijautė palikta. Paėmė mamos raktų ryšulį. Skambėdama raktais, dainavo ir šoko ratu.
Berniukas vėl atkreipė į ją dėmesį.
Berniuko mama užmezgė dialogą su mergaitės mama. Nusprendė organizuoti susitikimą.
Berniukas, laikomas už pažąstų, ryžtingais žingsniais ėjo link mergaitės.
Mergaitė traukėsi atatupsta.
Berniukas artėjo.
Mergaitė prisispaudė prie mamos kojos.
Taip jie stovėjo vienas priešais kitą.
Jų žvilgsnis susitiko.
Supratusi, kad tarp jų niera nieko bendro ir kad ji nemato ateities kartu, mergaitė nužygiavo koridoriumi.
Mama nubėgo iš paskos jos gaudyti.
Viskas kaip pas žmones.

Toje TED kalboje, kuri man taip patiko pabaigoje pateikta smegenų lavinimo programa - laimingos smegenys dirba geriau. Todėl reikai smegenis treniruoti galvoti apie gerus dalykus. Nes, kaip žinia, dauguma smegenų mėgsta stresuoti, tirštinti spalvas ir prisigalvoti, ko nereikia.
Bet viskas pataisoma. Per 21 dieną galima smegenis sutvarkyti.
Štai.

1. Kasdieną užrašyti 3 naujus dalykus, už kuriuos esu dėkinga. Smegenai mokinsis pirmiau ieškoti pozityvius, o ne negatyvius dalykus. 

2. Aprašyti per 24 val. įvykusį teigiamą atsitikimą.

3. Mankšta.

4. Meditacija.

5. Atsitiktinis gerumo aktas.

Ir nuo šito visko smegenys pritinks optimizmo, dopamino ir kitų gerų dalykų.

Todėl nuo šiandien aš bandysiu įgyvendinti 21 dienos programą.

Perspėju iš anksto - apie tai, kaip viskas gerai skaityti neįdomu.

1. Aš dėkinga už tai, kad šiandien buvo taip maloniai šilta. Už galimybę draugauti su Mončiu ir Deize. Ir už tai, kad miela draugė Esmi palaiko mano trenktus planus.

2. Šiendien ilgai vaikščiojau su šunim palei upę. Aišku, mes prie Nemuno užaugę ir šitas murzinas upeliūkštis River Mersey mumi didelio pozityvo nesukelia. Bet kai saulė šviečia viskas yra gerai. Šunys laksto patenkinti  aukštyn žemyn šlaitu. Taškosi vandenyje ir spinduliuoja viso pasaulio laimę. Viskas palinkui žydi ir kvepia - akacijos, magnolijos ir laukiniai česnakai. Laukiniai česnakai galėtų ir nekvepėti... sukelia keptos duonos ilgesį... Ramunės irgi žydi. Jau užsimezgė gervuogės, bus derlius rudeniop. O miškelio-parkelio pakrašty smilgos išaugo man iki pažastų. Net nežinau kaip gi smilga oficialiai vadinasi. Bet nugi aišku. Ir tokios didelės, tokios žalios. Neseniai dar nebuvo. O dabar beveik džiunglės... Einu takeliu, o žolės man iki pažastų. Ir pasijaučiau tokia maža. Beveik kaip vaikystėje. Nes kas yra vaikysė - smilgos, žolės, pamiškės...

Mano gyvenime šunys būna tik kartą į savaitę. Todėl džiaugiames vieni kitais labai. 

Dar vakar kine pažiūrėjau "The Purge". Gal čia nevisai pozityvas, bo filmas nepatiko. Nelogiškas labai. Gal šitam žanrui taip pridera, bet manęs neįtikino.

3. Pasimankštinau.

4. Autobuse pameditavau. Ar panašiai. Kai tai darau - kutena viršugalvį. 

5. Radau vonioje ant grindų raktą. Šiaip jis mano, bet buvau paskolinus jį Džo. Galvojau grąžinti ar ne. Ar palikti ten kampe... ir kikenti šapoklekiškai, kol jis ieškos...Jau vakaras, o gerumo akto dar neatlikau. Grąžinau.