Aš turėjau giminaitį, kuris mokėsi trigonometrijos iki tol, kol nenukaro jo ūsai, o kai išmoko, atėjo kažkokia tai mora ir suvalgė jį. Ir po to jis gulėjo moros pilve labai protingas.

/Tove Jansson/

Ketvirtadienį eisiu pas daktarą endokrinologą. Atsiuntė laišką, kad nepamirščiau.
Vis tiek galiu pamiršti.
Arba ateiti kitą dieną.
Praeitą savaitę du kartus atvažiavau į susitikimus valandą per anksti.
Ir toks kvailas jausmas... Kaip iškritus. Tikrai. Dairaisi aplink. Žmonės juda, šneka, mirksi, kvėpuoja.
O aš nesuprantu, kur dingo valanda.
Turėčiau džiaugtis - va jinai, va. Priešaky. Sutaupei valandą. Džiaukis. Paprastai jų trūksta. Visi nori dar. O tu va - iš kišenės ištraukei balandį, iš cilindro baltą triušį ir visą valandą iš rankovės.
O aš dairausi ir nesuprantu nieko. Smegenys spragtelėjo, sukibirkščiavo ir paleido procesą iš naujo. Kaip kompiuteris, paspaudus "restart".
Labai keistas jausmas.
Gūžteli pečiais, pasitaisai plaukus ir vaizduoji, kad nieko neįvyko.
Reikės endokrinologui papasakoti.
Kaip aš netenku proto.
Bet tai ne taip erzina, kaip nagų skilimas. Arba nagai reikalingesni, nei protas. Arba proto vis gi daugiau, o nagų tik 10.
Kaip žinia,  mūsuose priimta dalinti medicininius patarimus, nes kiekvienas dūšioje daktaras, politikas ir vedybų konsultantas. Prisiklausiau patarimų apie žuvį, jūros gėrybes ir kitus jodo šaltinius. Nes juk kaip - skydliaukė lygu jodas. Internete prisiskaičiau visko, ko nereikia. Visų ligų atveju patariu - interneto neskaityti, geranoriškų patarėjų neklausyti. Nes skydliaukė ne visada lygu jodas. O tuo labiau šiais - joduotos druskos laikais.
Dėl viso pikto, sveikatos priedų parduotuvėje pasiteiravau jūros dumblių. Paslaugus jaunuolis iš karto paklausė ar turiu kokį nors sveikatos sutrikimą. Skydliukė, sakau, sutrikus. Hyper aktyvi. Nereikia, sako jaunuolis, jums dumblių valgyti. Nes jodas paskatins tiroksino gamybą, o jo ir taip per daug.
Reikės daktaro paklausti.
Bet medicinionio išsilavinimo žmogus sako - skydliaukės mechanizmas sudėtingas. Tiroksino gamyba kaskadinis pricesas ir neaišku, kuriame etape sutrinka. Dar medicina ne iki galo supranta šitą mechanizmą.
O ką daryt, jei dėl kaskadinio proceso sutrikimo aš proto netenku, o tuo labiau nagų?
Eiti pas daktarą.
Nusipirka vitaminų nagams.

Aš nerašau Twitter'yje, nes negaliu sugalvoti nieko, ką galima būtų sutalpinti į 140 ženklų ar kiek jų ten. Ir skaityti atsakymus man irgi neypač įdomu.

Tačiau visam šitam yra paaiškinimas. Kaip psakytų Desmond Morris (anglų antropologas ir zoologas, knygos "Plikoji žmogbeždžionė" autorius) - primatams reikalinga grupė. Jiems tiesiog reikia sėdėti ir vieni kitiems gaudyti iš kailio blusas  - štai jums ir visas feisbukas ir tviteris. Tai vadinasi abipusis kailio valymas.

/James Cameron/

Šeštadienį surengiau mažą išvyką pasivaikščiojimo tikslais į Česterį.
Toks miestukas valanda su kažkiek nuo Mančesterio.
Diena praėjo gerai.
Apsiniaukę, iš dangaus krenta nei lietus, nei sniegas, kažkas balto ir bjauraus. Normalus angliškas oras.
Česteryje yra senamiestis.

Nuotraukos telefoninės. Nesitikim ir nereikalaujam.
Pagrindinėse gatvėse parduotuvės, parduotuvės, parduotuvės. Žmonės vaikšto ir prekinasi. Toks hobis, šopingas vadinasi. Esmė: pirkti kuo daugiau nereikalingų daiktų. Už pinigus išmainytus į laiką, darant tai, ko nenori.
Česteryje yra miesto siena. Nieko gero. Norite apeiti miesto senamiestį siena - važiuokite į Jorką. Ten siena. Tokia pseudo istorinė, bet užskaitoma. O ne tai, kaip Česteryje eini siena - o per pora metrų nuo jos mašinų parkingas, ofiso langai su ventiliatoriais ir restoranų galinės durys.
Dar neverta eiti į Grosvenor muziejų. Įsivaizduokite kokį provincialaus miestuko muziejų, į kurį sukišo viską, ką turėjo - romėnų laikų plytas, sidabrinius padėklus ir kandžių suėstą lapės iškamšą. Pratęsiam ekspoziciją per tris aukštus ir vualia.
O šiaip - pasivaikščiojimui, papietavimui ir arbatos gėrimui tinkamas miestas.

Ir būtų diena, kaip diena. Miestukas - kaip daug Anglijos miestukų. Įsiminsiu jį ne dėl to. Ne dėl balto šalto iš angaus krentančio šlapalo. Ne dėl feikinės miesto sienos ir ne dėl nutriušusios lapės.
O dėl labai liūdno įvykio.( Jautrių nervų neskaityti.)
Tik atėjus į miesto centrą, turistiškai besidairant į šalis išgirdau mašinos burzgimą, minios aiktėlėjimą ir atsisukau. Nuvažiuojantis taksi kebas pervažiavo balandį. Pertrėkštas, kruvinas jis plakė sulaužytais sparnais. Spurdėjo ir blaškėsi vidury gatvės. Mane apėmė nenusakomas jausmas - noras padėti, nežinojimas, ką daryti, šokas nuo išdrąskyto kūno ir kraujo, jo tragiški judesiai. Viskas taip ryšku - gyvenimas, mirtis, kančia... Tada atejo pagyvenęs vyriškis ir koja užmynė ant balandžio krūtinės. Paspaudė stipriai kelis kartus. Paukštis nurimo. Paėmė už sparno ir nunešė prie šiukšlių dėžės. Minia pajudėjo toliau.
Kvailas paukštis. Pats kaltas. Ir tik paukštis. Nieko tokio...
Bet tai buvo taip arti, taip gyva, taip tikra. Ne per televizorių ar youtube...
O grįžtant traikiniu namo, šalia sėdintys raudonveidžiai vyriškiai kalbėjo apie laborotorines peles. Nuplikusias ir be imuniteto. Kaip ant jų išbando vėžį sukeliančius saldiklius.
O sena moteriškė išrūkytu balsu dainavo Tinos Turner "Simply the best". Ir kaip nekeista tai nebuvo apgailėtina ar vulgaru. Tai buvo tiesiog linksma ir juokinga.
Gerai praleidau šeštadienį.
Nebereikalo suvažinėjau.

Savaitgaliai ir vasaros turi bjaurią savybę greitai praeiti.
Pirmadienio rytas kaip užkeiktas Haufo pasakų veikėjas niūriai seka iš paskos.
Po visko, visada ir visur etaina pirmadienis.
Norisi išvažiuoti į mažą, pūvančiais dumbliais kvepiantį kaimelį. Išmesti banko sąskaitą ir pavardę pro langą, žiūrėti į isteriškų kirų tango ir lėtai žiaumoti guminius meškiukus.
Čia gal pavasaris. Gal vyšnių rožiniai žiedai...
Ir saulėtas kaimelis, ir apie kojas besitrinanti katė, juodai balta, su plėmu ant kaktos... gyvena tik mano dešiniajame pusrutulyje.
Nuvažiavus į mažą jūros kaimelį būtų drėgna, nuobodu. Neplazdėtų nėriniuotos užuolaidos. Ir katė nesitrintų į kojas, tik žiūrėtų pasislėpųsi už mėlyno konteinerio su užrašu "Paper". Ir žmonės kalbėtų su nesuprantamu akcentu, o paparašius pakartoti, kalbėtų tik garsiau. Ir man atsibostų perklausti, o jiems atsibostų kartoti.
Čia tik pavasaris.
Tik žydintys medžiai sukelia sezoninę melnacholiją.
Geriu žalią arbatą su pienu. Medyje už lango sėdi balandis ir žiūri į mane.
Jau visą savaitę galvoju apie mažą kaimelį.
Ten kur baltos užuolaidos, ir jūra mano šnervėse.

Gėris ir blogis

Michael Nash, 1946 Varšuva

Blogis konkretus, ryškus, aiškus.
Blogis visada su skaičiais rankose.
Blogis materialus, suprantamas, aiškus ir lengvai užvaldo mases.
Minia nebėgs į ligoninę slaugyti sergančių ir plauti grindų.
Bet akimirksniu puls mušti žmonių ir padeginėti namus.
Blogis gimsta su vaiku, muša, kula, žnaibo.
Ir tik palaipsniui į sielą įeina jo priešingybė.
Gėris kaupiasi. Iš išgirsto. Iš pamatyto. Iš perskaityto.
Jis reikalauja švelnios mamos ir laiko.
Jis susideda iš žodžių, iš poelgių, iš puslapių.
Jis ateina iš tų, kas per tai perėjo ir pats suprato, kad užgesinti naudingiau.
Ne užsiplieksti, ne mesti piktą žodį, po kurio vis tiek prašysi atleisti.
Neteisumas tavo ne žodyje, o pyktyje.
Tavo gėris kaupiasi visą gyvenimą ir pasiekia tik kitų pasiektą lygį.
Todėl tiek mažai pokyčių moralėje per šimtmečius.
Gėris pilnai nepersiduoda. Jo negalima išmokyti. Blogio - galima. Blogis persiduoda. O sukauptas gėris miršta su kiekvienu.
Ir viskas prasideda iš pradžių.
Bet vienąsyk pasėtas blogis ilgai lieka su žmogumi. Įsimena visi. Tuo labiau ekrane.
Negalima šiandien kalbėti apie seksą, o rytoj apie meilę tam pačiam žmogui. Net jeigu visi teigia, kad tai turi žinoti kiekvienas.
Negalima šiandien sakyti: "Neginkite demokratijos. Sėdėkite namuose", o rytoj atskleisti korupciją.
Na, kažkas kažką vis gi prisimins.
Žmogaus charakteris nepriklauso nuo mokslo, nes mokslas jo netobulina.
Žmogus tiesiogiai susijęs su geriu ir blogiu.
Ir nors jie pereina iš vieno į kitą, mes jaučiame tam tikru momentu, kuris iš jų ima viršų.
Ir tada iš kiekvienos šeimos išeina geriausieji. Kaip tai bepavadintum: kova už laisvę, už teisingumą, už teritoriją...
Tai kova tarp tų, kas sako: gyventi turi visi, ir tų, kas sako: gyventi turi ne visi.
O toliau pagal sąrašą, su pavardėm, su skaičiais rankose prieš nerišlų murmėjimą: "tai negerai", "tai kaip gi taip", "už ką"...
Gėrį sukaupė seniai.
Jie nesuprantami ir netikslūs.
Juose glūdi ne išmintis, o gėris.
Duodami blogiui kelią, mes vis tiek šliaušime prašyti atleidimo...
Kai tai palies mus.

/ Михаил Жванецкий/

Aš stebiuosi, kodėl vyrai iš vis būna rimti. Jie turi tą jautrų, ilgą daiktą, kabantį ant jų kūno, kuris pakyla ir nusileidžia kada panorėjęs.

Jei aš būčiau vyras - pastoviai juokčiausi iš savęs.

/Yoko Ono/

Sako:
- Kai tu eini gatve ir akiniai patamsėja, tu atrodai kaip...
- Kaip?
- ...
-Kaip aš atrodau?
- Nesvarbu.
- Tai pasakyk.
- ...
- Tai kaip aš atrodau?
- Na...
- Kaip?
- Kaip profesorius, kuris rengė mokslo tyriamąjį darbą ir išprotėjo.

 

  

Viskas, kas ne lietus - mančesteriečiui džiaugsmas.
Dabar aš suprantu, kas yra tikras optimizmas - toks grynas, skaidrus, distiliuotas, gerklę deginantis optimizmas - gyvenant Mančesteryje nusipirkti kabrioletą. Mieste, kur lyja... visada. Beveik visada. Jeigu jums atrodo, kad lietūs Lietuvoj - padauginkite iš 5, pakelkite kvadratu ir dar pridėkite krapnojimo, lašėjimo, purškimo, dulksnos, šlapdribos ir šiaip bjauraus vėjo. Čia jau panašiau į Mančesterio klimatą.
Jei paklausti bet kokio žmogaus ar patinka Mančesteris, garantuotas atsakymas - taip, išskyrus orą.
Neveltui, jis dar išidžiai vadinasi Rainchester. Oi neveltui, neveltui.
Ketvirta diena iš eilės saulėta. Sausa. Ryte krištolais spindėjo šalna ant smaragdo žolės. Čirškia medžių gyventojai, plunksnas pašiaušę kūdakuoja balandžių vyriškiai. Balandės koketiškai galvas nulenkę vaizuoja, kad visai čia joms neįdomu, tik trupinių ieško atseit. O pačios tik žvilgt žvilgt oranžine akim, kurio čia plunksnos pašiaušesnės ir nagai vietoj.
Ir štai iš už kampo išrieda mašina. Be stogo. Lauke -3 C. Bet nelyja. Va, štai, štai kur mokėjimas carpe diem - nelauk, kada gyvenimas duos tau citrinų. Pats nusipirk limonado. Saulė šviečia? Šviečia. O tai kam kabrioletas reikalingas? Teisingai, su vėjeliu.
Vat kaip reikia.
O ne lietūs, lietūs...

P.S. jei jums atrodo, kad nuotrauka nesusijųsi, paaiškinu - ji rėkte rėkia - džiaukis gyvenimu.
Ir šiaip.

Mančesteryje stebuklas - tris dienas iš eilės šviečia saulė. Dyvų dyvai.
Šilta.
Gera.
Naktimis po langais kriokia aistros draskomos katės.
Katytės nori mylėt. Nors dauguma be kiaušinių ir su apykaklėm nuo blusų.
Bet gamtos neapgausi. Net jei beširdis veterinorius plieniniu skalpeliu atėmė teisę į meilę...
Štai ir vasaris baigiasi. Vėl reikės moketi nuomą.
Vėl narcizai...
Pavasaris man sukelia dvejopus jausmus.
Iš vienos pusės gera sėdėti parke ant suoliuko, ramiai gaminant vitaminą D. Tokia pensnininkiška idilė. Iš kitos pusės, pavasaris mane nervina. Vidinį mizantropą užknisa, kad visiems gera. Man ir pačiai gera. Bet užknisa. Todėl, kad skaniai kvepia vėjas. Todėl, kad šilti ilgi šešėliai. Todėl, kad dangus aukštai aukšai ir skaidriai skambus. Tik mizantropas tai supras.
Kasdieną apie pusę trijų į namą priešais atvažiuoja juodaodis su dviračiu ir įmeta laikraštį. Ir nuvažiuoja. Pas šuniukų dėdę atvažiuoja juodaudos su džipu, įsilipa į Deizės kaką ir įmeta laikraštį. Ir nuvažiuoja.
Dviratuotasis, matyt, dar tik taupo ant džipo.
Kartais geriau nieko nesapnuoti.
Nes prabundu po sunkaus baisaus sapno ir nuotaikos nėra. Ir vaikštau pusę dienos susisukus. Nes sapnavau labai blogą sapną. Jame nusipirkau lyginimo lentą. Iš savo labai geros Mega Pound Shop. Už 17 svarų. Žalią. Parsinešu. O ji nestovi. Ir sunki tokia. Griūna. O toj Mega Pound Shop čekių neduoda barzdotasis binladeniškas dėdė. Jei paprašai duoda, keistos 2000 00 00 datos čekį. Va šitoj vietoj mano sapnas pavirto į košmarą - lenta nestovi, o grąžint negaliu, nes čekis toks keistas. Ir įsitikinusi, kad binladeniškas dėdė nepakeis. Ir viskas. Labai baisu. Siaubas tiesiog. Žalia lyginimo lenta už septyniolika svarų. Košmaras.
O kitą naktį sapnuoju masines skerdynes. Kažkokios kalnų tautos genocidą. Tūkstančiai kruvinų nukankintų kūnų. Riksmai. Žiaurumai. Lavonais nusėti kalnų šlaitai... Ir nieko. Nebaisu visai. Koks čia košmaras? Vienas juokas. Čia tau ne sulūžusi lyginimo lenta.
Aš šiandien ilsiuosi. Turėčiau siūti, bet žiūriu pro langą. Kaip tingiai eina storas juodas katinas su baltom letenelėm. Jis visada eina lėtai. Dar yra ryžas katinas. Jis bėga greitai, dairydamasis į visas puses. Jį aš ir įtariu dainuojantį dainas.
Circle of life...

Jezusmarija, nespėjo praeiti kalėdosnaujimetai, kaip vėl reikia visus sveikinti. Man per daug. Man ir taip visko per daug. Todėl viską mažinu. Beveik iki nulio.
Nagai iki nulio. Pirmą kartą per beveik 34 metus ant žydros šlapios planetos pradėjo sluoksniuotis nagai.
O į nuriebintą pieną deda titano dioksidą, kad jis atrodytų baltas. Nes 0,1% riabumo pienas negali būti baltas. Čia aš neseniai sužinojau, todėl visiems pasakoju. Nuriebinto pieno negeriu. Išviso negerčiau, jeigu nebūčiau anglų apsuptyje.
Šiaip tą titaną deda ir į varškę, kad būtų balta. Ir į kitus maistus, kurie patrauklesni balti, kaip tinkuotos lubos. Kaip viešo tueloto plytelės. Nieko gero tame nėra. O juk, rupūžės, nerašo. Na, jei ir rašytų, dauguma bukų vartotojų nesuprastų. Piktinasi dabar anglai, kad jų šaldytose vieno svaro lazanjose, o dieve dieve, rado arklienos pėdsakų. Džiaukites. Ar pigiose nevalgomose dešrose. Siaubas koks, rado arklienos DNR. Džiaukites. Jūs sudėtį skaitėte? Ten oficialiai mėsos 6%. O dėl kitko galvos neskauda? Ne? Arkliena, šiuo atveju, mažiausias blogis.
Todėl geriau nevalgyt. Arba neskaityt. Arba nežinot. Arba nesukt galvos.
Visada pavydėjau nerūpestingiems durniams.
Va kur tikroji laimė.
Teisingai sako rusai - gorė ot uma. Sielvartas nuo proto.
Sielvartas. Todėl pietums suvalgiau šokoladinio pyrago. Irgi E visokių priėta, iš karto žandai išraudo. Taip aš reaguoju į prastą maistą, daktariškas dešras ir tai, ko geriau nevalgyti.
Nagai dalinasi.
Skaičiau, kad reikia valgyti kasdieną po šaukštelį nedažytos, nekvepintos želatinos. Po mėnesio pagarės. Arba vitaminus gerti. Kalcius visokius. Vitaminą D, saulę kompensuojantį.
Mėnuo želatinos - tai beveik kilogramas. Valgyti šaukštais. Neestetiška. Bet ko dėl nagų nepadarysi. Ūkyje labai naudingas daiktas. Dabar net nosies žmoniškai neišsikrapšyti...
Norėjau kažką romantiško parašyti.
Reikia puoštis, o nagai sloksniuojasi.
Meilė...
Pavydžiu nerūpestingiems durniams.

Brighton Swimming Club, 1863

Tai va.
Kažkaip palengva, pristatomu žingsneliu ir mormorando mano blogas pavirto į čiukčės dainą. "Lesom jedu - les poju" (per mišką važiuoju, mišką dainuoju). Ką matau - tą rašau.
O matau tris bernuželius, dažniau, nei pageidaučiau.
Šiuo metu, šiuo konkrečiu momentu, nepražydęs literatas Krisas kosėja, kaip lėtai ir skausmingai nuo tuberkuliozės dvęsiantis Brisius. Aš nusileidau pasidaryti arbatos. Kris! - sakau. Jis prisispaudė pries sienos užsidengdamas vertingiausią, ką turi. Pilvą. Jūs nepagalvokite - aš niekada jo nemušu į pilvą. Ir šiaip senokai nekūliau, mes juk žmonės inteligentiški ir civilizuoti. Smurtas - ne problemos sprendimas. Negalima mušti silpnesnių. Tai žema, neetiška... bet smagu. Aš pavizdys, kaip nereikia daryti. Negalima mušti kaimynų. Juk Krisas dūšioje nykštukas. O jei rimtai, turbūt jam sunkus gyvenimo periodas. Gal netgi krizė. Ir Dwarf Fortress pasaulis jam atrodo mielesnis, nei pilkoji realybė. Prieš tai, kokį mėnesį jis žaidė traukinių žaidimą, geležinkelius tiesė. Dabar nykštukų miestą stato. Praeitą savaitę įvyko tragedija - atskrido kalnų papūgos, pavogė vaikus ir sumetė į upę. Nuo pūvančių kūnų pakilo nuodingasis purpurinis debesis ir visi jo nykštukai numirė. Kažkaip taip. Labai nesigilinau. Bet žmogus nepasiduoda ir stato naują miestą.
Kaimynui Džo irgi sunkus gyvenimo periodas ir gal netgi krizė. Su alkoholizmu, narkomanija ir depresija. Jis jau kokį gerą mėnesį kalba, kad reiktų eiti į AA ir kreiptis pas daktarą pagalbos, jungtinei kovai prieš alkoholį. Kaip jis darė pernai. O tai šaldytuve laikas nuo laiko pasirodo rašteliai, vis nespėju nufotkint. Maždaug taip "Aš labai atsiprašau, kad išgėriau kažkieno 1 2 3 4 skardines alaus. Rytoj grąžinsiu. Labai atsiprašau. Su meile. Džo. xxx". O kol kas savarankiškai gydosi nuo pernai likusiais antidepresantais su kažkieno  1 2 3 4 skardinėm alaus. Bet už tai jis kuria muziką. Maždaug taip. Ir dar šitaip šitaip va ir va kaip. Aš per savo senatvinį konservatizmą nesuprantu šitų melodijų. Bet tegul jaunimas kuria. Narkotikų dėžę suvalgę klausytojai supras.
Kaimynui Filui sunkus gyvenimo periodas ir lėtinė krizė. Jo net draugai nelanko. Ir šiaip jis beveik neegzistuoja.
Laikas nuo laiko man iškyla retorinis klausimas, į kurį aš nenoriu žinoti atsakymo - kaip tokia gėlelė kaip aš papuolė į šitą piktžolių kuokštą? Nereikia, nesakykite. O tai baisu darosi.
Tai va. Kai užbaubiu ant Kriso. Jis prisploja prie sienos. Iš gilios inteligntiškos ir civilizuotos pagarbos man. Bet sako - kuo daugiau priekaištausi, tuo daugiau kosėsiu. Žinau, žinau. Bet kartais taip sunku nepriekšaištauti...
Iš tikrųjų aš norėjau kažką linksmo šiandien apie juos parašyti. Bet šlapdriba lauke. Bjauru. Vėjuota. Tai kažkas linksmo ir nesigavo. Mančesteryje visada kaltas oras.

Už gerą elgesį pajungė internetą.
Ir slaptažodis ne koks nors ten jums bejausmis "dext45rnrEd782", o daug ką pasakantis "welovetoporn". Čia Filas vaizduoja, kad turi humoro jausmą.
Pilvas pilnas mano busimos žmonos iš išskaičiavimo Lauros keptų trijų rūšių blynų. Pažiūrėjus veidrodyje į savo pilvo profilį pasidarė nejauku nuo kreivės išgaubtumo, o gal įgaubtumo, žodžiu, nuo pilvo sotaus apvalumo. Gal reikia pasninkauti. Ai, ką aš čia juokinu. Kaip sako klasika "vsio v sebia" ir pirmyn "ot bedra".
Ir kaip miegot su tokiu pilvu? Ant nugaros - spaus, ant šono - temps, ant pilvo... nusiridensiu.
Už sienos, matyt, neatsidžiaugdamas neribotu internetu linksmai pasiriaugėdamas kikena Džo. Už kitos sienos Filas, tikriausiai, įnikęs į slaptažodyje užslėptą hobį, tik Krisas toliau kasa nykštukų aukso kasyklas.
Šlovingame name Nr.16 tvyro harmonija.
Ir žinote, jei kas nors skriaustų mano berniukus - eičiau ginti su keptuve.
Nes jau pradeda motiniškai atlaidžiai ir su šypsena priimti juos tokius, kokie yra - niekam tikę.

Gyvenimas teka.
Lyja tradiciškai pilki lietūs. Suplyšo dar vienas lietsargis.
Paprašysiu draugo, kodiniu vardu Vienišastėvas, parvežti kokybišką iš Indijos. Sakė, visi jo prašo lietsargių, smilkalų ir aukso. Smilkalus perku pašte, aukso turiu savo 55 kg, tik gero lietsargio trūksta iki pilnos laimės.
Bo sulaužius savo perėjau ant kaimynų lietsargių. Jiems vis tiek nereikia.
Jų poreikiai ir ekspktacijos kuklios, todėl jie laimingai geria antidepresantus su alumi. Į mano pastabas atsako, kad Rauonasis kyržius rekomenduoja nedaryti savarankiškai dirbtino kvėpavimo.
Ok. Vienu rūpesčiu mažiau.
Kriso draugas Mathew kiekvieną savaitgalį miega livingrume ant sofkutes. Be patalynės, tik su pleduku ir su visais rūbais išskyrus batus. Įtariu, kad visą savaitgalį jis nesiprausia. Hipsteriškai plaukuotas ir marginališkai nehigieniškas. Vieną kartą ryte Metju įsiveržė į mano kambarį, aš jau išsigandau, kad čia žolės prisirūkęs tylusis Filas puola manęs prievartauti. Žolė ištirpdo jo kompleksus ir fobijas, jis tampa itin draugiškas ir kalbus. Ir ką gali žinoti... Bet tai buvo tik plaukuotasis Metju. Kur aš sako? Mano kambary. Čia Kriso namas? Taip, jis po manim. Aš tave kažkur mačiau - tu bandeles kepei su kopūstais? Taip, kepiau. Skanios buvo, jei dar kepsi pakviesk, atsiprašau, nenorėjau sutrukdyti. Nieko tokio, labas rytas.
Suprantu, kad mano kaimyninio bendravimo istorijos skamba itin baugiai. O dar kai papasakoju mažiau marginališkiems ir labiau higieniškiems draugams apie jų sunaudojamų narkotikų kiekius...
Bet ne viskas taip blogai. Jie labai geros širdies vaikinai. Spardymui atsparūs. Ir netriukšmingi. O vis gi mano gyvenimo trukdžių skalėje triukšmas stovi pirmoje vietoje. Vakar kaimynai medikai vakarėlį kėlė su dounthurtmynoumooo-vatislooooo ir kitais daugiadecibeliais retro elementais. Prisiminiau, kas yra triukšmas. Todėl renkuosi savo geros širdies luzgius. Jų fone jaučiuosi labai aktyvi, blaiva, sveikos odos spalvos  ir psichiškai normali.
Lyja.
Geriu žalią arbatą vietinėje vegatariškoje kavinėje.
Su dreduotais barzdotais rastahipsteriais ir pagyvenusiais inteligentiškai akiniuotais knygų skaitytojais.
Antradienį žadėjo internetą.
Nors man čia patinka. Narcizai alaus butelyje. Bažnyšios stogas languose kitoje gatvės pusėje ir šiaip apšepėliškai jauku.
Jei daugiau snarglių nerodys, kaimynų temą skelbių oficialiai uždarytą.

Auklėjimo procsas duoda šiokių tokų vaisių.
Su šunim viskas paprasčiau: pridirbo ant kilimo - uždarai į narvą, prišiko kieme ant tako - duodi skanėstą. Nes ne ant kilimo. Tai kas, kad paštininkas įsilipa ir keikiasi labai, jis tiesiog nežino, kad gali būti blogiau. Ant kilimo.
Aš turbūt dar nepasakojau apie savo draugus šunis Montį ir Deizę, su jais aš draugauju trečiadieniais, o kitom dienom ilgiuosi. Deizei narvas ir skanėstai padėjo.
Apie juos papasakosiu plačiau kitą kartą, nes reikia nuotraukų pridėti į dušią žiūrinčių, kad būtų aišku, kodėl Deizės šeimininkas ją vis dar myli, nors panelė sumyžo visus kilimus, sudraskė kelis tūkstančius svarų kainuojančia sofą ir kitus vertingus batus.
Su kaimynais sudėtingiau.
Neturiu narvų.
Nors dažnai jie į mane žiūri taip, kaip Deizė ištaršius 16 rulonų tualetinio popieriaus. Ir sako "sorry", kaimynas, ne Deizė, bet žiūri į akis visiškai taip pat. Ir tada apsisukęs eina daryti to paties, graužti batus, arba šiaip rūkyti pasislėpus. Ir tada - oi, aš galvojau tu ne namie...
Bet šiaip stengiasi. Ir vis sako "mes dedame pastangas, turi tai įvertinti" arba "mums svarbu, ką tu galvoji, mes nenorime tavęs liūdinti". Ir žiūri. Kažkaip taip:

Na, dabar mes su kaimynais tokiame šikimo ant tako etape. Kai ne taip blogai, kaip ant kilimo, bet dar ir ne parkelyje.
Skanėstų jiems reikia gal kokių... Nors maitinu juos porą kartų į savaitę. Makaronai su baklažanais labai patiko. Šiaip jie visiems patinka. Toks super sėkmingas patiekalas - patinka visiems nepriklausomai nuo tautybės, lyties, rasės, religijos ir seksualinės orientacijos. Labai politkorektiškas patiekalas. Kaimynams netgi grikiai su svogūnais ir grybais patiko. Tik kefyras ne. Ir varškė tik apkepo pavidale.
Kaimynas Krisas minta pagrinde sausais pusryčiais. Ir take away'jais. Ir guminiais meškiukais. Kartais ravioliais. Ir ką dievas duoda. Dievas jam duoda mano ir kaimyno Džo gaminto maisto. Jis dėkingai priima, su dviem pakartojimais. Gerasis Džo jam atneša lėkštę ir padeda šalia kompo, kad tasai galėtų toliau kasti nykštukų požemius. Skaitau, neblogai įsitaisė.
Bet užtai miega apsikabinęs Borchesą, Buniną, Pasternaką ir poetų gyvenimus. Ant sienos Virginijos Vulf portretas ir Pikaso Avinjono mergelės trijuose egzemplioriuose.
Bet riaugėja taip, kad būdama kitame aukšte girdžiu jo lakštingališkas treles.
O dar turbūt nesakiau, kad jis rodė man savo snarglius ir demonstravo jų elastingumą...
Kažkaip nesisieja man viskas į vieną visumą. Borcheso intymumas ir fiziologiniai garsai.
Sakau - kodėl tu knygos nerašai? Ai sako, atsiriaugėdamas, ai.
Ir toliau stato nykštukams žuvies sandėlį.
Viena angliška moteriškė į mano bėdavojimąsi apie snarglius, bezdalus ir riaugalus atsakė, kad tai neatsiejama angliškosios vyriškosios kultūros dalis. Kad jiems tai labai smagu ir juokinga neprikausomai nuo amžiaus ir išsilavinimo. Ir netgi jos partneris Adamas buhalteris riaugėja ir treniruojasi riaugėti ilgiau ir garsiau ir šauniau. Ir visas buhalterių/teisininkų biuras riaugėja. "Žmonės su laipsniais po vardo". Aukštas lygis mokėti riaugėti ir kalbėti vienu metu. Pvz. "Bylaaa rauudonameee segtuveeeee". O vienas biuro darbuotuojas iš viso riaugėjimo primadonas - moka išriaugėti "God save the Queen"... Todėl, aš neturiu priimti šitų garsų, kaip asmeninio įžeidimo, čia angliška vyriška kultūra ir jie man priima į savo ratą...
Tai manęs nenuramino. Paklausiau kitos moteriškės, labai mandagios, ne dibrtino mandagumo, o aukštos dvasinės organizacijos prasme. Labai tolerantiška, suprantinga ir bendražmogiško orumo ir pagarbos kupina moteris iš didžiosios H raidės. Na, sako didžioji H, pauzė, reiškianti tinkamų ir nieko neįžeidžiančių žodžių parinkimą... ne, tai nėra angliška kultūra. Vis gi Adamas yra iš... šiek tiek kitokios šeimos... nesvarbu, kad buhalteris... bet iš šiek tiek kitokios šeimos, kur jo neišmokė, kad bezdėti ir riaugėti yra natūralu, bet vis gi ne vieša ir ne juokinga. Ir kad juokeliai apie kūno skysčius irgi yra ne išsilavinimo ženklas... Yra vyrai, kurie taip daro, bet savo pabuose... vaikai mėgsta riaugėti, bezdėti ir juoktis, bet juos išmoko, kad tai nėra smagu... tiesiog žmonės iš skirtingų šeimų. Polas (jos partneris) taip nedarytų... Ir Aras taip nedarytų... Taip, kad ne... nėra tai angliška kultūrą, o tiesiog neišsiauklėjimas.
Čia reikia paaiškinti, kad Anglijoje tradiciškai vyrauja skirstymas į socialines klases. Šiais laikais tai, aišku, nebe taip aktualu, profesorius gali vesti kepėją, bet vis gi "it's very working class" pasakymus gali girdėti labai dažnai.
Darbo klasė, "working class" - jiems būdingas stiprus dialektas atskiestas tirštais keiksmaždžiais, pramogos kaip šunų lenktynės, pigūs pabai, šiukšlių dėžių spardymas ir riaugėjimas.
Vidutinė klasė, "middle class" - labai plati sąvoka, tai žmonės, turintys išsilavinimą, verslininkai etc. Jie vaikšto į teatrus, skaito knygas ir nespardo šiukšliadėžių. Yra žemesnė vidutinė klasė, tokie kaip aš, su išsilavinimu, bet be jachtos, ir aukštesnioji - su arkliais, namais ir pretenzijom. Paprastai vadinami "turtingi šunsnukiai".
Aukštoji klasė, "upper class" - princai ir grafai su grafiukais.
Kultūringoji H. vengė žodžio "working class", nors riaugėjimas ir juokeliai apie kūno skysčius yra labai tos klasės požymis. Tiesiog tai yra stereotipas, įspraudimas žmogaus į rėmus, todėl netinkama.
Tai va. Kadangi aš bendrauju su daugiau middle class žmonėmis, todėl sunkiai adaptuojuos prie viso šito.
Kaimynas Krisas, beje, žino, kas yra "Fluxus". Kiek anglų ne menotyrininkų tai žino? Dėl to jam galima daug ką atleisti... Net demonstratyviai patalogišką kosėjimą ir tikslingai šokiruojančias pastabas.
Kaimynas Džo eidamas į parduotuvę visada paklausia ar kam ko nors nereikia (vienas iš gyvenimo su draugiškais žmonėmis pliusų), paprašiau pieno. Vėliau pasidariau arbatos, sakau
- kuris pienas mano?
- tas, kuris bėga iš tavo papo. - replikuoja Krisas.
Va jums ir Fluxus, ir Avinjono mergelės trijuose egzemplioriuose.

Atsiimu žodžius apie savo gerus kaimynus.
Liubov prošla. Kaip teigia klasika, nuvyto pomidorai.
Lengva mylėti nepažįstamus žmones. Sunku su jais gyventi.
Visų pirma, jie riaugėja. Ir tuo didžiuojasi. Kaimynas Džo atsistoja į operos daininko pozą ir išriaugėja visą kavatiną. Ir patenkintas. Tiesiog švyti.
Jam 26 metai.
Dabar jūs suprantate kaip man sunku gyventi?
O dar per Filą, tą kuris bijo savo šešėlio, mes neturime interneto. Jis buvo atsakingas, bet o stebukle, baigėsi senas kontraktas. Ajajaj.
Mušti tokius, tik mušti.
Bet nepadės.
Per vėlu.
Nors įspiriu retsykiais praeidama pro šalį. Profilaktiškai. Čtob uvažali.
Ir šiaip. Jie dažnai vengia akių kontakto.
Tik skirtingai.
Kaimynas Krisas kalbėdamas su manim žiūri tiesiog tiesiai priešais save. Į niekur. 90 laipsnių kampu nuo manęs. O jei lanka suku, nežino net kur dėtis. Bo kampas keičiasi.
Kaimynas Filas kalbėdamas apie interneto nebuvimą, man stovint jo kambario tarpdury bando prasmegti po žemėm. Žvilgnis laksto visur, vengiant mano kontūro. O ypač veido. Ir, neduok dieve, akių.
Kaip su tokiais kalbėti?
Profilaktiškai pakeliu balsą, įspyriu, trenkiu durim.
Padeda vienai dienai.
Rūko pigią taboką, kuri smirdi blogiau už "Primą" ir "Belomorkanalą".
Viskas, sakau. Nebegaliu taip. Išsikraustau.
Ne, sako. Nepalik mūsų.
Mes langą atidarysim.
Nupirko oro gaiviklį.
Išsiurbė laiptus.
Stengiasi.
Atseit.