Geri paveiksliukai

Atradau nuostabius žurnalo "The New Yorker" viršelius. Niekada nesu laikius šio žurnalo rankose. Būtinai paieškosiu.

 

Vat norėčiau parašyti ką nors protingo ir gražaus. Ir minčių prisikaupė per tą laiką.
Bet sėdžiu lovoje visa fiziškai-emociškai-protiškai maloniai išvargusi. Prancūziškai užkimusi - jei išgirsite gergždėjimą, švokštimą, cypimą ir urzgimą - neišsigąskit - čia tik Sedova bando bendrauti verbaliniu būdu.
O rytoj man 2 egzaminai. Skaitau, žiaumoju rūkytą kiaulės ausį ir geriu medetkų arbatą su medumi.
Protingų ir gražių minčių šiandien nebus.
p.s. Nidoje jūra dar ledinokoka.

Apie svajones

Svajonės turi tik vieną šeimininką vienu metu. Štai kodėl svajotojai yra vieniši.

William Faulkner

Apie drakonų žudymą

Seniai labai seniai mažame kalnų kaimelyje gyveno berniukas. Jis buvo labai protingas ir sumanus ir greitai išmokdavo visko, ko jo mokė žmonės gyvenantys aplinkui. Bet vieną kartą nuo pačio aukščiausio kalno į kaimelį nusileido senolis, kuris pasakė berniukui:
- Tu išmokai visko, ko čia galima išmokti. Eime su manim, aš išmokysiu tave drakonų žudymo meno. Tai labai senas menas, jis reikalauja daug laiko, jėgų ir noro. Nedaugelis gali išmokti jo. Bet tu - nepaprastas berniukas.
Ir berniukas sutiko. Senolis nuvedė jį į apleistą pilį ir ėmė mokyti. Daug metų prireikė berniukui, kad įsisavinti visus įgudžius. Netgi po senolio mirties jis atkakliai treniravosi, sekdamas jo patarimais iš atminties.
Pagaliau, vieną nuostabią dieną jis suprato, kad pilnai įvaldė drakonų žudymo meną. Ir tada jis apėjo visus Žemės miškus, visus laukus ir šalis ieškodamas drakonų, bet niekur nerado nei vieno.
Tada jis nusprendė užlipti į patį aukščiausią kalną ir apžiūrėti visą Žemę iš aukštai. Kelionei prie to kalno ir užkopimui į jį jis sugaišo dar keletą savo gyvenimo metų, bet ir iš jo viršūnės niekur nepamatė drakonų. Ir tada jam tapo aišku, kad Žemėje seniai nebeliko nei vieno iš jų.
Ir tada jis nusileido nuo pačio aukščiausio kalno į mažą kalnų kaimelį, kur surado patį protingiausį ir sumaniausią berniuką, kuris jau seniai žinojo viską, ko galėjo jį išmokyti žmonės gyvenantys aplinkui, ir pradėjo jį mokyti drakonų žudymo meno.

(Autorius nežinomas)

Idealas - tai lazda, kuri duoda jums galimybę mušti save ir tyčiotis iš savęs bei aplinkinių.

Fritz Perls, psichoterapeutas

Menas būti išmintingu slypi gebėjime žinoti į ką neverta kreipti dėmesio.

William James, JAV psichologas

Man teko šiek tiek pakeliauti: aš mačiau mirtinguosius, daug nusileidžiančius mums, mačiau ir daug mus pralenkiančius, bet niekada nemčiau tokių, kurių troškimai būtų apriboti  tikraisiais poreikiais, o poreikiai - jų patenkinimo galimybėmis.

Volteras

Nebijokit tobulumo. Jūs jo nepasieksite. Tuo labiau, kad tobulume nėra nieko gero.

Salvadoras Dali

Proto gyvumas nelabai puošia žmogų, jei  jo nelydi sprendimų teisingumas. Ne tas laikrodis geras, kuris eina greitai, o tas, kuris rodo tesingą laiką.

Luc de Clapiers, marquis de Vauvenargues

Nėra kelio į laimę: laimė ir yra kelias.

Wayne W. Dyer

 

Apie dialogus

Su kuo jūs daugiausia kalbates?
Ne ne, konkrečiai už jus aš atsakyti negaliu, bet aš ir, drystu manyti, dauguma žmonių, daugiausia bendrauja su savo fantazijomis, o ne su realiais žmonėmis.
Dar kartą primenu, kad gerbiamoji redakcija psichologijos diplomų neturi, tiesiog stebi aplinkinį pasaulį pro mažą skylutę ir laisvu nuo nagų krapštymo laiku bando pasigilinti į savo nelogiškų veiksmų prigimtį.
Vat mėgsta žmonės daryti išvadas iš neaišku ko. "Jis į mane keistai žiūrėjo, o dar TAIP šypsojosi... reiškia jis mane niekina". O žmogus gal TAIP žiūrėjo ir TAIP šypsojosi, nes kitaip jo veidas šypsotis negali ir tai reiškia tik simpatiją ir draugiškumą. "Ji mane pakvietė susitikti, nors iš tikrųjų tai visai nenori, tik iš mandagumo." O ji gal labai labai nori ir laukia laukia.
Kalbėjimas su savo fantzijomis neapsiriboja vienu sakiniu. Ne. Tai labai įtraukiantis procesas. Iš pradžių galvoje atsiranda pašnekovas - tas, kuris TAIP ar NETAIP pažiūrėjo. Kažką pasakė ar nepasakė. Ir vietoj to, kad pašnekėti ir išsiaiškinti situaciją realioje plotmėje, mes savo fantazijų kolboje išsiauginame homunkulą ir įsikišame į savo galvą. Ir nešiojames jį kokį pusdienį. Ir šnekames kaip su dideliu. O jis ir atsako, tas mūsų alcheminis nykštukas. Ir tiek galima prisikalbėt su juo, kad sutikus tikrąjį asmenį jau nebeaišku kaip ir bendraut su juo.
Kartais tas mūsų personažas gali mus užvesti taip, kad ohoho. Žmogus neatsako į telefono skambutį, o galvoje jau prasisuka penkios santabarbaros serijos. Kai nelaimingasis nieko neįtardamas paskambins atgal, kas jo laukia?
Pavizdžių galima prirašyti daug. Bet manau viskas daugiau ar mažiau pažįstama.
Kur visi tie dialogai vyksta? Vienoj atskirai paimtoj galvoj. Ir ta atskirai paimta galva, prikimšta tariamų pašnekovų yra pakankamai pavojingas dalykas. Ne. Ne bomba. Ir ne šizofrenija. Tik mūsų fantazijos. Kurios įtakoja mūsų kasdienius veiksmus.
Visos nuostatos ir sprendimai yra irgi toje pačioje galvoje. Į tą palyginus nedidelį, apvalainą, plaukuotą daiktą telpa labai daug visko. Ir reikia mokėti atsirinkti tai, kas tikrai yra reikalinga, o kas tik šiukšlės.
Fantazijų dar niekas neatšaukė.
Bet. Nereikia į kito žmogaus burną dėti žodžių, kurių jis nesakė. Nereikia nepamatuotų išvadų.
Dažnai viskas yra daug paprasčiau, nei atrodo.

Apie įsimylėjimą

Kadangi man patinka trumpos pamokančios istorijos, štai jums dar viena. Pamokantis efektas, ko gero, trumpalaikis. Bet šis tinklaraštis ir nesiekia pakeisti pasaulį.

Keliu ėjo nuostabaus grožio mergina. Staiga ji pastebėjo, kad paskui ją eina vyras. Ji atsisuko ir paklausė:
- Kodėl tu seki mane?
Vyras atsakė:
- Mano širdis kviečia mane eiti paskui tave. Aš įsimylėjau tave iš pirmo žvilgsnio!
Mergina nusijuokė:
- Kaip tu galėjai įsimylėti mane? Mano jaunesnioji sesuo daug gražesnė už mane, ji eina iš paskos, pažiūrėk į ją.
Vyras iš karto atsigręžė, bet kai ėjusi tolumoj figūra priartėjo, jis pamatė, kad tai bjauri senė. Jis vėl pasivijo merginą:
- Kodėl tu apgavai mane?
- Tu pirmas mane apgavai, kai pasakei, kad įsimylėjai, o pats atsigręžei, kad pažiūrėti į kitą.

Apie komentarus

 

Sedovos mobilografija

Kartais pati savim stebiuosi. Būdama sąlyginai sveiko proto žmogus (sąlyginai - nes visiškai sveikų dar neteko sutikti) vat sėdžiu ir skaitau apie Švarcnegerio neištikimybę, nesantuokinį vaiką ir milijonus komentarų ta tema.
Ir kam?
Nei man tas Švarcnegeris įdomus, nei jo tarnaitė, nei žmona, nei vaikai. O vis tiek sėdžiu ir skaitau primityvius komentarus. Vienų žinovų manymu kalta žmona, kad nedamylėjo ir 10 metų nematė vyro neištikimybės. Kitų - tarnaitė, nes stora, sena ir negraži, o kažkaip sugebėjo Arnoldą suvilioti. Trečių - Arnoldas, kad toks nedoras vyras. Bet šiaip, komentatorių nuomone, Arnoldas kaltas mažiausiai. Nes čia juk šventa vyriška prigimtis - su tarnaitėm miegoti. Kalčiausia, aišku, žmona. Kodėl? Na, juk Terminatorius negali būti kaltas. Be to, vyras yra galva, o žmona - kaklas. Reiškia pati ji pasuko ten... Logiškiau nesugalvosi.
Iš tiesų - visai neįdomi istorija.
Bet įdomu, kad žmonėms taip aktualu aptarinėti svetimus santykius ir kurti savo versijas ir hipotezes. Kaltinti vienus, teisinti kitus. Nei jie žino kaip ten kas buvo iš tikrųjų, bet sugeba atkurti įvykių seką geriau už archeologus, renkančius dinozaurų skeletą iš gabalėlių.
Aš apie vyrų ir moterų santykius nieko neišmanau. Žinau tik, kad iš vienos pusės viskas yra be galo paprasta: vyras, moteris, instinktai, emocijos, jausmai... Ir viskas kartojasi nuo Adomo ir Ievos plius-minus pagal tą patį scenarijų. O iš kitos pusės - nėra vieno veiksmų modelio. Ir vienintelio teisingo vertinimo kriterijaus. O be to, žmonės sugeba viską padaryti sudėtingiau, nei yra iš tikrųjų. Sujaukti, suvelti, supainioti taip, kad paskui patys nieko nebesupranta. O tada belieka rankom skėsčioti arba daryti protingą veido išraišką ir vaizduoti, kad viskas yra gerai.
Tai apie ką aš čia. Tai turbūt apie komentarus. Kad vietoj to, kad užsiiminėti savo reikalais, gerinti savo gyvenimą, kur kas smagiau skaityti pletkus apie svetimus gyvenimo vingius. Ir kuo pikantiškiau - tuo geriau. Komentatoriai žino, kaip spręsti svetimas problemas. Taip taip taip. Jie teisia nemirkteldami. Tą nuplakt, tą linčiuot, o tą paskelbti šventu kankiniu. Aišku kaip du plius du. Bet vyrų ir moterų santykiuose savos matematikos taisyklės. 1+1 gali būti lygu nuo minus iki plius begalybės.
Nelabai suprantu poreikio komentuoti, smerkti, teisti garsenybių gyvenimus. Ko gero, čia tas pats kaip nususęs šunpalaikis loja ant pro šalį važiuojančio sunkvežimio - pasijaučia toks reikšmingas, didelis, svarbus. Taip, ko gero, jaučiasi komentatoriai - išpylę savo nuomonę, dažniausiai negatyvę.
Bet šuo loja - karavanas eina.
Tik kokio velnio skaičiau visą tą nesąmonę apie Švarcnegerių šeimyną taip ir nesugebėjau sau paaiškinti. Matyt, tiesiog tingėjau daryti kažką vertingesnio.

Labai skaniai pavakarieniavau kiniečių restorane Užupyje. Rekomenduoju. Neatsimenu pavadinimo. Netoli spynuotojo tilto. Už "Užupio kavinės". Skanu. 

Apie vinis ir žodžius

 Foto: Elinor Carucci

Vienas jaunuolis buvo labai ūmus ir nesivaldantis. Supykęs svaidėsi žodžiais, skaudindamas aplinkinius. Vieną dieną tėvas davė jam maišelį vinių ir liepė kiekvieną kartą, kai jis nesuvaldys savo pykčio, įkalti vieną vinį į tvoros stulpą.
Pirmąją dieną vaikinas įkalė į stulpą kelias dešimtis vinių. Stulpas buvo padarytas iš labai kietos medienos, į kurią vinys sunkiai lindo. Po savaitės vaikinas suprato, kad lengviau susivaldyti, negu pastoviai mojuoti plaktuku. Po to įkaltų vinių skaičius ėmė mažėti su kiekviena diena.
Tą dieną, kai vaikinas nė karto neprarado savitvardos, tėvas pasakė, kad tokiom dienom jis gali ištraukti iš stulpo po vieną vinį.
Ir, pagaliau, atėjo diena, kai stulpe nebeliko nė vienos vinies.
Tėvas tarė sūnui:
- Tu puikiai padirbėjai. Bėt pažiūrek, kiek skylių liko stulpe... Taip pat ir žmogaus sieloje lieka žaizdos po skaudžių žodžių. Ir kiek paskui beatsiprašinėtum, lieka randai.

(autorius nežinomas)

Apie chokėjų

Gaila, kad baigėsi ledo rutulio čempionatas. Bet labai gerai baigėsi - suomių pergale. Kaip tik taip, kaip aš ir norėjau.
Visai neseniai atradau šią savo aistrą. Ir taip įsiaistrinau, kad dabar bus sunku išsiaistrinti atgal. Lauksiu kitų metų.
Krepšinis man visai nepatinka. Man tiesiog negražu. Ilgažmogiai ištysusiom galūnėm nedžiugina mano akių. Ir apranga, tiesą pasakius, šiaip sau. Plevesuojantys pantalonai - ne seksi.
Futbolas gerai. Gražiai bėgioja vyrukai. Ir linksmai žiūrisi žalios žolės fone. Futbolas gerai. Tik kartais per ilgai jie laksto-laksto-laksto paskui kamuolį, o rezultato kaip nėr taip nėr. Bet vis tiek gerai.
O chokėjus - visų geriausia.Gražūs vyrai. Virtuoziškai juda ledu. Švariam baltam fone. Be to ir pasistumdo, ir iš alkūnės žiebia, ir apsitalžo, ir lazdas sulaužo, ir į sienelę vožia vienas kitą. Ko dar norėti? Viskas savo vietoj. Greitis, jėga, agresija, taiklumas.
Žiūrėjau daugumą žaidimų per internetą. Labiausiai patiko suomių ir švedų komentatoriai. Nors nieko, išskyrus keiksmažodžius, nesuprantu - bet jie taip aistringai komentuoja, kad negali likti abejingas. Rusai per daug kiša savo asmeninę nuomuonę ir komentuoja pakankamai nuobodžiai. Vokiečių komentatorių rekomenduoju klausyti kai kamuoja nemiga. Lietuvis irgi komentuoja absoliučiai niekaip. Jei jo ir nebūtų - niekas nepasikeistų. Nenustebčiau, jei jis tuo pat metu krapšto nosį ir rašo smsus panelei.
O vakar finalą žiūrėjau akis išpūtus. O paskui džiaugiausi pergale.

Apie Adomus, Ievas ir cukrų

 Foto: Stanko Abdzic

Seniai labai seniai Dievas nulipdė 10 Adomų. Bet greitai jiems tapo nuobodu rojuje ir jie pasipasakojo apie tai savo sutverėjui.
Dievas davė jiems tešlos ir pasakė:
- Tegul kiekvienas iš jūsų nusilipdo tokią moterį, kokios nori. Bet nepamirškit įdėti į tešlą po gabalėlį cukraus iš šitos lėkštelės, kad gyvenimas su žmona būtų saldus. O aš įkvėpsiu gyvybę į jūsų kūrinius.
Kai visos moterys buvo jau nulipdytos, Dievas pažiūrėjo į lėkštutę ir supyko:
- Čia buvo 11 cukraus gabaliukų. Kažkuris iš jūsų sukčiavo ir paėmė du gabaliukus. Kas tai padarė?
Adomai tylėjo. Tada Dievas paėmė jų moteris ir, įkvėpęs į jas gyvybę, išdalino kiekvienam ne tą, kurią jis nusilipdė, o kokia pasitaikė.
Nuo to laiko devyni vyrai iš dešimties galvoja, kad svetima žmona saldesnė, nes joje daugiau cukraus. Ir tik vienas iš dešimties Adomų žino, kad visos moterys vienodos, nes atliekantį cukraus gabalėlį jis pats ir suvalgė.

(autorius nežinomas)

Afrikietiška išmintis

Vienas Afrikos karalius turėjo artimą draugą, su kuriuo kartu užaugo. Tas draugas turėjo įprotį  kas beatsitiktų sakyti "Tai yra gerai!"
Medžioklės metu draugas užtaisydavo karaliaus šautuvus. Bet vieną kartą jis kažką ne taip padarė ir šaunant karaliui nutraukė pirštą. Tai pamatęs draugas kaip visuomet pasakė "Tai yra gerai."
- Ne, tai visai negerai! - pasipiktino karalius ir liepė pasodinti draugą į kalėjimą.
Po metų atsitiko taip, kad bemedžiojant karalių ir su juo buvusius tarnus paėmė į nelaisvę kaimyninė žmogėdrų gentis. Atsivedę į savo kaimą jie ketino belaisvius suvalgyti, bet vienas iš žmogėdrų pamatė, kad karaliui trūksta piršto. O pagal savo papročius jie niekada nevalgė žmonių su fiziniais trūkumais. Ir paleido karalių.
Grįžęs namo karalius iš karto liepė išlaisvinti draugą.
- Tu buvai teisus. Tai buvo gerai, kad aš netekau piršto, - pasakė karalius. Papasakojo kas atsitiko ir apgailėstavo, kad pralaikė draugą metus kalėjime.
- Ne, - tarė draugas, - tai buvo gerai! Jeigu aš nesėdėčiau kalėjime - būčiau su tavim medžioklėje ir mane suvalgytų.

Apie akimirkas

Blogspote buvo techninių nesklandumų pora dienų ir po to kažkur prapuolė mano paskutinis įrašas. Jo nekartosiu.
Nes toks yra gyvenimas - kiekvienas momentas yra vienintelis. Kiekviena akimirka nepakartojama. Kiekvienas poelgis galutinis.
Banaliau pasakyti turbūt neįmanoma. Bandau pasitaisyti.
O juk būna. Būna tokių momentų, kai atrodo jau jau tuoj tuoj kažką pasakysiu, žengsniu svarbų žingsnį ir... ir nepasakai. Akimirksniu situacija pasikeičia - ir jau vėlu. Paleidai. Viena nanosekunde pavėlavai. Ir nebepakartosi. Arba priešingai - pasakai, padarai - o nereikėjo. Ir viskas subyra. Būna.
Būna tokios situacijos kai pajauti akimirkos vertę ir trapumą. Kai laiko kruopelė gali nulemti likimą. O paskui, kasdieniame gyvenime akimirkų ir nejaučiame. Nevertiname. Netaupome.
Tai va. Toks mielas rytas. Ir aš tingiai mėgaujuosi trečiu arbatos puodeliu. Nes ji tokia skani skani. Gavau dovanų. "Pai mu tan".  Baltoji arbata. Rekomenduoju. Apskritai, balta arbata mano mėgstamiausia. Apie arbatas kitą kartą.
Žiūriu pro langą, kasausi už ausies ir galvoju kaip būtų gerai pabėgioti. Jau kokia valandą taip galvoju. Sukiodamais tarp nereikšmingų užsiėmimų.
Šį rytą mąstau nenuosekliai. Rašau padrikai. Be loginių perėjimų. Chi chi. (Mano grupiokai žino apie ką aš čia). ;)
Einu prie išvadų.
Akimirkos nepakartosi. O gyvenimas sudarytas būtent iš jų. Ne iš metų, ne iš savaičių. O iš akimirkų, mažų kaip biseris, suvertų ant laiko siūlo. O kai jų nevertini, netaupai - tai atrodo, kad laikas bėga per greitai. Ne. Laikas eina tuo pačiu 60 minučių per valandą greičiu. Tik tu jo neišgyveni. Nes nepastebi momento. Nes esi kažkur kitur. Šalia. Praeity, ateity. Planuose. O ne toj vienintelėj akimirkoj. Kuri tuoj sprogs.
Kaip visada, aš tai taikau sau. Nes kiek aš prokrastinuoju chi chi geriau nesakysiu.

Dar Getės Faustas mainais už žavingos akimirkos sustabdymą siųlė sielą. Ir nieko gero, tiesa pasakius, iš to nesigavo. Nes nereikia stabdyti akimirkų. Net ir žavingų.
Einu pabėgiot.

Apie medžius

Viename internetiniame kampelyje radau tokią anketą. Jos kūrėjų manymu, mūsų krašte yra tik tokios veiklos. Tik tokie pasirinkimai. Ypač patiko "tinginys ir vėpla..." ir rasta ką tuo apkaltinti. Be abejo - visada smagiau apkaltinti kitus. Negi save patį? Ką jūs! Kaip gi taip galima. Ne ne ne. Kalti visi kiti - tėvai, valdžia, aplinkybės, neteisingas likimas, vyrai, moterys ir t.t.
Vakar "Maximoje" viena begalo apkūni rusakalbė senjorė piktinosi kodėl niekas "bombočkos" ant seimo nenumeta. Tai ji pakartojo apie 20 kartų. Jeigu jau taip nori - eitų pati ir numestų. Bet ne... vis kažkas kitas turi padaryti už tave. Burtų lazdelė, džinas iš lempos, Jemelės lydeka, auksinė žuvelė... priemonių daug. Nes savom rankom savus norus pildyti - neįdomu kažkodėl. Sunku. Atsibosta. Norėti ir svajoti - lengva. Įgyvendinti - sudėtinga. Tai ką? Velniop tas svajones! Geriau būsiu liurbis ir nevykelis, tinginys ir vėpla, o dėl to kalti visi kiti.

Neseniai rašiau apie Leonidą Rogoziną, kuris pats sau išsipjovė apendicitą.

O štai dar vienas įdomus ir įkvepiantis žmogus - kinietis Ma Sanxiao. Bekojis veteranas, 62 metų buvęs karo žvalgas. Shixinge, Hebei prinvincijoje jis per 10 metų pasodino 3000 medžių kalnuotoje vietovėje.

  

Bekojis Ma Sanxiao lipa į kalvą. Tokie ten takeliai. 

 Naujų pirštinių pora nusidėvi per 5 dienas.

Visų pirma, aš tai rašau sau pačiai. Nes pati dažnokai ieškau pateisinimų savo elementariam tingėjimui. Gal ne tėvai ir ne seimas. Bet norėdama priežasčių randu - nuo prasto oro iki įgimtų psichologinių bruožų.
Bet viskas daug paprasčiau - arba darai, arba nedarai. Arba nori, arba nenori. Jei labai nori - niekas nesvarbu. Nei sąlygos, nei aplinkybės. Rasi ir laiko, ir jėgų.
Tik reikia teisingai norėti.

Miestas pavasary

Pavasaris. Balandžiai oriai išpūtę krūtines ir išskleidę uodegas sukasi aplink balandes. O tos savo ruožtu vaizduoja visišką abejingumą. Nematau, neįdomu, eik šalin. Ir koketiškai tipena, atseit ieškodamos trupinių. Balandžiai nepasiduoda ir seka iš paskos kažką burkuodami ir kinkuodami galvas. Balandės toliau vaizduoja ledininį neprieinamumą... Nors visiems aišku, kuo tai baigsis - naujais balandžiukais.
Ant suoliukų sėdi porelės ir pensininkės. Reikia sakyti senjorės. Taip. Su šuniukais.
Mieste šilčiau negu namie. Ir gatvėse daug žmonių.
Vakar buvo Gatvės muzikos diena. Net mano kiemas skambėjo. Išėjau pasižmonėt. Su savo meškafonu nufotkijau porą grupių. Kitas užstojo aukšti pečiai.

Na ir kaip gi be mano taip mėgstamų tiltinių spynučių. Kiekvieną kartą eidama pro šalį nepaliauju stebėtis žmonių iškrypimų įvairove.  Nepykit, A ir P, nieko asmeniško. Balandžiai šiuo klausimu išmintingesni.

O viešai iškabinti skalbiniai ant virvės man visada atrodo taip... giliai intymiai. Tarsi dušios sluoksniai ant virvės.

Dar apie laimę

Amerikiečių psichologai "The Psychological Science" žurnale praeitais metais pateikė straipsniuką apie laimę.

Pagrindinis laimės raktas jų nuomone yra mokėjimas džiaugtis smulkmenomis. Jie tvirtina, kad pagal daugiamečių tyrimų rezultatus tie žmonės, kurie  visą gyvenimą išlaikė sugebėjimą mėgautis mažais džiaugsmais, būdami senyvo amžiaus greičiau pasveiksta po ligų ir gyvena 7 metais ilgiau.

O štai 10 banginių, ant kurių, mokslininkų manymu, laikosi žmonių laimė:

1. Dalintis laimingomis mintimis su aplinkiniais.

2. Analizuoti laimingus atsiminimus.

3. Dažniau pačiam save girti

4. Viduje susikoncentruoti ties maloniais pojūčiais.

5. Galvoti, kad viskas yra geriau, nei galėtų būti.

6. Visa galva pasinerti į jums patinkančią veiklą.

  

7. Apsimesti laimingu net nepačiais geriausiais gyvenimo momentais.

8. Akcentuoti pačius laimingiausias gyvenimo akimirkas.
  

9. Vyti šalin niūrias mintis, baimes ir abejones.

10. Kuo dažniau sakyti "ačiū".

Be to, mokslininkai teigia, kad laimė ir nelaimė plinta, kaip infekcijos. Tai patvirtina Fremingemo kardiologiniai tyrimai. Aplink laimingus ir nelaimingus žmones susikuria atitinkami socialinių kontaktų klasteriai (vieningos, lokalios grupės). Įdomu tai, kad nelaimingumas yra labiau užkrečiamas: kiekvienas laimingas Fremingemo gyventojo draugas padidino jo galimybe tapti laimingu 11%, o kiekvienas nelaimingas padidino galimybe tapti nelaimingu net dvigubai.

Laimės ir nelaimės plitimas turi dar vieną panašumą su infekcinės epidemijos plitimu: jei žmogaus laimingų/nelaimingų kontaktų padidėjimas padidina tikimybę perimti atitinkamą būseną ("užsikrėsti"), tai tos laimės/nelaimės būsenos trukmė ("liga") nuo išorinių faktorių nepriklauso.

Taigi, kiekvienas pats yra savo laimės kalvis. Man labiausiai patiko punktas apie savęs girimą. Girkime save, girikime!