Tomorrow never comes

Ką gali daryti tuoj - niekad nesakyk rytoj. (Lieutvių liaudies patarlė).
Turiu prisipažinti, man ne visada tai pavyksta. Ispanai tam reikalui turi gražų žodį manjana (rašosi mañana) -  tai rytojus, kuris niekada neateina.
Nors neturiu ispaniškų kraujų, bet pas mane prisikaupė keletas numanjanintų darbų. O kuo ilgiau jų nedarai, tuo labiau nesinori. Ir mažas darbelis pavirsta į didelį piktą vilką. Taigi, nepaisant šalto oro reikia jais užsiimti.

Anekdotas šia tema:

Kalba ispanas, turkas ir arabas apie populiariausius savo kolbos žodžius, naudojamus darbe.
Ispanas sako:
- Pas mus labai populiarus žodis "manjana". Tai reiškia - padarysim ryt, poryt, šiom dienom...
Turkas sako:
- Mes sakome "javaš-javaš". Tai reiškia - padarysime per savaitę, dvi...kada nors...
Arabas sako:
- O mes sakome "inšalla". Tai beveik tas pats, kas jūsų "manjana" ir "javaš-javaš" tik be nereikalingo skubėjimo.

Apie žodžius

Labai įdomus fotografas Arno Rafael Minkkinen 

Radau išmintingojo interneto platybėse keletą įdomių žodžių, kurių nėra lietuvių kalboje.
Arigata meiwaku japoniškai reiškia kai kažkas daro specialiai dėl jūsų tai, ko jūs nenorite ir nepaisydamas visų jūsų prašymų to nedaryti užbaigia veiksmą iki galo, motivuodamas tuo, kad daro tai, kad jums būtų geriau. Ir nežiūrint to, kad viskas baigiasi blogai, jums tenka dėkoti žmogui už jo bandymą jums padėti.
Argi ne žavu? Ir kodėl lietuvių kalboje nėra tokio žodžio? Nes tą arigata meiwaku ir pas mus gana paplitęs reiškinys.
Arba štai dar geras persų kalbos žodis taarof, kuris reiškia situaciją, kai žmogus ima ką nors ne todėl, kad nori, o tam, kad neįžeisti šeimininkų.
Irgi tipinė situacija, o žodžio jai nesugalvojom. Na nebent "iš mandagumo".
Galėtų dar būti koks žodelis apibūdinti būseną, kai nenori eiti į lauką, nes ten šalta, bet reikia.

Apie ką?

"Futuramos" Hipnorupūžė

Man patinak rašyti blogą. O gal lietuviškai reikėtų sakyti "internetinį dienoraštį". Gal, nors tai nėra dienoraštis, nes dienoraštis yra privatus, intymus, asmeniškas, o blogas yra viešas. O tai kas yra vieša visada yra kaip pozavimas prieš fotoaparatą... Bet šį syk ne apie tai.

O jei, pavyzdžiui, prie manęs gatvėje prieitų pilvotas vyriškis ir paklaustų:

- Gerbiamoji, sakykite prašau, ar jūs rašote blogą?

- Taip. - nedvejodama atsakyčiau pilvotam ir oriam piliečiui.

- O, sakykite, prašau, gerbiamoji blogo rašytoja, apie ką gi tas jūsų gerbiamasis blogas?

Tada aš giliai įkvėpčiau. Lėtai iškvėpčiau. Pažiūrėčiau mąsliai į dangų. Suraukčiau kaktą. Išpūsčiau šnerves. Suspausčiau lūpas. Įsikiščiau dešinės rankos rodomąjį pirštą į burną. Susigriebčiau ir ištraukčiau dešinės rankos rodomąjį pirštą iš burnos (nes gerbiamajai blogo rašytojai nedera kramtyti nagų). Nebežinodama ko griebtis pasikasyčiau nosį. Perbraukčiau ranka plaukus. Išsižiočiau... ir tada jau tektų kažką atsakyti:

- Ėėėėėė....

- Taip, prašom.

- Apie... katinus?

- Hm. - tada pilvotas ponas pažiūrėtų į dangų.

- Apie... ežiukus?

- Hmmmm... - pilvotas ponas surauktų kaktą.

- Apie sraiges?

- Hm-hm-hm! - pilvotas ponas išpūstų šnerves.

- Ahm... apie princeses?

- Uhummm... - pilvotas ponas suspaustų lūpas.

- Apie sapnus?

- Hmm-m-m? - pilvotas ponas siektų dešiniosios rankos rodomuoju pirštu link burnos. Bet laiku sustotų ir pasiglostytų kaklaraištį. Aišku  tokie atsakymai jo nepatenkintų ir jis lėtai suptųsi ant kulnų pirmyn atgal vis tebeglostydmas kaklaraištį.

O tada aš stovėčiau ir galvočiau: o iš tiesų - apie ką gi tas mano blogas?

Jau geriau prie manęs prišoktų koks baisiai baugus žvynuotas-gleivėtas-raguotas-šeriuotas monstras ir užbaubtų tiesiai į ausį:

-Moterie! Apie ką tavo blogas??? Atsakyk tučtuojau arba prarysiu!!! Ir ilgai bei skausmingai virškinsiu savo dvokiančiame skrandyje!

Va tada man reiktų akimirksniu atsakyti rišliai ir aiškiai. Nes aš visai nenoriu būti ilgai ir skausmingai virškinama. Oi ne.

O kol neprišoko baisiai baugus žvynuotas-gleivėtas-raguotas-šeriuotas monstras turiu laiko sugalvoti apie ką gi tas mano blogas.

Apie knygas su paveikslėliais-2

Kaip aš galėjau???
Kaip aš galėjau, kalbėdama apie knygas su paveikslėliais, nepaminėti Mikės Pūkuotuko (aka Winnie the Pooh) iliustracijų?

Kaip ne keista, pats Alanas Aleksandras Milnas (Alan Alexander Milne 1882-1956) visai nemylėjo Mikės Pūkuotuko. Jis manė, kad jo kitos knygos, skirtos suagusiems, daug vertingesnės už istorijas apie meškiuką, turintį nedaug smegenų. Aš negaliu pasakyti savo nuomonės šiuo klausimu, nes kitų Milno knygų neskaičiau. O be to - aš myliu Mikę Pūkuotuką ir mano nuomonė vis tiek būtų šališka. O ir kaip galima jo nemylėti???
Ir tokios jautrios ir mielos E.H. Šepardo iliustracijos.

Bet pasirodo ne tik pats Pūkuotuko autorius A.A. Milnas jo nemylėjo, bet ir pirmasis knygos iliustratorius E.H. Šepardas (Ernest Howard Shepard 1897-1976) prisidėjo prie nemeilės. Įsivaizduojat - Šepardas labiausiai gyvenime gailėjosi dėl to, kad sutiko iliustruoti Mikę Pūkuotuką!
Šepardas sukūrė Pūkuotuką ne pagal Milno sūnaus Kristoferio Robino pliušinį meškiuką, o pagal savo sūnaus Grehemo mylimiausią žaislą. Grehemas tarnavo Karališkajame jūrų laivyne ir žuvo Antrojo Pasaulinio karo metu. Originalus Kristoferio Robino meškis ir jo draugai dabar eksponuojami Niujorko viešojoje bibliotekoje.
Šepardas buvo žurnalo "Punch" karikatūristas. Ko gero nei vienas iš jūsų nėra matęs nei vienos Šepardo politinės karikatūros. Bet jo pieštą Mikę Pūkuotuką žino visi. Žinote kiek dabar kainuoja Šepardo piešiniai?  Šis žiūrintis į laumžirgį Pūkuotukas kainuoja tik 55 000 svarų sterlingų. Ir kiti panašiai.
Tokios kainos man, tiesą pasakius, juokingos. Panašios į muilo burbulus. Bet tegul perka ir parduoda - jei jiems taip gyvent linksmiau. O man Šepardo iliustracijos tiesiog be galo šiltos...
Lygai tiek pat man patinka visai kitoks, bet irgi be galo mielas Eduardo Nazarovo sukurtas personažas. Šis meškis linksmas ir spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu.
Nazarovas 1969 metais sukūrė visiems žinomą animacinį filmuką. 1985 metais buvo išleista knygutė su jo iliustracijom. Jo meškis buvo mano pirmasis Mikė Pūkuotukas. Šepardo pieštas personažas mano gyvenime pasirodė vėliau.


Nazarovo ir Šepardo Pūkuotukai visiškai skirtingi. Lyginti jų negalima. Ir visai nereikia. Dar yra ir Disnėjaus Mikė Pūkuotukas. Jis dar kitoks ir irgi jau nelabai jaunas. Pirmas filmukas buvo išleistas 1966 metais. Bet apie jį gal kada nors.

Kaip ne keista, aš savo kuklioje bibliotekoje neturėjau "Pūkuotuko pasaulio".  Taigi šiandien nustriksėjau į knygyną ir sakau:
-Ar turit knygą apie Mikę Pūkuotuką?.
- Taip, va visa lentyna knygų apie jį. - sako pardavėja. Ir tikrai visokių visokiausių knygų apie Mikę yra, bet visos ne tos. (Disnėjiški perpasakojimai ir kt.)
- Man reikia tos TIKROS. Milno. Ne tęsinių.
- Jūs turite omeny "Pūkuotuko pasaulį"?
Pasirodo TIKRA knyga apie Mikę Pūkuotuką padėta visai kitur.
- Taip.
- O dar yra tos pačios autorės eilėraščių.
Knygyno pavadinimo neminėsiu, tiek jau to.
Dabar mano kuklioje bibliotekoje yra ir "Pūkuotuko pasaulis".

Apie Kalėdų dvasią

Ar čia man vienai taip greitai bėga laikas? Kad vasara greitai praeina, tai seniai žinoma tiesa. Tą dar pastebėjau ankstyvoje vaikystėje. Bet jau ir ruduo baigiasi. Parduotuvių vitrinas po truputį okupuoja eglės ir seniai. 

Aš labai nemėgstu prieškalėdinio laikotarpio. Maža to, kad dauguma piliečių ir taip prisikišę į savo galvas visokių depresijų, stresų, lėtinio nuovargio ir kitų visiškai nereikalingų ir kenksmingų dalykų, tai dar bando įsigrūsti ir Kalėdų dvasią. O Kalėdų dvasia reikalauja dvasinės ramybės, džiaugsmo, atjautos artimam ir pan. Tiesa pasakius, dauguma nelabai turi laiko ir jėgų tai Kalėdų dvasiai, nes viską atima stresai, depresijos ir problemos. Taigi belieka tik Kalėdų dvasios imitacija: Ho-ho-ho ir besaikis pirkimas. Tai prisideda prie aukščiau minėtų blogybių ir tada pilietis visai pameta galvą, o su ja ir sveiką nuovuoką.

Gal man reiktų kur nors išvažiuoti, kur nėra Kalėdų? Pvz. į kokį Iraną. Gal pavyktų ten perlaukti šį laikotarpį. Bet ten mane antrą dieną užmetytų akmenimis už tai, kad nekukliai pažiūrėčiau į ūsuotą vyriškį.

Taigi bandau grūdintis. Peržiūrėjau "Blogąjį Santą". Parsisiunčiau kalėdinių dainų. Pradžiai klausysiu po 30 minučių, palaipsniui ilgindama laiką. Taip po truputį per savaitę užsigrūdinsiu, priprasiu, įgausiu imunitetą.

Kaip nors išgyvensiu. Juk ne pirmas kartas. Ir ne paskutinis.

 

 

Apie princeses, gyvenančias svajonių pilyse

Papsakosiu jums dar apie vieną Princesę. Ne, ne tą, kuri vis verkė ir verkė, ir ne tą, kurios Drakoną nužudė Princas ant Balto Žirgo. (Kaip Jūs jau supratote, jis buvo joks  ne princas, o ir jo žirgas buvo ne baltas, o tik nudažytas baltais vandens dispersiniais dažais).
Tai va, seniai, labai seniai gyveno dar viena Princesė. Toje tolimoje šalyje, kuri buvo toli, labai toli visos mitys, troškimai ir svajonės meterializavosi. Ir mūsų pasaulyje tai vyksta, bet ne iš karto. O toje pasakų šalyje tai buvo kasdienybė. Beveik kaip pas mus Googlas.
Tos šalies gyventojų svajonės įgydavo vieną ar kitą pavidalą priklausomai nuo žmogaus įsisvajojimo lygio. Vienų žmonių svajonės buvo pakankamai lengvos - jie savo svajones vedžiodavosi ant pavadėlio, kaip koki prijaukintą debesėlį. Kitų sunkesnės - tie vargdieniai tampydavo jas paskui save priekabom, o kas neišgalėdavo įsigyti priekabą ar karutį - tekdavo ant kupros nešiotis visas savo rožines ir žydras svajones.
O ta mūsų princesė, pala, reikia jai sugalvoti gerą vardą. Be abejo, ji turėjo ir tikrą vardą, bet tai buvo seniai, labai seniai ir rašytiniuose šaltiniuose jos vardas neišliko. Tarkim jos vardas buvo Esmerkristaldina Fredaleksibela fon Kugel-Šmugel de  Burbonšmur. Manau, tai pakankamai kilmingas vardas tokiai nuostabiai didenybei.
Tai va, ši mūsų Esmerkristaldina tiek daug svajodavo, kad iš jos materializuotų svajonių baudžiauninkai skaldė rožines plytas ir statė svajonių pilis. Sulaukus 23 metų amžiaus ji turėjo jau 16 pilių, 38 vasaros rezidencijas, 14 kalnų namelių, 21 medžioklės trobeles ir 4 bokštelius. O šiaip Esmerkristaldina dienų dienas leisdavo savo didžiajame svajonių bokšte. Jis buvo aukštas kaip šaukstas ir ilgas kaip smilga, net aukštesnis už Kuala Lumpuro dvynius bokštus kartu sudėjus.
Be abejo, š tokių aukstybių jai buvo sunkoka nusileisti ant žemės. Nes tada seniai, labai seniai liftų dar nebuvo. O krepšyje ant virvių leistis žemyn kažkaip neprincesiška, net auksiniame krepšyje su gulbem deimantinėm akim ir perlais bei sapfyrais uodegose. Maža koks akmenskaldys po sijonu pažiūrės. O po princesės sijonu tokių dyvų yra!!! Ūūūūūūū! Negalima rizikuoti akmenskaldžių fizine ir psichine sveikata. Darbų sauga pirmoj vietoj!
Aha. Tai va. Statė princesė pilis. O jose negyveno. Tada vyriausias ministras pasiūlė tose pilyse padaryti fantazijų parką. "Fantazilendą" taip sakant. Kad nereikėtų nenaudojamų pastatų restauravimui ir renovacijai eilinių piliečių svajonių naudoti. Nes juk ir fantzijų pilyse laikui bėgant ima byrėti tinkas.
Princesė Esmerkristaldina savojo princo taip ir nesulaukė. Ne vienas princas su arkliu bandė įkopti į jos bokstą. Bet kaip princui su žirgu, šarvais, pliumažu, kokarda, rapyra, skydu, špaga ir kardu užjoti rožiniais stačiais sraigtiniais laiptais į 238 aukštą? Ne vienas princas buvo užstrigęs, ne vienas arklys susilaužė kojas, ne vienas ginklanešys nusisuko sprandą. Bandė ir kiauliaganiai užkopti į princesės menę. Bet ir kiaulaitės atsisakė lipti laiptais. Šiaip ne taip užvarė jas iki 114 aukšto, o toliau niekaip. Paskui dar kelias savaites lipo žemyn. O kiek vargo buvo laiptinės prižiūrėtojams paskui kuopti kiaulaičių mešlą! Vieną kartą skrido pro šalį Ali Baba ant skraidančio kilimo, bet kilimas pasirodė princesei per prastas. Nieko ji persiškuose kilimuose neišmanė (kvaiša).
O kaip baigė gyvenimą Esmerkristaldina Fredaleksibela fon Kugel-Šmugel de  Burbonšmur niekas ir nebepamena. Gal tapo piktąja ragana? Tikriausiai taip ir buvo. Taip kartais nutinka su princesėm, kurių svajonės neišsipildo...
Bet tai buvo seniai, labai seniai  ir toli, labai toli.
Aš ten nebuvau, alaus midaus negėriau, per barzdą nevarvėjo... O ir barzdos neturiu.

Apie gatvę

Aš nenešioju ausinukų. Man patinka klausyti miestą.

Tiesiog man patinka girdėti kas vyksta aplink mane. Jausti pasaulį: matyti, girdėti, užuosti, jausti, ragauti. Na, eidama gatve gal nelabai priragausi, bet tiek to. (Omleto su brokoliais ir vištiena man užtenka pusei dienos ragavimo.) 

Aš mėgstu klausyti muziką, bet dabar ne apie tai. Dabar - apie gatvės garsus.

Man labai patinka nugirsti pokalbio nuotrupą. Ne tam, kad klausytis svetimų paslapčių (tiesą pasakius vidutinio statistinio piliečio buitinės paslaptys neypatinai paslpatingos) Tiesiog kartais iš šalies išgirsti keli žodžiai nušviečia tavo paties minčių eigą.

Šiandieniniai vaikščiojimo po Vilnių pokalbių nuotrupos:

... per tą laiką aš galėjau palaikinti 10 feisbuko nuotraukų...

... integracija, diversija...

.. svorio tau priaugt tikrai nereikia...

... vintažinis, daug atspalių....

... ir tu kažkiek jam davei? ne?...

...mes viską suplanavom...

... ir jis vis skambinėja ir skambinėja...

... supranti, mes visi gyvename neigiamų emocijų lauke....

Joks jis ne neigiamas! Tikrai ne! Man patinka išeiti į miestą - kuris prasideda čia pat, už senų apsilupinėjusių mano namo durų... Čia jis mane pasitinka vitrinom, manekenais, kava, akiniais, suši, kosmetika, vaistinėm, bažnyčiom, picom, bankais.

Man patinka girdėti miestą.

Apie drakonus ir princeses

Paolo Uccello "Šv. Jurgis ir drakonas" 1456 m., Londono nacionalinė galerija

Bežiūrinėdama renesanso meistrų darbus aptikau šį Paolo Učelo paveikslą. Ir štai ką aš apie visą šį reikalą galvoju:

Gyveno kartą Princesė su Drakonu. Gal ir nelabai ilgai, bet tikrai laimingai. Pažiūrėkit į paveikslą - kaip meiliai ji stovi šalia savo draugo. Ant pavadėlio jį laiko. Iš visko sprendžiant - darni pora. Sielos draugai. Aišku - skirtingi, bet priešingybės papildo vienas kitą.

O ir kuri gi princesė būtų nelaiminga su drakonu? Sprendžiant iš haki spalvos - jis buvo kariškis, gal net oro pajėgų karininkas - atkreipkit dėmesį į ženklus ant sparnų. Stiprus, išsilavinęs, energingas, vyriškas. Rūpestingas, išklausantis. Gal kartais šiek tiek impulsyvus - bet taip netgi įdomiau, kad rutinos nebūtų. Ko gero ir tvarkingas, kojinių nemėto. Jei riaugėja - tai ugnimi, gražu. Jei Princesei antakiai apsvildavo - ne bėda - tada mada buvo antakius skusti. O ir paskraidina. Net šiais laikais, 21 amžiuje, prisipažinkim, ne kiekvienas po lėktuvą turi. O tada - seniai labai seniai - tuo labiau. Čia tau ne šiaip baltas žirgas - žirgų pilni tvartai. O drakonas - lygis. 

Tai va. Gyveno jie sau gražiai ir laimingai. 

Ir štai pro šalį joja atseit riteris. Gal Jurgis, o gal ir ne. O ir tų Jurgių tada Europos žvyrkeliais jodinėjo devynios galybės. Ir dauguma jų buvo toli gražu ne šventieji. Joja toks Princas ant Balto žirgo, dairosi ką gi čia paveikus. Dar klausimas iš kur jis tą baltą žirgą gavo. Negi savo rankom užsidirbo? Tais laikais baltas žirgas kaip dabar gera mašina, bent jau kaip BMW koks. Šlaistosi toks per dienų dienas, geriau eitų daržo ravėt. Neranda sau vietos iš dyko buvimo. Žiūri - princesė tokia nebloga, tik drakonas šalia maišosi ir šnairai taip į jį žiūri. Necenzūrinio dialogo čia neaprašysiu, smurto scenos irgi. Čia juk padorus dienoraštis.

Rezultatas - Drakonas nukaltas. Princesei nieko nelieka kaip ištekėti už Riterio. O jis bumbeklis, savimyla, chamas ir dykaduonis. Ir šiaip labai nuobodi asmenybė. Skraidyti nemoka, ant žirgo neveža niekur.  Antakių nenudegina, pačiai pešiotis tenka. O dar šarvus jam blizgint reikia... Gėda juk jei tavo Riteris aprūdijusiais šarvais vaikšto. Prisimena Princesė savo mielą Drakoną ir dūsauja braukdama ašarą...

Gyvenimas kartais gali būti žiaurus. Saugokitės Princų ant Balto žirgo.

 

Apie knygas su paveikslėliais

Kurto Vonneguto iliustracija iš knygos "Čempionų pusryčiai" - šiknaskylė

Man patinka knygos su paveikslėliais. Man patinka paveikslėliai. Ir knygos patinka. O knygos su paveikslėliais patinka labiau, nei knygos be paveikslėlių. O labiausiai patinka knygos su autorių pieštais paveikslėliais.

Labiausiai labiausiai patinka Kurto Vonneguto iliustracijos. Ir šiaip Vonnegutas vienas mano mylimiausių rašytojų. Ko gero, reiktų perskaityti iš naujo jo "Skerdyklą Nr.5", "Čempionų pusryčius", "Katės lopšį", "Titano sirenas". Kaip ne keista - savo kuklioje penkių tonų bibliotekoje aš jo neturiu. Pamečiau begyvendama.
Ir Antuano de Sent Egziuperi piešinukai geri. Tik galėtų būti visi nespalvoti. Kaip šitas dramblys smauglyje. Paprastos juodai baltos iliustracijos mažiau atitraukia nuo knygos turinio. Na, ir juodai baltos nuotraukos man patinka labiau, nei spalvotos. Aišku, skonio reikalas. Genialus piešinys! Aš net kažkada tokios tatuiruotės norėjau.
Apie Tuvės Janson muminukų iliustracijas daug kalbėt nereikia.

O kaip gi kaip gi be mano mylimiausios Alisos! Nors ir ne autoriaus iliustracijos, bet Džonas Tenijelas neblogai pasistenge.

Negi šiaip sau aš čia paveiksliukus rodau. Tiesiog, kažkaip pagalvojau - kodėl taip mažai knygų suagusiems su paveiksliukais? Juk suaugę mėgsta paveiksliukus ne mažiau nei vaikai. Suaugę skaito komiksus, žiūrinėja karikatūras. Suaugę mėgsta kiną - judančius paveikslėlius. Mėgsta žurnalus su daug paveiksliukų. Gražiom mašinom, drabužiais, papuošalais ir be abejo - nuogais papais. Ko negali turėti iš tikro - bent jau gali paturėti akimis.
Tai va. Kai man atsibos rašyti blogą - parašysiu knygą su daug paveiksliukų.

Apie kampus

O aš žinau, kodėl man taip patinka šitas butas. Todėl, kad jis labai kampuotas.
Mano kambary 9 kampai, virtuvėje 7, koridoriuje 6 ir tik vonios kambarys kažkodėl keturkampis, bet jis vis tiek labai gražus.
Mokėjo kažkada žmonės statyti gražius butus.

Apie caraites

Foto: Andre Kertesz

Prisiminiau vieną rusų liaudies pasaką. Apie caraitę Nesmėjaną - kas reiškia Nesijuokianti. Ji sėdėjo ir verkė per dienų dienas. Tėtuką carą tas aišku užkniso, o ką daryt - nežino. Kaip visi karaliai jis ėmėsi traidicinio problemos sprendimo būdo: paskelbti, kad, tas, kuris prajuokins jo dukružėlę gaus pusę karalystės ir prajuokintą dukružėlę, o tak, kas neprajuokins - nieko negaus ir galvos neteks. Dar, iš tiesų, neaišku, kuris variantas patrauklesnis, bet pasakose apie tai negalvoja. Na ir realybėje žmonės ne visada pagalvoja, ar iš tiesų reikia jiems tos karalystės ir princų visokių. Gražu, blizga - norisi -  gauni ir pats tampi Nesmejana. Nes pasirodo su ta karalyste ir princu/princese daugiau vargo nei su 8 arais žemės ir valstybės tarnautoju.

Tai va. Sėdėjo ir verke ta mūsų Nesmėjana. Gal ji netgi turėjo realų prototipą - kokią tai depresija sergančią caraitę. Manot, lengva tais laikais buvo būti caraite? Sėdi visą dieną savo caraitiškoje menėje ir siuvinėji prie balanos, dar į cerkvę nueini pasimelts - ir visos pramogos. Kuri iš mūsų verkt nepradėtų? 

Linksmino ją bernužėliai visaip. Nepralinksmino. Moterims tai turėtų būti suprantama. Yra toks vyrų tipas - linksmintojai. Jie įsivaizduoja, kad tai jų šventa pareiga pralinksminti visus, kurie tuo metu nesijuokia. Jie net mano, kad tai talentas. Aplinkiniai dažniausiai mano priešingai. Toks linksmintojas gali užknisti negyvai savo juokeliais. Jis mano, kad jis yra labai geras, nuoširdus ir šaunus žmogelis ir visi kiti aplink yra mieli žmogeliukai. O mieliems žmogeliukams turi būti visada linksma. Ir jis labai stengiasi. Ir kai jau virš jo galvos pakyla ranka su kirviu ar buitiniu elektros prietaisu, na bent jau su uogienės stiklainiu - jis išpūtęs akis sako "O kodėl tu pyksti? Aš juk tik norėjau tave šiek tiek pralinksminti. Kokia tu pikčiurna!". Teisingai liepė caras - kapot galvas tokiems netikusiems linksmintojams!

Tisliai aš jau tos pasakos nepamenu. Tikrai turėtų būti mano kuklioje bibliotekoje. Paieškosiu prie progos.

Bet kaip ir priklauso pasakoms, atėjo Ivanas-kvailelis ir pralinksmino Nesmėjaną. Kvaileliai pasakose apskritai pajama visas princeses. Apie tai pasamprotausiu kitą kartą. O čia pasaka atėjo prie tipinės visų pasakų pabaigos - vestuvių. Šių dienų pasakoriai ne toli pažengė. Irgi dažniausiai baigiasi vestuvėm. Tik dabar yra paguoda, kad galima išsiskirti. O tada viskas, nuosprendis  - ilgai ir laimingai. Ir niekur nedingsi.

Įdomu, po kiek laiko vedybinio gyvenimo su Ivanu-kvaileliu caraitė Nesmėjana vėl pradėjo verkti?

 

Apie tango

Man tai panašiau į pavasarį. Joks čia ne lapkritis. Gal balandžio pradžia? Gal visi kalendoriai meluoja? Nors balandį gatvės pilnos purvino tirpstančio sniego. Dabar per švaru. Bet vis tiek ne lapkritis.
Vakar buvau akordeono festivalio koncerte. „Cuarteto del Angel“ iš Italijos nuostabiai atliko Astor Piazzola kūrinius. Galima vardinti tokius žodžius kaip "įspūdingai", "neapsakomai", "fantastiškai" ir t.t. Trumpai tariant - gražūs vyrai gražioj aplinkoj gržiai grojo gražią muziką (gal ir gerą girą gėrė). Be abejo, labai patiko.
Norėčiau kada nors išmokti šokti tango. Bet reikia rasti tam reikalui tinkamą partnerį. Nes turiu vaikystės traumą: lankiau pramoginius šokius ir mane pastatė į porą su berniuku, kuriam aš labai patikau, o jis man labai ne. Per pamokas jis spoksodavo į mane apdujusiom akim, tuo pat metu krapštydamas nosį. Aišku, kvėpavimo takus reikia išsivalyti. Bet tai ne pats geriausias būdas užkariauti 9-metės gražuolės širdį. Kiekvieną kartą man reikėjo nugalėti save, kad uždėti ranką jam ant peties. Lėtas valsas man buvo tikra kančia. Pramoginius šokius lankiau neilgai.
Mano dramblio vardas Tango, nes jis pas mane atskrido kai žiūrėjau Oslo parkelyje filmą apie tango - apie žmones, kurie kuria tango. Rašo muziką, kuria tekstus, šoka, seni, jauni - jie gyvena tango. O Tango pas mane gyvena jau 4 metus. Sėdi ant palangės ir žiūri pro langą.
O kokie šešėliai mano kieme ant kaimyninio namo sienos! Ir visą dieną kaičiasi. Tikras šešėlių teatras. Net eiti niekur nereikia.

Apie bardzas

Ką čia bepridursi. Smagu būt vyru.

 

Apie miegą

Kas gyvenime jums teikia didžiausią malonumą?
Aš tai žinau. Man tai - miegas.
Kas gali būti maloniau už pusiau prabudimo būseną? Kai prabundi, apsiverti ant kito šono ir toliau žiūri sapną. Paskui po truputį sapnas tirpstas ir lieka lengva, jauki palaima. Kai esi tarp pasaulių, tarp dimensijų. Tarp sapno ir tikrovės. Kai dar nesuvoki savo kūno, pagalvės, kaldros ir ir kambario. Tada iš lėto į galvą pradeda skverbtis mintys. Sąmonė prabunda. Apsiverti ant kito šono, įsirausi į kaldrą ir jau sąmoningai mėgaujiesi šiluma ir jaukumu. Prisimeni sapnus. Apsiverti ant kito šono. Apgalvoji dienos veiklą. Apsiverti ant kito šono. Paklausai bažnyčių varpų ir gal jau laikas keltis.
Meistrystės paslaptis - išdrybsoti prabudimo malonumą iki paskutinio lašo, bet neperdrybsoti. Perdrybsojimas kaip ir persivalgymas. Tada jau aptingsti, skauda galvą ir t.t. Reikia pajausti tą momentą, kada pats laikas pakilti. Ne per ankti ir ne per vėlai.
Šiąnakt sapnavau labai įdomią kelionę po kalnus.

I love you

Einu gatve. Žilabarzdis bomžas nei iš šio nei iš to man sako "I LOVE YOU!".

Grįžtant prie minčių skaitymo. Einu ir galvoju "o ką jis tuo norėjo pasakyti?". Gal čia ženklas iš aukščiau? Gal šis gerasis žmogus skleidžia tarpgalaktinę meilės misiją? Gal jo asmenyje pati visata kreipiasi į mane?...

Būkit ramūs. Aišku, kad aš taip negalvojau. Aš galvojau, kad seniai nevalgiau čeburekų, o skaniausi čeburekai, kaip žinia, yra Kaune prie stoties.

O dar man labai patinka "Futurama".

O tas žiliabarzdis senis šaltis nieko ir nenorėjo pasakyti.

Apie minčių skaitymą

Paskutiniu metu atkreipiau dėmesį į mintis skaitančius žmones. Jie turbūt egzistavo visais laikais, tik mažesnis jų kiekis užsukdavo į mano gyvenimą, o gal aš praleisdavau juos pro akis ir ausis nesureikšmindama.

O štai paskutiniu metu jų koncentracija aplink mane sutirštėjo. Tai jau niekaip negaliu neatkreipti dėmesio.

Minčių skaitymas, be abejo - dievo dovana. Kartais, prisipažinsiu atvirai - net pavydas ima. Taip lengvai skaityti kito žmogaus mintis! Nenustoju stebėtis šiuo fenomenu.

O pasireiškia jis taip: tik aš iššsižioju ką nors atsakyti, dar net nespėju žodžio ištart (nebent kokį vienaskiemenį) - o minčių skaitovas jau konstatuoja "taip taip, aš žinau, ką tu nori pasakyti". Aš pati net nevisada tiksliai žinau, ką noriu pasakyti... o jis jau žino. Šaunu! Kiek nereikalingo malimo liežuviu atpuola. 

Jūs vėl manote, kad aš ironizuoju. Anaiptol. Aš nuoširdžiai pavydžiui šito gebėjimo. Nes aš dažnai nesuprantu žmonių. Lyg ir viską aiškiai ir teisingai sako žmogus, lyg vyskta dialogas, susitari kažką.... o paskui babach! kaip dribtels iš giedro dangaus - kraipau galvą ir suprantu, kad kažko matyt nesupratau... O mokėčiau mintis skaityti - išvengčiau begalės nesusipratimų.

Gal knygų reikia daugiau skaityti ar į kursus eiti - minčių skaitymo. Bet mano metuose jau turbūt per vėlu... Kam neduota, tai neduota.

Apie namus su pelargonijom ir babytes

Kas gali būti jaukiau už langą su pelargonijom? Įeini į laiptinę - o ten tau šypsosi pelargonijos. Va už tai aš ir myliu savo namučius. Nes viskas yra taip, kaip reikia. Nes kaimynės - babytės, kurios mato kas kada išeina ir kas neuždaro durų. Juk turi būti tvarka.

Įdomu, kokia babytė aš būsiu? Ar irgi man pirmoj eilėj rūpės ar Olegas iš trečio aukšto iki galo uždaro antras laiptinės duris ir ar mano kaimynai reguliariai šluoja laiptinę? Oi ne....

Kažkada seniai seniai, prieš kokius 12 metų Maskvos metro perskaičiau eilėraštį, kurį atsimenu iki šiol (aišku nepažodžiui, bet juk tam yra internetas). Tai va tokia babytė aš noriu būti:

When I am an old woman I shall wear purple
With a red hat which doesn't go, and doesn't suit me.
And I shall spend my pension on brandy and summer gloves
And satin sandals, and say we've no money for butter.

I shall sit down on the pavement when I'm tired
And gobble up samples in shops and press alarm bells
And run my stick along the public railings
And make up for the sobriety of my youth.

I shall go out in my slippers in the rain
And pick the flowers in other peoples' gardens
And learn to spit.

You can wear terrible shirts and grow more fat
And eat three pounds of sausages at a go
Or only bread and pickles for a week
And hoard pens and pencils and beermats and things in boxes.

But now we must have clothes that keep us dry
And pay our rent and not swear in the street
And set a good example for the children.
We must have friends to dinner and read the papers.

But maybe I ought to practice a little now?
So people who know me are not too shocked and surprised
When suddenly I am old, and start to wear purple.

(Jenny Joseph)

Apie nieką

Tamsus, pilkas rytas. Geriu arbatą ir mąstau, ką čia įdomaus parašyti. Nusižiovauju ir nesugalvoju. Nueinu į virtuvę pasidaryti dar vieną puodelį arbatos. Už lango balkone tupėdama rūko kaimynė su violetiniu bliuzonu. Ir vis tiek nesugalvoju, ką parašyti.

Būna ir tokių dienų. 

Tada Tango patarė pasidalinti jo mėgstamiausiu eilėraščiu. Wisława Szymborska - 1996 metų Nobelio premijos laureatė.

The Three Oddest Words 

When I pronounce the word Future,

the first syllable already belongs to the past.

When I pronounce the word Silence, 

I destroy it. 

When I pronounce the word Nothing, 

I make something no non-being can hold.

Dėl viso pikto, mano laisvas vertimas:

Trys keisčiausi žodžiai

Kai aš ištariu žodį Ateitis,

Pirmas skiemuo jau priklauso praeičiai.

Kai aš ištariu žodį Tyla,

Aš sugriaunu ją.

Kai aš ištariu žodį Niekas,

Aš sukuriu tai, kas netelpa nebūtyje.

 

Apie patarimus

Gustavo Dorė iliustracija

Gyventi pagal svetimus patarimus - turėtų būt saugiau, nei pagal savo durną galvą. Ar ne taip? Nes kitų galvos iš šalies viską geriau mato, viską žino, viską išmano ir mąsto 5,8 karto greičiau.

"Nekalbėk su nepažįstamais vilkais", "negerk iš kanopėlės", "nevalgyk obuolių nuo pažinimo medžio" arba bent jau "nevalgyk prieš miegą".

Be abejo, pagal navigatorių važiuot irgi saugiau. Bet važiuojant pagal navigatorių vieną kartą atsidurėme upelyje, kur ir teko praleisti naktį. Įdomu - kur galima nuvažiuoti, gyvenant pagal svetimus patarimus?

Ypač smagu, kai 2 kartus išsiskyrusios psichologės konsultuoja poras ir kalba apie šeimos išsaugojimą, o kad teisėjai vairuoja girti kaip pėdai net neįdomu kalbėti.

Tai aš ir neklausau, ką protingos galvos iš šalies sako. Kalbu su nepažįstamais vilkais, geriu iš kanopėlės, valgau obuolius nuo pažinimo medžio ir be abejo - persivalgau prieš miegą.

Apie ilgą gyvenimą

Ar jūs žinote, kad mirties rizika tarp negeriančių pagyvenusių žmonių yra du kartus didesnė, nei tarp saikingai geriančių (tyrimai vyko 20 metų, stebint 1824 savanorius 55-65 metų amžiaus).

Tai va, svarbu nepamiršti profilaktiškai pasistiprinti sveikatą, jei norite ilgai ir laimingai gyventi. 

Foto: Richard Avedon             

Apie gyvenimą ir negyvenimą

Kas darosi žmonėm?

Paskaitau pažįstamo Z blogą - akivaizdu, kad žmogui depresija. Viskas blogai, viskas užknisa.

Sutinku pažįstamą Y. "Kaip sekasi?" Atsakymas: "Tas pats šūdas."

Draugas H tarsi tarp kitko pasako, kad žino, kad reikia džiaugtis gyvenimu, bet šiaip gyventi visai nenori. Ir jei būtų galėjęs savo tėvų paprašytų naudoti kontracepciją. Nes norėtų negimti.

X sako, kad rytais keliasi kaip robotas. Nes nenori gyventi, bet reikia dėl šeimos.

G sako, kad nenori turėti vaikų, nes šitas pasaulis baisus, gyvenimas beprasmiškas...

Ir taip toliau...

Aišku, ne visi taip mano. Bet paskutiniu metu susiduriu su vis daugiau depresijos ir negatyvaus požiūrio į gyvenimą atvejų.

Ir tai sako anaiptol ne patys skurdžiausi, likimo nuskriaustieji žmonės. Sveiki, dirbantys, materialiai apsirūpinę žmonės, turintys šeimas, draugus, artimuosius...

Gerieji žmonės. Kas jums darosi? 

Kame esmė? Lėtinis nuovargis? Vienatvė? Savęs pametimas?

Bet, brangūs mano žmogučiai, visada atsiminkite Henrio Toro žodžius "Mūsų rojus arba čia - arba niekur".

 

Apie princus ir princeses

Mažasis Princas. 

Nebūna akimirkos sprendimų. Supernovos sprogimas įvyksta dėl cheminių reakcijų trukusių milijonus, o gal ir milijardus metų. Atleiskint už milžiniškus netikslumus. Aš ne astrofizikė. Jūs irgi ne.

Aš gerbiu žmonišką elgesį. Paprastut paprastėlę pagarbą. Ajajaj kaip banalu? Tikrai taip. Bet ojojoj kaip sudėtinga.

O iš kur kyla toji pagarba kitam žmogui? Iš pagarbos pačiam sau. Paprasčiau nei daugybos lentelė. 

Kalbu kaip zanūda. Tikrai taip.

Bet.

Labai daug dalykų galima nusipirkti. Išskyrus vieną - laiką. Aš ir Jūs turite tik vieną ribotą resursą - laiką. Taip - tos pačios 24 valandos. Nei daugiau, nei mažiau. 

Kam jas skirti? Veikla. Mintys. Svajonės.

Energijos atsargos irgi ribotos. Net mano nuostabieji rūkyti lašiniai iš Halės turgaus negali suteikti daugiau energijos, nei varganas žnogiškas kūnelis gali įsisavinti. Varganos kalorijos.

Tai kam verta skirti savo laiką ir energiją? Asmeninio pasirinkimo laisvė. Yra baziniai poreikiai: užsidirbti pragyvenimui. Yra ir kiti: prasmogsoti feisbuke. Chi-chi. Bet ne visai...

Ne apie socialinių tinklų kontrolę ir manipuliaciją aš čia klabu. O vėlgi - apie žmogišką bendravimą.

Jei negali būti atviras sau pačiam, jei nėra pagarbos savo esybei - tada lengva meluoti, apsimetinėti, manipuliuoti. Nes (atseit) pavaizduosiu - kiti patikės. Gal ne tokie buki buvo mūsų senoliai, nors ir grebė šieną su šakėm ir neturėjo aifonų, bet sakė - ylos maiše nepaslėpsi. Ir buvo teisūs.

Meluoti kitiems = meluoti sau. Dėl ko dabar tiek daug vėžinių susirgimų? Nes žmonės meluoja. Meluoja ir meluoja. Nes taip reikia, kad verslas klestėtų ir pan. O savęs neapgausi. Kūnas yra tobulas pasaulėlis ar sutvėrimas. Jis jaučia melą iš vidaus. Ir ląstelės pasimeta. Ląstelė žino tiesą, o sąmonė jai siunčia melagingą signalą. Ir kas jai belieka? Augint vėžinę ląstelę.

Oi. Ir vėl aš čia į lankas. Ne apie tai aš norėjau pakalbėti.

Prie reikalo. Kaip buvo sakyta aukščiau, per mažai aš laiko turiu, kad dovanoti jį visokiems apsi... Man tiek nedaug reikia iš aplinkinių žmogučių: aš turiu visko, ko man reikia, net šiek tiek daugiau. Bet jei norite įeiti į mano gyvenimą, į mano 24 šventas valandas - būkite to verti.

Aš nekalbu kaip Mozė... (Įsakimus ir taip visi žino).

Aš pati gimusi iš targalaktinių dulkių, iš 100 metų vienatvės, iš laužo šviesos naktyje... bet, prašau labai labai nedaug - nemeluokite sau.

Mes visi esame Mažieji Princai ir Princesės. Savo mažuosiuose pasaulėliuose. Auginkime pačias gražiausias rožes. Kovokime su baobabais. Skriskime į kitas mielas planetas. Prisijaukinkime lapes, jei sugebame būti atsakingi...

Tai va. Mano pasaulėlis mažas. Gražus ir įdomus. Čia visada laukiami svečiai. Senos durys bus atidarytos...  jei...

 

Apie džiazą ir troškinį

Louis Armstrong and Ella Fitzgerald

Tobula diena klausyti džiazą, kurti grožį ir virti troškinį. 

Grožis džiūsta vonioj ant gyvatuko. Troškinys laukia svečių. O viskas kartu tai džiazas.

Ar jūs žinote koks nuostabus Halės turgus? Tai mano nauja aistra. Ten daug daržovių, mėsos ir visko visko. O svarbiausia - skanių lašinių.

Tai va, apie troškinį. Imame puodą, ant dugno įpilame truputį vandens, labai nedaug, nes daržovės duos sulčių. Ir metame viską iš eilės, ką parsinešėme iš Halės turgaus: jautienos faršą, morkytes, bulvytes, kalafiorą, baklažaną, svogūną, pomidoriukus, paprikytes. Nuo palangės nusiskiname petražolės ir saliero. Ir viską į puodą. Prieskonių, druskytės - viskas kaip pridera. Verdam, šutinam, mutinam. Paskui ragaujam. Ajajaj kaip skanu.

Ar jūs žinote, kad baklažanus reikia iš pradžių supjaustyt riekelėm, pabarstyt durska, palikt keletui minučių ir nuplauti vandeniu - kad iš jų išeitų kažkokie negeri toksinai.

Apie žmones ir žvėris

Netyčia neaprėpiamuose interneto įdomybių aruoduose aptikau smagią anatomijos knygelę. Giambattista della Porta "De humana physiognomonia libri IIII". Išleista senokai - 1586 metų leidimas.

Lotyniškai aš, deja, nelabai suprantu. Galiu tik paveiksliukais pasigrožėti.

Labai taikliai Giambattista pastebėjo kai kurių žmonių panašumus su gyvūnais. Tik mano manymu, svarbiau ne išoriniai, o vidiniai panašumai. Nebūtinas ištemptas veidas su ilgu smakru, kad būti asilu. "Ailsai" priešingai - dažnai būna visai dailūs. "Žąsinai" iš pirmo žvilgsnio - visai protingi. 

Bet reikia mokėti atsirinkti kas yra kas. Retkarčiais galima nueiti į zoologijos sodą ar pažiūrėt "Animal planet". O bendrauti vis gi verta tik su tikrais žmonėmis.

Bandelių bandos

Tango įkvėpta prikepiau 3 bandelių bandas: su varške, abrikosais ir razinom, su obuoliais, razinom ir cinamonu, ir su grybais. Vienos už kitas skanesnės.

Kas norėjo - tas aplankė ir bandelių priragavo, o kas nenorėjo - tas ir nerado.
Orkaitė prastokai reguliuojasi, bandelių apačia šiek tiek apdegė. Tango pakraipė straublį, pauostė, paragavo ir ta proga pacitavo japonų poetą Masachidė:
Barn's burnt down -
now
I can see the moon.

Ir suvalgė dar vieną bandelę.

Dramblių ir dzeno išmintis

Mano dramblys Tango labai protingas. Jis sėdi ant palangės ir mąsto protingas mintis.

Šiandien jis visa savo drambliška esatim kontempliavo ties Taizeno Dešimaru žodžiais: "Laikykite rankas atviras ir visas dykumos smėlis galės praeiti per jas. Sugniaužkite rankas - ir viskas, ką pajausite - tik smėlio sauja."

O paskui jis sako man, kupinas išminties - "Ieva, eik kept bandelių."

Ir jis, kaip visada, teisus.

Ot ir vėl

Foto: Rene Maltete

Kai buvau Maskvoj, brolių Liumjer fotografijos centre nusipirkau knygutę apie fotografijos istoriją. Labai smagią - su daug paveikslėlių. Ir dar būdama Rusijoj sugebėjau pamest. Iš pradžių galvojau, kad pas draugus mašinoj palikau ir panašiai. Draugai prisiekinėjo, kad ne-ne-ne nieko jie nerado mašinoje. Na, jie dori pravoslavai, bet ką gali žinot - knygutė tikrai graži. Verta nuodemės. ;)

Tai va. O praėjusią naktį sapnavau, kad ta knygą radau. Ir labai tuo patikėjau. Ieškau dabar - o nėr knygos....

Ot jau tie sapnai...

Dar senų senovėje kinų išminčius Chvang Dzė yra pasakęs: "Kartą sapnavau, kad esu drugelis, ir dabar nebežinau, ar aš esu Chvang Dzė, kuris sapnavo, kad jis drugelis, ar aš esu drugelis, sapnuojantis, kad esu Chvang Dzė".

Tai jau tikrai.

Nesuprantu-2

Tank girl

Jei sakyti, kad aš nesuprantu vyrų - tai nieko nepasakyti. Aš lygiai taip pat nesuprantu moterų. Senukų - tai visiškai nesuprantu. Vaikų - ko gero, irgi. Iš to išeina - aš nesuprantu žmonių apskritai.

Teisa pasakius, ir savęs dažnokai nesuprantu.

Kai tiek supratau - tai ir nebesuku sau galvos.

Ir lengviau pasidarė gyventi.

  

Paskutinį kartą apie Nulėpausę

Kai paskutinį kartą buvau užėjus į Maloniąją gatvę netyčia pasikalbėjau su ex-kaimyne. Niekada anksčiau su ja nekalbėjau. Geriau ir šįsyk nebūčiau.
Kaimynė - baisiai stora nerangi boba su peruku, tinkančiu tik helovynui. Koks šeimininkas - toks ir šuo: vos paeinanti, iki negalėjimo nutukusi taksa. Visa forma primena termitų motinėlę.
Tai va, šita porelė man papasakojo, kad Nulėpausė atsivedė kačiukus jų kieme. 5 mielus kačiukus. Tai ponia iškvietė gyvūnų tanrybą ir jie sugavo Nulėpausę ir 2 nulėpausiukus. Nežinau, ką su jais tiksliai padarė, bet manau, kad nebėra jau mano Nulėpausės. Dar vieną kačiuką ji norėjo pasiimti sau - nes jis buvo labai gražus, kaip mėlynasis, jo tėvas kitų kaimynų veislinis katinas Mopsas. Bet storoji taksa užsipavydėjo ir perkando jam gerklę.
Aišku, toks gyvenimas. Bet Nulėpausė pusę metų buvo mano draugė. Ateidavo, žiūrėdavo į akis. Kai aš prieidavau - šnypšdavo. Visada šnypštė. Taip ir neprisipratinau. Vaikų net per tvorą neleido nufotografuoti. Tik iš toli.
Nieko nepadarysi, čia tik katė. Bet Malonioji gatvė man jau nebemaloni.