Apie gyvenimą ir mirtį

Stoviu ant galvos. Skamba telefonas.
 - Skambinu iš ten ir ten ar galiu pakalbinti?
- Aha,- sakau, - tai jau siūlysit kažką pirkti.
Mano džiugus tonas kažkodėl išmušė nepatyrusią, o gal tiesiog pavargusią telefonistę iš paruoštos kalbos  vėžių. Net neįdomu pasidarė. Per lengvai pasidavė. Nuobodžiai siūlo pirkti knygą apie ilgą gyvenimą. Ne sakau, ačiū pačiū, nenoriu. Gyventi ilgai noriu. Bet be knygos.
Einu gatve. Saulė šviečia. Viskas nuostabu. Vyrukas, toks visai gal ir nieko, klausia:
 - Ar susimąstote apie tai, kad mirsite?
...ir vėl knygą kiša. Pamojavau rankele ir nustriksėjau toliau.
Aha.
Tai negi jau be knygų negalima nei gyvent sau ilgai ir laimingai, nei numirt ramiai?

 

 

Apie pokerį

Sapnavau, kad mylėjausi ant jūros kranto. Ir smėlis net niekur nelindo. O tada atėjo tvarkos prižiūrėtojai ir pasakė, kad tai uždrausta. Ir turėjo jie lazdas su smailiais kabliais ant galo - tokiom žudo pilkuosius ruoniukus. Kadangi aš nenorėjau būti uždaužyta ta baisiąja lazda, tai ir baigėm savo reikalus...
O iš tikųjų, visai ne apie tai aš norėjau papasakoti. Čia tik šiaip, pikantiška smulkmena.
Aš vakar pirmą kartą žaidžiau pokerį. Anksčiau vis girdėjau pokeris-šmokeris, bet kažkaip nesidomėjau. Man jis asocijavosi su scenom iš filmų, kur vyrai susirenka virtuvėje prie apvalaus stalo, daug rūko, maukia alų ir žaidžia pokerį. Tokie stori ir nesiskutę.
Bet galų gale vienas bendražygis mane sudomino tiek, kad aš pagalvojau - reikia pabandyti. Atsidariau internete pokerio taisykles ir radau Marko Tveno citatą: "Nedaug yra dalykų, kurie taip nedovanotinai nuvertinti mūsų šalyje, kaip pokeris. Aukštuomenė apie jį žino labai nedaug. Kartas nuo karto atsiranda pokerio užtarėjų, kurie lyg ir suvokia šio žaidimo esmę, tačiau daugelio žmonių neišprusimas šioje srityje yra begalinis. Na, aš pažinojau išsilavinusių žmonių, geraširdžių, tolerantiškų, nuoširdžių ir panašiai, kurie nežinojo, ką reiškia Flush. To pakanka, kad gėdyčiausi visos žmonių giminės." Kas visiškai išsklaidė mano abejones pokerio vertingumu. Jeigu Markas Tvenas taip aukštai vertino pokerį - tai jau viskas. Šventa.
Tai va. Nuėjau. Pažaidžiau. Patiko. Žaisiu dar.
Kam įdomu - baras Misterija, Totorių g. 18.
Beliko išmokti blefuoti.

Apie juodą katiną

 

Domininkonų gatve bėga storas juodas katinas. Ne tiek storas, kiek pūkuotas. Ir bėga taip linksmai besidarydamas aplinkui. Ir tankus kailis banguoja šuolių ritmu.  Ir uodega makaluojasi iš paskos, kaip ilgas juodas šalikas. Ir atrodo, užbėgs už kampo, apsidairys - ar niekas nemato - ir pavirs į žmogų. Persibrauks ranka juodus blizgančius plaukus. Pasitaisys juodą paltą ir nerūpestingai persimes per petį ilgą juodą šaliką.
Ir eis jau nebeskubėdamas, elegantiškai. Tik taip pat linksmai žiūrės aplinkui ir katiniškai šypsosis...
Va.

Apie sapnus ir ožius

Jei aš kokiam sapnininkui papasakočiau, ką sapnuoju paskutines 2 naktis - jis man lieptų džiovinti džiuvėsius ir barstyti galvą palenais.
Praitą naktį sapnavau, kad man dantys trupa. Tokiais gražiais apvaliais diskeliais, su žiedų raštu, kaip medžio pjūvis. Ir aš juos vis imu iš burnos ir imu. O jie vis nesibaigia. Paliečiu dantį liežuviu - dar vienas diskelis. Baltas, rainas, poliruotas - kaip porcelianas. Nors imk ir karolius verk. O viršutinis protinis dantis pasidarė juodas juodas ir toks visai kaip aktyvuotos anglies tablete. Šiaip, iš tikro, tai to danties ten ir nėra. Prieš metus aš jį išsiroviau, nes niekam jis ten nereikalingas buvo. Guli dabar vienoj iš milijono mano dėžučių.
O šią naktį sapnavau, kad gyvenau dideliuose dideliuose rūmuose. Laiptai tokie platūs, turėklai paauksuoti. Grįžtu į savo kambarį - o mano daiktaus neša lauk. Sako - jūs čia nebegyvenat. Kas kaip kodėl? A todėl ir viso gero. Na, ką čia padarysi. Sėdau į autobusą ir važiuoju kažkur. Atvažiavau į kaimo vietovę. Einu per laukus. Žiūriu - ožys. Toks snieginis ožys. Baltas. Gražus. Akys protingos. Na, man snieginiai kalnų ožiai labai gražūs iš snukio. Ir ragai elegantiški. Bet visas toks šlapias, kailis sulipęs, kabo baltais varvekliais. Ir vabaliukais aplipęs. Nežinau ar serga, ar šiaip. Bet neatrodo paliegęs. Stiprus, žvilgsnis tvirtas. Ir gražūs tie vabaliukai, blizgantys. Violetiniai. Žali. Gal jonvabaliai kokie. O svarbiausia jo akys tokios geros. Ramios ir protingos. Gerai, sakau, einam kur nors. Ir einam mes su ožiu.
Ėjom ėjom. Ir atėjom prie laivo. Didelis toks laivas. Tikras laivas. Su burėm. Įėjom į vidų. O ten salės, laiptai, žmonių daug ir muzika groja. Ožys kažkur dingo. O mane kavalierius pakvietė šokti. Šokam mes valsą. O tas kavalierius su sportiniu kostiumu, treningu, taip sakant. Na ir ką. Šokam. Kalbam kažką. Valsuojam. Sukamės...
Ir tada aš pabudau.
Žinau, kad sapnuoti byrančius dantis labai ajajaj negerai. Šlapią ožį ko gero irgi. Pasprinkit visi sapnininkai. Man patinka mano sapnai.

Apie maistą ir žmones

O būna taip, kad kažko labai užsinori. Na vat taip labai labai. LABAI. Pvz. bulvinių blynų su mėsa. Arba tokios uch! charčio sriubos. Arba kinietiško maisto. Nesvarbu ko. Bet prisimeni, kad kažkada kažkur su kažkuo valgei vieną patiekalą per pusę - ir buvo skanu skanu taip skanu... Ir tada nueini nebūtinai ten  pat  ir nebūtinai su tuo kažkuo, ir užsisakai ir charčio sriubos, ir bulvinių blynų su mėsa, ir dar ko nors tokio. Arba traškių baklažanų ir saldžiarūgštės vištienos, ir dar mažą porciją krevečių su cukinojom. O bevalgant pajauti, kad po charčio sriubos telpa tik ketvirtis blyno. Arba po baklažanų tik 1 krevetė... Ir sėdi persisotinęs, ir žiūri į pilną lėkštę... O juk taip norėjau visko visko...
Na ir ką. Paprašai supakuoti išsinešimui. Nieko tokio. O kitą kartą užsisakai tik pusę porcijos... Nes tiek ir tereikia. Būna norai didesni už galimybes.
Su maistu viskas paprasta.
O su žmonėm ne. Va yra toks (arba tokia, bet kalbėsiu apie tokį) toks ir ne kitoks. Ir valgyk visą, kad nori. Nes iš esmės žmogus kaip patiekalas - yra pagrindinės charakterio savybės ir daug smulkių - garnyras. Tik skirtumas tame, kad toks jau jis paruoštas ir pusės porcijos niekas neįdės. Yra visas žmogus nedalomas ir garnyro net nepasirinksi. Kaip kompleksiniai pietūs mažoj kavinėj, kur nėra jokių variantų "Jums su bulvėm ar ryžiais?", "Daržovių garnyras karštas ar šaltas?", "Padažas česnakinis, lečio ar saldžiarūgštis?". Nėra. Taip ir ne kitaip. O būna, kad iš esmės patinka, skanu, bet vat prieskonių trūksta arba druskos per daug, arba grietinė tinka, bet be spirgučių geriau. Bet neišimsi. Tai belieka spirgučius ar svogūnus, tebūnie ir papriką, išrinkti ir nustumti į lėkštės kraštą...
Va. Primąsčiau kažko. O viskas todėl, kad noriu kažką suvalgyt. Tik dar nesugalvojau ką. Gal reikia nutrepsėt iki turgaus... Vien arbata ilgai sotus nebūsi. O ir ta be pieno.

Apie vasarą

Dienos šviesėja, ilgėja, linksmėja.
Visi džiaugiasi. Visi laukia vasaros.
Ir aš džiaugiausi. Ir aš laukiau.
Kol vieną dieną nesusimąsčiau - o ką aš veiksiu vasarą? Aš juk neturėsiu žalios verandos. Ką aš veiksiu vasaros vakarais? Nebus verandos, kurioje galima skaityti knygas, piešti, priiminėti svečius, gerti arbatą, vyną, klausyti paukščių ir žiogų... Nebus pakalnučiu pievos, ežiukų nagučių krepždėjimo. Nebus už širdies griebiančio katinų reketo - nei amžiną atilsį Nulėpausės, nei nuolatos apdraskyto Brisiaus, nei bailaus Drąsiuko... Nebus beržų sėklom apibarstytų takelių ir mėnulio tarp medžių šakų...
Ir taip liūdna pasidarė... kad viso šito nebebus.
Tada aš tris kartus giliai įkvėpiau. Suėmiau save į rankas ir pagalvojau - bet bus juk kažkas naujo. Gamta nemėgsta tuštumos. Bus daug daug naujų, įdomių, gražių dalykų. Sena praeina - nauja ateina.
Ir taip įdomu pasidarė - ką atneš ateinanti vasarą? Vietoj Brisiaus, pakalnučių, ežiukų ir sraigių.
Ir taip smagu! Kad turėjau tokią nuostabią vasarą - tiek daug gražių ryškių prisiminimų. Sentimentaliai džiaugiuos dėl visko, kas buvo. Braukiu ašarą į chalato rankovę žiūrėdama į nėščios Nulėpausės nuotraukas...
Ar aš laukiu vasaros? Šypsausi iki ausų ir laukiu. :)

p.s. begalinis ačiū Marijui už nepakartojamą vasarą. 

Apie sveikatingumą

Sausio pabaigoj aš savaraniškai, nieko neįtardama nei viena intuicijos styga apie visuotines akcijas, paskelbiau vasarį "sedovos sveikatingumo mėnesiu". O paskui žiūriu - ogi Vilniaus savivaldybė pavogė mano mintį.
Tiesa pasakius, mano sveikatingumo planas nepavyko. Visi įžadai nuėjo šuniui ant uodegos... Tikiuosi, kad tiems, kas šitus plakatus piešė sekėsi sveikatintis geriau nei man.
Bet būdama tikra komsomolka aš tikiu į šviesų rytojų. Oficialiai skelbiu kovą sveikatingumo mėnesiu. Dažniau eisiu į sporto klubą, spausiu šviežias vaisių ir daržovių sultis ir darysiu kitus sveikus dalykus ir mažiau nesveikų.
Na, o jei ir kovas nenusiseks - ateis ir balandžio eilė...

Apie pirmąją meilę

Ar atsimentate savo pirmąją meilę? Tiksliau, pirmąjį susižavėjimą. Tą vaikišką naivų idealizavimą.
Mano pirmasis susižavėjimo objektas buvo rusų imperatorius Petras I. Atsimenu, turėjau labai gražią knygą apie Rusijos istoriją su daug nuostabių paveikslėlų. Pati knyga buvo angliškai. Bet tuo metu aš vis tiek nemokėjau skaityti. Tik žiūrinėjau paveiksliukus ir be perstojo klausinėjau tėvų "kas čia?", "o kas čia?". Ir buvo ten aišku didelis skyrius apie Pertą Pirmąjį. O jis toks įspūdingas vyras buvo - kaip ne kaip vien ūgis 204 cm. Net šiais laikais nežemas būtų, o tada iš vis ohoho! Ir visas toks išpūstakis, toks visas veržlus ir energingas. Tamsiaplaukis garbanius su ūsiukais. Na ką tu - aišku, kad paverge mano vaikišką širdelę.
O dar paveiksliukai ten visokie - kaip jis mokosi laivus statyti, kaip tekina prie staklių, kaip geležį kala... Ir kaip šiandien atsimenu, klausiu tėčio: "O jei jis imperatorius, tai kodėl taip paprastai apsirengęs ir kalviu dirba?". Ir paaiškino man tėtis, kad nors Petras ir buvo imperatorius, bet labai viskuo domėjosi, žingeidus buvo. Ir viską norėjo savo rankom išmokti. Darbštus buvo be galo ir energingas. Ir staliaus amato išmoko, ir valstbę valdyt spėjo. Ir laivyną įkūrė, ir sostinę naują pastatė.... Na tokio paaiškinimo man užteko, kad įsimylėt Petrą iki ausų. Kur gi tau - toks šaunuolis...
Aišku, nutylėjo mano tėtis, kad Petras buvo žiaurus, kad jo sostinė pastatyta ant žmonių kaulų. Kad despotas buvo ir valdė negailestingai. Kad buvo alkoholikas besaikis ir linksminosi žemindamas aplinkinius. Na, bet vaikui tokių dalykų juk nesakysi.
Realaus Petro aš tikrai neįsimylėčiau. Bet tokia va mano pirmoji meilė....
Paskui dar buvo D'Artanjanas, Tomas Sojeris... Vėliau berniukai iš klasės, kurie tampė kasytes... Žodžiu, viskas kaip ir turi būti.

Apie špinatus

Aš labai mėgstu špinatus. Ne. Aš ne jūreivis Papajus. Bet mėgstu.
Girdėjau, kad sveika, nes juose daug baltymų, vitaminų, mineralų ir kitų gerų dalykų.
Dėl to kas sveika ir nesveika stengiuos nesukt per daug galvos, nes sveiko maisto mokslininkai patys iki šiol nesutaria šiuo klausimu. O kur jau man eilinei valgytojai...
Aš špinatus mėgstu visuose pavidaluose - žalius, virtus, keptus...
Jeigu jūs nemėgstate špinatų, tai reiškia jūs nevalgėte teisingų špinatų salotų. O jas pasidaryti labai paprasta: pundelį špinatų suplėšyti (taip atseit daugiau vitaminų lieka ir šiaip smagiau nei pjaustyti). Supjaustyti turimas kitas daržoves. Tinka viskas - pomidorai, agurkai, paprika, ridikėliai... Skanu ir vieni špinatai be draugų. Išspausti ar supjaustyti porą skiltelių česnako arba nedėti česnako jei nenorite kvepėti. Bet jis čia labai dera. Išspausti citrinos sulčių ir užpilti aliejaus.
Nesenia perskaičiau apie rapsų aliejaus naudą. Kad jis turi nemažai omega-3 riebiųjų rūgščių, o alyvuogių aliejus jų neturi. Taigi šįkart aš naudojau juos abu.
Rekomenduoju.

Apie grožį ir senatvę

Visi nori būti jauni ir gražūs. Net ir tie, kurie ir būdami jauni nėra labai gražūs, vis tiek nori likti jauni. Jaunystė madinga.
Gražus-negražus čia jau kaip gamta davė. Visuotiniai streotipai mane mažai domina - man gražūs žmonės, kurie man patinka, kuriuos aš myliu. Netgi priešingai - tiesiog gražūs žmonės per daug vienodi. Tiek vyrai, tiek moterys. Nuobodu. Trūksta individualumo. Ypač jaunystėj, kai gyvenimas ir charakteris dar neatsispaudė veide.
O jei viduj po oda, mėsa ir kaulais slypi tik olialia - tai manęs nelabai ir žavi, kas ant odos paviršiaus pavaizduota.
Bet šį kart ne apie jaunystės grožį. Bala jo nematė. Koko Šanel (Coco Chanel) teiseingai pastebėjo: "Gamta duoda veidą, kurį turi dvidešimties. Penkiasdešimties turi veidą, kurio nusipelnai".
Žaviuosi žmonės, kurie lieka jauni ir būdami 100 metų amžiaus. Jaunystė tai ne odos lygumas, o dvasios veržlumas.

Albertas Einšteinas jaunystėje atrodė kaip koks liurbis. Na... argi ne?

 

O metams prabėgus - labai simpatinga ir impozantiškas... Ką sako jo veidas? Šitas žmogus tikrai turėjo humoro jausmą ir išmintį.

Čarlzas Darvinas... net Kalėdų senelis galėtų pavydėti jam tokio skvarbaus ir šilto žvilgsnio bei barzdos. O brandaus amžiaus toks nesimpatiškas, kad net čia nedėsiu foto. Tada jis turbūt per daug įtemptai mąstė apie natūraliąją atranką.

Markas Šagalas. Skraidančias įsimylėjusias poras piešiantis žmogus negali negražiai senti. Mirė 97 metų

 

Edvardas Steichenas (Edward Steichen) vienas įtakingiausių meistų fotografijos istorijoje. Mirė 93 metų.

 

Amerikiečiu fotografė Ruth Bernhard. Mirė sulaukus 101 metų.

O štai jos rankos (foto Margaretta Mitchell).

 

Kodėl žmonės bijo senti? Kodėl žodis "senas" yra neigiamas apibūdinimas? Aišku, blogai būti ligotam ir neveiksniam. Bet tai gali atsitikti bet kokio amžiaus.
Reikia mokėti senti. O senti pradedame vos tik suaugę. Mūsų sentvė - mūsų pačių rankose .
Nežinau, ar man išeis teisingai pasenti. Aš dar tik pradėjau. Bet tikiuosi man pavyks. Bet kokiu atveju tai neišvengiama. Pasistengsiu padaryti tai kuo geriau ir gražiau.
Todėl einu pasivaikščioti po miestą, pakvėpuoti apygryniu oru, pasisemti įspūdžių ir nusipirkti špinatų skaniai žalioms salotoms.

Apie asociacijas

Psichologai taiko Roršacho dėmių testą visokiems galvoje paslėptiems dalykams išsiaiškinti. Nežinau, ar tai padeda įlįst svetimon galvon ar nelabai.
O aš turiu savo asmenines dėmes ant namo sienos. Eidama pro šalį visada su jom pasisveikinu. Roršacho pasiekėjams to geriau nesakykit. Maža ką.

 

Išsižiojęs pabaisius. 

 

Ožys su kopūstu.

Apie meilę

"Čili kaimas" pažadino mane valentininiu smsu ir išgelbėjo iš bjauraus sapno. Nieko gero ten nevyko ir puiku, kad pažadino. Ar žinote, kad 12% žmonių sapnuoja juodai baltus sapnus? Mano sapnai spalvoti. Šiąnakt blogasis žmogus, persekiojantis mane sapne vilkėjo ryškiai rožinius marškinius. Glamūrinis piktietis.
Šiadien Valentino diena... Tai pakalbam apie meilę. Ne romantiką, širdutes ir šokoladą. O apie meilę artimui.
Lengva mylėti žmones, kurie mums patinka. Lengva mylėti tuos, kuriais žavimės. Su kuriais randame bendrą kalbą ir juokiames iš tų pačių juokelių.
O yra žmonės, nuo kurių tiesiog purto. Apie kuriuos pagalvojus visi vidaus organai susitraukia, plaukai pasišiaušia, o šnervės išsiplėčia. Jų mylėti nesinori. Juos norisi apeiti. Su jais nesinori sveikintis. Lūpos susispaudžia į ploną siūliuką ir žodžiai slepiasi už dantų.... Visi mes turime tokių žmonių. Jie nieko blogo nedaro. Tiesiog užknisa savo egzistavimu.... Bet teoriškai reikia mylėti ir juos.
O yra žmonių, kurie daro bogį. Jie stumdosi alkūnėmis viešose vietose. Mezga intrigas darbe ir skleidžia apkalbas. Bet ir juos reikia mylėti.
Visi nori būti mylimi. Nemylimas žmogus tampa pavydus ir pagiežingas. Jis nelaimingas, o nori būti laimingas. Jis irgi nori juoktis kartu su kitais. Bet iš jo juokelių niekas nesijuokia, tik dar siauriau suspaudžia lūpas. Todėl jis pavydi laiminguoliams. Todėl stumdo juos alkūnėmis, rezga intrigas ir apkalbas. Ir visaip kaip skleidžia negeras mintis, žodžius ir veiksmus aplink save. Kaip kukurbezdis rudų sporų debesėlį...
Kaip mylėti tuos, nuo kurių purto ir tuos, kurie stumdosi alkūnėmis? Nežinau...
Bet... kartais reikia parodyti šiek tiek dėmesio ir tiems, ką sunku mylėti. Tikra meilė tai daugiau nei romantika ir širdutės. Tikra meilė tai visada iššūkis ir išbandymas.
Kažkur skaičiau, kad žmonėms reikia 7 kartus per dieną apsikabinti. Gal ir padeda.
Nekažinką aš išmanau apie meilę. 

Apie daiktus ir "buy nothing"

Kaip jau žinote, persivežiau likusius daiktus iš žaliojo namo į daugiakampį butą. Kai kurie iš jūsų matė pusę mano daiktų, kai kurie visus, o kai kam teko garbė juos ir panešioti. Šį kartą aš nieko nekankinau draugystės vardan, tiesiog pasamadžiau mašiną su vaikinuku ir jis su entuziazmu viską sunešiojo. Vieną lentyną pardaviau kaimynui Grigorijui ir kraustymasis praktšikai atsipirko. O kol laukiau kroviko spėjau paskaitinėti Nyčę ir paklausyti paukščių čiulbėjimo. Paukščių čiulbėjimas man patinka labiau, negu Nyčė.
Paslaugų pirkimas turi savo privalumų:.
- nereikia prašyti;
- nereikia pačiai nešioti daug ir paskui neskauda nugaros;
- nereikia klausyti "ieva, kam tau TIEK knygų?", "na tu ir sugebi..." bei "ką - nori pasakyt ir ŠITĄ imsi???"... vaikinukas viską nešioja su mandagia šypsena net nekreipdamas dėmesio į apledijusį takelį;
- nereikia jaustis skolinga.
O daiktų tikrai daug. Ir čia dar ne visi. Dar yra ten, šen ir dar kai kur. Šitoj vietoj aš raustu, šypsausi su duobutėt skruostuose ir kikenu koketiškai nuleidusi akis... nes jaučiuos tikrai bejėgiška prieš savo šlamštofiliją. Taip, man patinka knygos. Net tos, kurių aš niekada gyvenime neskaitysiu... O ką jau kalbėt apie mano prosenelio 1914 metų žemės ūkio kalnedorių. Man patinka keramikiniai švilpukai, akmenukai ir kriauklės, dėžutės su sagom ir karoliukais, atvirutės ir spalvoti pieštukai... Taip ir susirenka kalnai visko visko.
Taigi berūšiuodama, bedeliodama, kopečiom aukštyn žemyn belaipiodama pagalvojau: užtenka man visko. Ir nusprendžiau paskelbti "Buy nothing" akciją.
"Buy nothing day" - tarptautinė nieko nepirkimo diena, protestas prieš vartotojiškumą. Būna kasmet po amerikitieškos Padėkos dienos ir dieną po to (na, ten kaip kam išeina).
Vakar aš iš tiesų nieko nepirkau, nes visą dieną tvarkiau savo neaprepiamus turtus. O praėjusią savaitę nusirpikau 3 knygas - nors neturiu kur jų dėt. Na...dar turiu, dar šiek tiek turiu erdvės, lentynų, antresolę, palanges... Kol visų neapkrausiu - matyt nenurimsiu. Bet yra grėsme, kad tada viskas užvirs ant manęs ir užklos knygų lavina. Tokia jaunų dienų baigtis manęs nevilioja, todėl pats laikas skelbti "buy nothing" ir ne vieną dieną, o daug.
Na, badu savęs nemarinsiu ir suplyšusiom kojinėm nevaikščiosiu. Bet limituosiu. Griežtai nepirksiu nieko nereikalingo. Pirksiu tik gyvybiškai būtinus daiktus. Netikit? Aišku, kad netikit.
O aš bandau tikėti.

Apie sapnus ir debesis

Sapnavau, kad nuo kalno leidosi debesis. Toks tirštas ir baltas lėtai varvėjo žemyn. Aš paėmiau ant delno debesies gabaliuką - baltą lengvą besvorį kupstuką. Ir juokdamasi uždėjau vaikui ant galvos.
Pažadino kaimynė laiptinėje barškėdama metaliniais kibirais. Kaip pavojaus varpais. Jų šaižus triukšmas ištirpdė mano baltą debesį.
Prabudus nesupratau, kur esu.

Kalnų nuotraukos Michael Kenna. Jis vienas iš mano mylimiausių fotografų. Fotogtafuota Kinijoje, Huangshan kalnuose.
Kas nori su manim važiuoti į Kiniją?

Apie šešėlius ir manų košę

Užvakar buvo tokia diena.

Kai upė blizga ir žiemiškai ilgi šešėliai. Ir gera, ir lengva, ir norisi kalnus nuversti.
O šiandien pusto.
Bestriksėdama po miestą pavirtau į violetinį besmegenį. Ir išalkau. O sniegas panašus į ką? Alkanam violetiniam besmegeniui sniegas panašus į manų košę.
Ir šiandien yra kalnai, kuriuos reikia nuversti. (Persivežiau likusius daiktus iš žaliojo namo.) Bet nėra noro juos versti.
Kur gi ta saulė?
Slepiasi už manų košės debesų.

Apie atvirutes ir angelus

Aš labai mėgstu atvirutes. Man patinka jas gauti ir siųsti. Todėl aš užsiimu postcrossingu . Tai labai smagu. Atsidarius pašto dėžutę Nr.1111 niekada nežinau, ką ten rasiu. Kadangi dėžutė yra aukštai, o aš nelabai - pasistiebus graibau ranka, kad nieko nepalikti. Tai netgi priduoda šiam paprastam veiksmui paslaptingumo.
Senokai nebuvau užsukus į centrinį paštą patikrinti savo dežutės, todėl manęs ten jau laukė 17 atviručių iš pusės pasaulio.
Štai keletas jų:

 

IKEA ornamentas iš Švedijos. Gražu. 

 

Indėnas iš Vokietijos 

 

Akcija prieš krūties vėžį iš Singapūro 

 

Origami triušiai iš Japonijos 

 

Visada miela freken Snork iš Suomijos

Bet labiausiai mane sudomino šita atvirutė su Makso Ernsto (Max Ernst) paveikslu "Židinio angelas", atskridęs iš Prancūzijos. Va šitas siaubas baubas yra angelas. Veinas šio paveikslo paaiškinimas susijęs su tuo meto politine situacija, kas man nelabai įdomu. O kitas - kad tai yra angelas sargas, ir jis turi būti bjaurus ir gąsdinantis, kad velniai bijotų prisiartinti. Rytų šalyse irgi saugančios dvasios nelabai išvaizda skiriasi nuo demonų. Kad pažiūrėjus būtų aišku - nesiartink, blogai baigsis! Ne ką aš išmanau apie angelus, bet tokia versija man kur kas įdomesnė, nei rauduonksruosciai putlūs vaikeliai su naktiniais marškiniais ir balandžių sparnais. 

Apie televiziją

Skamba telefonas. Atsiliepiu. Moteriškas balsas sako:
- Labas vakaras, skambinu iš kažkokios televizijos, ar galite dabar kalbėti?
- Galiu ,bet televizija manęs nedomina.
- O kokia dabar naudojates?
- Jokia. Ir jokia nedomina.
- O jūs televizorių turite?
- Ne.
- Nesiruošiate įsigyti?
- Ne.
-.... o galiu paklausti į kokį miesta aš paskambinau?
- Į Vilnių.
- Į Vilnių?
... 

Apie ėdimą

Šita planeta jau taip nulipdyta iš purvo ir visokių kosminių šiukšlių, kad visi ant jos gyvenantys padarai vienas kitą turi ėsti. Sakysit - nesvarbu iš ko ji nulipdyta? Ogi labai svarbu. Būtų kitaip nulipdyta - pagal kitus dėsnius ir gyventumėm. O dabar - yra kaip yra - nori gyventi - ėsk.
Taigi,  ėda visi vieni kitus. Dieną naktį. Net mieli spalvoti paukštukai - ėda vabaliukus. Meškiukai ėda žuvytes, žuvytės ėda kitas žuvytes. Krodilai ėda, liūtai ėda, kiaulės ėda, sliekai ėda. Skruzdėdai ėda skruzdelytes. O ką skujuočiai ėda - nežinau. Visokie kitokie mikroskopiniai  mažuliukai - užpuola savo visa viena ląstele ir praryja kitą mažuliuką. Karvės ėda žolę. Joms patogu - žolė nuo jų nebėga. Peliukai ėda grūdus...Taigi taigi. Ėda, lesa, drasko, ryja, siurbia, graužia...
O žmogus ne ėda. Žmogus valgo. Iš lėkštės. Su šakute, šaukštu ir peiliu. Kulturingai. Todėl ir ne ėda, o valgo. Bet kartais vis gi ėda, šlerpia, kramsnoja, žiaumoja, kemša... Tiek jau to. Pagirtina jei garsiai neriaugėja ir nečepsi.
Čia buvo įžanga.
O dabar prie reikalo.
Maža to, kad žmonės valgo maistą - taip reikia. Jie dar ėda vieni kitus. Pasigardžiuodami. Plėšo skanius kąsnelius iš ten, kur minkščiau ir pasimėgaudami virškina. O tam, iš kurio išplėšė dantimis kąsnį - skauda, oi skauda. Paprastai ėda tą, kuris minkštesnis - savaime suprantama - lengviau įkąst.
Pateiksiu dažną pavyzdį (ne iš asmeninio gyvenimo, tiesiog dabar stebiu panašią vienos poros situaciją).
Gyvena vyras su moterim. Negaliu pasakyti, kad jis jau visai toks anoks despotas, bet labai netoli to. Keli milimetrai belikę. Nors iš esmės - visai neblogas žmogus... jei žiūrėti per saugų atstumą. Jis, visų pirma, labai mėgsta tvarką. Ne šiaip tvarką, o TVARKĄ. Visi daiktai namuose turi savo vietą - čia ir tik čia, ne 5 cm į šoną. Cukrinėje šaukšelis turi būti pasuktas tam tikru kampu, bet koks nukrypimas nuo kurso - lauko tribunolas ir sušaudymas.Nejuokauju. Tokiais dalykais nejuokaujama.
Be abejo, yra daug sudėtingesnių ėdimo būdų, pagal Mėlynbarzdžio metodiką, bet apie juos čia ne vieta kalbėti. Tiesiog "geležinė tvarka" man labiausiai nepriimtinas ir juoką keliantis dalykas. Tarp kitko pridursiu, kad be viso kito vyras dar ir rimtas alkoholikas. Kas irgi paspalvina moters gyvenimą.
Taigi, gyveno jie metus kitus... laikas bėga... Vyras moterį ėda ėda ėda. Neištvėrė moteriškė, susikrovė savo daiktus į ryšulėlį ir išėjo į platų vieškelį. Ne pirmą kartą ji išeina, ir reik manyt, ne paskutinį. Pabūna ji be savo ėdiko ir nuobodu pasidaro. Grįžta pas jį, atsiriša ryšulėlį ir išsidėlioja savo daiktus atgal į lentynas pagal griežtai nustatytą tvarką. Ir toliau kartojasi tas pats...
Ir kodėl taip yra? Juk moteris graži, išsilavinusi, protinga, turi savo verslą... O vyras - vyras kaip vyras, tokių pilnos gatvės. Visi draugai ir pažįstami stebi šitą situaciją ir stebisi - kodėl ji gadina savo gyvenimą būdama su juo?
O todėl. Jei paimti virtą kiaušinį ir tvarkingai su šaukšteliu jį išvalgyti. Kas lieka? Lukštas. Kas viduj? O gi nieko - tuščia.
Jeigu metų metus ėsti žmogų - viduj irgi lieka tuštuma. Gal kažkada ten buvo daug visko. Bet tvarkingai su šaukšteliu buvo išvalgyta. Iš asmenybės liko tik lukštas. Lyg ir yra žmogus - bet ir nėra. Ji nebeturi savęs. Ji gyvena jo gyvenimą. Ji nebeturi draugių, ji neturi pomėgių, ji neturi asmeninio gyvenimo. Tik jis, darbas ir televizorius.  Dėl to išėjus iš jo jai tampa nepakeliamai vieniša ir tuščia. Todėl ir grįžta. Nes be jo nebėra ir jos. Šalia jo ji turi bent gyvenimo iliuziją. Be jo - tuštuma.
Todėl ji ir nepaliks jo. O jei jis ją paliks - raudos kruvinom ašarom ir galvos koks nuostabus vyras jis buvo, daugiau tokių nėra. Jis juk stiprus, valdingas, žinantis ko nori - žodžiu - tikras vyras. Kiti palyginus su juo - mėmės. Na, gal būt sutiks kitą Mėlynbarzdį, kuris toliau ją ės ir valdys kaip jam patogu. Nes su normaliu geru, dėmesingu, rūpestingu vyru jai bus neįdomu. Kodėl? Nes tada reikia kurti lygiaverčius santykius - o ji to tiesiog nebesugeba. Jei padėti ant vienos svarstyklių lėkštutės sveiką kiaušinį, o ant kitos kiaušinio lukštą - be abejo nusvers sveikas kiaušinis. O normaliam bendravimui turi būti ligsvara.
Va. Įsigilinau į šitą istoriją. Na, aš gi moteris. Man tik duok pašnekėt apie santykius...
Aišku, būna ir atvirkščiai. Atsikrausto jauna šeima pas uošvienę. Ir pradeda uošvienė ir jauna žavi žmona ėsti vyruką.... Būna. Mačiau.... Bet apie tai kitą kartą...
Išvados? Saugokit save.